Pirmą kartą jį pamačiau, kai dendrologinės praktikos metu mums, studentams, jį Markutiškių parke Jonavos rajone parodė docentas Mindaugas Navasaitis. Didelio įspūdžio matyti medžiai nepaliko: panašūs į platanalapius klevus, tik mažesni ir lapai, ir patys medžiai. Buvo vasara. – Pamatytumėt juos anksti pavasarį žydinčius ar rudenį jau nusispalvinusius, tuomet ir įvertintumėte jų tikrą grožį, – aiškino docentas. Šiuos žodžius įsiminiau. […]
Muilamedinių (Sapindaceae) šeimai priklausančioje klevo (Acer) gentyje platanalapis klevas (A. pseudoplatanus) pasižymi ilgaamžiškumu, išgyvena iki 600, retkarčiais iki 800 metų. Medžiai dažniausiai iki 30, rečiau iki 35, o pavieniai iki 40 (aukščiausias žinomas siekia 42) metrų aukščio ir 0,9, retai iki 2 (storiausi išaugę iki 3) metrų skersmens kamienu. Lotynišką pavadinimą jam suteikė K. Linėjus 1753 metais įrašydamas į savo […]
Kaip jis atrodo, aprašinėti nereikia – jo Lietuvoje yra visur. Europoje paplitęs nuo Pirėnų kalnų iki Uralo ir Kaukaze, 3 – 7 klimato zonose. Pas mus žydi nuo balandžio pabaigos, apie pusę mėnesio. Kaip ir liepos, labai lankomas bičių. Pasaulyje suskaičiuojama virš 60 jo dekoratyvinių veislių. Mums žinomesnės šios:‘Aureovariegatum‘ lapai su geltonomis dėmėmis.‘Cleweland‘ lapai pavasarį su smulkiomis rausvomis dėmėmis ar […]
TRAKINIS KLEVAS Trakinis klevas (Acer campestre) ir kai kurios jo veislės nuo seno puikiai auga Lietuvoje, nors jų tėvynė – Vidurio ir Pietų Europa nuo Britų salų iki Ukrainos ir Rusijos miškastepių, maždaug iki Volgos upės, Kaukazas, šiaurinė Turkijos bei Irano dalis ir Šiaurės Afrika Maroke ir Tunise prie Viduržemio jūros. Vakarinėje ir pietinėje Lenkijoje jis savaiminis. Tai 5 – […]
Saulėtą balandžio 18-ąją Traupyje įvyko visuotinis ataskaitinis rinkiminis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas, o po jo – talka Sigučio Obelevičiaus botanikos sode. LDD prezidentas Arvydas Rutkauskas papasakojo apie pastarųjų metų veiklą, kurios dalis ne visuomet žinoma visiems Draugijos nariams: želdynų ekspertizes, jų tyrimus, visuomenio intereso, dendrologinių kolekcijų ir medžių gynimą įvairiose valstybinėse instancijose. Po kelerių metų dendrologų pastangų Valstybinių miškų […]
Šilžiurkščio (Paxistima) gentis priklauso smaugikinių (Celastraceae) šeimai. Gentyje tik dvi rūšys: kalninis (P. canbyi) ir žemasis (P. myrsinites). Abi jos natūraliai auga Šiaurės Amerikoje, kalninis rytinėje dalyje, Apalačių kalnuose ir aplinkinėse aukštumose, o žemasis – vakarinėje ir vidurio vakaruose nuo Britų Kolumbijos Kanadoje iki Meksikos bei Uoliniuose kalnuose. Kalninis šilžiurkštis auga teritorijoje nuo pietų Pensilvanijos, šiaurės Karolinos, vakarų Kentukio, pietų […]
Tarptautinės dendrologijos draugijos (International Dendrology Society) kataloge „Trees and Shrubs Online“ 2025 metų pradžioje ji įrašyta kaip Stephanandra. Misūrio Botanikos sodo kataloge taip pat. KJU (KEW) kataloge ji taip vadinama nuo 1872 metų. Gi Vikipedijoje ir keliuose Europos valstybių botanikų leidžiamuose – kaip Neillia, pažymint, kad Stephanandra – sinonimas. Mat naujausiais tyrimais įsitikinta, jog tarp šių genčių skirtumai tokie menki, […]
Bignoninių šeimos visų 6 genčių augalai pasižymi puošniais žiedais. Ne išimtis ir ląstūnės (Campsis). Gentyje tik dvi rūšys: plaukuotoji (C. radicans) ir stambiažiedė (C. grandiflora). Apie 1850 metus surastas ir jų savaiminis hibridas C. x tagliabuana. Lietuviški pavadinimai dažnai kelia sumaištį. Nuo seno C. radicans vadinome stambiažiede, nors lotyniškai radicans verčiama kaip įsišaknijanti, šliaužianti. O C. grandiflora lietuviško pavadinimo ilgai […]
Notrelinių (Lamiaceae), anksčiau vadintai lūpažiedžių (Labiatae) šeimai priklausanti beručio (Teucrium) gentis paplitusi beveik visame pasaulyje, išskyrus arktines sritis. Didžiausias rūšių skaičius – aplink Viduržemio jūrą. Iš viso botanikai suskaičiuoja 150 – 200 rūšių, nuo vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolių iki puskrūmių ir krūmų. Sumedėjusių Europoje auginama 4 rūšys, 1 hibridas ir pora veislių. O žolinių vien Vakarų Europoje savaiminių 8, […]
Japonine kerija (Kerria japonica) ją pavadino Europos botanikai nenumanydami, kad tikroji šio augalo tėvynė visai ne Japonija. Čia ji auga sulaukėjusi, pabėgusi iš darželių. O kilusi ji iš Rytų ir Centrinės Kinijos kalnų, kur auga 200 – 3000 m aukštyje, gerai drenuotoje nerūgščioje (pH 6 – 8), lengvoje ar vidutinio sunkumo bei derlingoje, ne per daug sausoje dirvoje, atvirose […]