• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
  • Puošniosios sedulos

    Daugelis augalų mėgėjų paskaitę pavadinimą gali pasakyti – pamanyk, puošnios… Na, kuo gi jos išsiskiria, krūmai kaip krūmai. Žinoma, žiemą gražiai atrodo jų raudonos ar geltonos šakos. O žiedynai ar vaisiai – taigi yra kur kas gražesnių augalų. Skeptikai, ypač žinių pasisėmę tik iš  lietuviškos  dendrologinės literatūros, būtų iš dalies teisūs. Bet ne visai. Jei pasidomėsime sedulos (Cornus) genties botaniniu skirstymu, pastebėsim, kad iš daugiau nei 50 jų rūšių dalis tarpusavyje gerokai skiriasi. Ne lapais ar ūgliais – čia kaip tik jos labai panašios, net ir botanikams neturint jų žiedų ar vaisių sunku jas atpažinti.

    Sedulos pagal vaisių spalvą (žinoma, yra ir kiti požymiai, bet šis pats ryškiausias) skirstomos į dvi grupes: su raudonais vaisiais ir su baltais arba mėlynais. Pastarąsias mes Lietuvoje geriausiai žinome ir dažnai auginame. O iš raudonvaisių – kiek dažniau tik geltonžiedę (Cornus mas), dar kartais vadinamą valgomąja (beje, visų raudonvaisių sedulų vaisius galime valgyti, o balti ar mėlyni šiek tiek žmonėms nuodingi, nors paukščiai juos lesa).  O kaip tik  raudonus vaisius vedančios sedulos žydėjimo metu yra vieni gražiausių krūmų. Ir nokstantys jų vaisiai kurį laiką ne ką prasčiau puošia augalus. Tad pasidomėkime tomis Lietuvoje labai retomis ar išvis nežinomomis, bet puošniai žydinčiomis sedulomis. Beje, botanikai pasakytų: ką jūs, jų žiedynai smulkūs, neišvaizdūs. Ir jie būtų teisūs – tikrieji sedulų žiedai tikrai ne kažin kokios išvaizdos. Bet viską atperka puikios pažiedės. Daugelis mūsų žinome puansetijas, puošniai atrodančias kalėdoms auginamas gėles. Jų žiedai taip pat smulkūs, neišvaizdūs, bet prie jų pakitę spalvoti lapai atrodo nuostabiai. Taip ir šių sedulų pakitę lapai apie grupelę smulkių žiedelių ne botanikui atrodo kaip vienas puikus žiedas. Paprastumo dėlei toliau juos taip ir vadinsiu– žiedais (teatleidžia botanikai man tokią „šventvagystę“).

    Pradėkime nuo  nykštukinių sedulų. Jų pasaulyje priskaičiuojamos dvi rūšys: kanadinė (Cornus  canadensis) ir švedinė (Cornus suecica). Dar visai neseniai buvo aprašoma ir trečia rūšis – Cornus unnlaschkensis, bet atlikus genetinius tyrimus nustatyta, kad tai  kanadinės ir švedinės sedulų natūralus hibridas.  Šios sedulos gali sudominti alpinariumų ir kiliminių augalų mėgėjus, nes aukščiu neviršija viržių.

    Kanadinė sedula (C. canadensis) paplitusi Š. Amerikoje (JAV, Kanada) ir Rytų Azijoje (Rusija, Kinija, Japonija). Šliaužiantis, lėtai plintantis, ne aukštesnis kaip 20 cm augalas. Lapai menturėse po 4-6. Iš šios menturės išauga grupelė žalių žiedų ir 4 baltos pažiedės, atrodančių kaip vienas žiedas. Žydi vasaros viduryje. Ryškiai raudonos uogos išlieka iki vėlyvo rudens. Augalas mėgsta šiek tiek rūgštoką drėgną dirvą. Gali augti nedideliame pavėsyje.  Tėvynėje paplitusi kalnuose  spygliuočių miškuose ir alpinėse pievose. Dubravos  arboretume ilgą laiką  augo kolekcinėje krūmų grupėje molingoje dirvoje, bet anais laikais, „bekovojant“ (tada su viskuo buvo „kovojama“) su piktžolėmis netyčia sunaikinta.

    Švedinė sedula (C. suecica) paplitusi vakarinėje Europos ir rytinėje Azijos (kai kur ir Š. Amerikos) subarktinėse ir kiek šiltesnėse  zonose. Auga dažniausiai pajūryje, beržų ir eglių retmiškiuose bei krūmynų pakraščiuose arba pelkėse. Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, turintis šliaužiantį sumedėjusį šakniastiebį ir žolinę antžeminę dalį. Lapai priešiniai (skirtumas nuo kanadinės sedulos), stiebeliai statūs. Žiedai žiedyne juodai purpuriniai, pažiedės baltos, platesnės nei kanadinės sedulos. Vaisiai  – į uogas panašūs raudoni kaulavaisiai. Tiek švedinės, tiek kanadinės sedulos vaisius vietiniai gyventojai vartoja maistui, bet jie beskoniai, kauliukai didoki, kieti. Šalčiui šios sedulos pilnai atsparios – auga 2-4 klimatinėse zonose.

    Iš puošniai žydinčių didesniais krūmais ar medeliais augančių sedulų Europoje savaiminė geltonžiedė (C. mas), o plačiau auginamos  C. capitataC. floridaC. kousaC. nuttallii ir hibridinė C. x rutgersensis (C. florida x C. kousa) bei daug jų veislių.

    Stambiavaisė sedula (Cornus capitata)natūraliai paplitusi Himalajų šlaituose Indijoje ir pietinėje C. Kinijos dalyje. Nemažai jų introdukuota Kryme ir Kaukaze Juodosios jūros pakrantėse, Britų salose  ir subtropinėje ar joms artimoje Europos zonoje. Visžalis (nemeta lapų) iki 12 m aukščio medelis, rečiau krūmas. Pažiedės baltos, kremiškos ar gelsvos. Žiedai panašūs į japoninės sedulos, tik pažiedžių viršūnės trumpesnės. Žydi vasarą, panašiu laiku kaip japoninė sedula. Vaisiai, tiksliau vaisynai 2-3 cm skersmens, panašūs į braškes. Vienos pažiedės ilgis apie 5 cm, o viso žiedo skersmuo 10-12 cm. Paplitusi 8-9 klimatinėse zonose ir Lietuvoje jai per šalta. Šiek tiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė  ‘Porlock‘  (C. capitata x C. kousa). Jos žiedai kreminiai ar gelsvi su daugiau ar mažiau rausvu atspalviu arba ryškesnėmis rausvomis dėmėmis.  Britų salose žydi ir dera. Žemyninėje Europoje šios veislės matyti neteko.

    Stambiavaisė sedula
    Stambiavaisė sedula

    Gausiažiedė sedula (Cornus florida) natūraliai paplitusi JAV rytinėje ir Meksikos šiaurės rytinėje dalyje 6-9 klimatinėse zonose. Tėvynėje išauga iki 10 m aukščio ir 30 cm storio kamienu medžiu. Jų tikrieji žiedeliai  žalsvai geltoni, rutuliškose iki 1-2 cm skersmens kekėse. Pažiedlapiai  4, nuo baltų iki rožinių. Jų viršūnėlės paprastai iškirptos arba susiraukšlėjusios. Visas žiedas būna apie 8-10 cm skersmens. Žydi anksti pavasarį, prieš lapams skleidžiantis, apie dvi savaites. Vaisiai 10-15 mm ilgio ir 8 mm skersmens, nesunokę gelsvi, vėliau blyškiai rausvi. Vidurio Europoje augantys augalai žydi, bet nedera. Augalas nemėgsta kalkingų ir sunkių dirvų. Gerai auga derlingose, puriose, neutraliose (pH 6-7), drėgnokose  žemėse. Nepakenčia sausrų. Jautroka šalčiui. Lietuvoje geriau jaučiasi tik  porūšio C. florida subsp. florida paimti iš šiaurinėje arealo dalyje augančių augalų palikuonys. Kitas porūšis, subsp. urbinata, auga Meksikoje, pas mus vargu ar išgyventų.  Gamtoje natūraliai paplitusi f. rubra, kurios žiedai (pažiedės) raudoni, o lapai rudenį rausta .  Yra natūralių hibridų su C. nuttallii. Išvesta  virš 100 veislių margais ar raudonais lapais, įvairaus dydžio ir rausvumo atspalvių žiedais, siauralajų, svyruoklinių ir kitokių formų, nykštukinių ir pan. Europoje šių veislių žymiai mažiau.  Veislės dažnai būna jautresnės šalčiui, nei tipinė rūšis. Paminėsiu keletą vienų iš gražiausių veislių. Stambiažiedės: ‘Bartonn‘ – stambiais baltais žiedais, jautroka šalčiui; ‘Cloud 9‘ – anksti ir gausiai žydi; ‘Junior Miss‘ – rausvomis pažiedėmis, atspari lapų ligoms; ‘Spring Time‘ – bene atspariausia šalčiui, labai dideliais žiedais. Raudonais ar rausvais, bet smulkesniais žiedais: f. rubra – jau paminėta, ‘Cherokee Chief‘ – rausvos ar raudonos pažiedės, o rudenį raudoni lapai;  ‘Red Beauty‘ – raudoni žiedai ir kompaktiška laja. Šią sedulą, ypač jos veisles reikia auginti užuovėjoje, jaunus augalus  žiemai aprišti, o šaknis pamulčiuoti bent 10 cm mulčio sluoksniu.

    Japoninė sedula (Cornus kousa) paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje 6-9 klimatinėse zonose. Nuo gausiažiedės sedulos atskiriama iš pažiedžių, kurių viršūnėlės tolygiai pailgai nusmailėjusios (gausiažiedžių iškirptos)  ir kad žydi vasarai įpusėjus. Nuo gana panašios stambiavaisės sedulos skiriasi taip pat pažiedėmis (stambiavaisių jų viršūnės žymiai trumpesnės). Tėvynėje išauga iki 4-6 m aukščio medeliu ar krūmu. Lapai rudenį gelsta ar rausta ir tokie išbūna gana ilgai. Žydi nuo gegužės pabaigos, apie vieną mėnesį. Pažiedės dažniausiai baltos, yra rausvų (veislė ‘Satomi‘, neretai parduodama pavadinimais ‘New Red‘  arba ‘Rosabella‘). Vaisiai panašūs į avietes, apie 2 cm skersmens, valgomi ir žymiai skanesni, nei nykštukinių sedulų, bet ne visiems patinka. Yra kininė atmaina var. chinensis.  Ši išauga didesnė ir augina stambesnius, maždaug braškių dydžio vaisius. Geriausiai auga saulėtoje užuovėjoje, drėgnoje purioje dirvoje. Pas mane kelių metų augalas nedengiamas auga pusiau pavėsyje (už aukštos gyvatvorės, šalia obels).Per keletą metų neturėjo jokių apšalimų. Sunkiame molyje auga šiek tiek lėčiau, už geltonžiedę sedulą. Šaknis rudenį apie 5 cm sluoksniu pamulčiuoju durpėmis. Sėklų atsivežiau iš Lenkijos, Roguvo arboretumo. Išvesta ne mažiau nei gausiažiedės sedulos veislių, nuo žemaūgių (‘Dwarf Pink‘, ‚China Dawn‘ ir kt.), svyruoklinių ( ‘Pendula‘, ‘Weawer‘s Weeping‘ dar vadinama ‘Weawer‘…), rausvais ar geltonais įvairaus didumo žiedais.

    Cornus nuttallii kilusi iš Š Amerikos vakarinės pakrantės, nuo Britų Kolumbijos iki Kalifornijos, kur auga 6-9 klimatinėse zonose. Išauga 3-9, kai kada iki 15 m aukščio. Areale (ir vidurio Europoje) žydi du kartus: pavasarį lapams besiskleidžiant ir rudenį rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Vaisiai bekočiai, panašūs į avietes, apie 12 mm skersmens Žiedai panašūs į gausiažiedžių sedulų, bet pažiedžių apie tikruosius žiedelius būna 4-6 (gausiažiedžių visada tik po 4). Pažiedės baltos, kreminės, gelsvos, kai kurių veislių rausvos. Rūšis gerai auga pavėsyje, bet jautri ir šalčiui, ir karščiui. Dauguma egzempliorių iššąla jau prie -20 C šalčio. Natūraliose augimvietėse 6 zonoje auga tik Aidaho valstijoje dviejų upių slėniuose. Kilusios iš ten atlaiko -22 C šalčio, bet šioje valstijoje jos įrašytos į nykstančių augalų sąrašą. Be to, šios sedulos blogai jaučiasi temperatūrai viršijus +35 C. Šių sedulų lapai, tiek rūšies, tiek veislių, rudenį gražiai parausta. Europoje auginama keliolika veislių, bet Lietuvoje jos neišgyventų,  o ir tipinę rūšį dėl lepumo išlaikyti būtų sunku.  Kiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė ‘Eddie‘s White Wonder‘ (C. kousa x C. nuttallii ‘Eddie‘s White Wonder‘). Jos žiedai balti, kartais šiek tiek kreminiai. Žydi keliomis dienomis ilgiau už C. nuttallii.

    Geltonžiedė sedula (Cornus mas) paplitusi  Vidurio ir Pietų Europoje ir Turkijoje 5-8 klimatinėse zonose. Dažniausiai 5-9 m aukščio krūmas. Žydi anksti pavasarį, apie dvi savaites. Žiedai geltoni, smulkūs, susitelkę į rutuliškas kekes, gausiai lankomi bičių, kvapūs. Vaisiai rausta rugsėjo – spalio mėnesiais ir sunokę greit nukrinta. Išvesta apie 30 veislių, tiek dekoratyviniams tikslams, tiek ir  auginamų kaip vaismedžiai. Lietuviškoje literatūroje nurodoma, kad  šaltomis žiemomis smarkiai apšąla. Tipinės rūšies apšalusios nemačiau, o iš Vokietijos pargabenta  skiepyta ‘Macrocarpa‘  Varėnos rajone 2011 metais  nušalo vienmečius ūglius, o vėliau žuvo (kažkodėl į ją labai mėgo pasikasyti visi palaidi apylinkės šunys).

    Susidomėjote? Sėkmės auginant!

    Rimvydas  Kareiva (Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys)

    Dr. Valerijos Baronienės papildymas:

    Dubravos arboretume auginama ne tik daugeliui pažįstama geltonžiedė sedula (C. mas), bet ir kanadinė (C. canadensis) bei japoninės sedulos kininis varietetas (C. kousa var. chinensis). Kanadinė sedula, pasodinta mažučiu daigeliu 2009 metais, išsiplėtė iki gero kvadratinio metro, kasmet žydi, bet nedera. Auga drėgnokoje, rūgštokoje dirvoje, rododendrų kaimynystėje. Japoninės sedulos kininio porūšio krūmą auginome keletą metų, puikiai žiemojo ir kasmet žydėjo, nors ir negausiai. 2010/2011m. žiemą žuvo dėl iki šiol nežinomų priežasčių. 2013 m. buvo pasodintas naujas krūmas.

  • Talka Traupio botanikos sode

    Spalio 12 dieną, šeštadienį vyko tradicinė rudeninė dendrologų talka.

    Šiemet talka vyko Traupio botanikos sode-darže Anykščių rajone. Šį sodą įkūrė ir puoselėjo šviesaus atminimo mūsų kolega Sigutis Obelevičius, šią vasarą išėjęs į amžinybės sodus.
    Kaip visuomet atvyko gausus dendrologų ir bičiulių būrys iš visos Lietuvos – dideli ir maži, specialistai ir mėgėjai, norintys padirbėti ar tiesiog pabūti gryname ore su bendraminčiais.
    Iš pradžių po Traupio botanikos sodą vaikščiojome kartu su Sigučio broliu Kęstučiu, žmona Alyte ir keturiais vaikais bei šio sodo prižiūrėtoja Lina ir jos kolege. Apžiūrėjome šią unikalią augalų kolekciją, klausėmės įdomių istorijų apie augalus ir jų atsiradimą šiame sode, glostėme šio sodo sargą Pūkį.

    Vėliau keletą valandų talkininkavome: ravėjome daržą ir jo takelius, šalinome gausiai sužėlusius savaiminius krūmokšnius, užstelbusius kolekcinius augalus, genėjome nudžiūvusias šakas, formavome medžių lajas ir atlikome kitus augalų priežiūros darbus.
    Padirbėję ir susirinkę prie suneštinių vaišių stalo, pagerbėme Sigutį tylos minute, dalinomės prisiminimais apie jį, dainavome dainas. Ir pasodinome jo atminimui skirtą ąžuoliuką bei kaštainius, linkėdami, kad sodas toliau klestėtų ir gausėtų, kad jame tebegyvuotų įkūrėjo dvasia. Po to kartu su Sigučio artimaisiais nuėjome į Traupio kapinaites aplankyti kapo. Ant Traupio kapinių tvoros tebeauga Sigučio prieš keliolika metų atrastas itin retas Lietuvoje mažas papartis – šerinė kalnarūtė (Asplenium trichomanes), kuri tapo Traupio miestelio herbo simboliu.

    Diena buvo puiki, oras saulėtas ir rudeniškai šiltas. Buvo smagu susitikti su bendraminčiais, pasišnekučiuoti. Ne kartą prisiminėme Sigutį, smagius ir liūdnus nutikimus su juo, bendras keliones ir renginius.

  • Medeinos šventė Labanoro girioje

    Medeina yra pagonių lietuvių miško ir medžių deivė. Pasak mitologo A.J.Greimo, senaisiais laikais pirmasis metų medžioklės grobis buvo aukojamas deivei Medeinai, dar kartais vadinamai Žvorūna. Ji buvo vilkmergė, t.y., lydima vilkų. Ji nesaugojo medžiotojų, bet trukdė jiems žudyti. Medeinos vardadienis yra minimas rugpjūčio 21 dieną, tad artimiausią šiai datai savaitgalį Lietuvos dendrologų draugija jau keliolika metų švenčia kaip dendrologo dieną. Šia proga paprastai aplankomos įdomios gamtinės Lietuvos vietovės, medžiai senoliai, plaukiama baidarėmis.

    Rugpjūčio 17–18 d. ir įvyko tradicinė Medeinos šventė. Šiemet veiksmas vystėsi Labanoro girioje Švenčionių ir Molėtų rajonuose. Kaip visuomet atvyko būrys dendrologų ir bičiulių iš įvairių Lietuvos vietų.

    Pirmąją dieną šeštadienį plaukėme baidarėmis Lakajos upe nuo Juodųjų Lakajų ežero poilsiavietės, gėrėdamiesi gausiais upės vingiais bei ežerų vandenimis ir nuostabia medžių bei paparčių žaluma. Plaukimas vyko apie 4,5 val., kai perplaukus Aldikio ežerą, išlipome prie Žukaučiznos kaimo tiltelio.


    Nakvynė ir vakarojimas vyko sodyboje „Prie Labanoro“, Molėtų rajone Slabadoje. Nakvojome palapinėse – savo ir originalioje medinėje, maudėmės kubile, mėgavomės pirties ir ežero malonumais. Daug kas iš stovyklautojų išbandė plaukimą irklentėmis šalia esančiame Šlavino ežere ar šaudė į taikinius su eko kulkomis. Vakarienei mėgavomės užsakytu kugeliu ir namine gira.


    Vėliau Švenčionėlių kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė pravedė edukaciją apie kanapes: vyko paskaita apie jų savybes ir panaudojimą, po kurios buvo galima praktiškai išbandyti senovinį kanapių mynimą ir kanapinės virvės vijimą bei paragauti kanapių sėklų užkandžių. Vakarą užbaigėme su kanapiniais žaidimais („Skrido žvirblis per ūlyčią“ ir kt.), maudynėmis ežere ir kubile bei žvaigždžių stebėjimu, šiek tiek net buvo matyti Šiaurės pašvaistės !


    Antrąją dieną sekmadienį pažindinomės su Labanoro girios įdomiomis vietomis kartu su mūsų kolega dendrologu ir gamtos gidu Andriumi Gaidamavičiumi, dar gerai žinomu Labanoro Vilko vardu. Keletą valandų keliavome Ščiūro rago pažintiniu taku. Tai unikalus pusiasalis tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Eidami apžiūrėjome dvikamienę pušį, taip pat pušį su gausybe raganų šluotų, apykaklinę pušį bei kitus įdomius augalus, grybus, vabzdžius ir kitų gyvūnų pėdsakus. Užkopėme į Kertuojos piliakalnį, aplankėme vieną didžiausių Lietuvoje skruzdėlynų. Vėliau vykome į Andriaus-Labanoro Vilko gimtinę Januliškyje (Švenčionių r.), kur apžiūrėjome šimtamečius sibirinius maumedžius, juodalksnį Gumbulį, Peršokšnos piramidinę eglę bei pamatėme labai retą orchidėją vienalapį gedutį ir grybą korališkąjį trapiagrybį.

    Nuotraukų autoriai: Aušra Ramanauskienė, Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė, Aušra Šaltenytė, Edita Medeina

  • In memoriam Sigučiui Obelevičiui

    Dirbęs Lietuvai, jos gamtai ir Anykščiams

    Liūdna žinia pasiekė dendrologus ir visą Lietuvos gamtininkų bendruomenę. Vėjuotą rugpjūčio sekmadienį, praėjus vos gerai savaitei po 65-ojo gimtadienio, amžinybėn išėjo Sigutis Obelevičius. Paliko mylimą žmoną, keturis dorais žmonėmis išaugintus vaikus, artimuosius ir draugus, išpuoselėtą Traupio botanikos daržą, šimtus mokytų ir auklėtų moksleivių, Anykščių rajono bendruomenę. Paliko ne tik daugybę nuveiktų darbų, bet ir nespėtus įgyvendinti sumanymus, suplanuotas naujas knygas, dar nespėjusius subręsti medžius, neaplankytas rečiausių augalų augavietes.

    Lietuva prisimins Sigutį Obelevičių kaip ilgiausiai pareigas ėjusį Anykščių rajono merą, Anykščių garbės pilietį, Prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatą, keliolikos knygų ir šimtų straipsnių apie gamtą autorių, unikalaus botanikos sodo – Traupio botanikos daržo – įkūrėją ir puoselėtoją, Traupio pagrindinės mokyklos direktorių ir biologijos mokytoją, aktyvų visuomenininką.

    Lietuvos dendrologų draugijos nariai jo niekad neužmirš kaip dendrologijos bei kitų botanikos sričių ir mikologijos žinovo, erudito, malonaus bendrakeleivio ir įdomaus pašnekovo, darbštaus ir aktyvaus Draugijos valdybos nario, šilto, korektiško ir empatiško kolegos. Smagios gamtos tyrinėjimo kelionės, šmaikštūs pasakojimai, Rasų naktį pinti vainikai ir mistinių žolynų galių atskleidimai, dosnus dalinimasis medžių ir gėlių auginimo paslaptimis, gamtos kaip visumos matymas ir aiškinimas… – kiekvienas, ilgiau ar trumpiau bendravęs su Sigučiu, turi ką prisiminti ir kitiems papasakoti.

    Tad sakome sudie tik kūnui, pelnyto poilsio atgulančiam taip mylėtame Traupyje. O Sigučio meilė gamtai ir žmonėms, jo nerimstanti, žingeidi ir dosni dvasia lieka su mumis. Kas žino, kokiuose soduose mes kada nors vėl susitiksime, brangus kolega ir bičiuli!

    Velionis pašarvotas Traupio kultūros namuose. Laidotuvės vyks trečiadienį, rugpjūčio 14 d. Traupio kapinėse. Šv. Mišios Traupio šv. Onos bažnyčioje 12 val.

    Visos Lietuvos dendrologų draugijos vardu – dr. Valerija Baronienė

  • Medeinos šventė Labanoro girioje

    Rugpjūčio 17–18 d. kviečiame į tradicinę Medeinos šventę Labanoro girioje su dendrologais. Dalyvauti gali visi norintys, ne tik dendrologų draugijos nariai.

    Programa:
    Šeštadienį nuo 10.30 val. plauksime baidarėmis Lakajos upe nuo Juodųjų Lakajų ežero, išlipsime Žukaučiznoje. Plaukimo trukmė apie 4 val.
    Vėliau apsistosime sodyboje „Prie Labanoro“ (Molėtų rajonas, Slabada). Nakvosime savo palapinėse arba medinėje palapinėje, kurioje yra mediniai gultai, tik reikia atsivežti savo miegmaišį, čiužinuką ir pagalvę; ten bus elektra ir šaldytuvas).
    Vakarui užsakyta pirtis ir kubilas. Šalia sodybos Šlavino ežeras su pliažiuku, taip pat sodyboje bus įvairių pramogų – galima išsinuomuoti irklentę, pašaudyti į taikinius su eko kulkomis, žaisti tinklinį ir kt.
    Pavakariams užsakytas kugelis ir naminė gira. Išnuomota erdvi ir su stalais palapinė, ji bus apšviesta, ten galėsime valgyti ir pramogauti nors ir visą naktį.
    Po valgymo etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė praves edukaciją apie kanapes: bus paskaita apie jų savybes ir panaudojimą, po to kiekvienas susivys kanapinę virvutę, vėliau muzikuosime ir žaisime kanapinius žaidimus.
    Sekmadienį pažinsime Labanoro girios įdomias vietas, mūsų gidas bus kolega Andrius Gaidamavičius – Labanoro vilkas. Pirmiausiai keliausime Ščiūro rago pažintiniu taku. Tai unikalus pusiasalis tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Eidami matysime dvikamienę pušį, taip pat pušį su gausybe raganų šluotų, apykaklinę pušį bei daug kitų įdomių dalykų. Ėjimo trukmė apie 3-4 val., nueisime 8 km. Vėliau lankysime ir kitas Labanoro gamtines vietas, programa dar derinama.

    Kainos vienam žmogui be baidarės:
    ● 63 eurai, jeigu savo palapinėje ir 68 eurai, jei medinėje palapinėje. Į kainą įskaičiuota ne tik nakvynė, taip pat kubilas bei pirtis, kugelis, bendros palapinės nuoma, edukacija apie kanapes, antros dienos ekskursija po Labanorą.
    ● 17 eurų viena vieta baidarėje (su nuvežimu-parvežimu ir liemene).
    Dėl daugiau informacijos rašykite el. paštu dendrologai@gmail.com, ar planuojate atvykti, nakvosite savo ar medinėje palapinėje, ar plauksite. Jei vietas baidarėje rezervavote anksčiau, tai patikslinkite, ar nepasikeitė norai. Reikės avanso už baidares, nakvynę bei maitinimą.

  • Pražydo tulpmedis Degaičiuose

    Tulpmedžio žydėjimo šventė Dendrologų draugijos garbės nario Adolfo Kišono parke Degaičiuose, Telšių rajone. Nuotraukos dr. Laimučio Januškevičiaus

  • Kelionė į Akmenės ir Mažeikių rajonus

    2024 m. gegužės 11-12 dienomis dendrologų draugijos nariai kartu su bičiuliais keliavo apžiūrėti Mažeikių bei Akmenės krašto dendrologines, gamtines bei kultūrines šio krašto vertybes.

    Pirmas sustojimas buvo Papilės miestelyje. Kartu su Ventos regioninio parko gidu Ramūnu Dulinsku aplankėme penkiolikakamienę liepą, Jurakalnio apžvalgos bokštą, Papilės piliakalnį ir Simono Daukanto kapą, beždžionių tiltą, Ventos upės slėnį, S.Daukanto paminklą bei kt. Vėliau vykome į Ventos regioninio parko lankytoju centrą apžiūrėti ekspozicijos bei pasiklausyti R.Dulinsko paskaitos apie Juros periodo bei akmens amžiaus iškasenas.

    Sekantis apsilankymas – Kamanų rezervato lankytojų centre, paskaita ir filmuko peržiūra. Vėliau su šio rezervato gidais Kristina ir Vaidu vykome į pažintinį taką pačiame rezervate, kurį galima lankyti tik su darbuotojų palyda, nes ten gamta saugoma ypač griežtai. Apžiūrėję rezervatą pažintiniame take, užkopėme į apžvalgos bokštą.

    Paskutinis šeštadienio apsilankymas buvo Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių ūkyje. Ten degustavome žolelių arbatas, klausėme paskaitos, apžiūrėjome ūkį.

    Vakarienė ir nakvynė buvo Viliošių kaimo turizmo sodyboje.

    Sekmadienį su gidu-istoriku Ramūnu Znutu aplankėme Akmenės centrą, nuvykome apžiūrėti šio miestelio gamtos ir kultūros parko. Po to ekskursija vyko Marso kanjonuose. Taip vadinamas Menčių klinčių karjeras, tikrai įspūdinga vieta.

    Pietūs vyko Sedoje, kur sočiai privalgėme šio krašto kulinarinio paveldo – pusmarškonės košės. Mums ją paruošė Sedos bendruomenės moterys, pasipuošusius tautiniais rūbais. Buvo labai labai skanu.

    Toliau vykome į Renavo dvaro parką. Čia ekskursiją pravedė gamtininkas Deividas Makavičius, kuris aprodė ne tik dvaro pastatus, parką ir storiausią Lietuvos eglę, bet išgirdome įdomų pasakojimą apie šikšnosparnius, ir netgi vieną pamatėme !

    Paskutinis turistinio maršruto taškas – privati dendrologų draugijos nario Romualdo Bračo sodyba Dirvonėnuose (netoli Kuršėnų). Šeimininkas nustebino gausia sumedėjusių augalų kolekcija, retais spygliuočiais, įdomių formų ir spalvų gausybe dekoratyvinių augalų.

  • LDD susirinkimas balandžio 13 d.

    Š.m. balandžio 13 d. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje įvyko visuotinis draugijos narių susirinkimas. LDD valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas papasakojo apie nuveiktas veiklas 2023 metais. Taip pat buvo aptarti įvairūs draugijos klausimas – renginiai ir kelionės, Dubravos arboretumo istorija, nario mokesčio mokėjimas bei kt. Į draugiją įstojo keletas naujų narių – Jūratė Jankauskienė, Nelda Šutaitė ir Danguolė Nemčinavičienė. Sveikiname !

    Po susirinkimo ekskursiją po šią kolegiją pravedė dr. Loreta Semaškienė, o po Dubravos arboretumą – dr. Valerija Baronienė. Taip pat daug naudingos informacijos apie sumedėjusius augalus išgirdome iš draugijos senbuvių ir garbės narių – Aldonos Vitkevičienės, dr. Laimučio Januškevičiaus bei Rimvydo Kareivos.

    Apie artimiausius renginius bus paskelbta netrukus.

    Nuotraukos iš susitikimo (Foto: Povilo Sruoginio, Aušros Ramanauskienės ir Editos Medeinos)

  • Visuotinis dendrologų draugijos narių susirinkimas balandžio 13 dieną

    Balandžio 13 d., šeštadienį, kviečiame į visuotinį Lietuvos dendrologų draugijos susirinkimą.

    Jis vyks Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje (Liepų g.1, Girionys (Šlienava) Kauno raj.), 211 auditorijoje. Pradžia 10.30 val. Susirinkimo darbotvarkė:

    • LDD valdybos ataskaita už 2023 veiklos metus.
    • 2024 metais numatomi renginiai bei kita veikla.
    • Pasitarimas dėl video medžiagos kūrimo.
    • Nario mokesčio mokėjimo klausimai.
    • Pasvarstymas dėl LDD bibliotekos tolesnio likimo.
    • Naujų narių priėmimas.
    • Kiti reikalai.

    Atsineškite savo puodelius (nes dendrologai vienkartinių indų nenaudoja) ir šiek tiek vaišių, galėsime pasivaišinti žolelių arbata.

    Po susirinkimo dr. Valerija Baronienė praves ekskursiją šalia esančiame Dubravos arboretume.

    Tausokime gamtą ir kurą – paimkite vieni kitus pakeliui su automobiliais.

    Kaip visuomet – susirinkimas yra atviras, gali dalyvauti visi norintys

    Stakų ąžuolas Dieveniškėse
  • Tarptautinė konferencija „Inovatyvi ir tvari želdynų priežiūra – skaitmeninis efektyvus žaliųjų erdvių valdymas“

    Lietuvos dendrologų draugija kartu su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos  kolegijos Miškininkystės katedra, GreenSpace.lt bei kitais partneriais kviečia dalyvauti tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje  „Inovatyvi ir tvari želdynų priežiūra – skaitmeninis efektyvus žaliųjų erdvių valdymas

    Konferencija skirta miestų želdynų kūrimo, įrengimo, valdymo, priežiūros specialistams bei šia tema besidomintiems.  

    Konferencija vyks 2024 m. balandžio 19 d. KMAIK  aktų salėje adresu Liepų g. 1, Girionys, Kauno r. 

    Kviečiame dalyvauti ir registruotis. 

    Registracija iki balandžio 17 d.: https://www.greenspaces.lt/konferencija

    Konferencijos klausytojų registracijos mokestis – 15 eurų, pervedant į  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos sąskaitą LT83 7300 0100 7419 7742,  nurodžius mokėjimo paskirtį – „Už balandžio 19 d. konferenciją“.

    Dalyviams bus išduoti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.  

    Konferencija
    Konferencija