Daugelis augalų mėgėjų paskaitę pavadinimą gali pasakyti – pamanyk, puošnios… Na, kuo gi jos išsiskiria, krūmai kaip krūmai. Žinoma, žiemą gražiai atrodo jų raudonos ar geltonos šakos. O žiedynai ar vaisiai – taigi yra kur kas gražesnių augalų. Skeptikai, ypač žinių pasisėmę tik iš lietuviškos dendrologinės literatūros, būtų iš dalies teisūs. Bet ne visai. Jei pasidomėsime sedulos (Cornus) genties botaniniu skirstymu, pastebėsim, kad iš daugiau nei 50 jų rūšių dalis tarpusavyje gerokai skiriasi. Ne lapais ar ūgliais – čia kaip tik jos labai panašios, net ir botanikams neturint jų žiedų ar vaisių sunku jas atpažinti.
Sedulos pagal vaisių spalvą (žinoma, yra ir kiti požymiai, bet šis pats ryškiausias) skirstomos į dvi grupes: su raudonais vaisiais ir su baltais arba mėlynais. Pastarąsias mes Lietuvoje geriausiai žinome ir dažnai auginame. O iš raudonvaisių – kiek dažniau tik geltonžiedę (Cornus mas), dar kartais vadinamą valgomąja (beje, visų raudonvaisių sedulų vaisius galime valgyti, o balti ar mėlyni šiek tiek žmonėms nuodingi, nors paukščiai juos lesa). O kaip tik raudonus vaisius vedančios sedulos žydėjimo metu yra vieni gražiausių krūmų. Ir nokstantys jų vaisiai kurį laiką ne ką prasčiau puošia augalus. Tad pasidomėkime tomis Lietuvoje labai retomis ar išvis nežinomomis, bet puošniai žydinčiomis sedulomis. Beje, botanikai pasakytų: ką jūs, jų žiedynai smulkūs, neišvaizdūs. Ir jie būtų teisūs – tikrieji sedulų žiedai tikrai ne kažin kokios išvaizdos. Bet viską atperka puikios pažiedės. Daugelis mūsų žinome puansetijas, puošniai atrodančias kalėdoms auginamas gėles. Jų žiedai taip pat smulkūs, neišvaizdūs, bet prie jų pakitę spalvoti lapai atrodo nuostabiai. Taip ir šių sedulų pakitę lapai apie grupelę smulkių žiedelių ne botanikui atrodo kaip vienas puikus žiedas. Paprastumo dėlei toliau juos taip ir vadinsiu– žiedais (teatleidžia botanikai man tokią „šventvagystę“).
Pradėkime nuo nykštukinių sedulų. Jų pasaulyje priskaičiuojamos dvi rūšys: kanadinė (Cornus canadensis) ir švedinė (Cornus suecica). Dar visai neseniai buvo aprašoma ir trečia rūšis – Cornus unnlaschkensis, bet atlikus genetinius tyrimus nustatyta, kad tai kanadinės ir švedinės sedulų natūralus hibridas. Šios sedulos gali sudominti alpinariumų ir kiliminių augalų mėgėjus, nes aukščiu neviršija viržių.
Kanadinė sedula (C. canadensis) paplitusi Š. Amerikoje (JAV, Kanada) ir Rytų Azijoje (Rusija, Kinija, Japonija). Šliaužiantis, lėtai plintantis, ne aukštesnis kaip 20 cm augalas. Lapai menturėse po 4-6. Iš šios menturės išauga grupelė žalių žiedų ir 4 baltos pažiedės, atrodančių kaip vienas žiedas. Žydi vasaros viduryje. Ryškiai raudonos uogos išlieka iki vėlyvo rudens. Augalas mėgsta šiek tiek rūgštoką drėgną dirvą. Gali augti nedideliame pavėsyje. Tėvynėje paplitusi kalnuose spygliuočių miškuose ir alpinėse pievose. Dubravos arboretume ilgą laiką augo kolekcinėje krūmų grupėje molingoje dirvoje, bet anais laikais, „bekovojant“ (tada su viskuo buvo „kovojama“) su piktžolėmis netyčia sunaikinta.
Švedinė sedula (C. suecica) paplitusi vakarinėje Europos ir rytinėje Azijos (kai kur ir Š. Amerikos) subarktinėse ir kiek šiltesnėse zonose. Auga dažniausiai pajūryje, beržų ir eglių retmiškiuose bei krūmynų pakraščiuose arba pelkėse. Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, turintis šliaužiantį sumedėjusį šakniastiebį ir žolinę antžeminę dalį. Lapai priešiniai (skirtumas nuo kanadinės sedulos), stiebeliai statūs. Žiedai žiedyne juodai purpuriniai, pažiedės baltos, platesnės nei kanadinės sedulos. Vaisiai – į uogas panašūs raudoni kaulavaisiai. Tiek švedinės, tiek kanadinės sedulos vaisius vietiniai gyventojai vartoja maistui, bet jie beskoniai, kauliukai didoki, kieti. Šalčiui šios sedulos pilnai atsparios – auga 2-4 klimatinėse zonose.
Iš puošniai žydinčių didesniais krūmais ar medeliais augančių sedulų Europoje savaiminė geltonžiedė (C. mas), o plačiau auginamos C. capitata, C. florida, C. kousa, C. nuttallii ir hibridinė C. x rutgersensis (C. florida x C. kousa) bei daug jų veislių.
Stambiavaisė sedula (Cornus capitata)natūraliai paplitusi Himalajų šlaituose Indijoje ir pietinėje C. Kinijos dalyje. Nemažai jų introdukuota Kryme ir Kaukaze Juodosios jūros pakrantėse, Britų salose ir subtropinėje ar joms artimoje Europos zonoje. Visžalis (nemeta lapų) iki 12 m aukščio medelis, rečiau krūmas. Pažiedės baltos, kremiškos ar gelsvos. Žiedai panašūs į japoninės sedulos, tik pažiedžių viršūnės trumpesnės. Žydi vasarą, panašiu laiku kaip japoninė sedula. Vaisiai, tiksliau vaisynai 2-3 cm skersmens, panašūs į braškes. Vienos pažiedės ilgis apie 5 cm, o viso žiedo skersmuo 10-12 cm. Paplitusi 8-9 klimatinėse zonose ir Lietuvoje jai per šalta. Šiek tiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė ‘Porlock‘ (C. capitata x C. kousa). Jos žiedai kreminiai ar gelsvi su daugiau ar mažiau rausvu atspalviu arba ryškesnėmis rausvomis dėmėmis. Britų salose žydi ir dera. Žemyninėje Europoje šios veislės matyti neteko.
Gausiažiedė sedula (Cornus florida) natūraliai paplitusi JAV rytinėje ir Meksikos šiaurės rytinėje dalyje 6-9 klimatinėse zonose. Tėvynėje išauga iki 10 m aukščio ir 30 cm storio kamienu medžiu. Jų tikrieji žiedeliai žalsvai geltoni, rutuliškose iki 1-2 cm skersmens kekėse. Pažiedlapiai 4, nuo baltų iki rožinių. Jų viršūnėlės paprastai iškirptos arba susiraukšlėjusios. Visas žiedas būna apie 8-10 cm skersmens. Žydi anksti pavasarį, prieš lapams skleidžiantis, apie dvi savaites. Vaisiai 10-15 mm ilgio ir 8 mm skersmens, nesunokę gelsvi, vėliau blyškiai rausvi. Vidurio Europoje augantys augalai žydi, bet nedera. Augalas nemėgsta kalkingų ir sunkių dirvų. Gerai auga derlingose, puriose, neutraliose (pH 6-7), drėgnokose žemėse. Nepakenčia sausrų. Jautroka šalčiui. Lietuvoje geriau jaučiasi tik porūšio C. florida subsp. florida paimti iš šiaurinėje arealo dalyje augančių augalų palikuonys. Kitas porūšis, subsp. urbinata, auga Meksikoje, pas mus vargu ar išgyventų. Gamtoje natūraliai paplitusi f. rubra, kurios žiedai (pažiedės) raudoni, o lapai rudenį rausta . Yra natūralių hibridų su C. nuttallii. Išvesta virš 100 veislių margais ar raudonais lapais, įvairaus dydžio ir rausvumo atspalvių žiedais, siauralajų, svyruoklinių ir kitokių formų, nykštukinių ir pan. Europoje šių veislių žymiai mažiau. Veislės dažnai būna jautresnės šalčiui, nei tipinė rūšis. Paminėsiu keletą vienų iš gražiausių veislių. Stambiažiedės: ‘Bartonn‘ – stambiais baltais žiedais, jautroka šalčiui; ‘Cloud 9‘ – anksti ir gausiai žydi; ‘Junior Miss‘ – rausvomis pažiedėmis, atspari lapų ligoms; ‘Spring Time‘ – bene atspariausia šalčiui, labai dideliais žiedais. Raudonais ar rausvais, bet smulkesniais žiedais: f. rubra – jau paminėta, ‘Cherokee Chief‘ – rausvos ar raudonos pažiedės, o rudenį raudoni lapai; ‘Red Beauty‘ – raudoni žiedai ir kompaktiška laja. Šią sedulą, ypač jos veisles reikia auginti užuovėjoje, jaunus augalus žiemai aprišti, o šaknis pamulčiuoti bent 10 cm mulčio sluoksniu.
Japoninė sedula (Cornus kousa) paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje 6-9 klimatinėse zonose. Nuo gausiažiedės sedulos atskiriama iš pažiedžių, kurių viršūnėlės tolygiai pailgai nusmailėjusios (gausiažiedžių iškirptos) ir kad žydi vasarai įpusėjus. Nuo gana panašios stambiavaisės sedulos skiriasi taip pat pažiedėmis (stambiavaisių jų viršūnės žymiai trumpesnės). Tėvynėje išauga iki 4-6 m aukščio medeliu ar krūmu. Lapai rudenį gelsta ar rausta ir tokie išbūna gana ilgai. Žydi nuo gegužės pabaigos, apie vieną mėnesį. Pažiedės dažniausiai baltos, yra rausvų (veislė ‘Satomi‘, neretai parduodama pavadinimais ‘New Red‘ arba ‘Rosabella‘). Vaisiai panašūs į avietes, apie 2 cm skersmens, valgomi ir žymiai skanesni, nei nykštukinių sedulų, bet ne visiems patinka. Yra kininė atmaina var. chinensis. Ši išauga didesnė ir augina stambesnius, maždaug braškių dydžio vaisius. Geriausiai auga saulėtoje užuovėjoje, drėgnoje purioje dirvoje. Pas mane kelių metų augalas nedengiamas auga pusiau pavėsyje (už aukštos gyvatvorės, šalia obels).Per keletą metų neturėjo jokių apšalimų. Sunkiame molyje auga šiek tiek lėčiau, už geltonžiedę sedulą. Šaknis rudenį apie 5 cm sluoksniu pamulčiuoju durpėmis. Sėklų atsivežiau iš Lenkijos, Roguvo arboretumo. Išvesta ne mažiau nei gausiažiedės sedulos veislių, nuo žemaūgių (‘Dwarf Pink‘, ‚China Dawn‘ ir kt.), svyruoklinių ( ‘Pendula‘, ‘Weawer‘s Weeping‘ dar vadinama ‘Weawer‘…), rausvais ar geltonais įvairaus didumo žiedais.
Cornus nuttallii kilusi iš Š Amerikos vakarinės pakrantės, nuo Britų Kolumbijos iki Kalifornijos, kur auga 6-9 klimatinėse zonose. Išauga 3-9, kai kada iki 15 m aukščio. Areale (ir vidurio Europoje) žydi du kartus: pavasarį lapams besiskleidžiant ir rudenį rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Vaisiai bekočiai, panašūs į avietes, apie 12 mm skersmens Žiedai panašūs į gausiažiedžių sedulų, bet pažiedžių apie tikruosius žiedelius būna 4-6 (gausiažiedžių visada tik po 4). Pažiedės baltos, kreminės, gelsvos, kai kurių veislių rausvos. Rūšis gerai auga pavėsyje, bet jautri ir šalčiui, ir karščiui. Dauguma egzempliorių iššąla jau prie -20 C šalčio. Natūraliose augimvietėse 6 zonoje auga tik Aidaho valstijoje dviejų upių slėniuose. Kilusios iš ten atlaiko -22 C šalčio, bet šioje valstijoje jos įrašytos į nykstančių augalų sąrašą. Be to, šios sedulos blogai jaučiasi temperatūrai viršijus +35 C. Šių sedulų lapai, tiek rūšies, tiek veislių, rudenį gražiai parausta. Europoje auginama keliolika veislių, bet Lietuvoje jos neišgyventų, o ir tipinę rūšį dėl lepumo išlaikyti būtų sunku. Kiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė ‘Eddie‘s White Wonder‘ (C. kousa x C. nuttallii ‘Eddie‘s White Wonder‘). Jos žiedai balti, kartais šiek tiek kreminiai. Žydi keliomis dienomis ilgiau už C. nuttallii.
Geltonžiedė sedula (Cornus mas) paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje ir Turkijoje 5-8 klimatinėse zonose. Dažniausiai 5-9 m aukščio krūmas. Žydi anksti pavasarį, apie dvi savaites. Žiedai geltoni, smulkūs, susitelkę į rutuliškas kekes, gausiai lankomi bičių, kvapūs. Vaisiai rausta rugsėjo – spalio mėnesiais ir sunokę greit nukrinta. Išvesta apie 30 veislių, tiek dekoratyviniams tikslams, tiek ir auginamų kaip vaismedžiai. Lietuviškoje literatūroje nurodoma, kad šaltomis žiemomis smarkiai apšąla. Tipinės rūšies apšalusios nemačiau, o iš Vokietijos pargabenta skiepyta ‘Macrocarpa‘ Varėnos rajone 2011 metais nušalo vienmečius ūglius, o vėliau žuvo (kažkodėl į ją labai mėgo pasikasyti visi palaidi apylinkės šunys).
Susidomėjote? Sėkmės auginant!
Rimvydas Kareiva (Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys)
Dr. Valerijos Baronienės papildymas:
Dubravos arboretume auginama ne tik daugeliui pažįstama geltonžiedė sedula (C. mas), bet ir kanadinė (C. canadensis) bei japoninės sedulos kininis varietetas (C. kousa var. chinensis). Kanadinė sedula, pasodinta mažučiu daigeliu 2009 metais, išsiplėtė iki gero kvadratinio metro, kasmet žydi, bet nedera. Auga drėgnokoje, rūgštokoje dirvoje, rododendrų kaimynystėje. Japoninės sedulos kininio porūšio krūmą auginome keletą metų, puikiai žiemojo ir kasmet žydėjo, nors ir negausiai. 2010/2011m. žiemą žuvo dėl iki šiol nežinomų priežasčių. 2013 m. buvo pasodintas naujas krūmas.
