„Vėl gegužio žiedai…“ – ir vėl pavasarinė dendrologų kelionė. Šiaulių kraštas, turtingas savo istorija, kultūra, žmonėmis ir gamta, dovanojo mums ir puikų vasarišką orą. Saugiai vežiojami visų mylimo kelių žinovo Artūro, taktiškai prižiūrimi kelionės organizatorės Editos ir šviečiami entuziastingosios Vilmos, per dvi dienas sukaupėme žinių, įspūdžių ir geros nuotaikos visai vasarai.
Pirmasis ankstyvą rytą prasidėjusios kelionės sustojimas – jau sunykusio Daniliškio dvaro vietoje, kur išlikusi įspūdinga liepų alėja: apie 350 aukštų ir storų mažalapių liepų gobia 285 m ilgio taką.
Daniliškio liepų alėja
Pasivaikščioję keliaujame į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, užkopiame ir į apžvalgos bokštą. Stumbrų gyvenimo keliai ir klystkeliai, Nevėžio senvagių kilmė ir gamtinė įvairovė demonstruojama per visą patalpos erdvę besilankstančioje ekspozinėje juostoje, o labiausiai mus sužavėjo visų apylinkėse gyvenančių gyvūnų pėdsakai ir originaliai – stiklo plokštėse – demonstruojami vietiniai augalai. Gal šios ekspozicijos ir skirtos vaikams, bet dendrologai, net sulaukę garbaus amžiaus, nepraranda vaikiško smalsumo ir sugebėjimo žavėtis gamta.
Krekenavos regioninio parko lankytojų centras
Saulės miestas Šiauliai mus pasitinka akinančiai žydru dangumi ir ne mažiau akinančia garsiąja Lape, pakeliui apžiūrime ir Frenkelio vilos rožyną bei Saulės laikrodžio aikštę. Norėtųsi Šiauliais grožėtis ilgiau, bet mūsų laukia botanikos sodas, kur kaip tik vyksta tradicinė Augalų žavadienio šventė. Mūsų kolega dendrologas, buvęs šio sodo darbuotojas Vaidas Juknevičius surengė ekskursiją po įdomiausius sodo kampelius, neaplenkdamas nei klestinčių savo sodintų kuningamijų, nei buožgalviais knibždančios pakrantės. Pora valandų pralekia nepastebimai, ir vėl leidžiamės į kelią – programoje Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras, Laisvučių daugiakamienis klevas ir daugiakamienė liepa, o didžiausia staigmena – žydintys rododendrai natūraliame miške. Su mumis keliaujanti kolegė Vitalija papasakoja dar negirdėtą šio rododendryno istoriją, tad pasidžiaugiame ne tik vaizdais ir kvapais, bet ir naujomis žiniomis.
Šiaulių botanikos sodo kuningamijaŠiaulių botanikos sodasGidas Rimvydas Tamulaitis pasakoja apie Šiaulių krašto įdomybesLaisvučių daugiakamienis klevasRododendrynas Kurtuvėnų regioniniame parkeKolegė Vitalija supažindina su rododendryno istorija
Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“ – šventė ne tik pilvui, bet ir dūšiai. Legendinė smuklės šeimininkė Zoselė vaišina mus pagal senovinį receptą gamintu stebinančio skonio kumpiu, palydėtu jo kilmės paslapčių istorija… Po turiningos, bet fiziškai nelengvos dienos malonu pailsėti gražioje, šiuolaikiškoje kaimo turizmo sodyboje „Ąžuolų slėnis“. Danieliai, pirtis, kubilas ir iki tamsos užsitęsusios dendrologinės diskusijos – graži gražaus šeštadienio pabaiga.
Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“ Sodyboje „Ąžuolų slėnis“ iš tiesų pasitinka ąžuolai
Sekmadienis – poilsio diena rimtai dirbantiems žmonėms, bet ne Šiaulių kraštą pažinti trokštantiems dendrologams. Ilgai negaišdami vykstame į Kuršėnus, jų dvaro parką ir ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą. Nedidelis, bet jaukus ir puikiai tvarkomas miestelis bei parkas (jau nekalbant apie garsųjį Kuršėnų vyniotinį) palieka kuo geriausius įspūdžius.
Ventos vingiai Kuršėnuose
Toliau skubame į Žagarę ir jos dvaro parką, kur mūsų laukia regioninio parko gidė Modesta. Dvaro sodyba pradėta statyti dar 16 amžiuje, o 19 amžiuje didikai Naryškinai perstatė ir išpuoselėjo rūmus, pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą įveisė apie 60 ha ploto parką. Buvo pasodinta apie 200 rūšių medžių ir krūmų, bet dėl vėlesnio niokojimo ir natūralių priežasčių dabar jų išliko mažai. Prieš dešimtmetį parengtas naujas parko projektas, stengiantis išlaikyti pirminio projekto augalų asortimentą. Pastaruoju metu parkas pavyzdingai prižiūrimas, atnaujinamas, tad pora valandų su kvalifikuota gide neprailgo.
Žagarės dvaro parke
Šis sekmadienis – tikra parkų diena: iš Žagarės keliaujame į ne mažiau įdomų Pakruojo dvaro parką. Tai didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, bet mums labiau norisi apžiūrėti parką. Tiesa, laikas eiliniam lankytojui ne pats tinkamiausias – pavasarinis narcizų ir tulpių žydėjimas beveik baigėsi, vasarinės gėlės dar nepasodintos, bet seni įspūdingi medžiai niekur nedingo ir tiesiog vilioja saulėje spindinčia gaivia žaluma. Peizažinis dvaro parkas, pradėtas veisti pabaigus dvaro rūmų statybą 1850 metais, nelabai didelis ir negali pasigirti ypatinga sumedėjusių augalų įvairove, bet žavi ir Kruojos vingiais, ir senais puikiai į gamtovaizdį įkomponuotais medžiais, ir originaliomis botaninėmis skulptūromis bei gėlynais.
Pakruojo dvaro parkePakruojo dvaro parke
Dvi puikios dienos, kupinos smagaus dendrologų, jų bičiulių ir šeimų bendravimo, įspūdžių, naujų patirčių ir žinių pasibaigė per greitai. Kaip ir visos dendrologų kelionės… Tardami nuoširdų ačiū Editai, Artūrui ir Vilmai, atsisveikiname tik trumpam – iki kitų susitikimų!
Griebtis plunksnos ir parašyti šias eilutes paskatino neplanuotas apsilankymas Verkiuose. Į šią vaizdingą ir visais požiūriais (tiek istoriniu, tiek kraštovaizdžio architektūros) vertingą miesto vietą užsuku gana dažnai, kada tik apsilankau Vilniuje, ir visada išsinešu puikius įspūdžius ir jaučiuosi pakylėtas… Puikios parko erdvės, nuostabios reginių panoramos iš bene įspūdingiausios Vilniuje apžvalgos aikštelės – visa tai nejučiomis atgaivina tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Deja, šįkart taip neatsitiko ir garsią dvarvietę teko palikti nusivylusiam ir prislėgtam… Vis kankino mintis – kodėl taip atsitiko, iš kur tas aplaidumas, kas dėl to kaltas?… Bet, prieš pereinat prie liūdnos realybės, truputis istorijos…
Verkiai yra Vilniaus miesto dalis, dešiniajame Neries krante, į šiaurę nuo miesto centro. Verkių dvaras kartu su vaizdingu, šalia Neries besidriekiančiu parku, yra bene pagrindinis Verkių regioninio parko akcentas. XIV a. pabaigoje Verkių apylinkes Vladislavas Jogaila buvo paskyręs Vilniaus vyskupams. Pasak istorinių šaltinių, čia iki XVII a. stovėjo gana erdvūs mediniai rūmai. Kiek vėliau Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis čia pastatė naujus mūrinius rūmus. 1780 m. Verkių dvarvietę nupirko vyskupas Ignotas Masalskis. Naujųjų Verkių rūmų projektą I. Masalskio užsakymu paruošė žymus to meto architektas Martynas Knakfusas. Spėjama, kad jam talkininkavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Dvaro pastatų ansamblio statyba truko iki 1792 m., bet dar nebuvo galutinai užbaigta. 1794 m. mirus vyskupui I. Masalskiui, Verkių dvarą paveldėjo vyskupo brolio dukra Helena Apolonija ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Iš Potockių taip ir neužbaigtą dvaro ansamblį perėmė Vilniaus apskrities maršalka Maltos kryžiaus komandoras Stanislovas Jasenskis, o vėliau (1830 m.) jį nupirko kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas.
Iš buvusiojo geometrinio išplanavimo apatiniojo ir žymiai mažesnio viršutiniojo Verkių parkų šių laikų sulaukė tik viršutinysis peizažinis parkas. Apatinis parkas sunyko dar XIX a. Spėjama, kad aukštutinį Verkių parką projektavo Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas, projektavęs parkus Radviloms, Krasinskiams bei Sapiegoms. Tolesniam parko tvarkymui ir vėlesnei rekonstrukcijai vadovavo senojo Knakfuso sūnus Martynas ir L. Stuoka–Gucevičius. Pastarajam vadovaujant buvo užbaigti statyti Aukštųjų Verkių dvaro centriniai rūmai ir rekonstruotas visas dvaro ansamblis. 1786 m. viršutiniame parke pastatytos puikios oranžerijos, kuriose buvo auginami iš Italijos atvežti tropiniai ir subtropiniai augalai. Spėjama, kad oranžerijų projekto autoriai buvo M. Knakfusas arba L. Stuoka-Gucevičius. 1840–1864 m., valdant dvarą kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui, Aukštutinių Verkių rūmai vėl buvo rekonstruoti. Šalia jų buvo įrengtas dviejų aukštų žiemos sodas (senosios oranžerijos jau buvo sunykę). Šiuo laikotarpiu parkas kiek sumažėjo, bet buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Viršutinių Verkių parkas ypač nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo iškirsta apie 14 riešutmedžių, daug vietinių medžių. 1923 m. Verkių rūmuose įsikūrė Kozlovskio mergaičių gimnazijos ir pensiono auklėtinės, o 1939 m. centriniuose rūmuose buvo įkurta gyvulininkystės mokykla. 1960 m. buvusioje oficinoje įsikūrė Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas, o centriniuose rūmuose – Zoologijos ir parazitologijos institutas. 1978 m. šie rūmai buvo perduoti Mokslų Akademijai ir pavadinti Mokslininkų rūmais. Visas buvusio Verkių dvaro pastatų ansamblis buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Nuo kelio į Naujuosius Verkius į Verkių dvaro parką veda lenkta alėja, įsiterpusi tarp gana puošnaus buvusių arklidžių pastato ir teniso kortų vakarinėje pusėje ir ne mažiau puošnaus Verkių regioninio parko administracinio pastato rytinėje pusėje. Ypač patrauklūs reginiai į apačioje tekančią Neries upę ir plačios Vilniaus miesto reginių panoramos atsiskleidžia iš apžvalgos aikštelės pietinėje parko terasoje. Iš retesnių egzotinių medžių parke tebeauga kuriliniai ir plačiažvyniai maumedžiai, didelė vakarinė tuja, didžialapės liepos, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji ir graikiniai riešutmedžiai, karolininė liepa ir kai kurie kiti ( iš viso apie 40 svetimžemių medžių ir krūmų rūšių ir formų).
Verkių regioninio parko direkcija
Sovietmečiu parko priežiūra rūpinosi Zoologijos ir parazitologijos institutas, kuriam aktyviai talkininkaudavo ir parke įsikūręs Botanikos ožinstitutas. Tautinio atgimimo metais jį savo žinion perėmė Verkių regioninio parko administracija. Tiek sovietmečiu, tiek ir tautinio atgimimo metais parkas buvo pakankamai gerai tvarkomas ir prižiūrimas, buvo mėgiama ir gausiai vilniečių lankoma vieta. Pirmieji aplaidumo požymiai parke pasijuto prieš keletą metų – pradėtos rečiau šienauti vejos, parko erdvių pakraščiuose išryškėjo sausuoliai, prastai buvo prižiūrima parko infrastruktūra (takai, poilsio vietos, apžvalgos aikštelė). Tačiau norėjosi tikėti, kad tai tik laikini nesklandumai ir kad netrukus viskas vėl stos į savo vietas. Tačiau tai, ką pamačiau parke per paskutinį apsilankymą, tiesiog atėmė žadą – parko erdvės, net ir centrinės, padengtos pūvančiais lapais, visur gausu, ypač erdvių pakraščiuose, prikritusių šakų ir pūvančių, nesutvarkytų medžių kamienų, parko šlaituose gausu sausuolių, apleista parko infrastruktūra, šalia pagrindinio parko tako auga seni, galingi drevėti medžiai, kurie bet kada gali tapti sunkios nelaimės priežastimi.
Nerimą dėl parko dar labiau padidino atsitiktinai sutikta buvusi Botanikos instituto darbuotoja, kuri, man papriekaištavus, atvirai išdėstė savo požiūrį ir nuostatas dėl parko tvarkymo ir priežiūros, kurių dabar ir prisilaikoma. Pasirodo, kad „parko erdvių vejas pakanka šienauti tik du kartus per vegetacijos sezoną“ (pavyzdingai tvarkomuose parkuose tai daroma kiekvieną savaitę arba, blogiausiu atveju, du kartus per mėnesį). Sužinojau ir dar ir daugiau „naujienų“ – dabartinių parko tvarkytojų nuomone, parko erdvių nereikia tręšti, nes tai „puikiai atlieka negrėbstomi, pūvantys lapai“. Be to, „retai šienaujamos ir neprižiūrimos parko vejos prisideda prie parko bioįvairovės gausinimo“. Dėl tos pačios priežasties „parkų erdvėse tiesiog būtina išsaugoti sausuolius ir drevėtus medžius“.
Štai kaip lengvai, pasirodo, galima paaiškinti elementarų aplaidumą. Ir, ko gero, reikia būti aklam, kad nepastebėtum, kaip šie „postulatai“ puikiai susišaukia su bendromis tendencijomis, kuriomis šiandien vadovaujamasi prižiūrint Vilniaus miesto viešąsias erdves. Juk ir čia į pirmą planą iškeltas anaiptol ne estetinis šių erdvių vaizdas, bet būtent „bioįvairovės gausinimas“, tame tarpe neužmirštant ir erkių… Taip, atskirais atvejais ir atskirose nuošalesnėse vietose, tai, gal būt, ir galima pateisinti, bet, kada tai daroma istorinio parko centrinėse erdvėse, tai jau netelpa į jokius rėmus… Ir nors šia tema masinės informacijos priemonėse jau buvo diskutuota, kalbant apie Vilniaus miesto viešąsias erdves, atsakingiems Verkių parko tvarkytojams dar kartą norėtųsi priminti, kad parkas ir, ypač istorinis želdynas, yra kraštovaizdžio architektūros meno kūrinys ir, būtent atsižvelgiant į tai, jį tiesiog būtina pavyzdingai tvarkyti ir puoselėti, o ne „saugoti ir gausinti jame bioįvairovę“. Beje, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, ta bioįvairovė dažname parke kaip tik ir atsiranda dėl aplaidžios priežiūros. Akivaizdus to pavyzdys – ne mažiau garsus Užutrakio dvaro parkas. Stebina ir skaudina ir tai, kad tokią, sakyčiau, nemokšišką nuomonę apie žaliųjų erdvių tvarkymą palaiko ir jai pritaria, atrodytų, išsilavinę žmonės ir netgi gamtininkai.
Grįžtant gi prie Verkių dvarvietės parko problemų, labai norėtųsi, kad parkas pagaliau surastų tikrąjį šeimininką, kuris ne tik „gyventų parke“, kaip tai daro Verkių regioninio parko direkcija, bet ir deramai (noriu tai pabrėžti) juo rūpintųsi bei “juo gyventų“. Manyčiau, kad šioje liūdnoje situacijoje galėtų padėti kad ir UAB „Vilniaus parkai“, kuri šiandien gana gerai rūpinasi Vingio parku, Bernardinų sodu, Lukiškių aikšte ir kitais Vilniaus miesto žaliaisiais plotais. O besirūpinantiems bioįvairove ir jos gausinimu norėtųsi palinkėti tai daryti ir ieškoti tam galimybių miškuose ir kitose natūralios gamtos teritorijose, o ne parkuose ir kitose reprezentacinėse erdvėse, kur turi būti puoselėjamas estetinis vaizdas ir sukuriamos visos sąlygos maloniam poilsiui.
Augalų sistematika negali apsieiti be katalogų (katalogus mes čia suprantame klasikine reikšme, kaip informacinę vienarūšių daiktų kartoteką ar sąrašą, o ne šiuolaikine samprata kaip prekių sąrašą). Antraip kaip mes sužinotume apie naujai atrastas rūšis, sukurtas veisles, pokyčius klasifikacijoje ir visa kita? Botanikai tą suprato jau seniai, bet pirmasis šio darbo ėmėsi K. Linėjus. Jo veikalas „Species Plantarum“, išleistas 1753 metais, ir buvo pirmasis tuo metu žinomų augalų katalogas. Vėliau iki pat 19 amžiaus pabaigos mokslininkai tyrinėjo, atradinėjo, kaupė žinias. Išleisdavo veikalus apie atskiras rūšis, šeimas, gentis, atskirų valstybių ar tam tikrų teritorijų florą. Bet rimtų visą žinomą florą apimančių katalogų, o juo labiau duomenų bazių (tai yra susistemintas, metodiškai sutvarkytas duomenų rinkinys, kuriuo galima naudotis individualiai), nebuvo.
O kokiais katalogais ir duomenų bazėmis galime naudotis šiandien?
IPNI (International Plant Names Index). Tik 19 amžiaus pabaigoje Kju (KEW) karališkasis botanikos sodas (Royal Botanical Gardens Kew) Londone išleido katalogą Index Kewensis. Jame buvo pasaulio floros pavadinimai su jų sinonimais. Vėlesniuose leidimuose sinonimų atsisakyta. Nuo 1999 metų prie šio katalogo rengimo prisijungė dar du iš 5 pasaulio didžiausių gamtos tyrimo centrų, katalogas pavadintas IPNI. Dabar jį kuruoja Karališkojo Kju botanikos sodo, Harvardo universiteto ir Australijos Nacionalinio Herbariumo (APNI) botanikai. Tai vienas tiksliausių ir patikimiausių katalogų.
IPNI
The Plant List, tūkstantmečio pradžiose sukurtas apjungus Kju karališkojo botanikos sodo ir Misurio botanikos sodo duomenų bazes, apie dešimtmetį buvo populiariausias informacijos šaltinis. Jame pateikiama daugiau kaip milijonas mokslinių augalų vardų, iš jų daugiau kaip 350 000 priimtų, naudotinų vardų (angl. accepted names), daugiau kaip 470 000 sinonimų ir virš 240 000 neapibrėžto, nepatvirtinto statuso vardų. Šis katalogas, nors nebepildomas nuo 2013 metų, veikia ir dabar, juo patogu naudotis.
WFO (World Flora Online) – tai 2012 m. pradėtas bendras visų žymiausių botanikos institucijų internetinis projektas, kurio tikslas – išsami, visus žinomus sinonimus ir nuorodas į autorius apimanti duomenų bazė apie visus neiškastinius taksonus. Joje dabar yra virš 1 422 000 augalų vardų. Nuotraukų ir taksonų aprašymų santykinai nedaug (atitinkamai apie 160 000 ir 57 000).
Nuo 2021 m. gegužės WFO Plant List pakeitė aukščiau minėtą katalogą The Plant List.
POWO (Plants of The World Online) – informacija apie sėklinius augalus. Jį 2017 metais pradėjo leisti Kju karališkasis botanikos sodas. Šiame kataloge nurodyta augalų klasifikacija, paplitimas, charakteristikos. Katalogas leidžiamas remiantis įvairių šalių botanikų publikacijomis. Jo tikslas – teikti floristinius duomenis globaliai augalų apsaugai ir aukščiau minėtam katalogui WFO (World Flora Online). Dabar tai bene geriausia ir viena tiksliausių duomenų bazių. Joje 2022 metų pabaigoje buvo virš 1 124 000 augalų pavadinimų, iš kurių 90 100 smulkiai aprašytų taksonų, o 2023 kovo 10 d. – jau 1 417 000 taksonų ir 199 100 aprašymų. Beje, visi šio katalogo tekstai rekomendaciniai, t. y. juos galima tikslinti. https://powo.science.kew.org/
1990 metais pradėtas ir daugiau kaip 30 metų vykdytas projektas WCSP (World Checklist of Selected Plant Families), kaupęs ir viešinęs naujausią informaciją apie patvirtintus augalų vardus ir jų sinonimus, 2022 m. baigė savo veiklą, o visi duomenys buvo įtraukti į POWO sistemą.
EOL (The Encyclopedia of Life). Šiame kataloge nuo 2008 metų kaupiami duomenys apie augalus, gyvūnus, grybus. Tikslas – patikimų žinių apie gyvybę Žemėje kaupimas ir visuotinis prieinamumas. Čia galima rasti bendrą informaciją apie įvairias gyvybės formas, jų ryšius, ekologiją, sąveikas. Paieška duoda gana išsamią informaciją apie konkrečią rūšį (paplitimas, optimalios aplinkos sąlygos, kenkėjai, sėklų išvaizda ir svoris, sodinimo tankumas ir kt.), bet naudotis nėra patogu, reikia įgūdžių.
ITIS (Integrated Taxonomic Information System) pradėtas apie 1990 metus. Tai JAV ir Š. Amerikos floros taksonomija, vėliau išplėsta ir į kitus žemynus. Katalogas neišsamus, dar pildomas, bet beveik vien Š. Amerikos duomenimis. Pliusas, kad nurodoma išsami kiekvieno taksono sistematinė priklausomybė (nuo karalystės ir pokaralystės iki rūšies), tačiau minusų daugiau: nenurodomi dauguma sinonimų (arba nurodomas koks vienas, neaišku kokiu pagrindu pasirinktas), geografinės nuorodos apima tik Š. Ameriką, o ne savaiminio paplitimo arealą, literatūros šaltiniai apima tik paskutinius kelis dešimtmečius, t. y. nenurodomi pirmieji taksoną aprašę autoriai.
NCBI (National Center for Biotechnological Informations) pradėtas leisti 1988 metais. Čia kaupiami medicininę vertę turinčių augalų duomenys.
Didžiausias dėmesys šioje duomenų bazėje skiriamas biomedicininei ir genominei informacijai, negausūs apie augalus pateikiami duomenys svarbūs nebent genetikams, o augalų ir kitų organizmų nomenklatūra ir klasifikacija nėra patikima, kas nurodoma ir pačioje duomenų bazėje („The NCBI taxonomy database is not an authoritative source for nomenclature or classification“).
GRIN (Germplasm Resources Information Network) pradėtas leisti 1990 metais.
Tai JAV žemės ūkio departamento (U. S. Department of Agriculture, USDA), kuris ir finansavo projektą, duomenų bazė. Oficialiai skelbiama, kad čia pateikiama informacija apie JAV nacionalinius augalų, taip pat gyvūnų ir mikroorganizmų genetinius išteklius, svarbius maistui ir žemės ūkiui. Iš tiesų paieškoje galima rasti ne tik JAV, bet ir kitose šalyse, bent vidutinio klimato zonose, augančių ar auginamų augalų (nebūtinai svarbių žemės ūkiui) vardus, visus žinomus jų sinonimus ir nuorodas į publikacijas, taip pat nurodomas jų savaiminis paplitimas ir naudojimas. Geras šaltinis, kai reikia išsamių duomenų apie konkrečią rūšį.
Pagal aprašymą, šios duomenų bazės dalis PVPO (Plant Variety Protection Organization) reguliariai skelbia visų naujų veislių sąrašus su kita pagrindine informacija, bet praktiškai pavyksta rasti tik duomenis apie žemės ūkio kultūras.
Tropicos – šį katalogą leido Misurio universiteto Botanikos sodas. Naudotis juo sudėtinga, nes surašyti ir visi augalų sinonimai, dažnai duomenų neapdorojant, t.y. be gretutinių paaiškinimų. Pliusas – kad yra nemažai nuotraukų, bet kartais joms trūksta smulkesnės informacijos (pvz., nufotografuotas bonsas, bet nurodyta tik augalo rūšis).
PFAF (Plants For A Future) – maistinių, vaistinių ir kitaip praktiškai naudojamų augalų duomenų bazė, kurioje pateikiama informacija daugiausia apie daugiamečius vidutinio klimato zonų augalus. Nors taksonų skaičius nėra didelis (apie 8000), bet patogia naudotis forma pateikiama gana išsami informacija tiek apie augalus ir jiems reikalingas sąlygas, tiek apie jų taikymą.
GBIF (the Global Biodiversity Information Facility) pristatomas kaip tarptautinis tinklas ir duomenų infrastruktūra, finansuojama pasaulio vyriausybių ir skirta visiems ir bet kur suteikti atvirą prieigą prie duomenų apie visų rūšių gyvybę Žemėje. Tai 1999 m. pradėta kurti milžiniška biologinės įvairovės duomenų bazė, apimanti šimtus milijonų įrašų apie visas dabartines ir iškastines gyvybės formas – nuo virusų ir bakterijų iki gyvūnų ir augalų. Naudingas šaltinis mokslininkams, kai reikia labai išsamių duomenų (ne tik sinonimai ir paplitimas, bet ir nuorodos į visus šaltinius įvairiose mokslo įstaigose ir kt., jei nuotraukos, kurių kartais šimtai ar tūkstančiai – tai kiekviena su išsamiais jų publikavimo duomenimis ir t. t.). Dendrologams vertinga nebent dėl nuotraukų, padedančių apibūdinti konkrečias rūšis.
Dar yra nemažai jau nebeleidžiamų, apimančių kurios nors teritorijos ar valstybės ribas katalogų. Jie dažnai pateikia nepilnus, kartais jau pasenusius duomenis. Tereikia neužmiršti, kad internete niekas neišnyksta – tarp perlų ir aukso luitų rasime dar daugiau šlamšto ir net visiško mėšlo, o atsirinkimas yra visiškai mūsų pačių reikalas.
Taigi, turime kelis rimtus katalogus. Atrodytų – puiku: viskas kaip ant lentynėlių sudėliota. Deja… Rašydami apie kurios nors genties augalus dažnai parašome: gentyje yra nuo… iki… rūšių. Kodėl?
Dažniausiai todėl, kad nėra patikimų duomenų. Juk gamtoje nėra visiems vienodų taisyklių. Žymiausi botanikai dažnai nesutaria, ką laikyti rūšimi, ką porūšiu ar dar smulkesniu taksonu. Ribos tarp tų taksonų gamtoje dažnai būna labai neaiškios. Labai daug vilčių dėta į genetinius tyrimus, bet ir jie kartais įneša dar didesnę sumaištį. Pavyzdžiui, visi zoologai iki pat 20 amžiaus pabaigos žinojo, kad Afrikoje yra viena žirafų rūšis. Ištyrę ją dabar genetikai sako, kad genetiškai tai 6 atskiros rūšys. Nors išoriškai jos nesiskiria. Mums, dendrologams, toks pavyzdys – himalajinis kėnis (Abies pindrow) ir jo trumpaspyglis varietetas (A. pindrow var. brevifolia). Jau senokai genetiškai nustatyta, kad tai dvi atskiros rūšys. Trumpaspygis varietetas net ir pavadintas kitaip – Abies gamblei, pagal Gamblio kalnyną vakarų Himalajuose, kur jis labiausiai paplitęs. Bet ligi šiol dendrologinėje literatūroje, išskyrus anglų (o ir anglų botanikai ne visi tai pripažįsta), taip pat ir čia nurodytose duomenų bazėse, apie tai nerašoma. Kiti botanikai nepasitiki šio amžiaus pradžioje surengtos ekspedicijos išvadomis? Ar tai tiesiog biurokratiniai nesklandumai – išvadas turi patvirtinti pasaulinis dendrologų kongresas, vykstantis kas keletą metų. O jame juk visų susikaupusių duomenų neišnagrinėsi… Taigi, anglai rašo vienaip, vokiečiai kitaip, prancūzai pagal save, dar kiti, turintys gerus botaninių tyrimų centrus – savaip. O pagrindinis, dabar daugumos pildomas katalogas – tik rekomendacinis… Kita vertus, turbūt ir neįmanoma įstatymiškai priversti visus laikytis vienodo rūšių traktavimo, o kitaminčiams taikyti baudžiamąjį kodeksą.
Kaip bebūtų gaila, nėra ir vargu ar kada bus išsami, visa apimanti dekoratyvinių augalų kultivarų duomenų bazė. Šioje srityje pasikeitimai vyksta greičiau, negu jų dokumentacija – vienos veislės netenka populiarumo ir nustojamos auginti, kitos atsiranda, trečių keičiami pavadinimai, ketvirtos įgyja naujus komercinius vardus, penktos grupuojamos ir pervadinamos, dėl šeštų vardų ir autorių teisių tąsomasi teismuose, septintos turi po keletą sinonimų ir taip toliau… Tad kiekvienu konkrečiu atveju tenka ieškoti naujausios informacijos ir skubėti ja pasinaudoti, kol nepaseno.
Geriausia, ką šiuo metu pavyko rasti – tai sodininkystės asociacijos (The National Gardening Association) nuolat pildoma dekoratyvinių augalų duomenų bazė The Garden.org Plants Database. Patogi naudotis, lengva rasti bet kurios genties ar rūšies kultivarus ir smulkius jų aprašymus (bent jau naujesnių, populiaresnių), beveik visų – ir nuotraukas. Beje, užsiregistravus ir prisijungus, katalogą galima ir patiems pildyti.
Praktinei informacijai, augalų rūšių ir šiuolaikinių jų veislių atpažininimui naudingas Esveldo medelyno katalogas. Trumpi aprašymai, nuotraukos (dažniausiai), geras informacijos šaltinis dekoratyvinių augalų augintojams.
Kviečiame keliauti su draugija po Šiaulių krašto dendrologines bei kitas gamtines įdomybes gegužės 20-21 dienomis.
Numatoma aplankyti:
Daniliškio dvaro liepų alėją (Panevėžio r.).
Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą ir apžvalgos bokštą (bus ekskursija po lankytojų centrą bei pojūčių taką).
Šiaulių botanikos sodą (kaip tik tądien vyks Augalų Žavadienio šventė).
Pasivaikščioti aplink Rėkyvos ežerą ir durpyną (ekskursija su gidu).
Kurtuvėnų regioninį parką (vaikščiosime su gidu po gamtą).
Nakvynė sodyboje „Ąžuolų slėnis“ (su pirtimi ir kubilu).
Kuršėnus ir dvaro parką.
Žagarės dvaro parką (ekskursija su gidu).
Pakruojo dvarą ir pavasarinį gėlių festivalį.
Kelionės kaina 110 eurų.
Į kainą įskaičiuotas autobusas su vairuotoju, lankymo bilietai ir ekskursijos, nakvynė sodyboje (po 4-5 žmones kambaryje, su visais patogumais).
Už papildomą mokestį siūloma:
Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“. Valgytume šio krašto kulinarinį paveldą karštą kumpį, marinuotą aluje ir meduje. Žmogui 22 eurai (į kainą dar įeina gira ir alus, vegetarams būtų kastinys su bulvėmis, vaišes pristatytų su pasakojimu apie to krašto valgius).
Š. m. kovo 31 d. Lietuvos dendrologų draugijos nariai ir kiti gamtai neabejingi mūsų bičiuliai susirinko VDU Kauno botanikos sode. Kęstutis Obelevičius surengė labai įdomią ir informatyvią ekskursiją, kurios metu sužinojome ne tik oficialiai skelbiamų, bet ir gana netikėtų šio sodo istorijos faktų. O gerai tvarkomos sumedėjusių augalų ekspozicijos, neblogai peržiemoję šiltesnio klimato šalių augalai, želdinimas gegužliniais bei kitos botaninės įdomybės, jei ne planuojamas susirinkimas, tikriausiai būtų sulaikę mus iki vėlaus vakaro.
Kasmetiniame visuotiniame susirinkime dalyvavo daugiau kaip pusė iš sąrašuose esančių Draugijos narių, taigi susirinkime priimti sprendimai yra teisėti. LDD Valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas informavo apie praėjusių metų veiklą (susirinkimai, renginiai, pažintinės kelionės, videomedžiagos kaupimas, valdybos posėdžiai). Pateikta finansinė ataskaita: didžioji dalis LDD lėšų išleista internetinio puslapio atnaujinimui ir palaikymui, mokesčiams Registrų centrui, atlyginimui dokumentus tvarkančiai finansų įmonei, renginiams, šventėms, talkų, ekskursijų ir švenčių metu dovanojamiems augalams ir leidiniams.
Loreta Semaškienė supažindino su pagrindiniais atnaujinamų LDD įstatų punktais. Draugijos tikslai, veikla ir struktūra iš esmės nesikeičia; svarbiausias pasikeitimas – įgaliojimas Valdybos pirmininkui atstovauti Draugijai ir veikti jos vardu (iki šiol tą galėjo daryti tik visa Valdyba kartu).
Edita Medeina ir A. Rutkauskas pristatė šiemet planuojamas išvykas. Gegužės 20-21 dienomis planuojama Editos vadovaujama pažintinė kelionė po Šiaulių krašto gamtinius objektus (draugijos nariai jau gali registruotis). Vasarą, preliminariai liepos 6-16 dienomis, numatyta mūsų narės Danielės Šležienės organizuojama pažintinė kelionė po Prancūziją. Tradicinė Medeinos šventė rugpjūčio 19-20 dienomis vyks Biržų rajone. Rudeninės talkos vieta dar nenumatyta, laukiame pasiūlymų!
Valdybos pirmininko A. Rutkausko pastangomis kuriami trumpi filmukai apie Draugijos renginius, labiausiai nusipelniusius narius ir jų veiklą: apie Stasį Juknevičių bei apie Kęstučio Skamarako parką jau galima pamatyti, apie Mindaugą Navasaitį ir LŽŪA arboretumą baigiamas montuoti. Šiemet planuojama paruošti videomedžiagą apie Garbės narius Laimį Januškevičių, Aldoną Vitkevičienę, Stasį Karaziją. Labai kviečiami ir laukiami mūsų nariai, norintys ir galintys prisidėti savo idėjomis ir/ar darbu.
Valerija Baronienė priminė stojimo į LDD ir išstojimo arba pašalinimo iš jos sąlygas, mokesčių mokėjimo tvarką ir kitus formalumus. Prie mūsų Draugijos veiklos jau ne kaip bičiuliai, o kaip tikrieji nariai panoro prisijungti šeši daugiau ar mažiau patyrę gamtininkai. Sveikiname savo naujuosius narius Liną Čiutaitę, Eleną Daubarienę, Sonatą Kazlauskaitę, Kęstutį Kluonį, Jolitą Margevičienę, Povilą Sruoginį! Primename, kad norintys tapti LDD nariais bet kada gali užpildyti prašymą (pavyzdys yra mūsų puslapyje, skiltyje „Nariai“, apačioje: https://dendrologai.lt/?page_id=732, kurį svarsto ir sprendimą priima Valdyba artimiausiame savo posėdyje.
Botanikos sodo žolelių arbata ir suneštiniais užkandžiais baigėme pirmąjį, bet ne paskutinį šiais metais dendrologų ir jų bičiulių susitikimą. Linkime turiningų, darbingų, derlingų metų!
Kaštainių (Castanea) gentyje yra 13 rūšių. Jos aptinkamos Šiaurės Amerikoje (auga 7 rūšys), Pietų, Pietryčių ir Rytų Europoje (1-a rūšis), Centrinėje ir Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja – auga 5-ios rūšys). Kaštainiai priklauso bukinių (Fagaceae) šeimai ir yra artimi bukų, ąžuolų giminaičiai. Apibendrinant galima sakyti, kad pasaulyje yra keturios pagrindinės kaštainių rūšys: amerikinis (C. dentata), kininis (C. mollissima), japoninis (C. crenata) ir valgomasis (C. sativa). Iš šių rūšių yra išvesta daugybė veislių ir hibridų. Valgomasis kaštainis (Castanea sativa) yra vienintelė vietinė šios genties (Castanea) rūšis Europoje. Jis yra neabejotinai vienas iš naudingiausių medžių žmonijai, kuris teikia vertingą medieną, maitina ir gydo. Tai vidutinio stambumo lapuotis, užaugantis iki 30-35 m. Vidutiniškai gyvena 500-600 m. Pavieniais atvejais – iki 1000 metų ir daugiau. Europoje dar aptinkami egzemplioriai augantys nuo XII amžiaus, kurių kamieno skersmuo siekia 4-5 metrus. Seniausias egzempliorius auga Sicilijoje (Italija). Manoma, kad jo amžius – virš 2000 metų. Pagrindinis paplitimo arealas apima Viduržemio jūros regioną. Didžiausi savaiminiai valgomųjų kaštainių miškai yra Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (Apeninų ir Pirėnų pusiasaliai). Kadangi ši rūšis žmonių eksploatuojama nuo labai senų laikų (2000-4000 m,. pr. Kr.), todėl sunku atsekti jos tikrąjį natūralų paplitimo arealą. Rūšis taip pat aptinkama Šiaurės Afrikoje (Marokas), Šiaurės Vakarų Europoje (Anglija, Belgija), Pietvakarių Azijoje (Turkija), Balkanų pusiasalio šalyse, Graikijoje, Rytų Europoje (Kaukazo, Kaspijos ir Juodosios jūrų regionuose).
Lietuvoje pirmieji valgomieji kaštainiai pasodinti apie 1950 m. Kauno botanikos sode. Privačiose kolekcijose dažniau pradėti sodinti apie 1980 m. Tačiau ir šiais laikais jis mūsuose yra dar labai retas. Miškininko dendrologo S. Šimulio dėka rūšis sėkmingai introdukuota Klaipėdos rajone. 1980 m. jo pasodinti trys medeliai jau dideli ir kasmet gausiai dera. Sėklų kilmė- Astrachanė (Kaspijos jūros regionas). Šiuo metu medžiai jau yra 7, 12 ir 15 m aukščio, o jų kamienų skersmenys 21,39,48 cm. (1 m aukštyje).
Mūsų pajūryje kaštainiai sulapoja gegužės gale. Ši savybė labai gera, nes dažniausiai jau būna praėjusios pavasarinės šalnos. Lapai pilnai užauga iki birželio pabaigos. Rūšis priskiriama 5-7 klimato atsparumo zonai (pagal USDA metodiką). Žydi liepos pradžioje kartu su mažalape liepa. Augalas vienanamis (turi vyriškus ir moteriškus žiedus). Vyriški žiedai – baltos, blyškiai gelsvos 10-20 cm ilgio šluotelės (žirginėliai). Žydintis medis atrodo labai puošniai, bet skleidžia savotišką aromatą. Smulkūs moteriški žiedai telkiasi vyriškų žirginėlių apatinėje dalyje. Žieduose gausu žiedadulkių ir nektaro. Augalai yra kryžmadulkiai, todėl gausiai dera kai šalia auga dar bent vienas žydintis medis. Spalio 1-ą savaitę subrandina labai dygliuotus vaisius („ežiukus“), kurių viduje būna 1-3 kaštoninės spalvos sėklos (vidutinis svoris 9-10 gr.). Saldžius riešutus labai mėgsta kėkštai ir pelės. Sėjinukai mūsų sąlygomis derėti pradeda anksti, apie 7-10 m., todėl geriausia juos dauginti sėklomis. Dauginti skiepijimo būdu verta tik žemaūges vaisines formas, kurios skiepijamos pavasarį į valgomųjų kaštainių sodinukus. Medžiai gerai auga lengvose, rūgščiose smėlio, priesmėlio ir priemolio dirvose. Panašu, kad jiems tinka visi rūgštūs ir gerai nusausinti dirvožemiai. Formuoja gilią liemeninę šaknį ir puikiai atlaiko vasaros sausras. Jiems patinka karštos vasaros. Kaštainis, priešingai nei graikinis riešutmedis, nemėgsta šarminių dirvožemių. Ant kalkakmenių ir karbonatinguose dirvožemiuose jie auga, bet nežydi. Prieš sodinant patartina pasitikrinti dirvožemio rūgštingumą. Tai ypatingas medis mūsų parkams ir sodams.
MEDIENA. Kieta, gražios tekstūros ir prilygsta ąžuolo medienai. Dėl atsparumo puviniui labai tinka lauko baldams, lauko dailylentėms, tvoroms gaminti. Kaštainio mediena – skali ir tinkama stulpams, grebėstams. Nuo senų laikų naudojama statyboje ir baldams gaminti. Medienoje gausu taninų (rauginių medžiagų).
MAISTAS. Riešutai yra labai maistingi ir saldūs. Jų sudėtyje krakmolas sudaro 38- 80 % , riebalai tik apie 1%, baltymai (didelės biologinės vertės) – iki 5 %. Vaisiuose yra vitaminų E, C, B1, B2, B3, pantoteno rūgšties, piridoksino ir folio rūgšties. Jie taip pat yra mineralų tokių kaip Ca, P, K,Mg, S, Fe, Cu, Zn ir Mn šaltinis. Nuo seniausių laikų kaštainių riešutai buvo džiovinami ir malami miltai, kurie plačiai naudojami maisto pramonėje. Kaštainių miltuose yra aukštos kokybės baltymų su nepakeičiamomis aminorūgštimis (4-7 g/100 g), daug cukrų (20-30 g/100 g), krakmolo (50-60 g/100 g), maistinių skaidulų (4-10 g/100 g) ir nesočiųjų riebalų (2-4 g/ 100 g). Kaštainio miltai yra geras fenolio junginių, mineralų ir vitaminų šaltinis. Pasaulio rinkoje didžiausia kaštainių riešutų tiekėja yra Kinija. Po jos seka Bolivija, Turkija, Korėja ir Italija. Italija yra didžiausia augintoja ir tiekėja Europoje.
Italai iš kaštainių miltų kepa saldžius blynus, o vaisius naudoja makaronų patiekaluose, įdaruose, mėsos troškiniuose, desertuose. Kaštainius galima valgyti žalius, bet paprastai Europoje jie skrudinami ant ugnies arba kitaip kepami. Valgomi vieni kaip užkandis arba su pasūdyto sviesto griežinėliu (Prancūzija). Konservuoti kaštainiai sirupe – populiarus prancūziškas delikatesas vadinamas „Marrons glaces“. Japonijoje kaštainius verda su druska kaip mes bulves. Ypač vertinamas kaštainių medus dėl unikalaus skonio. Iš lapų galima pasigaminti skanią ir sveikatai naudingą arbatą.
VAISTAI.Valgomasis kaštainis (lot. Castanea sativa), toliauCS, dėl savo ekonominės svarbos yra pripažintas vienu svarbiausių medžių pasaulyje. Be valgomų saldžių vaisių, visos valgomojo kaštainio dalys buvo tirtos ir turi vaistinių savybių. Kaštainių „šalutiniai“ produktai (lapai, žievė, vaisių goželės) yra polifenolių – stiprių antioksidantų šaltinis.
Nuo seno liaudies medicinoje gydymui buvo naudojamas valgomojo kaštainio lapų nuoviras (ištrauka) gydant:
įvairias kvėpavimo takų ligas, tokias kaip astma, kosulys, peršalimas, bronchų ligos;
reumato gydymui;
viduriavimui stabdyti;
taip pat turi raminamąjį poveikį, todėl tinka gerti bet kuriuo paros laiku.
Atlikta (ir vis dar atliekama) daug mokslinių tyrimų apie veikliąsias medžiagas bei jų poveikį žmogaus organizmui. Gydymui naudojami kaštainių lapai, žievė, sėklų goželės-dėžutės, žiedai ir pumpurai, vandeninės ištraukos bei tinktūros. Visos dalys turi biologiškai aktyvių junginių ir savybių:
Citoprotektoriai (antinavikinis poveikis, žievė). Buvo atlikti tyrimai su prostatos vėžiu, gimdos kaklelio, skrandžio, storosios žarnos, krūties ir kepenų vėžiu sergančiais. Pastebėta, kad buvo slopinamas skirtingų vėžio ląstelių gyvybingumas. Tirtas kaštainių žievės ekstrakto poveikis leukemijos ląstelėms. Rezultatai rodė, kad žievės ekstraktas gali sukelti ląstelių apoptozę (patvirtintas specifnis vėžio ląstelių mirties mechanizmas). Žievės ekstraktas gali būti naudojamas kaip alternatyva arba kartu su chemoterapiniais vaistais visų tipų vėžio pakenktų organų ir sistemų gydymui.
Antibakterinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė), kurio tyrimas atskleidė slopinimą prieš septynias bakterijų padermes. Jautriausios bakterijos buvo Enterobacter aerogenes ir Staphylococcus aureus (auksinis stafilokokas), Proteus vulgaris (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo sukelti ligą laipsnis), Pseudomonas aeruginosa ir Enterobacter cloacae. Blokavo Proteus vulgaris bakterijų patogeninį aktyvumą ir virulentiškumą (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo laipsnis sukelti ligą).
Antivirusinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
Priešuždegiminis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
Neuroprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda apsaugoti nervų ląsteles nuo žalos ar mirties. Sustabdo ir riboja smegenų audinio žalą, atsirandančią dėl ūminės išemijos. Gali padėti atstatyti atmintį po Covid-19 viruso pakenkimo.
Kardioprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda atnaujinti ir reguliuoti deguonies aprūpinimą miokarde. Vartojama siekiant užkirsti kelią širdies raumenų sustorėjimui.
Antioksidantai (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė, pumpurai) mažina laisvųjų radikalų susidarymo riziką ir padeda organizmo antioksidacinei sistemai neutralizuodami jau susidariusius laisvuosius radikalus ir atitaisydami jų sukeltus pažeidimus. Juose yra taninų (didelės molekulinės masės polifenoliniai junginiai), įskaitant kastalagino, veskalagino ir fenolinių junginių (suriša laisvuosius radikalus bei aktyvina antioksidacinių fermentų sintezę, tokiu būdu apsaugodami nuo lipidų sukelto oksidacinio poveikio (pvz. DNR pažeidimo), šaltinis.
Antispazminis poveikis (lapai, pumpurai).
Hipolipideminis poveikis (lapai) naudojami padidėjusio cholesterolio mažinimui.
Hipoglikeminis poveikis (lapai) sergantiems cukriniu diabetu, reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.
Fungicidinis poveikis (žiedai, lapai) turi polifenolių, kurie stipriai paveikė Candida rūšis. Žiedų ekstraktas atskleidė fungicidinį Candida glabrata poveikį. Žiedų ir lapų nuovirai naudojami esant spuogams, uždegiminei odos būklei.
Sėklų goželės taip pat turėjo hidratacijos savybę ir apsaugą nuo kolageno skilimo keratinocituose (odos ląstelės, sudarančios apie 90 % epidermio, pagrindinė keratinocitų funkcija – sudaryti barjerą tarp organizmo ir aplinkos). Visi rezultatai rodo, kad valgomojo kaštainio sėklų goželės ekstraktai ir juose esančios veikliosios medžiagos gali būti panaudojami kosmetikoje, skirtoje odos apsaugai.
Turi fotoprotektoriaus savybę (lapai), kuri apsaugo nuo saulės spindulių daromos žalos. Stimuliuoja kolageno sintezę, gamybą ir reguliavimą.
Palaiko veninę ir limfinę cirkuliaciją (pumpurai), padeda esant įvairioms problemoms: išsiplėtusioms venoms, hemorojui, dubens venų varikozė, limfodema, limfos sąstovio atvejais, gerina sunkiai gyjančių žaizdų gijimą, limfinės kilmės edemai, bendro silpnumo atvejais. Didina veninę cirkuliaciją ir malšina spazmus. Tinka spazminiam kosuliui malšinti derinat kartu su kitomis vaistažolėmis.
Paruošė: Loreta Poškienė ir Artūras Poškus
Šaltiniai:
David More, John White Trees of Britain and Northeern Europe. London, 2003.
1. Dėl visuotinio susirinkimo. Nuspręsta: visuotinis susirinkimas vyks kovo 31 d. 15.00 val. VDU Kauno botanikos sode (Ž.E.Žilibero g.6, Kaunas). Kviečiame visi LDD nariai bei visi norintys. Po susirinkimo suneštinės vaišės bei ekskursija po sodą.
2. Dėl kelionių. Nuspręsta: gegužės 20-21 d. po Šiaulių kraštą (Šiaulių botanikos sodas, Žagarės ir Pakruojo dvaro parkai, Krekenavos regioninis parkas bei kt.). Organizuoja Edita Medeina.
Liepos 6-16 d. po provansiškąją Prancūziją. Organizuoja Danielė.
2023 rugpjūčio 19-20 d. Medeinos šventė – Biržų rajone. Organizuoja Edita Medeina.
3. Dėl LDD valdybos rašto VDU ŽŪA’ai dėl arboretumo skulptūrų statymo planų ir jų etiką. Nuspręsta: Valerija Baronienė paruošia rašto ruošinį.
4. Dėl filmų apie LDD garbės narius. Nuspręsta: 2023 m. filmus kurti apie A.Vitkevičienę, L.Januškevičių, S.Karaziją.
5. Dėl ES projektų rengimo ir finansavimo veiklos vykdymo. Nuspręsta: jei atsirastų savanoriai dokumentacijos ruošimui, bendradarbiaujant su VDU bei Girionių kolegija.
6. Dėl talkos 2023 spalį. Nuspręsta: ieškoti variantų kur talka galėtų vykti.
Bijūno (Paeonia) genties pavadinimą K. Linėjus 1753 metais įrašė į savo monografiją Species Plantarum. Vardą parinko pagal senovės graikų legendą. Esą dieviškasis gydytojas Paianas (graikai taria – Peonas) šituo augalu išgydė Heraklio sužeistą dievą Plutoną ir dar kelis dievus. Gentis priklauso bijūninių (Paeoniaceae) šeimai, įformintai 1830 metais F. Rudolfo (Friedrich K. L. Rudolph), ir yra vienintelė šios šeimos gentis.
Šiuolaikiniuose botaniniuose kataloguose įrašytos 32 – 40 (dažniausiai 35) bijūnų rūšys. Gentis skirstoma į tris sekcijas: Moutan, Onaepia ir Paeonia. Moutan sekcijai priklauso visi sumedėję (krūminiai ir puskrūmiai, visi jie auga Kinijoje), Onaepia – abi Šiaurės Amerikos (JAV ir Meksikoje) vakarinėje dalyje augančios žolinės rūšys, Paeonia – visos likusios žolinės, augančios nuo Atlaso kalnų Šiaurės Afrikoje (Alžyre ir Maroke), Europoje ir Azijoje. Dauguma bijūnų rūšių yra kalnų augalai, savaime augantys subtropinės ar vidutinio klimato pietinės srities zonų kalnų miškuose ar alpinėse pievose. Eurazijos žemumose sutinkamos vos 3 – 4 rūšys.
Kinų botanikai į Moutan sekciją įrašė 8 rūšis: P. cathayana, P. decomposita, P. delavayi, P.jishanensis, P. ludlowii, P.ostii, P.giui, P. rockii. Kaip matome, P. suffruticosa čia nėra. Kodėl? Nes išaiškinta, kad tai hibridas, tad dabar tarptautinį pavadinimą (sakome – lotynišką, bet tai ne visai tiesa: Paeonia yra kiek sulotynintas graikiškas pavadinimas) rašome Paeonia x suffruticosa.
Paeonia x suffruticosaPaeonia x suffruticosa
Sumedėję bijūnai skirstomi į du pošeimius: ssp. delavayanae, kuriam priklauso P. delavayi ir P. ludlowii, ir ssp. vaginatae, kuriam priklauso likusios 6 rūšys. Tiesa, čekų botanikai Hajda ir Vadickas (Hajda, Vaddick 2004) kinų rūšimis vadinamus P. jishanensis, P. giui ir P. rocki laiko porūšiais. Hajda net sudaręs visai kitokią genties lentelę, bet naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad kinai teisesni.
O kaip yra su pas mus auginamais krūminiais bijūnais? Esmė ta, kad laukinio jų protėvio nerasta. Krūminiai bijūnai Kinijoje kaip dekoratyviniai auginti jau nuo Cinų dinastijos laikų, t. y. 200 metų prieš mūsų erą. Kai juos pamatė europiečiai, Kinijoje jau auginta apie 1000 jų kultivarų. Į Europą jie pateko tik aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Anglams jie taip patiko, kad 1834 metais Robertas Fortūnas išvyko į Kiniją specialiai jų parvežti. Taigi, P. suffruticosa aprašytas remiantis iš Kinijos parvežtais egzemplioriais. Tik 1996 metais dviems kinų botanikams Hong Deyan ir Pan Kaiyu kilo mintis surasti jų laukinį protėvį. Nustatę galimą jų kilmės teritoriją – Pietvakarių Kiniją – botanikai kibo į paieškas. Paaiškėjo liūdna tiesa: bijūnų būklė ten tragiška. Bent kiek tinkamesnės žemdirbystei žemės eksploatuojamos, o laukinėse teritorijose dėl perteklinio naudojimo (liaudies medicinoje vartojamos vos ne visos augalo dalys) jie išnaikinti. Po beveik du metus trukusių paieškų botanikai surado vos du augalus: vieną Henano provincijoje ant stačios uolos sienos, kitą Hubei provincijoje stačiame kalno šlaite tarp kitų krūmų. Jais remdamiesi aprašė P. suffruticosa. Po 20 metų, kai ištobulėjo genetiniai augalų tyrimai, šie botanikai nusprendė patikslinti tikrąją krūminio bijūno kilmę. Mat darželiuose augę pasirodė esą bent penkių rūšių hibridai. Henano provincijoje jie rado tą patį ant uolos augantį krūmą. Jo genetiniai tyrimai parodė, kad tai visiškai kita rūšis – P. ostii. Po ilgų ieškojimų Hubei provincijoje aptiko kitą augalą, tik suabejojo, ar tai tas pats, prieš 20 metų augęs. Šio genetiniai tyrimai nustebino. Pasirodė, kad tai iš hibridinio augalo sėklos išsigryninęs į vieną tėvinių rūšių bijūnas. Pagal Mendelio dėsnius žinome, kad iš hibridinių augalų sėklų išaugę dalis augalų paveldi tik vienos kurios tėvinės rūšies savybes. Štai toks augalas čia ir buvo surastas. Jo genų konfigūracija neatitiko jokių kitų žinomų bijūnų, tad kinai jį pavadino Paeonia cathayana. Taigi, kurį laiką gamtoje žinomas vos vienas šios rūšies egzempliorius. Jis ir laikomas vienu iš P. x suffruticosa tėvinių rūšių. Tiesa, kataloguose rašoma, kad P. cathayana auga Hubei ir Henano provincijose, taigi, jų turi būti ne vienas. Tik ar arealo vieta nenurašoma iš senesnių, jau paneigtų duomenų?
Paeonia rockiiPaeonia rockii
O mums belieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje krūminiai bijūnai auga, žydi ir dera visai neblogai. Dar prieš 30 – 35 metus jie labai stipriai apšaldavo, išgyvendavo tik po sniegu ar stipriai dengiami. Beje, pirmą žydintį pamačiau profesoriaus T. Ivanausko Obelynėje dar būdamas studentu. Krūmas būdavo dengiamas eglišakėmis ir dar papildomai apklojamas. Dabar savo auginamų nedengiu. Auginu du: vieną panašų į P. rockii, baltais su plačiu violetiniu žiedlapių pagrindu žiedais (P. ostii violetinis žiedlapių pagrindas siauras), kitą purpuriškai raudonais žiedais. Pas mane jiems jau darosi per tamsu, nes auga po Magnolia ‘Galaxy‘ laja, o iš pietų saulę užstoja ir Magnolia ‘Genie‘. Bet kol kas krūmai žydi ir dera. Tinkamiausia bijūnams vieta yra saulėta ar nedidelis pavėsis, dirva gerai drenuota, laidus derlingas priemolis ar priesmėlis, pH 6 – 8. Esant didesnei oro drėgmei (jokiu būdu ne dirvos) – prie baseinų, fontanų, krūmai atrodo vešlesni. Žydi gegužę arba birželį, gana trumpai, apie 6 – 12 dienų. Beje, kad augalas žydėtų, jam reikalingas šaltis. Sausio – vasario mėnesiais, atrodo, augalo ramybės periodu pumpuruose formuojasi žiedo sudėtinės dalys. Sėklos sunoksta rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjį. Sunokusios dėžutės greit prasiveria. Išdžiūvusios sėklos dygsta sunkiai, net į trečius – ketvirtus metus.
Paeonia delavayiPaeonia tenuifolia
Bijūnai dauginami sėklomis, atlankomis, krūmo dalijimu, skiepijimu. Man padauginti nei vasarinėmis, nei sumedėjusiomis gyvašakėmis nepavyko. Tiesa, tada neturėjau jokių stimuliatorių. Skiepyti galima į žolinių bijūnų šaknies kaklelį. Prigijusius skiepus reikia sodinti giliai, kad skiepo vieta atsidurtų 10 – 15 cm gylyje. Kitaip žels daug poskiepio atžalų. Dalis skiepinusių pasakojo, kad skiepyti bijūnai neilgaamžiai, išgyvena apie 15 – 20 metų. Gal netinkamai pasodino? Mano skiepytas prieš daugiau nei 30 metų auga kuo puikiausiai, išleido savas šaknis, kurios pakeitė žolines (buvusio poskiepio). Tręšti bijūnus galima kaulų miltais, ragų drožlėmis, pelenais (šiais saikingai). Į mineralines trąšas dažnai reaguoja neigiamai: lapai gelsta, augimas lėtėja. Nuo vasaros vidurio, t.y. liepos pabaigos, geriau visai netręšti.
VDU Kauno botanikos sodasVDU Kauno botanikos sodo vyr. specialistė Jolanta Šabūnaitė
VDU botanikos sodo parkas šiais laikais turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su kasmet vasarą pražystančiu ir lankytojus viliojančiu gelsvažiedžiu tulpmedžiu (Liriodendron tulipifera), senosiomis tikrosiomis metasekvojomis (Metasequoia glyptostroboides). Bet viskas prasidėjo nuo kitų egzotinių augalų, tokių kaip japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum), Crataegus macranthera, Sorbus aria, kai 74 ha teritorijoje, Fredos dvare, anot prof. K. Regelio „netoli Kauno: ten jau yra gražus parkas, daugybė retų medžių, tvenkiniai…, pradėjome auginti egzotinius medžius ir krūmus. Iš senesnių laikų čia jau augo platanas (Platanus), Aesculus luteus, iš Amerikos, keleta Acer rūšių ir t.t. Mes pasodinome spygliuočių kolekciją – Abies, Pinus, Picea, Larix. Volai (kariniai įtvirtinimai) buvo apsodinti (tuometiniai įstatymai netrukdė apsodinti karinių įrenginių, kurie tam labai tiko) Pinus pumila, gautais iš Klaipėdos, čia bandyta daryti alpinariumą“. Deja, šios pušys neišliko. „Ginkgo biloba mes gavome dovanai iš Raudondvario parko, kur šį medį globojo moterys kumetės. Nelengvas darbas buvo tą medį pervežti ir pasodinti“ – rašo savo atsiminimuose prof. K. Regelis. 1933 m. „Lietuvos Aido“ 128 numeryje randame žinutę apie šio ginkmedžio atsiradimo botanikos sode istoriją. Prof. K. Regeliui paliekant Kauną, dviskiautis ginkmedis buvo 5 metrų aukščio, pasak profesoriaus, vienas didžiausių Šiaurės Europoje, „toliau į Šiaurę Ginkgo medžių nebuvo, didelius medžius aš mačiau tik Vokietijoje ir Šveicarijoje. … Ginkgo medis Kaune buvo retenybė.“ Įdomu, kad jis pirmą kartą sporifikavo 2020 metais, prof. K. Regelio 130 gimimo metų jubiliejaus proga. Bet lieka intriga, iš kur atsirado antrasis dviskiautis ginkmedis, augantis už rūmų, pirmojo, prieš salą, beveik kopija – aukščiu, kamieno storiu, forma. Gal tai tik spaudos klaida, gal ir sodino du ginkmedžius, o išspausdino, kad vieną, o gal reikėjo nutylėti, kad gavo du. Pasak E. M. Ramanauskaitės, „1926-aisiais sodo kolekcijose buvo 4650 rūšių augalų, o šis skaičius kiekvienais metais augo“. A. Minkevičius prisiminimuose rašo, kad „parkas ir dendrarijus pasipildė daugeliu naujų augalų, atvirame grunte buvo įveista per 6000 aukštesniųjų augalų rūšių“. Kiek dendrologinių objektų rūšių sodas tuo metu turėjo, lieka paslaptyje, nors jis mini, kad „parke įveista 560 medžių ir krūmų“.
Duomenys apie augalus buvo kaupiami specialiose kortelėse, dalis jų yra išlikusios, jose datos su kelių metų paklaida. Peržvelgus jas susidaro nemažas augalų, sodintų trečiajame ketvirtajame dešimtmečiuose, sąrašas. Didžioji dauguma šių medžių vokiškos kilmės – iš Berlyno, Špėto arboretumo, yra ir iš Kaliningrado, Sankt Peterburgo.
Medžių ir krūmų, sodintų botanikos sode 1923-1936 metais, sąrašas remiantis augalų kortelėmis:
Neišlikę ar dalis likusių iki šių dienų*
Augalo vardas
Kilmė
Abies concolor (Gord. & Glend.) Lindl. Ex Hildebr.
1926, Berlynas
Acer pseudoplatanus L.
1923-1932, Špėtas
*
Betula papyrifera Marsh.
1923-1933, Špėtas
*
Carpinus betulus L. ‘Fastigiata’
apie1928
Celastrus scandens L.
1936
Cercidiphyllum japonicum S. & Z.
1924-1928, Špėtas
Crataegus macracantha Loudon.
1926-1930, Špėtas
Elaeagnus angustifolia L.
~1930, Kaunas
*
Fagus sylvatica L.
~1923 / 1930, Špėtas
Fagus sylvatica L. ‘Atropunicea’
1923-1932, Kaliningradas
Ginkgo biloba L.
1933, Raudondvaris
Gleditsia triacanthos L.
~1923-1936
Juglans ailantifolia Carr.
1924-1936, Kaliningradas
Juglans ailantifolia var. ailantifolia (Carr.) Rehd.
1924-1936, Berlynas
Juglans nigra L.
1924-1928, Berlynas
*
Larix decidua Mill.
1923, 1926, Berlynas
*
Larix decidua Mill.
1930
Larix kaempferi (Lamb.) Carr.
1926, Berlynas
*
Larix laricina (Du Roi) K. Koch
1926, Berlynas
*
Larix x marschlinsii Coaz.
1926, Berlynas
Larix x marschlinsii Coaz.
1926
Larix sibirica Ledeb.
1926, Berlynas
Larix sibirica Ledeb.
1928, Peterburgas
Malus baccata (L.) Borkh.
1930
Morus nigra L.
1930
Philadelphus inodorus L.
1930, Berlynas
*
Philadelphus microphyllus A. Gray
1939, Kanada
Picea abies (L.) H. Karst. ‘Ohlendorffii’
1926, Berlynas
Picea abies (L.) H. Karst. ‘Virgata’
1926, Berlynas
Picea engelmannii Parry ex Engelm.
1928, Berlynas
*
Picea glauca (Moench) Voss
1928, Berlynas
*?
Picea glauca var. albertiana (S. Br.) Sarg.
1928-1932, Berlynas
*?
Picea glauca (Moench) Voss ‘Coerulea’
1928, Berlynas
Picea omorica (Pačič.) Purk.
1926-1936, Špėtas
*
Picea pungens Engelm.
1926-1932, Špėtas
*
Pinus banksiana L.
1-26-1932, Špėtas
*
Pinus nigra J. F. Arnold
1926-1932, Špėtas
Pinus strobus L.
1926-1932, Berlynas
Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco
1923-1926, Berlynas
Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco var. glauca (Beissn.) Franco
1926, Berlynas
Robinia pseudoacacia L.
1924-1926-1930, Berlynas
Sorbus aria (L.) Crantz
1936
Taxus baccata L. ‘Dovastoniana’
1930, Berlynas
*?
Taxus baccata L. ‘Elegantissima’
1930-1940, Špėtas
Taxus baccata L. ‘Fastigiata’
1930, Berlynas
Taxus cuspidata Siebold et Zucc.
1940, Berlynas
Thuja occidentalis L.
1932, Špėtas
Thuja occidentalis L.
1932, Berlynas
Thuja occidentalis L.
1932, Berlynas
Thuja occidentalis ‘Columna’
1935, LT
Ne kiekvienam augalui pavyko išgyventi žiemas, karo metus, įvairias negandas, pavyzdžiui, Larix laricina telikę 7, Morus alba, Juglans ailantifolia var. ailantifolia likętik keli. Apie kai kuriuos medžius galime spėlioti, kad jie sodinti prie prof. K. Regelio, pavyzdžiui Pinus contorta, augantys ant forto, Cydonia prieš jazminų kolekciją. Čia pagelbsti dr. A. Minkevičiaus sudarytas ir 1936 metais išleistas „VDU botanikos sodo planas“ (spausdino „Raidės“ spaustuvė). Persikelkime į tų metų sodą.
Be parko, plane įvardijamas ir Arboretum (9 numeris plane) bei Natūralių augalų bendruomenės (10). Dendrofloros objektai pasiskirsto 11-47 numeriais pažymėtuose kvartaluose. Kai kurios abejonės neišsisklaidė: ar tikrai saloje augantys europiniai maumedžiai sodinti sodui besikuriant, ar likę nuo dvarininko Jozefo Godlevskio laikų. Dar viena intriga: ar tikrai atsodinti po karo, už japoninio puošmedžio, sodinto 1924-1928 metais, augantys lazdynai ir raugerškis. A. Minkevičius mini čia augusius „Corylus var. atropurpurea ir var. aurea“ bei raugerškį „Berberis vulgaris var. atropurpurea“, nors vėlesnėse duomenų kortelėse rašoma, kad šie lazdynai sodinti 1956 m., o raugerškis 1986 metais. Galima manyti, kad Rhus typhina išliko 13 numeriu pažymėtame plotelyje. VDU botanikos sodo kūrimosi pradžioje pasodinama tujos, kukmedžiai, šeivamedžiai, baltosios akacijos (dabar robinijomis vadiname), jazminai, spirėjos, potentilės (taip tuo metu jas vadina dr. A. Minkevičius), pražysta azalijos ir rododendrai, sodo planelyje pažymėti 15-25 numeriais. Tų laikų rododendrai, deja, neišliko. Nauji augalai praturtino tuometinį botaninį žodyną: naujų kolekcijų vardai padaryti iš jų lotyniškų atitikmenų – Spiraea, Potentilla. Prof. K. Regelis (jis ir botanikos žodyno komisijos narys) savo atsiminimuose rašo, kad augalų celė, dabar ląstelė, dar neturėjo vieno termino.
Dr. Minkevičiaus sudarytas botanikos sodo planas, 1936 m.
Dendrologinės kolekcijos buvo sodinamos ne tik moksliniu, dekoratyviniu požiūriu, bet ir praktiniu. A. Minkevičiaus prisiminimuose profesoriaus 110 metinėms rašo, kad net dviejose vietose buvo aklimatizuojamos ir Carya, Pterocarya, Juglans. Tuo užsiėmė sodo direktorė M. Lukaitienė; vieną žiemą daug medelių apšalo, tačiau keli išliko iki mūsų dienų. Galima susipažinti su tuometiniu „valakiškuoju (dabar vadinamas graikiniu) riešutmedžiu – Juglans regia ir šilkmedžiu – Morus alba (26 kv.), ten pat auga jaunas Fagus sylvatica“. Iki šių dienų nepakeitusi vietos (27 numeris planelyje) raugerškių kolekcija, taip pat šalia esantys Euonymus (čia ir dabar auga beveik 63 cm skersmens kamienu siauralapis ožekšnis (E. hamiltonianus). A. Minkevičiaus žodžiais tariant, „praktiškai svarbus pažinimui raugerškis (Berberis) ir mahonia (Mahonia)“ (dabar ten auga tik raugerškiai) bei netoli auganti dygioji šunobelė, Rhamnus catharcticus, o jų buvo sodinta ne viena rūšis. Anot dr. A. Minkevičiaus, „pastarasis (tuo metu šio augalo vardas buvo vyriškos giminės – „šunobelis“) 1934 m. uždraustas be leidimo Lietuvoje auginti dėl Puccinia graminis grybo“. Gali būti, kad tai seniausia ir storiausia dygioji šunobelė Lietuvoje, tik dėl „kaimyno“ grybo turinti negerą vardą, ir ji niekam neįdomi kaip dendrologinis dekoratyvinis objektas.
Arboretume (28-44 kvartalai) augalai buvo sugrupuoti šeimomis: Celastraceae, Rosaceae, Hydrangeaceae. Dr. A. Minkevičiaus teigimu, ši sodo dalis kasmet papildoma naujomis rūšimis, grupėmis. Jau tuo metu pavasarį vienas gražiausių kampelių buvoerškėtinių šeima (Crataegus, Pyrus, Malus, Sorbus, Prunus, Amygdalus, Cydonia, Spiraea). Vis dar sodą puošia senoji gražioji Malus niedzwetzkyana, sodinta prof. K. Regeliui vadovaujant. Išlikusios serbentų (ir dabar auga R. aureum, R. alpinum), jazminųkolekcijos, tačiau tikrai neberasime čia aviečių (Rubus). 1936 m. VDU botanikos sodo planelyje rašoma, kad „Oleaceae šeimą reprezentuoja Forsythia, kelios Ligustrum rūšys, nemažas botaniškų ir skiepytų įvairiaspalvių alyvų rinkinys“; gal net 100 alyvų krūmų išlikę iki šių dienų. Papilionaceae, dabar Fabaceae, šeimą vis dar atstovauja baltažiedė (Robinia pseudoacacia) ir rausvažiedė (R. neomexicana) robinijos, tada vadintos akacijomis, Gleditia triacanthos, karaganos – Caraganafrutex (betišnyko C. spinosa ir C. spinosissima), Laburnum alpinum. Caprifoliaceae šeimoje (plane 44 kvartalas), gyvuojančioje ir dabar, tada pasodinta daugelis Lonicera, Sambucus, Viburnum rūšių, kai kurie augalai išliko. Atsiskyrėlis senas juodasis šeivamedis vis dar žaliuoja, vienišas, apkerpėjęs….
Senoji spygliuočių kolekcija pradžiugina išlikusiais šimtamečiais medžiais, o viskas prasidėjo nuo Taxus baccata, Pinus, Pseudotsuga douglasii var. glauca, Abies concolor, Abies balsamea. Kai kurie spygliuočiai, kaip Juniperus communis ir J. sabina, Picea pungens var. glauca ir var. argentea – jau tik botaninė sodo istorija. Nepamiršta ir augalų bendrijos, viskas buvo daroma studentų labui: čia, 45-47 kvartaluose, „natūralinėmis augalų bendruomenėmis“ išvardijamuose ploteliuose „užveistas lietuviškas eglynas, pušynas iš žemaūgių Pinus montana su pavienių eglių ir maumedžių egzemplioriais, Fagus sylvatica miškelis su Abies alba priemaiša, pavaizduoti Alpes“. Bukų miškelis gyvuoja ir dabar su vienu ypač ypatingu – suaugusiomis šakomis, suformavusiomis taip vadinamą „skylę“, taip pat šalia eglyno keturi Abies alba, išlikę ir Fagus sylvatica f.purpurea bei prie šilkmedžių augantys bukai. Deja, nebepamatysime Pinus montana pušynėlio, tačiau ir dabar galime pamatyti tuo metu lankytojus dominusį amūrinį kamštenį.
Tik rašytiniuose šaltiniuose teliks parke augę Paulownia imperialis, Pinus flexilis, Abies balsamea (1926, sodinta net 14 medžių), Acer saccharinum (1923-1932, Špėtas) Acer saccharinum ‘Wieri’ (1924, Špėtas) (šie klevai žuvo 2006-2016 m.), Aesculus hippocastanum ‘Pendula’ (1923-1932, Karaliaučius), Aesculus octandra (1928, Berlynas), Betula lenta, Thujopsis dolabrata, Crataegus x berolinensis (1936, Berlynas), Crataegus calpododendron (1926-1930), Crataegus laevigata ‘Rubra Plena’ (1936, prie administracinio sodo pastato), Hydrangea heteromalla (1935), augusi netoli senojo japoninio puošmedžio, Picea pungens ‘Koster’, Pinus strobus (ši, pasak dr. A. Minkevičiaus, sodinta saloje), Tilia mongolica,Tilia platyphyllos ‘Laciniata’ (1923-1932, Berlynas, 2 medeliai), Salix fragilis x babylonica, Elaeagnus argentea, Fraxinus excelsior var. pendula ir var. heterophylla, augę netoli ginkmedžio.
Kai kurie prof. K. Regelio laikais sodinti medžiai dar neprieinami ar sunkiau pasiekiami lankytojams, kaip juodieji šilkmedžiai, augantys senajame pomologiniame sode, Larix × marschlinsii miškelyje už fortifikacinių įrenginių, kuris kažkurį laiką priklausė miestui, tik 2011 metais atgautas, Fagus ir Larix, augantysVaistinių ir prieskoninių bei Pomologijos mokslo sektoriuose.
„Aš turėjau galvoje arboretumą praplėsti, bet mano sumanymas paliko tik popieriuje“, taip atsiminimuose rašė prof. K. Regelis, tačiau visi geri sumanymai niekada nelieka užmarštyje…
Vyresn. specialistė J. Šabūnaitė
Literatūra:
Regelis K. Atsiminimai apie Lietuvos universitetą. 1972.
Minkevičius A. „VDU universiteto botanikos sodo planas. 1936, Kaunas
