Lietuvos dendrologų draugija

Grėsmingieji dygliakrūmiai. Ulex gentis

2025-01-12

Edita

Valstybinė lietuvių kalbos komisija šios genties pavadinimo nepateikė, bet Lietuvoje jie paprastai vadinami dygliakrūmiais, taip ir aš pavadinau. Kaktusų mėgėjams jie patiktų. Dėl labai originalios išvaizdos ir galimybės auginti lauke. Kitiems – dėl labai gausių žiedų, ilgo žydėjimo. Lietuvos ir Latvijos florą aprašančiose knygose jie neminimi. Lenkai, ypač pietinėje dalyje ir pajūryje, nederlingoje dirvoje juos neretai augina. Lietuviai juos natūraliai augančius gali pamatyti vaikščiodami Britanijoje, Prancūzijoje vandenyno pakrantėmis, o ypač dažnai beveik visame Pirėnų pusiasalyje. Ir želdiniuose ten šie augalai nereti. Tiesa, dažniausiai ne gėlių darželiuose, o gyvatvorėse. Mat pro jas neprasibrauna joks stambesnis gyvūnas. Apsodini jais ganyklą – ir ramu. Tad vežėsi dygliakrūmius australai, naujazelandiečiai, amerikiečiai, afrikiečiai ir azijiečiai, net daugelio didesnių salų fermeriai. Sodino. Dabar keikiasi. Jiems tinkamose vietose dygliakrūmiai greit įsikabino ir pradėjo nevaldomai plėstis, išstumdami vietines rūšis. Dabar jie įrašyti į pasaulyje labiausiai plintančių 30 invazinių rūšių sąrašą. N. Zelandijoje jie kai kur apaugę ištisas kalvas. Dygliakrūmiams žydint vaizdas nuostabus – viskas pasidengę geltonu auksu. Bet kilus gaisrui – bėda. Mediena labai kaitri, degi, šilumos išskiria kaip degantys anglys. Net vandenyje mirkusią ją nesunku įkurti. Degs be jokių sausų priedų. Atspari puviniui, patvari išliks ilgą laiką be jokių antiseptikų. Bet plona, neišdroši nieko kiek storesnio už pirštą. Be to, lengvai deformuojasi. Na, mus augalai labiau domina kaip dekoratyviniai. Invaziniais vargu ar taps, nebent klimatas pasikeistų iki beveik subtropinio (8 -10 klimato zonų). Gal pajūryje ar Kuršių Nerijoje galėtų rimčiau į smėlį įsikabinti. Tad kas gi ta Ulex gentis?

Tokį genties pavadinimą 1753 metais monografijoje „Species Plantarum“ įrašė K. Linėjus. Pavadinimas turbūt paimtas iš graikų (ule – krūmas). Dabar kataloge PWO (Plants of the World Online) įrašyta 15 rūšių, nors vokiečiai mini 11 rūšių ir 13 porūšių. Gentis priklauso pupinių (Fabaceae), anksčiau vadintai ankštinių (Leguminosae) šeimai. Visos rūšys savaime auga Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Vienos rūšys klesti ant uolų vandenyno pakrantėje, kitos nuo vandens nutolusios, sausuose smėlynuose ar net dykumose, o kai kurios pelkėse. Augalai visžaliai, bet paradoksas – jų lapai smulkūs ir greit nukrinta. Ne veltui lyginau su kaktusais – lapų funkciją dygliakrūmiams atlieka dygliai. Lapus (trilapius) išaugina pirmamečiai daigai, o gausūs dygliai – tai ir yra pakitę lapai. Iš 15 rūšių tik 3 arealai, tiesa, tik nedidelės jų dalys patenka į 7 klimato zoną, o didesnė dalis į 8. Visi kiti daugiausia 9 – 10 zonų ar net subtropikų augalai. Lietuvoje mes galime bandyti auginti U. europaeus, U.gallii ir U. minor.

Ulex europaeus – pavadinkime jį europiniu dygliakrūmiu – dažniausiai 1–2 m aukščio visžalis krūmas. Jo dygliai šakoti, kiek panašūs į tridyglės gledičijos dyglius, žali, 2–5 cm ilgio, labai aštrūs, kieti. Šakos visada užsibaigia ilgu aštriu tvirtu dygliu. Visų kitų dygliakrūmių dygliai taip pat žali – per juos vyksta fotosintezė. Lapai maži, žvyniški, jų nedaug. Žiedai dyglių pažastyse, pavieniai, bet labai gausūs, 12 – 15 mm ilgio, aukso geltonumo. Saulėtose vietose stipriai kvepia kokosu. Apdulkinami bičių ir kitų vabzdžių. Augalai vienanamiai. Prancūzijos ir Britanijos Lamanšo pakrantėse žydi jau nuo vasario mėnesio iki birželio vidurio. Mano auginti Lietuvoje žydėdavo maždaug po 3 savaičių sniegui nutirpus (1986–1989 metais tai būdavo gegužės pradžia ar vidurys). Pirmi žiedai dažnai apšaldavo, bet vėliau skleisdavosi nauji. Augalai žydėdavo 1–1,5 mėnesio. Sėklos ankštyse, sunokdavo rugpjūtį. Natūraliose augimvietėse jas išnešioja skruzdėlės. Medelyne jas stengiausi surinkti pats. Jų būdavo nedaug. Sudygdavo. Bet visi daigai žūdavo nesulaukę rudens. Tada dar nežinojau, kaip juos auginti, nebuvo jokios literatūros. Sėdavau į derlingą kompostinę žemę arba durpę, kurią dar patręšdavau, gerai laistydavau. Be to, mano substrato pH visada viršydavo 6. Gi natūroje šie dygliakrūmiai auga labai rūgščioje (pH 3–4,5) neturtingoje smėlio dirvoje. Jie, kaip visi ankštiniai, šaknyse kaupia azotą, bet tuo pačiu dirvą labai alina paimdami iš jos kalcį, magnį, manganą ir cinką – 4 iš 12 augalams būtinų elementų. Tai turbūt kova už būvį – prastesnėje dirvoje nėra stiprių, juos užgožiančių konkurentų. Panašiai elgiasi kai kurie kaktusai – jų šaknų zonoje be kerpių ir samanų niekas neauga. Nors augalai 7–9 zonų, bet anų laikų kad ir labai šaltas ir, laimei, sniegingas žiemas atlaikydavo. Prisnigdavo gerokai virš pusmetrio, aptvare neretai ir virš metro. Pavasarį, sniegui tirpstant, kovo mėnesį žaliuojančius krūmus reikėdavo pridengti, kitaip saulės atokaitoje virš sniego atsidūrusios dalys išdžiūdavo. Tada maniau – nušąla, dabar sakyčiau, kad išdžiūvo išgarinusios vandenį, o pasiimti iš dar įšalusios žemės jo negalėjo. Augalai žuvo gruodžio pradžioje spustelėjus -25 laipsnių šaltukui, o sniego buvo vos pora cm. Augalai nedengti ir nemulčiuoti. Juos buvau gavęs jau 3 -4 metų amžiaus iš a. a. buvusio Dubravos arboretumo viršininko dr. V. Cirtauto. Natūraliai paprastasis dygliakrūmis paplitęs nuo Škotijos iki Portugalijos, Atlanto vandenyno (įskaitant Lamanšo sąsiaurį) pakrantėse, o kiek toliau nuo jų – pelkėse ir šviesiuose miškuose. Bitininkų vertinamas dėl gausiai surenkamų žiedadulkių, ilgo žydėjimo. Nektaro žieduose nedaug. Lietuvoje gali nukentėti nuo šalnų, nes natūraliose augimvietėse jų būna retai. Yra dekoratyvinės veislės ‘Aureus‘ ir ‘Flore Pleno‘, kurias mačiau tik nuotraukose.

Europinis dygliakrūmis (Ulex eurapaeus)

Europinis dygliakrūmis (Ulex eurapaeus)

Europinis dygliakrūmis (Ulex eurapaeus)

Europinis dygliakrūmis (Ulex eurapaeus)

Ulex gallii. Šakotasis dygliakrūmis. Krūmas daug tankesnis už paprastąjį. Paplitęs nuo Škotijos iki Ispanijos. Jį kaip rūšį pirmasis išskyrė Nicolas Joseph Marie Le Gall de Kerinou, bet botaniškai aprašė 1849 m. Žiulis Emilis Planchonas (Le Galas nebuvo botanikas). Augalas atrodo kaip tarpinė rūšis tarp U. europaeus ir U. minor. Užuovėjoje išauga 1–1,5 m aukščio, o atvirose vėjuotose vietose dažniausiai neviršija 30 cm. Tokius mačiau pajūryje netoli Duvro Lamanšo pakrantėje ant aukštų uolų smėlėtoje pievoje. Šakos šiek tiek plaukuotos, tankesnės, nei paprastojo. Lapai linijiškai lancetiški. Žiedai 12–13 mm ilgio, geltoni ar geltonai oranžiniai. Žydi gerokai vėliau, nei paprastasis, Prancūzijoje liepos – lapkričio mėnesiais. Ankštys apie 5 mm pločio, su 6 sėklom. Viename kataloge radau įvardintą jo veislę ‘Mizen Head‘, kurios nemačiau.

Ulex minor. Smulkusis dygliakrūmis išauga iki 1 m aukščio. Paplitęs sausame smėlyje arba drėgnose pelkėse Prancūzijos centrinėje dalyje ir vakaruose. Kitur retas. Jo stiebas stačias, labai šakotas. Šakelės apaugusios 8–15 mm ilgio ne itin kietais, plonais, bet labai tankiais dygliais taip, kad pačios šakos beveik nesimato. Lapai ploni, linijiški. Žiedai geltoni, 8–10 mm ilgio. Žydi liepos-spalio mėnesiais. Jo ankštys 7–8 mm ilgio, plaukuotos.

Kitos rūšys auga gerokai šiltesnėse vietose ar dykumose. Gal kuri, ypač kalnų slėniuose ar šlaituose sutinkama, galėtų užsikabinti ir mūsų klimate. Juk gamtoje visko pasitaiko.

Rimvydas Kareiva, Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys

Nuotraukos Valerijos Baronienės
Ankstyvasis baltvas

2025-01-03

Edita

Forzitijas Lietuvoje neblogai žinome. Ankstyvąjį baltvą (Abeliophyllum distichum) – nelabai, nors ne botanikas, pamatęs jį žydintį, neretai pasako – baltažiedė forzitija. Krūmas iš tikrųjų panašus į forzitiją. Priklauso tai pačiai alyvmedinių (Oleaceae) šeimai. Tik savo gentyje tai vienintelė (monotipinė) rūšis. Šakos keturbriaunės, lapai priešiniai, lancetiški ar kiaušiniški, 6 – 10 cm ilgio ir 3 – 4,5 cm pločio, panašūs į abelijų lapus, abipus plaukuoti ar pūkuoti. Dėl lapų panašumo japonų botanikas Nakai 1919 metais augalams ir suteikė tokį tarptautinį pavadinimą (abelia – krūmų gentis, phyllon – lapas). Žiedai forma panašūs į forzitijų, balti ar kartais šviesiai rožiniai su 4 apie 1 cm ilgio žiedlapiais. Žydi labai anksti pavasarį, prieš lapams skleidžiantis. Kvepia. Sėklos apvalios, sparnuotos, 2 – 3 cm skersmens, pavienės, panašios į fontanezijų vaisius (iš mūsų augalų kažką panašaus užmezga guobiniai). Lenkijoje jos sunoksta rugsėjo pradžioje.

Žydi balandžio pradžioje Lietuvoje

Tai augalas, įrašytas į pasaulyje nykstančių rūšių sąrašą. Prieš 20 – 30 metų manyta, kad laukinėje gamtoje jų išlikę ne daugiau 50 egzempliorių. Dabar žinomos 7 radimvietės Korėjos pusiasalio centrinėje dalyje 6 – 7 klimato zonose. Jose auga po 40 – 200 krūmų. Nepatvirtinta, bet, ko gero, egzistuoja viena radimvietė Šiaurės Korėjoje. Natūraliose augimvietėse jas tiesiog siaubia vietiniai „augalų mylėtojai“. Laužo žydinčias šakas, iškasa savaiminukus. O kiek tinkamesnės žemės, kur jie anksčiau augo, seniai „sukultūrintos“, paverstos dirbamais laukais.

Linco botanikos sode kovo mėnesį

Linco botanikos sode kovo mėnesį

Laimei, dėl įspūdingo žydėjimo šie krūmai plačiai auginami dekoratyviniuose želdynuose tiek Azijoje, tiek Europoje ir Amerikoje. Tėvynėje dabar aptinkami sausose uolėtose vietose po vietinėmis pušimis (Pinus densiflora) ir ąžuolais (Quercus castaneifolia, Q. myrtifolia), dažniausiai kiek rūgščiose, rečiau neutraliose (pH 6 – 7,5) dirvose. Pas mus jiems tinkamiausi vidutinio sunkumo normalaus drėgnumo priemoliai ar priesmėliai. Gražiau žydi saulėtoje vietoje, bet krūmai vešlesni nedideliame pavėsyje. Labai tinka drėgnas oras. Šlapesnėje ir derlingoje dirvoje ne visada spėja sumedėti ir pasiruošti žiemai. Atsparumas šalčiui atitinka 6 klimato zoną, bet susiformavusius žiedinius pumpurus ar besiskleidžiančius žiedus neretai pakanda šalnos. Žiemą apšalę krūmai greitai atželia. Didesnės priežiūros jiems nereikia. Kas keli metai krūmas praretinamas, iškertant senus stiebus, iškarpomos apšalusios šakos, jei tokių yra. Rudenį lapais pamulčiuojamos šaknys.

Leideno botanikos sode kovo mėnesį

Spalio mėnesį dendrologinėje kolekcijoje Lietuvoje

Dauginamas baltvas lengvai žaliomis ar sumedėjusiomis gyvašakėmis (tik šios turi būti nepašalusios), atlankomis, šaknų atžalomis, sėklomis. Krūmas išauga iki 2 m aukščio ir panašaus pločio. Žiedai išauga iš pernykščių ūglių buvusių lapų vietų. Auginamas ir naudojamas panašiai, kaip forzitijos. Gal kiek jautresnis šalčiui. Mačiau gerokai žemesnį, apie 0,5 m aukščio ir apie 1,5 m skersmens šviesiai rožiniais žiedais žydintį veislės ‘Roseum‘ krūmą. Mėgsta saulėtą vietą, užuovėją. Gerai pakenčia sausrą.

Rimvydas Kareiva, Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys

Nuotraukos Valerijos Baronienės
Sveikiname Adolfą Kišoną su 98-uoju gimtadieniu !

2024-12-26

Edita

Dailininkas ir dendrologas Adolfas Kišonas gimė 1926 metais gruodžio 26 dieną. Jis yra pats vyriausias Lietuvos dendrologų draugijos narys, visą savo ilgą ir turiningą gyvenimą puošiantis ir turtinantis gimtąją Žemaitiją. Prieš daugiau kaip 50 metų A. Kišonas atgaivino senąjį Degaičių dvaro parką Telšių rajone ir atidavė daug jėgų sodindamas augalus ne tik šiame parke, bet ir puoselėdamas želdynus Telšių mieste bei jo apylinkėse. Šiemet gerb. A.Kišonui suteiktas Telšių miesto piliečio vardas.

Tad linkime gerb. A.Kišonui sveikatos ir stiprybės toliau puošti gimtinę augalais ir puoselėti turtingą augalais Degaičių parką. O šį parką, kuriame auga virš 300 rūšių ir veislių medžių ir krūmų, dendrologų draugija aplankys bei susitiks su jo kūrėju 2025 m. gegužės mėnesį.

Nuotraukos iš 2011 metų, kai Adolfui Kišonui buvo įteikiamos Lietuvos dendrologų draugijos LDD Garbės nario regalijos.
Sveikiname Danguolę Liagienę!

2024-12-24

Edita

Prieš keturis dešimtmečius kukli, bet žingeidi Vilniaus universiteto studentė atvyko į Kauno botanikos sodą atlikti praktikos ir gyvai susipažinti su dekoratyviniais augalais. Ši pažintis netrukus tapo viso gyvenimo tyrimų ir veiklos sritimi. Biologijos studijos universitete, aktyvi veikla Lietuvos dendrologų draugijoje, nuolatinis žinių kaupimas, dalyvavimas augalų tyrimo ekspedicijose, mokslinėse konferencijose, praktinis darbas kuriant ir puoselėjant želdynus – toks profesinis Danguolės kelias, atvedęs ją iki Aplinkos ministerijos atestuotos želdynų projektų rengimo vadovės kvalifikacijos ir Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacijos prezidentės pareigų. O mes, dendrologai, Danguolę pažįstame kaip draugišką, santūrią, taktišką kolegę, mielą pašnekovę, kūrybingą meniškos sielos žmogų, išmintingą patarėją ir enciklopedinių žinių apie erikinius augalus lobyną.

Gimusi stebuklingą Kūčių dieną, šiemet Danguolė sutinka savo 60-ąjį gimtadienį. Brandos, sukauptų žinių panaudojimo ir dalinimosi jomis metai. Tegu jie būna kupini naujų atradimų ir įgyvendintų sumanymų, mylinčios šeimos šilumos, kolegų ir bičiulių palaikymo!

Visos Dendrologų draugijos vardu – dr. Valerija Baronienė
Su šventėmis !

2024-12-20

Edita

Sveikiname visus Lietuvos dendrologų draugijos narius bei bičiulius su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais ! Linkime, kad 2025-ieji metai pagaliau taptų taikos, o taip pat būtų pažinimo, kelionių ir bendravimo metai.

Lietuvos dendrologų draugijos valdyba
ABELIJA, lietuviškai vytmeniu vadinama

2024-12-13

Edita

Vytmenys – kalbininkų sugalvotas pavadinimas, tik ar reikalingas? Juk abelija lietuviškai skamba visai gražiai, mūsų gramatikos taisyklėms tinka (puikiai linksniuojama), o ir galvos papildomai apsunkinti nereikia – dendrologas iškart supras, apie ką kalbame.

Tarptautinį pavadinimą Abelia, skirtą pagerbti Kinijoje pasiuntinybėje dirbusį anglų gydytoją ir botaniką gamtininką Klarką Abelį (Clarke Abel 1787 – 1826), 1818 metais suteikė botanikas Robertas Braunas, tuo pačiu įkurdamas naują gentį, priklausančią šeivamedinių (Caprifoliaceae) šeimai. Iki 21 amžiaus 2-ojo dešimtmečio joje buvo įvardijamos apie 40 rūšių. Europos botanikos soduose, parkuose ir kolekcijose augintos apie 11 rūšių, 1 hibridinė rūšis ir apie 100 veislių. Lietuvoje iki 1974 metų išleistoje dendrologinėje literatūroje abelijos neminimos. Trumpai trižiedę abeliją (A. triflora) 2005 m. “Dendrologijoje“ ir 2017 m. “Dekoratyviojoje dendrologijoje“ aprašo dr. M. Navasaitis ir dr. L. Januškevičius. Pats tokiu pavadinimu augalus auginau Dubravos medelyne šio amžiaus 1 – 2 dešimtmečiais. Vėliau buvusi Dubravos arboretumo viršininkė dr. V. Baronienė patikslino, kad tai kvapioji abelija (A. mosaniensis). Kurį laiką maniau, kad tai sinonimai.

Dabar Dubravos medelynas dekoratyvinių augalų neaugina, o arboretumas kaipo toks neegzistuoja (dendro kolekcija išlikusi, bet jokia arboretumui būdinga veikla nevykdoma ir nėra jokių darbuotojų), tad abelijomis labai nesidomėjau. Bet panaršęs visažinėje (nors ne visada teisingoje) vikipedijoje pastebėjau, kad kataloguose įrašomos kaip atskiros rūšys ir kvapioji (A. mosaniensis), ir trižiedė (A. triflora). Be to, ir perversmų gentyje būta. 2011 metais kinai gentyje buvo įrašę tik 5 pas juos augančias rūšis. 2013 metais prie jų pridėtos dar 5 Meksikoje augančios. Dabar kataloge Plants of The World Online įrašytos 29 rūšys. Buvusios 40 rūšių buvo išskaidytos į Diabelia, Linnaea, Vasalea, Zabelia gentis. Vėliau dėl panašių žiedynų šios gentys, išskyrus Zabelia, daugiausia olando Marteno Christenhuzo (Maarten Christenhusz) pastangomis vėl apjungtos į vieną. O kaip „mūsiškės“ abelijos? Abi jos buvo priskirtos Zabelia genčiai. Vadinasi, abelijų Lietuvoje nėra? Katalogas Plants of The World Online, kurį kuruoja vieni patikimiausių pasaulyje dendrologų Kju (KEW) botanikos sodo Londone darbuotojai, teigia, kad tiek kvapioji, tiek trižiedė yra abelijos.

Kvapioji abelija

Kvapioji abelija

Kvapioji abelija

Kvapioji abelija

O kuri iš jų yra Lietuvoje? Manau, kad kvapioji. Kažkada matytose Kju botanikos sodo publikuotose nuotraukose trižiedžių abelijų žiedynai sudaryti dažniausiai iš 3, retai iki 5 žiedų, o kvapiųjų žiedynuose jų po keliolika. Žiedų forma labai panaši. Bet visur kitur kataloguose, ne tik komercinių medelynų, o ir tikrai stipriai „pasikausčiusius“ dendrologus turinčio Misūrio botanikos sodo (jo dendrologų skyrius laikomas vienu iš trijų stipriausių pasaulyje, kartu su Kju ir Australijos Herbariumo) nuotraukose šių abelijų žiedynai praktiškai nesiskiria. Kas klysta? Mūsų lietuviškuose leidiniuose nuotraukos, manau, kvapiųjų abelijų. Juolab, kad jos žymiai atsparesnės šalčiui, normaliai atlaiko žemesnę nei -30 laipsnių temperatūrą (priklauso 4 klimato zonai). O trižiedė nurodoma auganti 7-9 klimato zonose, tad jau nuo -20 turėtų stiprokai apšalti. Taigi, Lietuvoje kvapioji abelija – šalčiui atsparus puošniai žydintis krūmas stipriai kvepiančiais žiedais.. Be kita ko, labai tinkantis gyvatvorėms, nes nebijo karpymo. Žiedus krauna ant antramečių šakelių, tad kovo mėnesį paformuotos gyvatvorės gausiai ir gražiai žydi. Galima gyvatvorių neformuoti, jauni krūmai nebūna platūs, o senesni išauga iki 2-2,5 m aukščio ir iki 3 m pločio. Abelijoms tinka artima neutraliai ar šiek tiek šarminė (pH 6 – 8) vidutinio sunkumo ir derlingumo normalaus drėgnumo dirva. Per sausras būtina laistyti bent kartą per savaitę, 1 metro aukščio krūmui išpilant kibirą (10 l) vandens. Žydi birželio mėnesį, saulėtoje vietoje labai gausiai, daliniame pavėsyje kiek silpniau. Rudenį lapai rausta ir gana greitai nukrinta.

Prieš porą dešimtmečių Europos medelynai pardavinėjo tipinę kvapiąją abeliją ir jos veislę ‘Monia‘ (komerciniu pavadinimu BRIDAL BOUQUET). Veislė panaši į rūšį, žydi šviesiai rausvais žiedais, tik kur kas gausiau. Dabar išvesta keletas kitų veislių, kurių nesu matęs: ‘Eplide‘, ‘Korean Spring‘, ‘Provan Vinners‘, ‚Sweet Emotion‘.

Šiek tiek šiltesnėje Europos dalyje, jau nuo pietų Lenkijos vis dažniau auginamos hibridinės stambiažiedės abelijos (A. x grandiflora) veislės. Hibridas 1886 metais rastas Italijoje Raveli medelyne Palancoje. Tai A. chinensis ir A. uniflora hibridas. Jautrus šalčiui. Tiesa, Misūrio botanikos sodo dendrologų kataloge skelbiama, kad tinka 5 – 9 klimato zonoms, bet žinome, kad Europoje jų skelbiamas zonas reikia bent per vieną padidinti. Šios abelijos ‘Confeti‘ veislės šakelių parsivežiau iš Vilandry pilies parko Prancūzijoje (ten prie Luaros upės 8 klimato zona). Įsišaknijusias žiemą laikiau nešildomame plastikiniame šiltnamyje pridengęs agroplėvele. Neperžiemojo. Kelios kitos matytos veislės atrodė labai gražiai. Tai dažniausiai 1 – 1,5 m aukščio ir kiek platesni gana tankūs krūmai:

‘Kaleidoscope‘ – žiedai balti. Lapai spalva panašūs į geltonai margos forzitijos, tik lygiakraščiai ir mažesni;

‘Sunrise‘ lapai smulkesni, nei rūšies, kremiškais pakraščiais;

‘Confetti‘ lapai tamsiai žali su ryškiai baltais plačiais pakraščiais;

‘Frances Mason‘ žiedai balti. Lapai tamsiai žali ryškiai geltonais pakraščiais;

‘Gold Spot‘ lapai geltoni.

Prancūzijoje šiltesnėmis žiemomis šios veislės lapų nemeta, Vokietijoje dažniausiai lieka be jų, bet augalai kitais metais žydi.

Europos medelynuose parduodamos dar bent 6 rūšių abelijos. Lietuvoje jas auginti būtų sudėtinga.

Rimvydas Kareiva (Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys)

Dr. Valerijos Baronienės ir Editos Medeinos nuotraukos

Kvapioji abelija rudenį

Kvapioji abelija rudenį

Abelija ‘Conti’

Abelija ‘Kaleidoscope’
Puošniosios sedulos

2024-11-30

Edita

Daugelis augalų mėgėjų paskaitę pavadinimą gali pasakyti – pamanyk, puošnios… Na, kuo gi jos išsiskiria, krūmai kaip krūmai. Žinoma, žiemą gražiai atrodo jų raudonos ar geltonos šakos. O žiedynai ar vaisiai – taigi yra kur kas gražesnių augalų. Skeptikai, ypač žinių pasisėmę tik iš lietuviškos dendrologinės literatūros, būtų iš dalies teisūs. Bet ne visai. Jei pasidomėsime sedulos (Cornus) genties botaniniu skirstymu, pastebėsim, kad iš daugiau nei 50 jų rūšių dalis tarpusavyje gerokai skiriasi. Ne lapais ar ūgliais – čia kaip tik jos labai panašios, net ir botanikams neturint jų žiedų ar vaisių sunku jas atpažinti.

Sedulos pagal vaisių spalvą (žinoma, yra ir kiti požymiai, bet šis pats ryškiausias) skirstomos į dvi grupes: su raudonais vaisiais ir su baltais arba mėlynais. Pastarąsias mes Lietuvoje geriausiai žinome ir dažnai auginame. O iš raudonvaisių – kiek dažniau tik geltonžiedę (Cornus mas), dar kartais vadinamą valgomąja (beje, visų raudonvaisių sedulų vaisius galime valgyti, o balti ar mėlyni šiek tiek žmonėms nuodingi, nors paukščiai juos lesa). O kaip tik raudonus vaisius vedančios sedulos žydėjimo metu yra vieni gražiausių krūmų. Ir nokstantys jų vaisiai kurį laiką ne ką prasčiau puošia augalus. Tad pasidomėkime tomis Lietuvoje labai retomis ar išvis nežinomomis, bet puošniai žydinčiomis sedulomis. Beje, botanikai pasakytų: ką jūs, jų žiedynai smulkūs, neišvaizdūs. Ir jie būtų teisūs – tikrieji sedulų žiedai tikrai ne kažin kokios išvaizdos. Bet viską atperka puikios pažiedės. Daugelis mūsų žinome puansetijas, puošniai atrodančias kalėdoms auginamas gėles. Jų žiedai taip pat smulkūs, neišvaizdūs, bet prie jų pakitę spalvoti lapai atrodo nuostabiai. Taip ir šių sedulų pakitę lapai apie grupelę smulkių žiedelių ne botanikui atrodo kaip vienas puikus žiedas. Paprastumo dėlei toliau juos taip ir vadinsiu– žiedais (teatleidžia botanikai man tokią „šventvagystę“).

Pradėkime nuo nykštukinių sedulų. Jų pasaulyje priskaičiuojamos dvi rūšys: kanadinė (Cornus canadensis) ir švedinė (Cornus suecica). Dar visai neseniai buvo aprašoma ir trečia rūšis – Cornus unnlaschkensis, bet atlikus genetinius tyrimus nustatyta, kad tai kanadinės ir švedinės sedulų natūralus hibridas. Šios sedulos gali sudominti alpinariumų ir kiliminių augalų mėgėjus, nes aukščiu neviršija viržių.

Kanadinė sedula (C. canadensis) paplitusi Š. Amerikoje (JAV, Kanada) ir Rytų Azijoje (Rusija, Kinija, Japonija). Šliaužiantis, lėtai plintantis, ne aukštesnis kaip 20 cm augalas. Lapai menturėse po 4-6. Iš šios menturės išauga grupelė žalių žiedų ir 4 baltos pažiedės, atrodančių kaip vienas žiedas. Žydi vasaros viduryje. Ryškiai raudonos uogos išlieka iki vėlyvo rudens. Augalas mėgsta šiek tiek rūgštoką drėgną dirvą. Gali augti nedideliame pavėsyje. Tėvynėje paplitusi kalnuose spygliuočių miškuose ir alpinėse pievose. Dubravos arboretume ilgą laiką augo kolekcinėje krūmų grupėje molingoje dirvoje, bet anais laikais, „bekovojant“ (tada su viskuo buvo „kovojama“) su piktžolėmis netyčia sunaikinta.

Kanadinė sedula

Švedinė sedula (C. suecica) paplitusi vakarinėje Europos ir rytinėje Azijos (kai kur ir Š. Amerikos) subarktinėse ir kiek šiltesnėse zonose. Auga dažniausiai pajūryje, beržų ir eglių retmiškiuose bei krūmynų pakraščiuose arba pelkėse. Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, turintis šliaužiantį sumedėjusį šakniastiebį ir žolinę antžeminę dalį. Lapai priešiniai (skirtumas nuo kanadinės sedulos), stiebeliai statūs. Žiedai žiedyne juodai purpuriniai, pažiedės baltos, platesnės nei kanadinės sedulos. Vaisiai – į uogas panašūs raudoni kaulavaisiai. Tiek švedinės, tiek kanadinės sedulos vaisius vietiniai gyventojai vartoja maistui, bet jie beskoniai, kauliukai didoki, kieti. Šalčiui šios sedulos pilnai atsparios – auga 2-4 klimatinėse zonose.

Iš puošniai žydinčių didesniais krūmais ar medeliais augančių sedulų Europoje savaiminė geltonžiedė (C. mas), o plačiau auginamos C. capitata, C. florida, C. kousa, C. nuttallii ir hibridinė C. x rutgersensis (C. florida x C. kousa) bei daug jų veislių.

Stambiavaisė sedula (Cornus capitata)natūraliai paplitusi Himalajų šlaituose Indijoje ir pietinėje C. Kinijos dalyje. Nemažai jų introdukuota Kryme ir Kaukaze Juodosios jūros pakrantėse, Britų salose ir subtropinėje ar joms artimoje Europos zonoje. Visžalis (nemeta lapų) iki 12 m aukščio medelis, rečiau krūmas. Pažiedės baltos, kremiškos ar gelsvos. Žiedai panašūs į japoninės sedulos, tik pažiedžių viršūnės trumpesnės. Žydi vasarą, panašiu laiku kaip japoninė sedula. Vaisiai, tiksliau vaisynai 2-3 cm skersmens, panašūs į braškes. Vienos pažiedės ilgis apie 5 cm, o viso žiedo skersmuo 10-12 cm. Paplitusi 8-9 klimatinėse zonose ir Lietuvoje jai per šalta. Šiek tiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė ‘Porlock‘ (C. capitata x C. kousa). Jos žiedai kreminiai ar gelsvi su daugiau ar mažiau rausvu atspalviu arba ryškesnėmis rausvomis dėmėmis. Britų salose žydi ir dera. Žemyninėje Europoje šios veislės matyti neteko.

Stambiavaisė sedula

Gausiažiedė sedula (Cornus florida) natūraliai paplitusi JAV rytinėje ir Meksikos šiaurės rytinėje dalyje 6-9 klimatinėse zonose. Tėvynėje išauga iki 10 m aukščio ir 30 cm storio kamienu medžiu. Jų tikrieji žiedeliai žalsvai geltoni, rutuliškose iki 1-2 cm skersmens kekėse. Pažiedlapiai 4, nuo baltų iki rožinių. Jų viršūnėlės paprastai iškirptos arba susiraukšlėjusios. Visas žiedas būna apie 8-10 cm skersmens. Žydi anksti pavasarį, prieš lapams skleidžiantis, apie dvi savaites. Vaisiai 10-15 mm ilgio ir 8 mm skersmens, nesunokę gelsvi, vėliau blyškiai rausvi. Vidurio Europoje augantys augalai žydi, bet nedera. Augalas nemėgsta kalkingų ir sunkių dirvų. Gerai auga derlingose, puriose, neutraliose (pH 6-7), drėgnokose žemėse. Nepakenčia sausrų. Jautroka šalčiui. Lietuvoje geriau jaučiasi tik porūšio C. florida subsp. florida paimti iš šiaurinėje arealo dalyje augančių augalų palikuonys. Kitas porūšis, subsp. urbinata, auga Meksikoje, pas mus vargu ar išgyventų. Gamtoje natūraliai paplitusi f. rubra, kurios žiedai (pažiedės) raudoni, o lapai rudenį rausta . Yra natūralių hibridų su C. nuttallii. Išvesta virš 100 veislių margais ar raudonais lapais, įvairaus dydžio ir rausvumo atspalvių žiedais, siauralajų, svyruoklinių ir kitokių formų, nykštukinių ir pan. Europoje šių veislių žymiai mažiau. Veislės dažnai būna jautresnės šalčiui, nei tipinė rūšis. Paminėsiu keletą vienų iš gražiausių veislių. Stambiažiedės: ‘Bartonn‘ – stambiais baltais žiedais, jautroka šalčiui; ‘Cloud 9‘ – anksti ir gausiai žydi; ‘Junior Miss‘ – rausvomis pažiedėmis, atspari lapų ligoms; ‘Spring Time‘ – bene atspariausia šalčiui, labai dideliais žiedais. Raudonais ar rausvais, bet smulkesniais žiedais: f. rubra – jau paminėta, ‘Cherokee Chief‘ – rausvos ar raudonos pažiedės, o rudenį raudoni lapai; ‘Red Beauty‘ – raudoni žiedai ir kompaktiška laja. Šią sedulą, ypač jos veisles reikia auginti užuovėjoje, jaunus augalus žiemai aprišti, o šaknis pamulčiuoti bent 10 cm mulčio sluoksniu.

Gausiažiedė sedula

Japoninė sedula (Cornus kousa) paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje 6-9 klimatinėse zonose. Nuo gausiažiedės sedulos atskiriama iš pažiedžių, kurių viršūnėlės tolygiai pailgai nusmailėjusios (gausiažiedžių iškirptos) ir kad žydi vasarai įpusėjus. Nuo gana panašios stambiavaisės sedulos skiriasi taip pat pažiedėmis (stambiavaisių jų viršūnės žymiai trumpesnės). Tėvynėje išauga iki 4-6 m aukščio medeliu ar krūmu. Lapai rudenį gelsta ar rausta ir tokie išbūna gana ilgai. Žydi nuo gegužės pabaigos, apie vieną mėnesį. Pažiedės dažniausiai baltos, yra rausvų (veislė ‘Satomi‘, neretai parduodama pavadinimais ‘New Red‘ arba ‘Rosabella‘). Vaisiai panašūs į avietes, apie 2 cm skersmens, valgomi ir žymiai skanesni, nei nykštukinių sedulų, bet ne visiems patinka. Yra kininė atmaina var. chinensis. Ši išauga didesnė ir augina stambesnius, maždaug braškių dydžio vaisius. Geriausiai auga saulėtoje užuovėjoje, drėgnoje purioje dirvoje. Pas mane kelių metų augalas nedengiamas auga pusiau pavėsyje (už aukštos gyvatvorės, šalia obels).Per keletą metų neturėjo jokių apšalimų. Sunkiame molyje auga šiek tiek lėčiau, už geltonžiedę sedulą. Šaknis rudenį apie 5 cm sluoksniu pamulčiuoju durpėmis. Sėklų atsivežiau iš Lenkijos, Roguvo arboretumo. Išvesta ne mažiau nei gausiažiedės sedulos veislių, nuo žemaūgių (‘Dwarf Pink‘, ‚China Dawn‘ ir kt.), svyruoklinių ( ‘Pendula‘, ‘Weawer‘s Weeping‘ dar vadinama ‘Weawer‘…), rausvais ar geltonais įvairaus didumo žiedais.

Japoninė sedula

Japoninė sedula

Japoninės sedulos kininis varietetas

Japoninės sedulos kininis varietetas

Japoninė sedula ‘Stomi’

Cornus nuttallii kilusi iš Š Amerikos vakarinės pakrantės, nuo Britų Kolumbijos iki Kalifornijos, kur auga 6-9 klimatinėse zonose. Išauga 3-9, kai kada iki 15 m aukščio. Areale (ir vidurio Europoje) žydi du kartus: pavasarį lapams besiskleidžiant ir rudenį rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Vaisiai bekočiai, panašūs į avietes, apie 12 mm skersmens Žiedai panašūs į gausiažiedžių sedulų, bet pažiedžių apie tikruosius žiedelius būna 4-6 (gausiažiedžių visada tik po 4). Pažiedės baltos, kreminės, gelsvos, kai kurių veislių rausvos. Rūšis gerai auga pavėsyje, bet jautri ir šalčiui, ir karščiui. Dauguma egzempliorių iššąla jau prie -20 C šalčio. Natūraliose augimvietėse 6 zonoje auga tik Aidaho valstijoje dviejų upių slėniuose. Kilusios iš ten atlaiko -22 C šalčio, bet šioje valstijoje jos įrašytos į nykstančių augalų sąrašą. Be to, šios sedulos blogai jaučiasi temperatūrai viršijus +35 C. Šių sedulų lapai, tiek rūšies, tiek veislių, rudenį gražiai parausta. Europoje auginama keliolika veislių, bet Lietuvoje jos neišgyventų, o ir tipinę rūšį dėl lepumo išlaikyti būtų sunku. Kiek atsparesnė, priskiriama 7 klimatinei zonai yra hibridinė veislė ‘Eddie‘s White Wonder‘ (C. kousa x C. nuttallii ‘Eddie‘s White Wonder‘). Jos žiedai balti, kartais šiek tiek kreminiai. Žydi keliomis dienomis ilgiau už C. nuttallii.

Geltonžiedė sedula (Cornus mas) paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje ir Turkijoje 5-8 klimatinėse zonose. Dažniausiai 5-9 m aukščio krūmas. Žydi anksti pavasarį, apie dvi savaites. Žiedai geltoni, smulkūs, susitelkę į rutuliškas kekes, gausiai lankomi bičių, kvapūs. Vaisiai rausta rugsėjo – spalio mėnesiais ir sunokę greit nukrinta. Išvesta apie 30 veislių, tiek dekoratyviniams tikslams, tiek ir auginamų kaip vaismedžiai. Lietuviškoje literatūroje nurodoma, kad šaltomis žiemomis smarkiai apšąla. Tipinės rūšies apšalusios nemačiau, o iš Vokietijos pargabenta skiepyta ‘Macrocarpa‘ Varėnos rajone 2011 metais nušalo vienmečius ūglius, o vėliau žuvo (kažkodėl į ją labai mėgo pasikasyti visi palaidi apylinkės šunys).

Geltonžiedė sedula

Susidomėjote? Sėkmės auginant!

Rimvydas Kareiva (Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys)

Dr. Valerijos Baronienės papildymas:

Dubravos arboretume auginama ne tik daugeliui pažįstama geltonžiedė sedula (C. mas), bet ir kanadinė (C. canadensis) bei japoninės sedulos kininis varietetas (C. kousa var. chinensis). Kanadinė sedula, pasodinta mažučiu daigeliu 2009 metais, išsiplėtė iki gero kvadratinio metro, kasmet žydi, bet nedera. Auga drėgnokoje, rūgštokoje dirvoje, rododendrų kaimynystėje. Japoninės sedulos kininio porūšio krūmą auginome keletą metų, puikiai žiemojo ir kasmet žydėjo, nors ir negausiai. 2010/2011m. žiemą žuvo dėl iki šiol nežinomų priežasčių. 2013 m. buvo pasodintas naujas krūmas.
Talka Traupio botanikos sode

2024-10-04

Edita

Spalio 12 dieną, šeštadienį vyko tradicinė rudeninė dendrologų talka.

Šiemet talka vyko Traupio botanikos sode-darže Anykščių rajone. Šį sodą įkūrė ir puoselėjo šviesaus atminimo mūsų kolega Sigutis Obelevičius, šią vasarą išėjęs į amžinybės sodus.
Kaip visuomet atvyko gausus dendrologų ir bičiulių būrys iš visos Lietuvos – dideli ir maži, specialistai ir mėgėjai, norintys padirbėti ar tiesiog pabūti gryname ore su bendraminčiais.
Iš pradžių po Traupio botanikos sodą vaikščiojome kartu su Sigučio broliu Kęstučiu, žmona Alyte ir keturiais vaikais bei šio sodo prižiūrėtoja Lina ir jos kolege. Apžiūrėjome šią unikalią augalų kolekciją, klausėmės įdomių istorijų apie augalus ir jų atsiradimą šiame sode, glostėme šio sodo sargą Pūkį.

Vėliau keletą valandų talkininkavome: ravėjome daržą ir jo takelius, šalinome gausiai sužėlusius savaiminius krūmokšnius, užstelbusius kolekcinius augalus, genėjome nudžiūvusias šakas, formavome medžių lajas ir atlikome kitus augalų priežiūros darbus.
Padirbėję ir susirinkę prie suneštinių vaišių stalo, pagerbėme Sigutį tylos minute, dalinomės prisiminimais apie jį, dainavome dainas. Ir pasodinome jo atminimui skirtą ąžuoliuką bei kaštainius, linkėdami, kad sodas toliau klestėtų ir gausėtų, kad jame tebegyvuotų įkūrėjo dvasia. Po to kartu su Sigučio artimaisiais nuėjome į Traupio kapinaites aplankyti kapo. Ant Traupio kapinių tvoros tebeauga Sigučio prieš keliolika metų atrastas itin retas Lietuvoje mažas papartis – šerinė kalnarūtė (Asplenium trichomanes), kuri tapo Traupio miestelio herbo simboliu.

Diena buvo puiki, oras saulėtas ir rudeniškai šiltas. Buvo smagu susitikti su bendraminčiais, pasišnekučiuoti. Ne kartą prisiminėme Sigutį, smagius ir liūdnus nutikimus su juo, bendras keliones ir renginius.
Medeinos šventė Labanoro girioje

2024-08-23

Edita

Medeina yra pagonių lietuvių miško ir medžių deivė. Pasak mitologo A.J.Greimo, senaisiais laikais pirmasis metų medžioklės grobis buvo aukojamas deivei Medeinai, dar kartais vadinamai Žvorūna. Ji buvo vilkmergė, t.y., lydima vilkų. Ji nesaugojo medžiotojų, bet trukdė jiems žudyti. Medeinos vardadienis yra minimas rugpjūčio 21 dieną, tad artimiausią šiai datai savaitgalį Lietuvos dendrologų draugija jau keliolika metų švenčia kaip dendrologo dieną. Šia proga paprastai aplankomos įdomios gamtinės Lietuvos vietovės, medžiai senoliai, plaukiama baidarėmis.

Rugpjūčio 17–18 d. ir įvyko tradicinė Medeinos šventė. Šiemet veiksmas vystėsi Labanoro girioje Švenčionių ir Molėtų rajonuose. Kaip visuomet atvyko būrys dendrologų ir bičiulių iš įvairių Lietuvos vietų.

Pirmąją dieną šeštadienį plaukėme baidarėmis Lakajos upe nuo Juodųjų Lakajų ežero poilsiavietės, gėrėdamiesi gausiais upės vingiais bei ežerų vandenimis ir nuostabia medžių bei paparčių žaluma. Plaukimas vyko apie 4,5 val., kai perplaukus Aldikio ežerą, išlipome prie Žukaučiznos kaimo tiltelio.

Nakvynė ir vakarojimas vyko sodyboje „Prie Labanoro“, Molėtų rajone Slabadoje. Nakvojome palapinėse – savo ir originalioje medinėje, maudėmės kubile, mėgavomės pirties ir ežero malonumais. Daug kas iš stovyklautojų išbandė plaukimą irklentėmis šalia esančiame Šlavino ežere ar šaudė į taikinius su eko kulkomis. Vakarienei mėgavomės užsakytu kugeliu ir namine gira.

Dendro undinės

Vėliau Švenčionėlių kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė pravedė edukaciją apie kanapes: vyko paskaita apie jų savybes ir panaudojimą, po kurios buvo galima praktiškai išbandyti senovinį kanapių mynimą ir kanapinės virvės vijimą bei paragauti kanapių sėklų užkandžių. Vakarą užbaigėme su kanapiniais žaidimais („Skrido žvirblis per ūlyčią“ ir kt.), maudynėmis ežere ir kubile bei žvaigždžių stebėjimu, šiek tiek net buvo matyti Šiaurės pašvaistės !

Antrąją dieną sekmadienį pažindinomės su Labanoro girios įdomiomis vietomis kartu su mūsų kolega dendrologu ir gamtos gidu Andriumi Gaidamavičiumi, dar gerai žinomu Labanoro Vilko vardu. Keletą valandų keliavome Ščiūro rago pažintiniu taku. Tai unikalus pusiasalis tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Eidami apžiūrėjome dvikamienę pušį, taip pat pušį su gausybe raganų šluotų, apykaklinę pušį bei kitus įdomius augalus, grybus, vabzdžius ir kitų gyvūnų pėdsakus. Užkopėme į Kertuojos piliakalnį, aplankėme vieną didžiausių Lietuvoje skruzdėlynų. Vėliau vykome į Andriaus-Labanoro Vilko gimtinę Januliškyje (Švenčionių r.), kur apžiūrėjome šimtamečius sibirinius maumedžius, juodalksnį Gumbulį, Peršokšnos piramidinę eglę bei pamatėme labai retą orchidėją vienalapį gedutį ir grybą korališkąjį trapiagrybį.

Nuotraukų autoriai: Aušra Ramanauskienė, Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė, Aušra Šaltenytė, Edita Medeina
In memoriam Sigučiui Obelevičiui

2024-08-12

Edita

Dirbęs Lietuvai, jos gamtai ir Anykščiams

Liūdna žinia pasiekė dendrologus ir visą Lietuvos gamtininkų bendruomenę. Vėjuotą rugpjūčio sekmadienį, praėjus vos gerai savaitei po 65-ojo gimtadienio, amžinybėn išėjo Sigutis Obelevičius. Paliko mylimą žmoną, keturis dorais žmonėmis išaugintus vaikus, artimuosius ir draugus, išpuoselėtą Traupio botanikos daržą, šimtus mokytų ir auklėtų moksleivių, Anykščių rajono bendruomenę. Paliko ne tik daugybę nuveiktų darbų, bet ir nespėtus įgyvendinti sumanymus, suplanuotas naujas knygas, dar nespėjusius subręsti medžius, neaplankytas rečiausių augalų augavietes.

Lietuva prisimins Sigutį Obelevičių kaip ilgiausiai pareigas ėjusį Anykščių rajono merą, Anykščių garbės pilietį, Prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatą, keliolikos knygų ir šimtų straipsnių apie gamtą autorių, unikalaus botanikos sodo – Traupio botanikos daržo – įkūrėją ir puoselėtoją, Traupio pagrindinės mokyklos direktorių ir biologijos mokytoją, aktyvų visuomenininką.

Lietuvos dendrologų draugijos nariai jo niekad neužmirš kaip dendrologijos bei kitų botanikos sričių ir mikologijos žinovo, erudito, malonaus bendrakeleivio ir įdomaus pašnekovo, darbštaus ir aktyvaus Draugijos valdybos nario, šilto, korektiško ir empatiško kolegos. Smagios gamtos tyrinėjimo kelionės, šmaikštūs pasakojimai, Rasų naktį pinti vainikai ir mistinių žolynų galių atskleidimai, dosnus dalinimasis medžių ir gėlių auginimo paslaptimis, gamtos kaip visumos matymas ir aiškinimas… – kiekvienas, ilgiau ar trumpiau bendravęs su Sigučiu, turi ką prisiminti ir kitiems papasakoti.

Tad sakome sudie tik kūnui, pelnyto poilsio atgulančiam taip mylėtame Traupyje. O Sigučio meilė gamtai ir žmonėms, jo nerimstanti, žingeidi ir dosni dvasia lieka su mumis. Kas žino, kokiuose soduose mes kada nors vėl susitiksime, brangus kolega ir bičiuli!

Velionis pašarvotas Traupio kultūros namuose. Laidotuvės vyks trečiadienį, rugpjūčio 14 d. Traupio kapinėse. Šv. Mišios Traupio šv. Onos bažnyčioje 12 val.

Visos Lietuvos dendrologų draugijos vardu – dr. Valerija Baronienė

Sigutis Obelevičius