STEFANANDRA TAMPA NEILIJA
Tarptautinės dendrologijos draugijos (International Dendrology Society) kataloge „Trees and Shrubs Online“ 2025 metų pradžioje ji įrašyta kaip Stephanandra. Misūrio Botanikos sodo kataloge taip pat. KJU (KEW) kataloge ji taip vadinama nuo 1872 metų. Gi Vikipedijoje ir keliuose Europos valstybių botanikų leidžiamuose – kaip Neillia, pažymint, kad Stephanandra – sinonimas. Mat naujausiais tyrimais įsitikinta, jog tarp šių genčių skirtumai tokie menki, kad jų skirti neverta. Genties formavimosi laikotarpiu jos išsivystė iš dviejų susikryžminusių neilijų linijų.
Pavadinimas stefanandra (Stephanandra) kilęs iš graikiškų žodžių Stephanos, reiškiančio vyro vardą ir andros – vyras, žmogus. Gentis buvo nedidelė, joje priskaičiuotos tik 4 rūšys, augančios Rytų ir Pietryčių Azijoje. Europoje auginamos 2 rūšys ir 4 veislės, o Lietuvoje 2 rūšys ir 1 veislė.
Karpytalapė stefanandra (Stephanandra incisa) natūraliai paplitusi 3 – 7 klimato zonose Kinijoje (Liaolino, Šanduno provincijose), Korėjoje, Japonijoje, Taivane kalnuose iki 1000 m aukščio, paupiuose, slėniuose, šlaituose. Tai 1,5 – 2,5 m aukščio krūmas, Lietuvoje dažniausiai ne didesnis nei 1 – 1,5 m. Jo ūgliai ploni, vingiuoti, išlinkę lanku, karmino raudonumo. Lapai 3 – 8 cm ilgio ir iki 5 cm pločio, su 3 – 7 skiautėmis, dantytais kraštais, pailga smailia viršūne, širdišku ar apskritu pamatu. Lapų viršus ryškiai žalias, plikas, apačia šviesesnė, gyslų kampuose plaukuota. Rudenį lapai gelsta iki oranžinių. Žiedai smulkūs, iki 0,5 cm skersmens, balti, susitelkę į 4 – 6 cm ilgio ir panašaus pločio skėtiškas šluoteles. Žydi birželį – liepą. Vaisiai – sausos dėžutės. Apvalios sėklos jose sunoksta apie rugsėjo pabaigą. Sėklų nesėjau, mat augalai labai lengvai dauginosi gyvašakėmis. Literatūroje (M. Navasaitis. Dendrologija 2004) rašoma, kad šaltomis žiemomis apšąla, bet Dubravos medelyne augintos neapšaldavo net šalčiausiomis žiemomis. Tiesa, paprastai žiemodavo po sniegu, kurio iki 2000 metų nestokodavo. Sausoje smėlio dirvoje augdavo prastai. Geriausiai atrodė normalaus drėgnumo vidutinio sunkumo ir derlingumo ar derlingame laidžiame priemolyje (pH 6 – 8), neblogai ir sunkiame molyje, jei tik po liūčių nesilaikydavo vanduo, atviroje vietoje ar net ir didokame šešėlyje. Dekoratyviniuose želdiniuose sodinama grupėmis parkuose, prie vandens telkinių, šlaituose, prie atraminių sienelių, žiedinėse kelių sankryžose, miestų gatvėse, alėjose po aukštesniais medžiais (nebijo užteršto oro). Rygoje jomis želdyta senojo apsauginio kanalo pakrantė. Potvynio apsemiamose vietose jos išnyko, kitur veši puikiai.
Karpytalapės stefanandros veislę ‘Crispa‘ dauginome gyvašakėmis. Ją galima auginti kaip kiliminį augalą nedideliame pavėsyje po retesnėmis lajomis lapuočiais (magnolijomis, riešutmedžiais, uosiais) ar aukštesnėmis pušimis. Po tankialajais joms per tamsu. Veislė išauga apie pusmetrį aukščio, turi tankią svyrančiomis ar gulsčiomis šakomis lają. Jos lapai mažesni, su giliom skiautėm. Žiedynai didesni, iki 10 cm, bet žiedeliai neryškūs, žalsvai balti, smulkūs. Poreikis dirvai, drėgmei, atsparumas šalčiui panašūs, kaip tipinės rūšies. Ši veislė dažnai sodinama alpinariumuose, prie akmenų, laiptų.
Japoninė stefanandra (S. tanakae) kilusi iš Japonijos priekalnių, kalnų slėnių 5 – 7 klimato zonų. Šalčiui truputį jautresnė už karpytalapę. Mėgsta saulėtą vietą, nors auga ir nedideliame pavėsyje. Krūmas panašaus didumo, kaip ir karpytalapė stefanandra, iki 1,5 m aukščio. Mano auginti egzemplioriai buvo netankūs, turėjo vos po kelis stiebelius, gal kad jauni, medelyne ilgai neužsibūdavo. 1986 – 90 metų žiemomis nušaldavo iki sniego dangos, bet greitai atželdavo. Žydėdavo negausiai, vos po kelis iki 10 cm skersmens žiedynus. Žiedai juose smulkūs, gelsvai balti, skleisdavosi birželį – liepą. Kaip ir karpytalapę – japoninę stefanandrą dauginome gyvašakėmis. Jos lapai didesni, negiliai skiautėti, skiaučių viršūnės smailios. Lapų pakraščiai dvigubai dantyti. Rudenį nusidažydavo rausvai oranžine spalva. Auginimo sąlygomis nesiskyrė nuo karpytalapės stefanandros. Rūšies pavadinimas suteiktas japonų botaniko Jošijo Tanakos (1838 – 1916) garbei.
O kas tos mums lig šiol praktiškai nežinotos neilijos? Gentis paplitusi nuo Himalajų kalnų vakaruose, Gobio dykumos Kinijoje šiaurėje, iki Japonijos rytuose ir didžiųjų Indonezijos (Sumatros, Javos) salų pietuose. Iki šio amžiaus pradžios gentyje buvo įrašytos 11 rūšių. Dabar pridėtos 4 Stephanandra genties ir 1 -2 naujai aprašytos, tad kataloguose yra 16 arba 17. Gentis priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, lanksvinių (Spiraeoideae) pošeimiui. Daugelis rūšių šiek tiek panašios į mums žinomus pūslenius, kurie, beje, botanikų priskiriami Neilliaeae sekcijai. Europos Botanikos sodų 2015 metų kataloge (kai išplėsta gentis dar nebuvo įteisinta) įrašytos 3 rūšys, vienas varietetas ir viena prancūziška veislė. Dekoratyviniuose želdiniuose jų nemačiau, o gal nepažinau.
Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės