RAUDONASIS KLEVAS

   Pirmą kartą jį pamačiau, kai dendrologinės praktikos metu mums, studentams, jį Markutiškių parke Jonavos rajone parodė docentas Mindaugas Navasaitis. Didelio įspūdžio matyti medžiai nepaliko: panašūs į platanalapius klevus, tik mažesni ir lapai, ir patys medžiai. Buvo vasara.

– Pamatytumėt juos anksti pavasarį žydinčius ar rudenį jau nusispalvinusius, tuomet ir įvertintumėte jų tikrą grožį, – aiškino docentas.

Šiuos žodžius įsiminiau. Daugiau kaip po dešimtmečio, pradėjęs dirbti Dubravos medelyne ir apžiūrėjęs auginamus augalus, šių klevų neradau. Bet nemaža jų grupė augo Dubravos arboretume.  Raudonasis klevas (Acer rubrum) natūraliai paplitęs rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje nuo Njufaundlendo, rytinių Kanados provincijų pasienyje su JAV iki Manitobos, o Jungtinėse Valstijose nuo Minesotos iki Teksaso pietryčių, Meksikos įlankos, visame Floridos pusiasalyje. Vakarinė paplitimo riba prieina iki prerijų pakraščių, rytinė siekia Atlanto vandenyną. Auga labai įvairiose dirvose, nuo pelkėtų iki sausų, rūgščiose ar neutraliose. Tik kalkingų sausų nemėgsta, ten dažnai pasireiškia lapų chlorozė. Apalačių kalnų šiaurinėje dalyje pakyla iki 600, o pietinėje net iki 1800 m aukščio. Dažniau sutinkamas šiaurinėje arealo dalyje. Auga 3 – 9 klimato zonose. Medis dažniausiai 20 – 30 m aukščio, nors yra išaugusių iki 40 m ir 1,6 m skersmens kamienu. Laja ovalo formos, nelabai tanki. Lapai penkiaskiaučiai, 6 – 10 (12) cm ilgio ir panašaus pločio, viršuje tamsiai žali, apatinėje pusėje šviesesni, su melsvu atspalviu ir dažniausiai plaukuotais pagysliais. Primena platanalapio klevo lapus. Šaknys negilios, bet labai plačios. Daugiausia jų driekiasi 25 – 30 cm gylyje. Senesnių medžių jos išplinta net iki 25 m nuo kamieno. Giluminės šaknies neturi. Jaunų medelių šaknelės jau 5 cm gylyje palinksta į šonus.

Žydėti pradeda jau 6 – 7 metų augalai. Jie dvinamiai, žiedai vienalyčiai. Pasitaiko ir vienanamių medžių, bet jų žiedai vis tiek vienalyčiai. Žydi labai anksti, vos pašalui išėjus, dar iki lapams skleidžiantis. Žiedai smulkūs, raudoni, kvepia. Ant senesnių medžių jų gausu. Vaisiai sunoksta greitai ir jau gegužę – birželį nukrinta dar iki lapams pasiekiant normalų dydį. Jie būna raudoni, rausvi, rusvi ar gelsvi. Drėgnoje žemėje labai greitai sudygsta ir iki rudens paauga iki 20 cm. Išdžiovinti praranda daigumą.

Medžiai nebijo sausrų, ilgalaikių potvynių, pakantūs užterštam orui, bet nepakenčia kietų ar mindžiojamų dirvų bei šaknų zonoje užpiltos žemės (šaknys uždūsta). Dėl to miestuose prisitaiko daug prasčiau, nei sidabriniai klevai. Tėvynėje dažniausiai auga mišriai su ąžuolais, karijomis, veimutinėmis pušimis. Mediena minkšta, naudojama baldų pramonėje, parketams bei celiuliozės gamyboje. Dekoratyvinėje sodininkystėje vertinami dėl labai gražių spalvų rudenį ir gausaus iki 2 savaičių trunkančio žydėjimo anksti pavasarį. Žiedai gausiai lankomi bičių. Raudonųjų klevų sula saldumu nusileidžia tik cukriniam klevui, iš jos verdamas cukraus sirupas. Beje, šių klevų lapai labai nuodingi arkliams. Medžiai išgyvena 100 – 200 metų, kartais ilgiau. Tai pirmoji klevų rūšis, atvežta iš Amerikos į Europą. Čia auginama gerokai rečiau nei JAV dėl gerokai kalkingesnių dirvožemių ir žiemą miestuose barstomos druskos, kurios nepakenčia. Miestų parkuose sodinami saulėtose drėgnesnėse vietose, kur jų šaknų niekas nemindžioja. Pakenčia ir nedidelį pavėsį. Keistai gali atrodyti, kad nukirtus šalia augusį ir klevą tamsinusį medį pastarasis į padidėjusį apšvietimą reaguoja numesdamas dalį šakų. Beje, jo, kaip ir sidabrinio klevo, net ir storos šakos trapios, tad vėjuotą dieną po jais būti nepatartina. Raudonųjų kaip ir sidabrinių klevų pumpurais pavasarį minta voverės, juodgalvės sniegenos, sula paskanauja geniai.

   Dubravos medelyne raudonuosius klevus pardavinėjome 1986 – 1990 metais. Kartais sulaukdavome pretenzijų, kad jie ne raudoni. Mat žmonės dažnai manydavo, kad jie raudonlapiai, tokie būna visą vasarą. Pirkdavo daugiausia kolūkiai. Dabar važinėdamas po Lietuvą to amžiaus (apie 45 – 50 metų) raudonųjų klevų praktiškai nematau. Senuose dvarų parkuose jie taip pat buvo reti. Dauguma jų išnyko sulaukę sau garbingo virš 100 metų amžiaus.

   JAV auginama apie 100, o Europoje virš 30 veislių. Dauguma jų žemi medžiai, kartais krūmai iki 10 – 15 m aukščio, gana siaura laja ir rudenį raustančiais lapais. Tik keliolika veislių kiek kitokios – ovalo ar rutuliška laja, kitokios lapų spalvos. Europoje bene populiariausios veislės –  ‘Franksred‘, geriau žinoma komerciniu pavadinimu RED SUNSET, ir ‘October Glory‘.

   ‘Franksred‘ išauga iki 10 – 15 m aukščio taisyklingos kūgiškos lajos medžiu. Lapai triskiaučiai, tik retai būna dar 2 neryškios skiautės. Vasarą lapai žali, žvilga. Rausta jau nuo rugsėjo pradžios ar vidurio ir tampa nuo oranžinių iki ryškiai raudonų. Nukrinta vėlai rudenį. Tai viena gražiausių veislių.

   ‘October Glory‘ laja siauresnė, bet ne glausta. Lapai nuo rugsėjo pabaigos rožiškai raudoni.

   Lenkijoje vasarą, kol dar lapai žali, mačiau dar keletą veislių:

   ‘Brandywine‘ laja koloniška. Lapai rudenį tamsiai raudoni;

   ‘Candide Ice‘ lapai per vasarą baltai ir oranžiškai margi;

   ‘Morgan‘, komerciniu pavadinimu INDIAN SUMMER,  lapai rudenį tamsiai purpuriniai;

   ‘Red Rocket‘ siaura koloniška laja. Lapai rudenį purpuriškai raudoni;

   ‘Scanlon‘ laja tanki, koloniška. Lapai rudenį rausvai purpuriniai;

   ‘Sekka‘ ūglių viršūnės plokščios, lyg suplotos;

   ‘Sun Walley‘ laja ovališka. Lapai rudenį tamsiai raudoni.

Giedrius Tamašauskas iš JAV, Oregono valstijos parvežė ir Dubravos arboretumui padovanojo 6 raudonojo klevo veisles. Dauguma jų auga krūmais, mat pirmais po pasodinimo metais per šaltą žiemą apšalo kamienai. JAV vakarinėje pakrantėje tokių šalčių nebūna, o ir vasaros daug drėgnesnės. Atžėlė iš pašaknų ir jau apie 20 metų auga ir žydi.

Rimvydas Kareiva, LDD Garbės narys

Nuotraukos Valerijos Baronienės