• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
  • Visuotinis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas

    Visuotinis Dendrologų draugijos narių susirinkimas vyks balandžio 13 d., šeštadienį Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje Girionyse (Kauno raj.).
    Pradžia 10.30 val.
    Bus svarstomi įvairūs klausimai – šių metų dendrologų renginiai, draugijos bibliotekos likimas, video medžiagos kūrimas, nario mokesčio nemokančių narių išbraukimas, naujų narių priėmimas bei kt. Detalesnė programa bus paskelbta vėliau.
    Po susirinkimo dr. Valerija Baronienė praves ekskursiją po Dubravos arboretumą.

    Kaip visuomet – susirinkimas yra atviras, gali dalyvauti ir ne draugijos nariai.

    endrolgai
  • Lietuvos dendrologų draugijos valdybos posėdis

    2024.02.23 įvyko dendrologų draugijos valdybos nuotolinis posėdis. Buvo svarstyti 2024-ųjų metų renginiai bei kiti klausimai.

    Numatomi 2024 m. LDD renginiai:

    Visuotinis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas įvyks š. m. balandžio 13 d. (šeštadienį) 10.30 val. Girionyse. Po susirinkimo V. Baronienė praves ekskursiją po Dubravos arboretumą.

    Pavasario pažintinė kelionė vyks gegužės 25-26 dienomis Akmenės ir Mažeikių rajonuose, organizuoja Edita Medeina.

    Vasaros kelionė į Airiją numatoma liepos antroje pusėje. Tikslus laikas, maršrutas ir kaina derinami.

    Medeinos šventė vyks rugpjūčio 24-25 dienomis Šalčininkų rajone, organizuoja Edita Medeina.

    Rudeninės talkos laikas ir vieta dar planuojami, laukiame pasiūlymų.

    Aptarti klausimai:

    1. Draugijos bibliotekos problema. Šiuo metu biblioteka yra VDU Žemės ūkio akademijoje, bet LDD nariai neturi informacijos apie ją, taip pat nėra kas galėtų registruoti ir išdavinėti knygas. Draugija neturi nei kitų patalpų, nei darbuotojų „atgaivinti“ bibliotekai. Galima išeitis –  suskaitmeninti bent dalį bibliotekos leidinių, bet tam reikalingos nemažos lėšos. Bus ieškoma galimybių gauti finansavimą iš kokių nors projektų (pvz. LR Kultūros ministerijos ar pan.), kuriuose LDD galėtų dalyvauti.

    2. Tolesnis videomedžiagos apie įdomius dendrologinius objektus ir nusipelniusius Draugijos narius kaupimas ir filmukų kūrimas. Šiais metais planuojama papildyti kai kuriuos jau viešai paskelbtus dokumentinius filmus, parengti medžiagą apie Vilniaus universiteto botanikos sodą ir apie Draugijos garbės narį Laimutį Januškevičių bei jo dendrologinę kolekciją. Iki šiol šį darbą savo laiku ir lėšomis atliko A. Rutkauskas su savo įmonės darbuotojų pagalba. Reikėtų didesnio Draugijos narių įsitraukimo, taip pat nusipelniusių dendrologų įamžinimo videodokumentikai galima panaudoti dalį Draugijos turimų finansinių išteklių.

    3. Aptarti ir kiti einamieji klausimai – Draugijos nario mokestis, jo nemokančių narių išbraukimas iš LDD sąrašų, Dubravos arboretume sukauptų medžių ir krūmų savaiminių morfologinių formų išsaugojimas ir padauginimas.

    4.  Dendrologų draugijos narių atributikos (marškinėliai, kepuraitės su Draugijos logo, kalendoriai) sukūrimo ir pagaminimo klausimą spręsti per visuotinį susirinkimą.

    Posėdžio pirmininkas A. Rutkauskas

    Posėdžio sekretorė V. Baronienė

  • Naujas filmukas apie dr. Mindaugą Navasaitį

    Toliau vykdome LDD savanorių misiją kurti video siužetus apie mūsų draugijos garbės narius – Lietuvos dendrologijos mokslo ir praktikos korifėjus.

    Gerb. doc. Mindaugas Navasaitis – vienas žinomiausių ir daugiausiai nuveikusių pedagoginėje, parkų bei želdynų kūrimo ir mokslinės-praktinės literatūros leidybos srityse. Man tikra garbė ir džiaugsmas jau ketvirtą dešimtmetį bendrauti ir mokytis iš gerb. docento Mindaugo Navasaičio sukauptos patirties dendrologijoje lobynų. Šis videofilmas skirtas šio dendrologo profesinės biografijos akcentams ir VDU ŽŪA arboretumo kūrimo pradžios prisiminimams. Kitoje serijoje, kurią tikimės užbaigti ateinančio pavasario metu, stengsimės plačiau parodyti ŽŪA arboretumo kūrimo detales ir dendrologines įdomybes. Palaikykite doc. M.Navasaitį ir draugijos Dendro Studijos savanorius užsisakydami šio kanalo prenumeratą ir paspausdami patiktukus. Jūsų aktyvus palaikymas skatintų ir toliau kurti istorinius, pažintinius ir mokomosius filmukus mūsų visų profesiniam tobulėjimui pagreitinti. Iš anksto didelis dėkui LDD nariams ir visiems gyvosios dendrologijos mylėtojams!

    Arvydas Rutkauskas

  • Naujas filmukas apie prof. S.Juknevičiaus kolekciją

    Tai antra dalis apie profesoriaus Stasio Juknevičiaus įkurtą 7 hektarų ploto Panevėžio rajone, Rubikių kaime esantį Beržoto dendroparką. Profesorius parke buvusiems lankytojams pravedė ekskursiją, aprodė parke augančius jo pasodintus augalus, pasidalino aktualijomis ir atsakė į mūsų užduotus klausimus.

    Filmuką galite pasižiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=CsZIPfBeJa4

  • Su šventėmis !

  • Talka Kauno ąžuolyne

    Spalio 28 dieną kvietė tradicinė dendrologų talka, kuri šiemet vyko Kauno Ąžuolyne. Talką organizavo Dendrologų draugija kartu su Kauno miesto savivaldybės administracija, ąžuoliukus dovanojo VDU Žemės ūkio akademijos medelynas ir jo vadovas Juozas Girinas. Netoli Dainų slėnio pasodinti 20 autentiškų ąžuoliukų. Visi jie išauginti iš gilių, surinktų Kauno Ąžuolyne nuo dvidešimties Lietuvos nacionaliniais genetiniais ištekliais pripažintų medžių. Taigi, senasis Kauno pasididžiavimas gavo bene identiškas šimtamečių medžių kopijas. „Sugrįžę į savo gimtąją vietą, jie augs stiprūs ir drūti, amžiumi galimai pralenkdami net kelias kauniečių kartas“, – sako Lietuvos dendrologų draugijos prezidentas Arvydas Rutkauskas. Puiki didžiojo Kauno Ąžuolyno aura priėmė dendrologų inicijuotą ąžuoliukų sodinimo šventę ir jos dalyvius. Vienam ąžuoliukui teko net po 3 sodintojus. Dėkojame visiems gyvasties nešėjams ir saugotojams!

    Nuotraukos: A.Ramanauskienės ir A.Rutkausko

  • Konferencija „Miestas ir gamta – nuo tvarių želdynų įrengimų iki efektyvios priežiūros“

    Lapkričio 16 d. kviečia konferencija Girionyse „Miestas ir gamta – nuo tvarių želdynų įrengimų iki efektyvios priežiūros“. Ją organizuoja dendrologų draugija kartu su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija bei Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacija. 

    Aktualūs probleminiai miestų želdynų tvarkymo aspektai: nuo planavimo iki priežiūros.
    Visą renginio programą bei informaciją galima rasti čia:

    Konferencija MIESTAS IR GAMTA – NUO TVARIŲ ŽELDYNŲ ĮRENGIMO IKI EFEKTYVIOS PRIEŽIŪROS

  • Medeinos šventė Biržuose

    2023 m. rugpjūčio 19–20 d. vyko tradicinė Medeinos šventė Biržų krašte.

    Šeštadienį pusdienį plaukėme baidarėmis Nemunėlio upe nuo Ločerų kaimo iki Nemunėlio Radviliškio miestelio. Oras buvo puikus, saulėtas ir karštas, tad dauguma mūsiškių ne kartą maudėsi upėje bei gėrėjosi pakrantėse atsiveriančiais gražiais vaizdais, ypač Tabokinės ir Muoriškės atodangomis. Be invazinių augalų vandenyje bei pakrantėse augo įvairi augmenija, tarp kurios išsiskyrė retos vandens lelijos. Vėliau apsistojome Sodeliškės dvaro sodyboje, kur vyko alaus degustacija, duonos kepimo edukacija bei ekskursija po senovinės technikos ir buities muziejų ir veikiantį malūną. Vakare mėgavomės sodybos baseinu bei pirtimis.

    Sekmadienį apsilankėme Kirkilų apžvalgos bokšte, dairėmės į aplink tyvuliuojančius nuostabaus grožio ežerėlius. Vėliau vyko labai įdomi ekskursija Biržų pilyje ir Biržų regioninio parko lankytojų centre. Užkandę Biržų picerijoje važiavome toliau. Aplankėme Karvės olą ir kitas didžiausias smegduobes Geologiniame take. Viena įdomiausių ekskursijų įvyko Biržų meteorologijos stotyje, kur šios stoties vadovas Bronius Medinis papasakojo ir parodė daug naujų ir senovinių aparatų orų stebėjimui. Ir galiausiai patys ištvermingiausi pėsčiųjų taku per ežerą nuėjo apžiūrėti Astravo dvaro parko.

    Nuotraukos Editos Medeinos

    Vaizdas nuo Kirkilų bokšto
  • Nupjautas medis – tragedija lietuviui: mokslininkas paaiškino, kodėl

    Straipsnio autorius Gediminas Kajėnas, https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/dainius-razauskas-285-2061578

    Nekilnojamojo turto vystytojams Vilniaus centre nupjovus didžiulį sveiką ąžuolą, visuomenėje kilo pasipiktinimas tokiu brutaliu ir sunkiai paaiškinamu poelgiu. Prezidentas Gitanas Nausėda tai pavadino barbarišku išpuoliu, o Vilniaus savivaldybė bendrovei paskaičiavo šimtatūkstantinę baudą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos miestuose ir miesteliuose masiškai buvo pjaunami ne tik pavieniai medžiai, bet ir ištisos jų alėjos, o trinkelizacija tapo vulgaria naujosios urbanistikos mada. Vis dėlto, Ceikinių gatvės ąžuolo nupjovimo istorija bei šį įvykį lydintis atgarsis liudija, kad dėl klimato kaitos, betoninėmis dykvietėmis paverstų miestų gatvių bei aikščių šiandien į miesto plėtrą bei žaliųjų zonų būtinybę žiūrima bent kiek atidžiau, o medžio nuvertimas nebėra toleruojama norma.

    Mitologas Dainius Razauskas primena nuo XX a. pradžios žinomą priežodį: „Leisk lietuvį nuogą į mišką, sugrįš ratuotas“. Pasak jo, tai puikiai liudija, kad žmogaus gyvenimas neatsiejamai susijęs su medžiu, mišku ir apskritai gamta. O kokius medžio ir žmogaus vaizdinius pateikia lietuvių mitologija bei pasakos? Ar istoriškai bei kultūriškai nusistovėjęs mūsų požiūris į medį yra kuo nors išskirtinis, o gal remiasi bendražmogiška patirtimi? Kodėl nupjautas medis – tai tragedijos archetipas? Ir kas gali nulemti tausojantį, pagarbų ir kartu labai pragmatišką santykį su gamta XXI amžiuje? – apie tai pokalbis su D.Razausku.

    – Galvojant apie mūsų kultūroje labiausiai žinomą pasakojimą, kuriame atskleidžiamas žmogaus ir medžio ryšys, turbūt daugeliui pirmiausia į galvą ateina pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Jame žmonės paverčiami medžiais. Kaip jūs pats interpretuojate šią istoriją? – Šio pasakojimo neįmanoma interpretuoti keliais žodžiais, jis ir pats gausybę variantų turi, ir gyvą galybę jų interpretacijų. Akademikas Leonardas Sauka yra sudaręs keturtomį: trys tomai pasakos variantų lietuvių, latvių bei įvairių kitų šalių tradicijose ir ketvirtas, storiausias, tomas pasakos tyrinėjimų bei interpretacijų. Vėliau išleisti dar du tomai jos literatūrinių interpretacijų.

    Šiaip jau ši pasaka niekuo labai neišsiskiria iš kitų, o sureikšminta mūsų kultūroje ji tapo tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Žmogus virsta medžiu tautosakoje ir mitologijoje kuo įvairiausiomis aplinkybėmis ir nuo seniausių laikų, šis motyvas puikiai žinomas jau antikoje. Šia prasme „Eglė žalčių karalienė“ – tik vienas nedidukas variantas iš gausybės pasaulyje gyvuojančių pasakojimų apie tai, kaip žmogus virsta ar yra paverčiamas medžiu.

    – Bet kodėl būtent medis taip tiesiogiai yra siejamas su žmogumi ir jo gyvenimu? – Na, medis gal ne išimtis – žmogus virsta ir žvėrimi. Bet medis vis dėlto ypatingas. Visų pirma reikia pasiaiškinti esmines medžio savybes, kuriomis jis išsiskiria žmogaus aplinkoje. Medžiai ilgaamžiai, paprastai gyvena daug ilgiau už žmogų. Medžiai nejuda horizontaliomis kryptimis, nebent būtų vėjo judinami, – jie įsišakniję į žemę. O štai vertikaliai auga, lėtai, bet atkakliai ir be paliovos stiebiasi aukštyn. Taigi viena iš esminių medžio savybių – vertikalė. Nepriklausomai nuo rūšies, lajos dydžio, amžiaus medis pagal išgales visada stiebiasi aukštyn, į šviesą. Atsiranda du esminiai poliai – apačia ir viršus. Medis šaknimis remiasi, skverbiasi į žemę, o viršūne ir šakomis stiebiasi į saulę.

    O vertikalė nėra vien išorinio trimačio pasaulio matmuo. Jau iš to, kas ką tik kalbėta, aišku, kad vertikalė – tai ir atitinkamas vidinio pasaulio „matmuo“, vertybinis matmuo. Juk stovėti yra viena, o būti palinkusiam, paliegusiam – visai kas kita. Viena yra stovėti stačia krūtine, iškėlus galvą, o visai kas kita – susitraukus gūžėti, klūpėti ar šliaužioti. Net biologinės evoliucijos atžvilgiu esminis žmogaus laimėjimas – kad jis atsistojo stačias ir tuo vertybiškai išsiskyrė iš visų keturkojų savo giminaičių. Žmogus pakėlė galvą į šviesą – kaip medis. Žmogus atrado ir prisiėmė vertikalę. Tai perdėm simboliška. Ir būtų labai pageidautina, kad žmogus šito savo „antgamtinio“ sugebėjimo neišduotų, neprarastų. Pagaliau tas pats esminis skirtumas yra tarp „išstovėti“ ir „sukniubti, nusileisti, pasiduoti“. Vienoje lietuvių kareivių dainoje yra žodžiai: „Mes stovėsim ir nugalėsim.“ Ne sėdėsim koją ant kojos užkėlę, ne gulėsim išsidrėbę, bet stovėsim. Statumas, stovėjimas yra esminė žmogaus pergalė ir statumas, stovėjimas yra esminis laidas į pergalę. Sukniubę ir pasidavę nelaimi.

    Tokia vertikalumo – „medžio padėties“ socialinė reikšmė. Ir galbūt dar svarbesnė – dvasinė. Psichologine prasme, išsitiesimas stačiomis žymi nubudusį sąmoningumą. O religine prasme, toji šviesa, į kurią žmogus iškėlė galvą, yra Dievas. Žmogaus būtyje atsirado naujas matmuo – vertikalė ir nauja kryptis – aukštyn. Simboliškai žmogus tarsi virto medžiu. O „radusiam dangų“ žmogui nebėra nei laiko, nei reikalo lakstyti pirmyn atgal, į kairę ir dešinę paskui grobį, todėl jis ramiai įsišaknyja – įleidžia šaknis į savo žemę, savo tėvynę. Kaip medis. Tokia galėtų būti medžio reikšmės žmogui apybraiža vos pagal vieną jo savybę – vertikalumą. O kur dar visos kitos…

    – Nuo mokyklos suolo daugeliui yra žinomi tokie klasikiniai kūriniai kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ arba Vinco Krėvės „Skerdžius“ ir jo liepa. Tai vis apie tą patį – žmogaus ir medžio gyvenimo neatsietumą? – Taip. Ir kaip skaudžiai, tiesiog dramatiškai čia suskamba virstantis, nuverstas medis! Tragediją lemia ta pati vertikalumo simbolika: kas ką tik buvo vertikalu, statu, tapo nu-versta ir pa-versta, horizontalu, gulsčia. Galima būtų sukurti dokumentinį filmą be žodžių iš vienintelio motyvo – griūvančio nupjauto medžio. Vaizdas visiems reikštų tą patį, ko gero, net jautresni šunys inkštų. Tai tiesiog tragedijos archetipas. Vizualinis pralaimėjimo, prapulties, pražūties kodas.

    Arba įsivaizduokite sodą, giraitę, parką – ir paskui jį visą išpjautą, tik vėjas pusto dulkes tarp kelmų… Medis yra savotiška liniuotė, pagal kurią mes nejučia išmatuojame ir atpažįstame virš galvos esančią erdvę. O dykumoje erdvės virš galvos nėra – tik plynas, plokščias, lėkštas dangaus dangtis. Kai sakome „lėkšta“ – irgi išreiškiame atitinkamą vertybinį santykį. Medžiai suteikia dangui gelmę. Medžiai – tai pasaulio šventyklos kolonos, laikančios stogą – dangų. Nupjaukite šventą medį, iškirskite medžius ir sugriausite šventyklą. Iškirtus medžius, dangus krenta ant mūsų ir mus sutraiško – padaro plokščius, lėkštus.

    Giraitės paunksmėje ne tik slepiamės nuo saulės ar lietaus. Tarp medžių mes atgauname vertikalę, gelmę aukštyn. O nupjovus medį, nupjaunama vertikalė ir žmogui, nupjaunama žmogaus gelmė. Štai kodėl kur tik paminamas žmogus, ten griūva ir medis. Ir atvirkščiai: kur pjaunami medžiai, ten paminamas ir griūva žmogus. – Ar lietuvio santykis su medžiu yra kažkuo išskirtinis nuo kitų kultūrų, ar čia tik veikia tie patys archetipiniai modeliai – Pasaulio medis bei įvairūs jo variantai: Pažinimo medis, Gyvybės medis, Pasaulio ašis? – Kiek lietuviai tebėra žmonės, tiek pamatą, žinoma, sudaro visuotinės bendražmogiškos prasmės. Tačiau kiekviena tauta turi savitą istoriją, kultūrą, literatūrą, kur šie simboliai įsišaknyja ir išleidžia savitas atžalas. Tyčia vėl pasitelkiau medžio metaforą. Galima sakyti, kad kiekviena kultūra savaip interpretuoja tuos pačius archetipinius pradus – panašiai kiekvienas orkestras savaip interpretuoja tas pačias simfonijos gaidas.

    Kokie kiti mitai, legendos ar pasakojimai apie žmogaus ryšį su medžiais mūsų kultūroje jums atrodo esminiai? – Neseniai turėjau reikalų su pasaka „Devyngalvis“, apie Elenytę medyje (žurnalo „Būdas“ 2022 m. 6-me numeryje yra įdomi šios pasakos psichologinė interpretacija). Pabėgusi nuo raganos Elenytė pasislepia medyje, kurį atsivijęs graužia raganos pasiųstas devyngalvis slibinas. Visa Elenytės viltis jos devyni broliai – kad tik spėtų parvykti iš tolimų šalių ir nukauti pabaisą. Priešingu atveju, jeigu slibinas spės nugraužti medį, šis grius, ir Elenytė pražus. Tad ir šioje pasakoje medžio griūtis reiškia pražūtį – tiek pačiam medžiui, tiek Elenytei. Medžio ir žmogaus likimai neatsiejami.

    Mūsų šiandieniniame pasaulyje, mūsų visuomenėje mitinį devyngalvį slibiną įkūnija medžių pjovėjai. Juk kalbame ne tik apie vieną netikėtai pagarsėjusi nuverstą ąžuolą. Medžiai Lietuvoje nuožmiai pjaunami beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį. Pirmiausia Palangos Basanavičiaus alėja, Minija, Vilniaus vos pervadintas Gedimino prospektas, Vrublevskio, Barboros Radvilaitės gatvės pačiame sostinės centre – kiekvienoje negailestingai išpjautos ištisos liepų alėjos. Liepos alėja, kurią sodinant dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius, išpjauta „rekonstruojant“ Sereikiškių sodą (pervadintą Bernardinų). Tokių pavyzdžių aibių aibės po visą Lietuvą. Tapo įprasta net kapines iškirsti. Mat baisiausias dalykas dabar rudenį krintantys medžių lapai. Iš gyvųjų ir mirusiųjų atimamas kelias į dangų, ir lieka dykvietė. Vieni burzgina benzopjūklus, tokie labai „ūkiški“ (kaip stribai), o kiti sukniubę verkia, negalėdami žmogaus prisišaukti.

    Mūsų šiandieniniame pasaulyje, mūsų visuomenėje mitinį devyngalvį slibiną įkūnija medžių pjovėjai. Juk kalbame ne tik apie vieną netikėtai pagarsėjusi nuverstą ąžuolą. Medžiai Lietuvoje nuožmiai pjaunami beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį. Pirmiausia Palangos Basanavičiaus alėja, Minija, Vilniaus vos pervadintas Gedimino prospektas, Vrublevskio, Barboros Radvilaitės gatvės pačiame sostinės centre – kiekvienoje negailestingai išpjautos ištisos liepų alėjos. Liepos alėja, kurią sodinant dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius, išpjauta „rekonstruojant“ Sereikiškių sodą (pervadintą Bernardinų). Tokių pavyzdžių aibių aibės po visą Lietuvą. Tapo įprasta net kapines iškirsti. Mat baisiausias dalykas dabar rudenį krintantys medžių lapai. Iš gyvųjų ir mirusiųjų atimamas kelias į dangų, ir lieka dykvietė. Vieni burzgina benzopjūklus, tokie labai „ūkiški“ (kaip stribai), o kiti sukniubę verkia, negalėdami žmogaus prisišaukti.

    Atkreipkime dėmesį, kad mūsų žodis medžiaga yra tos pačios šaknies kaip medis. Ir lietuvių kalba jokia išimtis: lotyniškas materia irgi visų pirma reiškė medžio rastą, statybinę medžiagą, medieną. Panašiai graikų hulē „materija“. Tad išskirti, kuo medis svarbus europiečiams (neišskiriant lietuvių) būtų keblu. Jis svarbus viskuo.

    Kaip medis, supęs girios žmogų iš visų pusių, tapo jo materialiojo, medžiaginio gyvenimo pagrindu, lygiai taip pat medis tapo ir dvasinio pasaulio ašimi. Mat savo dvasinį, vidinį pasaulį žmogus susikūrė iš materialaus, išorinio pasaulio vaizdinių, atpažindamas juose papildomas perkeltines prasmes. Galima būtų tarti, kad vidinis pasaulis sudarytas iš išorinio pasaulio metaforų. Štai kodėl į medį remiasi ir visa mūsų būtis – tiek kūniška, tiek dvasinė. – Medžio vaizdinį naujai papildė ir partizaninio karo istorija, todėl dabar mums miškas – tai ir kovos už laisvę erdvė, ir išlikimo galimybė. Beje, ir miškų kirtimo vajaus metu ne kartą teko girdėti: jei bus iškirsti miškai, tai kur mes Lietuvą ginsime? Tad gal šį partizaninį pasakojimą irgi galima būtų įtraukti į šiuolaikinės mitologijos erdvę? – Laikas apsisuka ir medis nejučia vėl priglobia, globoja, saugo, gelbsti. Kai tik ištinka bėda, žmogus grįžta į įsčias – saugią erdvę, slėptuvę, amžiną glėbį, kuriame gyveno ilgus amžius. Bėda ta, kad dabar miškas jau vargiai bepadėtų ginti šalį, ir ne tik dėl pakitusių karo technologijų, bet ir todėl, kad nebeturime tokių ištisų girių kaip anksčiau. Visas miškas dabar suskaičiuotas, subraižytas kvadratais, įtrauktas į civilizacijos apskaitą ir sąskaitas. Dabar slapstytis miške būtų tas pats, kas supermarketo sandėlyje.

    Ar galima sakyti, kad medžio samprata mūsų kultūroje, visų pirma, remiasi į kaimišką, žemdirbišką patirtį? – XIX a. atgimusi Lietuva išties buvo labiau valstietiška, nors vis dėlto nesutikčiau, kad visai tokia. Ir bajorų, buvusių karių, luomo nemažai laiku susivokė – tikrai ne viską nusinešė polonizacija. Kita vertus, kariai, kaip ir valstiečiai, irgi gyveno mišku, tik santykis su mišku buvo kitoks. Valstiečiui miškas, tiesą sakant, buvo labiau užžėlęs būsimas arimas, žemdirbiai degino miškus ir plėtė dirbamą žemę. O kilmingiesiems miškas buvo medžioklės teritorija. Taigi miškas jiems buvo savaime vertingas, todėl gerbtinas ir saugotinas. Bet mes nepagrįstai įpratome pernelyg vertinti plytą ir akmenį, o medį menkinti. Ir kai tik koks miestas iki tam tikro amžiaus buvo medinis, mums tai savaime reiškia atsilikimą. O štai mūras – tai jau civilizacija. Tačiau tai gerokai naivu. Galime prisiminti kelis tūkstantmečius skaičiuojančias senąsias kinų šventyklas: esant reikalui, patręšęs rąstas pakeičiamas, jo vieton įstatomas naujas, ir šventykla stovi toliau. Per tūkstantį metų gal net kelis kartus pasikeičia visi rąstai, o šventykla lieka ir praamžė, ir kartu jauna. Kaip gyvas padaras. Juk mumyse irgi per kelerius metus pasikeičia visos kūno molekulės, bet mes liekame savimi. Mūras palyginti su medžiu šiuo atžvilgiu – tai kaip mumija palyginti su gyva būtybe.

    Žinoma, visada yra privalumų ir trūkumų. Gynybos požiūriu, mūras lyg ir atsparesnis už medį. Nors štai Kreivosios pilies, buvusios dabartinio Kalnų parko vietoje, Vytauto atvesti kryžiuočiai negalėjo paimti dvi savaites, o kai paėmė, tai tik dėl išdavystės iš vidaus. Tad mediniai įtvirtinimai išties buvo ganėtinai tvirti – nereikia jų visai nuvertinti.

    Aišku, gaisro atveju medinis miestas sudega labai greitai. O jei dar stogai šiaudiniai… Tačiau gyventi mediniame name yra daug maloniau nei mūriniame. Tad manau, kad kitomis technologijomis atsvėrus medienos trūkumus, žmonės, bent jau mūsų platumų, tikrai galėtų sugrįžti į medinius namus. Sakote, vėl reikės pjauti mišką? Bet svarbiausia saikas. Niekas juk nesako, kad nevalia esant reikalui nusikirsti medžio ar užsiauginti miško pramoniniais tikslais! Tačiau ir medis medžiui nelygus, ir miškas miškui. Šia prasme erdvės medžio panaudojimui yra daug. Viskas atsiremia į tvarumą arba, tiksliau, tausumą, tausą. Jei gyventume tausiai, vietos žemėje būtų gana ir mums, ir miškui su visa jo gyvybe. – O medis ir miestas – ar čia įmanomas darnus, tausus sugyvenimas? – Žinoma, įmanomas, o šiandien tiesiog būtinas. Tik dėl to pirmiausia kalbėčiau ne apie žmogaus santykį su medžiu, o apie žmogaus santykį su žmogumi, kuris pasireiškia ir per aplinką. Arba kitaip, dar giliau: apie skirtingų sąmonės būsenų tarpusavio santykius. Kiekviename žmoguje telpa viskas – ir dangus, ir pragaras. O žmogus jaučia, galvoja ir elgiasi priklausomai nuo jį užvaldžiusios sąmonės būsenos. Nes bet kurioje padėtyje galima jausti, galvoti ir elgtis kitaip.

    Raganų eglė
    Raganų eglė

    Todėl didžiausia grėsmė kyla ne iš išorinio pasaulio, bet iš vidaus, iš tam tikrų žmogaus sąmonės būsenų, kurios gali nepalikti akmens ant akmens, kur jau ten medžio… Gal tiksliau tai net ne sąmonės, o dvasios būsenos, nes jos anaiptol ne visos sąmoningos. Karų nesukelia ginklai, karus sukelia žmogaus mintys, jausmai, poelgiai. Nuo jų priklauso žmogaus santykis ir su kitu žmogumi, ir su aplinka.

    Visuomeniniai judėjimai, teisinė apsauga, dora politika – visa tai puiku. Tačiau pamatinė visų jų dirva, esminis pagrindas – tai gilioji dvasinė, humanitarinė kultūra. Rūpestis žmogaus vidiniu pasauliu, jo priežiūra ir, žinoma, visų pirma jo pažinimas. Tas pats, kurio reikalavo užrašas virš Delfų šventyklos durų: „Pažink save.“ Kas iš technologijų, jeigu jos yra panaudojamos žudymui, naikinimui, griovimui? Laimei, ne visada. Todėl ir medis, ir gamtosauga – tai visų pirma humanitarinės kultūros reikalas. Šia prasme nieko nėra praktiškesnio už filosofiją. Žinoma, ne akademinių institucijų kanalizuotą, ne disertacijomis patvirtinamą filosofiją, bet aną primapradę – būties pagrindų apmąstymą. Tik šitaip šie pagrindai tampa sąmoningi ir žmogus įgauna galią dorai įvertinti savo būtį, o tada – priimti atitinkamus sprendimus ir imtis atitinkamų veiksmų. Žmonių poelgių priežastys yra mintys, todėl jas tiesiog būtina įsisąmoninti, apmąstyti ir perprasti.

    – Šiandien vis daugiau kalbama apie klimato kaitą, o tai iš dalies lemia ir kintantį požiūrį į urbanizuotas teritorijas: žaliosios erdvės mieste jau suvokiamos kaip būtinybė. Nepaisant to, miestų plėtra paprastai visada vyksta gamtos sąskaita. – Šiandien „plėtrą“ jau turėtume vertinti kaip atgyveną. Pradėkime nuo to, kad žemės paviršiaus plotas ribotas, o dėl klimato atšilimo bei tirpstančių ledynų jo tolydžio tik mažės. Plėtra buvo svarbi tuomet, kai žmogų ištisai supo girios: vos prasikerti kelią, po metų kitų jis vėl užžėlęs… Tačiau dabar padėtis visai kitokia. Mes taip užujome gamtą, kad nuolatos nyksta ištisos augalų bei gyvūnų rūšys. Negrąžinamai. Bet juk žmogus – irgi viena iš rūšių. Net jei technologijų padedami iš inercijos dar kurį laiką išgyventume dykumoje, kuris sveiko proto žmogus savo noru tai pasirinktų? O kaip tik šitokios nelaimės link ir veda nežabota „plėtra“. Štai kodėl tai neišvengiama atgyvena: arba nevaldoma „plėtra“ į mirtį, arba suvaldytas gyvenimas be „plėtros“.

    Čia vėl esminė žmogaus dvasios būsena. Nes nuo jos priklauso požiūris į pelną. Savaime pelnas nėra žmogaus gyvenimo vertas motyvas, tuo nesunku įsitikinti ribinėje situacijoje. Gana priešui užpulti šalį, ir iškart pasidaro aišku, kad ekonomika tėra būtina priemonė krašto, tautos gyvybei palaikyti – priemonė, o ne tikslas, ne besąlygiška teisė vieniems kitų sąskaita pelnytis. Kai tik pasipelnymas pasidaro savitikslis, tuomet ir kultūra, ir civilizacija rieda stačiai į pragarą. Žinoma, siekis pelnytis – vienas iš būtinų žmogaus poreikių. Bet ne vienintelis. Ne ką mažesnis poreikis yra aukotis – aukoti savo gyvenimą, laiką, jėgas, patirtį bendram reikalui, kuris kartu sudaro tavo gyvenimo prasmę. Šiedu poreikiai nebūtinai turi vienas kitam prieštarauti. Žmogus kasdien eina į darbą ir triūsia, kad pelnytų atlygį, kurį neša namo, kad pamaitintų šeimą ir vaikus. Tai tik pats paprasčiausias, kiekvienam akivaizdus pavyzdys. Be šeimos ir vaikų žmogus nežinotų, ką su tuos savo pelnu veikti. Vadinasi, pelnas tėra priemonė aukotis dėl šeimos ir vaikų. Bet galimas kitoks santykis. Tarkime, žmogus pamato, kad jam užaugo daili dukra, ir nutaria parduoti ją į viešnamį – tegul pelną neša! Tai pelnas, iškeltas į tikslą. Šitokie žmonių tarpusavio santykiai – tai liga, iškrypimas. Ir atitinkamai žmogaus santykis su gamta, su medžiu. Kai medis trukdo „plėtrai“, vadinasi, stabdo pasipelnymą, tai yra tas pats, kas savo dukrą parduoti į viešnamį. Nes iš tikrųjų visa „plėtra“ verta tiek, kiek ji augina – ne pjauna ir parduoda.

  • Natūralūs ir žmogaus išpuoselėti gamtos turtai Šiaulių krašte

    „Vėl gegužio žiedai…“ – ir vėl pavasarinė dendrologų kelionė. Šiaulių kraštas, turtingas savo istorija, kultūra, žmonėmis ir gamta, dovanojo mums ir puikų vasarišką orą. Saugiai vežiojami visų mylimo kelių žinovo Artūro, taktiškai prižiūrimi kelionės organizatorės Editos ir šviečiami entuziastingosios Vilmos, per dvi dienas sukaupėme žinių, įspūdžių ir geros nuotaikos visai vasarai.

    Pirmasis ankstyvą rytą prasidėjusios kelionės sustojimas – jau sunykusio Daniliškio dvaro vietoje, kur išlikusi įspūdinga liepų alėja: apie 350 aukštų ir storų mažalapių liepų gobia 285 m ilgio taką.

    Pasivaikščioję keliaujame į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, užkopiame ir į apžvalgos bokštą. Stumbrų gyvenimo keliai ir klystkeliai, Nevėžio senvagių kilmė ir gamtinė įvairovė demonstruojama per visą patalpos erdvę besilankstančioje ekspozinėje juostoje, o labiausiai mus sužavėjo visų apylinkėse gyvenančių gyvūnų pėdsakai ir originaliai – stiklo plokštėse – demonstruojami vietiniai augalai. Gal šios ekspozicijos ir skirtos vaikams, bet dendrologai, net sulaukę garbaus amžiaus, nepraranda vaikiško smalsumo ir sugebėjimo žavėtis gamta.

    Krekenavos regioninio parko lankytojų centras

    Saulės miestas Šiauliai mus pasitinka akinančiai žydru dangumi ir ne mažiau akinančia garsiąja Lape, pakeliui apžiūrime ir Frenkelio vilos rožyną bei Saulės laikrodžio aikštę. Norėtųsi Šiauliais grožėtis ilgiau, bet mūsų laukia botanikos sodas, kur kaip tik vyksta tradicinė Augalų žavadienio šventė. Mūsų kolega dendrologas, buvęs šio sodo darbuotojas Vaidas Juknevičius surengė ekskursiją po įdomiausius sodo kampelius, neaplenkdamas nei klestinčių savo sodintų kuningamijų, nei buožgalviais knibždančios pakrantės. Pora valandų pralekia nepastebimai, ir vėl leidžiamės į kelią – programoje Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras, Laisvučių daugiakamienis klevas ir daugiakamienė liepa, o didžiausia staigmena – žydintys rododendrai natūraliame miške. Su mumis keliaujanti kolegė Vitalija papasakoja dar negirdėtą šio rododendryno istoriją, tad pasidžiaugiame ne tik vaizdais ir kvapais, bet ir naujomis žiniomis.

    Kolegė Vitalija supažindina su rododendryno istorija

    Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“ – šventė ne tik pilvui, bet ir dūšiai. Legendinė smuklės šeimininkė Zoselė vaišina mus pagal senovinį receptą gamintu stebinančio skonio kumpiu, palydėtu jo kilmės paslapčių istorija… Po turiningos, bet fiziškai nelengvos dienos malonu pailsėti gražioje, šiuolaikiškoje kaimo turizmo sodyboje „Ąžuolų slėnis“. Danieliai, pirtis, kubilas ir iki tamsos užsitęsusios dendrologinės diskusijos – graži gražaus šeštadienio pabaiga.

    Sekmadienis – poilsio diena rimtai dirbantiems žmonėms, bet ne Šiaulių kraštą pažinti trokštantiems dendrologams. Ilgai negaišdami vykstame į Kuršėnus, jų dvaro parką ir ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą. Nedidelis, bet jaukus ir puikiai tvarkomas miestelis bei parkas (jau nekalbant apie garsųjį Kuršėnų vyniotinį) palieka kuo geriausius įspūdžius.

    Ventos vingiai Kuršėnuose

    Toliau skubame į Žagarę ir jos dvaro parką, kur mūsų laukia regioninio parko gidė Modesta. Dvaro sodyba pradėta statyti dar 16 amžiuje, o 19 amžiuje didikai Naryškinai perstatė ir išpuoselėjo rūmus, pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą įveisė apie 60 ha ploto parką. Buvo pasodinta apie 200 rūšių medžių ir krūmų, bet dėl vėlesnio niokojimo ir natūralių priežasčių dabar jų išliko mažai. Prieš dešimtmetį parengtas naujas parko projektas, stengiantis išlaikyti pirminio projekto augalų asortimentą. Pastaruoju metu parkas pavyzdingai prižiūrimas, atnaujinamas, tad pora valandų su kvalifikuota gide neprailgo.

    Šis sekmadienis – tikra parkų diena: iš Žagarės keliaujame į ne mažiau įdomų Pakruojo dvaro parką. Tai didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, bet mums labiau norisi apžiūrėti parką. Tiesa, laikas eiliniam lankytojui ne pats tinkamiausias – pavasarinis narcizų ir tulpių žydėjimas beveik baigėsi, vasarinės gėlės dar nepasodintos, bet seni įspūdingi medžiai niekur nedingo ir tiesiog vilioja saulėje spindinčia gaivia žaluma. Peizažinis dvaro parkas, pradėtas veisti pabaigus dvaro rūmų statybą 1850 metais, nelabai didelis ir negali pasigirti ypatinga sumedėjusių augalų įvairove, bet žavi ir Kruojos vingiais, ir senais puikiai į gamtovaizdį įkomponuotais medžiais, ir originaliomis botaninėmis skulptūromis bei gėlynais.

    Dvi puikios dienos, kupinos smagaus dendrologų, jų bičiulių ir šeimų bendravimo, įspūdžių, naujų patirčių ir žinių pasibaigė per greitai. Kaip ir visos dendrologų kelionės… Tardami nuoširdų ačiū Editai, Artūrui ir Vilmai, atsisveikiname tik trumpam – iki kitų susitikimų!

    Tekstas – dr. Valerijos Baronienės.

    Nuotraukos – V.Baronienės ir Editos Medeinos

    Prie Kurtuvėnų dvaro svirno