• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
  • AKEBIJA – PUOŠNI LIANA, NOKINANTI SKANIUS VAISIUS

    Lardizabalinių šeimai priklauso 6 gentys, beveik arba visai negirdėtos Lietuvoje. Viena jų – akebija (Akebia). Tai vijokliai arba neaukšti medžiai. Genčiai priklauso 5 rūšys ir vienas natūralus hibridas. Beje, vieną rūšį kinų botanikai aprašė ir komisija įteisino tik 2012 metais. Visos jos paplitusios pietryčių Azijoje: Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, Taivane. Europoje auginamos 3 rūšys, 1 hibridas ir keli kultivarai. Lietuvoje kol kas teko matyti ir patiems auginti tik penkialapę akebiją (Akebia quinata) ir jos kultivarą ‘Variegata‘.

    Lietuviškoje dendrologinėje literatūroje apie akebijas iki šiol neužsimenama. Nenuostabu – iki šio šimtmečio jų pas mus nebuvo. Pirmas ir ilgą laiką vienintelis jas platinti bandė buvusios Kauno Miškų urėdijos Raudondvario medelynas. Iš jų, ačiū p. Rimai, vieną gavau ir aš, Rimvydas Kareiva. Pasodinau geroje užuovėjoje, sukalęs karkasą prie pirtelės, kur vasarą saulė apšviečia nuo ryto iki popietės. Akebijai patiko. Per vasarą vyniodamasi apie atramas pasiekė pirtelės pakraigę – taigi paaugo beveik 3 metrus. Kitais metais pražydo. Akebijos žiedai vienalyčiai, bet jie ne tik ant to paties augalo, o dažniausiai ir toje pačioje kekėje. Tik moteriški žiedai kartais būna ne kekėse, o pavieniai ar dažniau po du. Žiedai nedideli – moteriški 2,5–3 cm, o vyriški dar smulkesni, apie 1 cm. Jie violetiškai raudoni, apie 5–7 cm ilgio kekėse po 2–3 moteriškus ir 4–9 vyriškus. Kekės nedidelės, bet gausios – išaugusios po vieną ar kelias vos ne iš visų lapų pažasčių. Žydi jau sulapoję augalai gegužės mėnesį. Žiedai nestipriai kvepia šokoladu. Bičių nelankomi, nebent kokios paklydusios, spalvotų žiedų suviliotos. Mat nektaro žiedai neturi. Manoji vaisių nemezga. Nenuostabu, dera akebijos Europoje tik gerokai šiltesniuose kraštuose, o jau nuo Vokietijos į šiaurę ar rytus – tik ypač šiltomis vasaromis arba prie jūros. Lenkijoje kol kas nederėjo. Literatūroje teigiama, kad ir šiltesniame klimate norint sulaukti vaisių, reikėtų auginti bent du individus, geriausia dar ir dirbtinai apdulkinti. Tačiau unikalioje Lydos Zeringienės kolekcijoje (apie ją jau esame pasakoję) Darbėnuose (Kretingos r.) dera gausiai!

    V. Baronienė savo augalą ir gavo iš p. Lydos, ačiū jai. Pasodinta sunkokame priemolyje prie pietinės namo sienos, bet dalinį pavėsį sudaro kiti toliau augantys krūmai. Pirmais metais (2022 m.) atrodė vos gyva, bet po to atsigavo ir paaugo apie porą metrų. Kol kas dar nežydėjo. Kitas egzempliorius, įsigytas medelyne, auga Dubravos arboretume. Kaip ir kiti arboretumo augalai – apleistas ir neprižiūrimas, neravimas, nelaistomas ir netręšiamas. Vis tik šviesioje atviroje vietoje, prie tvoros pietinėje pusėje, atrodė gana neblogai ir 2024 metais žydėjo.

    Penkialapė akebija natūraliai paplitusi Japonijoje, Korėjos pusiasalio pietuose ir Kinijos rytinėje bei pietrytinėje dalyje 5–8 klimato zonose. Amerikos dendrologai skelbia, kad auga ir 4 zonoje, bet jau praktiškai įsitikinta, kad amerikiečių nurodomas zonas Europoje reikia viena padidinti. Europoje gerai jaučiasi ir žydi, bet nedera 6 zonoje. Išlaiko iki –29 laipsnių šaltį. Tėvynėje vijoklis išauga iki 12 m, Europoje iki 10 m, o Lenkijoje iki 6 m aukščio. Auga labai greitai, 1–3 metrus per metus. Dirvai nereikli. Gerai auga tiek saulėtose vietose, tiek pusiau pavėsyje. Sausrai gana atspari. Savo maksimalų aukštį pasiekia per 2–5 metus. Jos lapai panašūs į pas mus kambariuose auginamos šefleros lapus: ant ilgo lapkočio, iš kurio viršūnės išaugę po 5, kartais po 6 ar 7, lygiakraščiai, tamsiai žali, kartais pusiau visžaliai lapeliai. Kodėl pusiau? R. Kareivos auginama per šiltą 2019 – 2020 metų žiemą jų nenumetė, žaliavo iki kol pavasarį juos pakeitė kiti. 2020 – 2021 metų žiemą lapai iki stipresnių šalčių atrodė normaliai, kaip vasarą, pašalę patamsėjo, susiraukšlėjo, bet nenukrito. V. Baronienės akebija kasmet numeta lapus lapkričio mėnesį, kartu ar vos vėliau už kitus lapuočius. Tėvynėje lapai taip pat dažnai peržiemoja ir sulaukia naujų, juos keičiančių. Savybė gera, nes žiemą žaliuojančių lapuočių galinčių augti pas mus ne tiek ir daug.

    Melsvai violetiniai akebijų vaisiai panašūs į dideles, apie 10 cm ilgio, mėsingas ankštis, labai primenantys dekaisnėjų, taip pat lardizabalinių šeimos medžių, vaisius – „mėlynus agurkus“ ar dešreles. Prinokę vaisiai praplyšta išilgai, atverdami pusiau skaidrų balsvą žele konsistencijos minkštimą su daug apie 5 mm dydžio juodų sėklų. Anksčiau tik vietinių gyventojų, o dabar ir gurmanų visame pasaulyje vartojami maistui. Minkštimas, kurio vaisiuje rasime apie porą šaukštų, malonaus saldaus skonio, kriaušes ir melionus primenančio aromato. Tiesa, sukramtytos sėklos kietos ir aitrios, bet jas lengvai galima praryti sveikas arba prieš valgant išrinkti. Storokos vaisiaus sienelės kiek karsteli ir ypatingu skoniu nepasižymi. Vietiniai gyventojai jas valgo apvirtas ir iškeptas aliejuje arba kepa su mėsos ar daržovių įdaru, bet mums paragauti neteko.

    Akebijos dauginamos sėklomis, vasaros auginiais, atlankomis. Rudenį pasėjus gerą žiupsnį sėklų vazone, jis buvo laikomas įkastas ir pridengtas, maždaug nulinėje temparatūroje. Pavasarį dauguma sėklų sudygo, keli daigai greit sunyko, keli išliko. Deja, kad ir kaip saugomi, per žiemą visi žuvo. Pasikonsultavus su puikia specialiste p. Lyda, kurios kolekcijoje ir daryta dauguma šio straipsnio nuotraukų, paaiškėjo, kad pas ją daigai taip pat neperžiemojo. Turbūt patikimiausia būtų dauginti atlankomis.

    Kultivaras ‘Variegata‘ auga kaip ir rūšis. Gal kiek labiau mėgsta saulėtas vietas. Jo žiedai šviesesni, rožiniai, o lapai su įvairaus dydžio baltomis dėmėms, kai kurie beveik visai balti. Auginamos ir baltais žiedais penkialapės akebijos: ‘Alba‘, ‘Shiro Bana‘, ‘Silver Bells‘.

    Lietuvoje galėtų augti ir trilapė akebija (A. trifoliata). Jos natūralus arealas apima visas didžiąsias Japonijos salas ir centrinę Kiniją 5–8 klimato zonose. Tai vijoklis iki 10 (12) m aukščio. Auga greitai, po 1–3 metrus per metus. Dirvai neišrankus. Paplitęs mišriuose miškuose, upių slėniuose ar kalnų šlaituose 200–2100 m aukštyje. Yra du varietetai. A. trifoliata var. trifoliata auga Kinijoje šiaurinėje arealo dalyje ir Japonijoje 5–7 klimato zonose, o A. trifoliata var. australis – tik Kinijoje 6–8 (9) klimato zonose. Trilapės akebijos lapai retai nelygiai karbuotais pakraščiais. Jie taip pat gali peržiemoti žali ar nukristi tik šaltą žiemą. Žiedai panašaus dydžio ir spalvos, kaip penkialapės, tik kekėse daugiau vyriškų žiedų, jie šiek tiek didesni, ant ilgesnių kotelių. Vaisiai, kaip ir penkialapės, valgomi. Yra išvestas kultivaras ‘Deep Purple‘ tamsiai violetiškai purpuriniais žiedais. Žydi panašiu laiku, kaip penkialapė akebija.

    Japonijoje, kur abi rūšys auga greta, randami jų natūralūs hibridai (A. trifoliata x A. quinata), lotyniškai pavadinti A. x pentaphylla. Jų lapai su 5 lapeliais, bet skirtingai nuo penkialapės akebijos, jų pakraščiai negausiai karbuoti, patys lapeliai platesni. Kaip ir tėvinės rūšys auga greitai, po 1 – 3 metrus per metus. Pasiekia 8 – 10 m aukštį ir iki 8 m lajos skersmens. Maksimalų dydį pasiekia per 2 – 5 metus. Dirvai nereikli. Žiedų kekės šiek tiek ilgesnės. Akebijas pastaruoju metu Japonijoje, Kinijoje ir JAV bandoma sukultūrinti, auginti kaip vaisinius augalus. Išvestos kelios veislės didesniais vaisiais, pvz., ‘Purple Incense‘. Penkialapė ir trilapė akebijos vertinamos ir kaip vaistiniai augalai. Vaistams vartojami lapai, žievė, šaknys ne tik tradicinėje liaudies medicinoje, bet ir rimtų farmacijos įmonių. Jų preparatai – antioksidantai, diuretikai, priešvėžiniai ir kt. Pastaraisiais metais atliekami akebijų vaisių ekstraktų tinkamumo nutukimui gydyti tyrimai, tiesa, kol kas tik su laboratorinėmis pelėmis.

    Rimvydas Kareiva

    Dr. Valerija Baronienė

    Nuotraukos dr. V. Baronienė

  • Sveikiname Adolfą Kišoną su 98-uoju gimtadieniu !

    Dailininkas ir dendrologas Adolfas Kišonas gimė 1926 metais gruodžio 26 dieną. Jis yra pats vyriausias Lietuvos dendrologų draugijos narys, visą savo ilgą ir turiningą gyvenimą puošiantis ir turtinantis gimtąją Žemaitiją. Prieš daugiau kaip 50 metų A. Kišonas atgaivino senąjį Degaičių dvaro parką Telšių rajone ir atidavė daug jėgų sodindamas augalus ne tik šiame parke, bet ir puoselėdamas želdynus Tel­šių mies­te bei jo apy­lin­kėse. Šiemet gerb. A.Kišonui suteiktas Telšių miesto piliečio vardas.

    Tad linkime gerb. A.Kišonui sveikatos ir stiprybės toliau puošti gimtinę augalais ir puoselėti turtingą augalais Degaičių parką. O šį parką, kuriame auga virš 300 rūšių ir veislių medžių ir krūmų, dendrologų draugija aplankys bei susitiks su jo kūrėju 2025 m. gegužės mėnesį.

    Nuotraukos iš 2011 metų, kai Adolfui Kišonui buvo įteikiamos Lietuvos dendrologų draugijos LDD Garbės nario regalijos.

  • Sveikiname Danguolę Liagienę!

    Prieš keturis dešimtmečius kukli, bet žingeidi Vilniaus universiteto studentė atvyko į Kauno botanikos sodą atlikti praktikos ir gyvai susipažinti su dekoratyviniais augalais. Ši pažintis netrukus tapo viso gyvenimo tyrimų ir veiklos sritimi. Biologijos studijos universitete, aktyvi veikla Lietuvos dendrologų draugijoje, nuolatinis žinių kaupimas, dalyvavimas augalų tyrimo ekspedicijose, mokslinėse konferencijose, praktinis darbas kuriant ir puoselėjant želdynus – toks profesinis Danguolės kelias, atvedęs ją iki Aplinkos ministerijos atestuotos želdynų projektų rengimo vadovės kvalifikacijos ir Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacijos prezidentės pareigų. O mes, dendrologai, Danguolę pažįstame kaip draugišką, santūrią, taktišką kolegę, mielą pašnekovę, kūrybingą meniškos sielos žmogų, išmintingą patarėją ir enciklopedinių žinių apie erikinius augalus lobyną.

    Gimusi stebuklingą Kūčių dieną, šiemet Danguolė sutinka savo 60-ąjį gimtadienį. Brandos, sukauptų žinių panaudojimo ir dalinimosi jomis metai. Tegu jie būna kupini naujų atradimų ir įgyvendintų sumanymų, mylinčios šeimos šilumos, kolegų ir bičiulių palaikymo!

    Visos Dendrologų draugijos vardu – dr. Valerija Baronienė

  • Su šventėmis !

    Sveikiname visus Lietuvos dendrologų draugijos narius bei bičiulius su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais ! Linkime, kad 2025-ieji metai pagaliau taptų taikos, o taip pat būtų pažinimo, kelionių ir bendravimo metai.

    Lietuvos dendrologų draugijos valdyba

  • Talka Traupio botanikos sode

    Spalio 12 dieną, šeštadienį vyko tradicinė rudeninė dendrologų talka.

    Šiemet talka vyko Traupio botanikos sode-darže Anykščių rajone. Šį sodą įkūrė ir puoselėjo šviesaus atminimo mūsų kolega Sigutis Obelevičius, šią vasarą išėjęs į amžinybės sodus.
    Kaip visuomet atvyko gausus dendrologų ir bičiulių būrys iš visos Lietuvos – dideli ir maži, specialistai ir mėgėjai, norintys padirbėti ar tiesiog pabūti gryname ore su bendraminčiais.
    Iš pradžių po Traupio botanikos sodą vaikščiojome kartu su Sigučio broliu Kęstučiu, žmona Alyte ir keturiais vaikais bei šio sodo prižiūrėtoja Lina ir jos kolege. Apžiūrėjome šią unikalią augalų kolekciją, klausėmės įdomių istorijų apie augalus ir jų atsiradimą šiame sode, glostėme šio sodo sargą Pūkį.

    Vėliau keletą valandų talkininkavome: ravėjome daržą ir jo takelius, šalinome gausiai sužėlusius savaiminius krūmokšnius, užstelbusius kolekcinius augalus, genėjome nudžiūvusias šakas, formavome medžių lajas ir atlikome kitus augalų priežiūros darbus.
    Padirbėję ir susirinkę prie suneštinių vaišių stalo, pagerbėme Sigutį tylos minute, dalinomės prisiminimais apie jį, dainavome dainas. Ir pasodinome jo atminimui skirtą ąžuoliuką bei kaštainius, linkėdami, kad sodas toliau klestėtų ir gausėtų, kad jame tebegyvuotų įkūrėjo dvasia. Po to kartu su Sigučio artimaisiais nuėjome į Traupio kapinaites aplankyti kapo. Ant Traupio kapinių tvoros tebeauga Sigučio prieš keliolika metų atrastas itin retas Lietuvoje mažas papartis – šerinė kalnarūtė (Asplenium trichomanes), kuri tapo Traupio miestelio herbo simboliu.

    Diena buvo puiki, oras saulėtas ir rudeniškai šiltas. Buvo smagu susitikti su bendraminčiais, pasišnekučiuoti. Ne kartą prisiminėme Sigutį, smagius ir liūdnus nutikimus su juo, bendras keliones ir renginius.

  • Medeinos šventė Labanoro girioje

    Medeina yra pagonių lietuvių miško ir medžių deivė. Pasak mitologo A.J.Greimo, senaisiais laikais pirmasis metų medžioklės grobis buvo aukojamas deivei Medeinai, dar kartais vadinamai Žvorūna. Ji buvo vilkmergė, t.y., lydima vilkų. Ji nesaugojo medžiotojų, bet trukdė jiems žudyti. Medeinos vardadienis yra minimas rugpjūčio 21 dieną, tad artimiausią šiai datai savaitgalį Lietuvos dendrologų draugija jau keliolika metų švenčia kaip dendrologo dieną. Šia proga paprastai aplankomos įdomios gamtinės Lietuvos vietovės, medžiai senoliai, plaukiama baidarėmis.

    Rugpjūčio 17–18 d. ir įvyko tradicinė Medeinos šventė. Šiemet veiksmas vystėsi Labanoro girioje Švenčionių ir Molėtų rajonuose. Kaip visuomet atvyko būrys dendrologų ir bičiulių iš įvairių Lietuvos vietų.

    Pirmąją dieną šeštadienį plaukėme baidarėmis Lakajos upe nuo Juodųjų Lakajų ežero poilsiavietės, gėrėdamiesi gausiais upės vingiais bei ežerų vandenimis ir nuostabia medžių bei paparčių žaluma. Plaukimas vyko apie 4,5 val., kai perplaukus Aldikio ežerą, išlipome prie Žukaučiznos kaimo tiltelio.


    Nakvynė ir vakarojimas vyko sodyboje „Prie Labanoro“, Molėtų rajone Slabadoje. Nakvojome palapinėse – savo ir originalioje medinėje, maudėmės kubile, mėgavomės pirties ir ežero malonumais. Daug kas iš stovyklautojų išbandė plaukimą irklentėmis šalia esančiame Šlavino ežere ar šaudė į taikinius su eko kulkomis. Vakarienei mėgavomės užsakytu kugeliu ir namine gira.


    Vėliau Švenčionėlių kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė pravedė edukaciją apie kanapes: vyko paskaita apie jų savybes ir panaudojimą, po kurios buvo galima praktiškai išbandyti senovinį kanapių mynimą ir kanapinės virvės vijimą bei paragauti kanapių sėklų užkandžių. Vakarą užbaigėme su kanapiniais žaidimais („Skrido žvirblis per ūlyčią“ ir kt.), maudynėmis ežere ir kubile bei žvaigždžių stebėjimu, šiek tiek net buvo matyti Šiaurės pašvaistės !


    Antrąją dieną sekmadienį pažindinomės su Labanoro girios įdomiomis vietomis kartu su mūsų kolega dendrologu ir gamtos gidu Andriumi Gaidamavičiumi, dar gerai žinomu Labanoro Vilko vardu. Keletą valandų keliavome Ščiūro rago pažintiniu taku. Tai unikalus pusiasalis tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Eidami apžiūrėjome dvikamienę pušį, taip pat pušį su gausybe raganų šluotų, apykaklinę pušį bei kitus įdomius augalus, grybus, vabzdžius ir kitų gyvūnų pėdsakus. Užkopėme į Kertuojos piliakalnį, aplankėme vieną didžiausių Lietuvoje skruzdėlynų. Vėliau vykome į Andriaus-Labanoro Vilko gimtinę Januliškyje (Švenčionių r.), kur apžiūrėjome šimtamečius sibirinius maumedžius, juodalksnį Gumbulį, Peršokšnos piramidinę eglę bei pamatėme labai retą orchidėją vienalapį gedutį ir grybą korališkąjį trapiagrybį.

    Nuotraukų autoriai: Aušra Ramanauskienė, Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė, Aušra Šaltenytė, Edita Medeina

  • In memoriam Sigučiui Obelevičiui

    Dirbęs Lietuvai, jos gamtai ir Anykščiams

    Liūdna žinia pasiekė dendrologus ir visą Lietuvos gamtininkų bendruomenę. Vėjuotą rugpjūčio sekmadienį, praėjus vos gerai savaitei po 65-ojo gimtadienio, amžinybėn išėjo Sigutis Obelevičius. Paliko mylimą žmoną, keturis dorais žmonėmis išaugintus vaikus, artimuosius ir draugus, išpuoselėtą Traupio botanikos daržą, šimtus mokytų ir auklėtų moksleivių, Anykščių rajono bendruomenę. Paliko ne tik daugybę nuveiktų darbų, bet ir nespėtus įgyvendinti sumanymus, suplanuotas naujas knygas, dar nespėjusius subręsti medžius, neaplankytas rečiausių augalų augavietes.

    Lietuva prisimins Sigutį Obelevičių kaip ilgiausiai pareigas ėjusį Anykščių rajono merą, Anykščių garbės pilietį, Prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatą, keliolikos knygų ir šimtų straipsnių apie gamtą autorių, unikalaus botanikos sodo – Traupio botanikos daržo – įkūrėją ir puoselėtoją, Traupio pagrindinės mokyklos direktorių ir biologijos mokytoją, aktyvų visuomenininką.

    Lietuvos dendrologų draugijos nariai jo niekad neužmirš kaip dendrologijos bei kitų botanikos sričių ir mikologijos žinovo, erudito, malonaus bendrakeleivio ir įdomaus pašnekovo, darbštaus ir aktyvaus Draugijos valdybos nario, šilto, korektiško ir empatiško kolegos. Smagios gamtos tyrinėjimo kelionės, šmaikštūs pasakojimai, Rasų naktį pinti vainikai ir mistinių žolynų galių atskleidimai, dosnus dalinimasis medžių ir gėlių auginimo paslaptimis, gamtos kaip visumos matymas ir aiškinimas… – kiekvienas, ilgiau ar trumpiau bendravęs su Sigučiu, turi ką prisiminti ir kitiems papasakoti.

    Tad sakome sudie tik kūnui, pelnyto poilsio atgulančiam taip mylėtame Traupyje. O Sigučio meilė gamtai ir žmonėms, jo nerimstanti, žingeidi ir dosni dvasia lieka su mumis. Kas žino, kokiuose soduose mes kada nors vėl susitiksime, brangus kolega ir bičiuli!

    Velionis pašarvotas Traupio kultūros namuose. Laidotuvės vyks trečiadienį, rugpjūčio 14 d. Traupio kapinėse. Šv. Mišios Traupio šv. Onos bažnyčioje 12 val.

    Visos Lietuvos dendrologų draugijos vardu – dr. Valerija Baronienė

  • Medeinos šventė Labanoro girioje

    Rugpjūčio 17–18 d. kviečiame į tradicinę Medeinos šventę Labanoro girioje su dendrologais. Dalyvauti gali visi norintys, ne tik dendrologų draugijos nariai.

    Programa:
    Šeštadienį nuo 10.30 val. plauksime baidarėmis Lakajos upe nuo Juodųjų Lakajų ežero, išlipsime Žukaučiznoje. Plaukimo trukmė apie 4 val.
    Vėliau apsistosime sodyboje „Prie Labanoro“ (Molėtų rajonas, Slabada). Nakvosime savo palapinėse arba medinėje palapinėje, kurioje yra mediniai gultai, tik reikia atsivežti savo miegmaišį, čiužinuką ir pagalvę; ten bus elektra ir šaldytuvas).
    Vakarui užsakyta pirtis ir kubilas. Šalia sodybos Šlavino ežeras su pliažiuku, taip pat sodyboje bus įvairių pramogų – galima išsinuomuoti irklentę, pašaudyti į taikinius su eko kulkomis, žaisti tinklinį ir kt.
    Pavakariams užsakytas kugelis ir naminė gira. Išnuomota erdvi ir su stalais palapinė, ji bus apšviesta, ten galėsime valgyti ir pramogauti nors ir visą naktį.
    Po valgymo etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė praves edukaciją apie kanapes: bus paskaita apie jų savybes ir panaudojimą, po to kiekvienas susivys kanapinę virvutę, vėliau muzikuosime ir žaisime kanapinius žaidimus.
    Sekmadienį pažinsime Labanoro girios įdomias vietas, mūsų gidas bus kolega Andrius Gaidamavičius – Labanoro vilkas. Pirmiausiai keliausime Ščiūro rago pažintiniu taku. Tai unikalus pusiasalis tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Eidami matysime dvikamienę pušį, taip pat pušį su gausybe raganų šluotų, apykaklinę pušį bei daug kitų įdomių dalykų. Ėjimo trukmė apie 3-4 val., nueisime 8 km. Vėliau lankysime ir kitas Labanoro gamtines vietas, programa dar derinama.

    Kainos vienam žmogui be baidarės:
    ● 63 eurai, jeigu savo palapinėje ir 68 eurai, jei medinėje palapinėje. Į kainą įskaičiuota ne tik nakvynė, taip pat kubilas bei pirtis, kugelis, bendros palapinės nuoma, edukacija apie kanapes, antros dienos ekskursija po Labanorą.
    ● 17 eurų viena vieta baidarėje (su nuvežimu-parvežimu ir liemene).
    Dėl daugiau informacijos rašykite el. paštu dendrologai@gmail.com, ar planuojate atvykti, nakvosite savo ar medinėje palapinėje, ar plauksite. Jei vietas baidarėje rezervavote anksčiau, tai patikslinkite, ar nepasikeitė norai. Reikės avanso už baidares, nakvynę bei maitinimą.

  • Pražydo tulpmedis Degaičiuose

    Tulpmedžio žydėjimo šventė Dendrologų draugijos garbės nario Adolfo Kišono parke Degaičiuose, Telšių rajone. Nuotraukos dr. Laimučio Januškevičiaus

  • Kelionė į Akmenės ir Mažeikių rajonus

    2024 m. gegužės 11-12 dienomis dendrologų draugijos nariai kartu su bičiuliais keliavo apžiūrėti Mažeikių bei Akmenės krašto dendrologines, gamtines bei kultūrines šio krašto vertybes.

    Pirmas sustojimas buvo Papilės miestelyje. Kartu su Ventos regioninio parko gidu Ramūnu Dulinsku aplankėme penkiolikakamienę liepą, Jurakalnio apžvalgos bokštą, Papilės piliakalnį ir Simono Daukanto kapą, beždžionių tiltą, Ventos upės slėnį, S.Daukanto paminklą bei kt. Vėliau vykome į Ventos regioninio parko lankytoju centrą apžiūrėti ekspozicijos bei pasiklausyti R.Dulinsko paskaitos apie Juros periodo bei akmens amžiaus iškasenas.

    Sekantis apsilankymas – Kamanų rezervato lankytojų centre, paskaita ir filmuko peržiūra. Vėliau su šio rezervato gidais Kristina ir Vaidu vykome į pažintinį taką pačiame rezervate, kurį galima lankyti tik su darbuotojų palyda, nes ten gamta saugoma ypač griežtai. Apžiūrėję rezervatą pažintiniame take, užkopėme į apžvalgos bokštą.

    Paskutinis šeštadienio apsilankymas buvo Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių ūkyje. Ten degustavome žolelių arbatas, klausėme paskaitos, apžiūrėjome ūkį.

    Vakarienė ir nakvynė buvo Viliošių kaimo turizmo sodyboje.

    Sekmadienį su gidu-istoriku Ramūnu Znutu aplankėme Akmenės centrą, nuvykome apžiūrėti šio miestelio gamtos ir kultūros parko. Po to ekskursija vyko Marso kanjonuose. Taip vadinamas Menčių klinčių karjeras, tikrai įspūdinga vieta.

    Pietūs vyko Sedoje, kur sočiai privalgėme šio krašto kulinarinio paveldo – pusmarškonės košės. Mums ją paruošė Sedos bendruomenės moterys, pasipuošusius tautiniais rūbais. Buvo labai labai skanu.

    Toliau vykome į Renavo dvaro parką. Čia ekskursiją pravedė gamtininkas Deividas Makavičius, kuris aprodė ne tik dvaro pastatus, parką ir storiausią Lietuvos eglę, bet išgirdome įdomų pasakojimą apie šikšnosparnius, ir netgi vieną pamatėme !

    Paskutinis turistinio maršruto taškas – privati dendrologų draugijos nario Romualdo Bračo sodyba Dirvonėnuose (netoli Kuršėnų). Šeimininkas nustebino gausia sumedėjusių augalų kolekcija, retais spygliuočiais, įdomių formų ir spalvų gausybe dekoratyvinių augalų.