Ankštinių (pupinių) šeimai priklausančioje visterijų (Wisteria) gentyje suskaičiuojama 6 – 10 rūšių. Dabartiniai katalogai dažniausiai nurodo 8. Viena jų auga Šiaurės Amerikoje (W. fragrantissima), trys Japonijoje ir keturios Kinijoje. Iki 2010 metų Europos želdiniuose buvo galima rasti dvi rūšis, jų tarpusavio hibridą ir beveik 40 veislių, o botanikos soduose dar 3 rūšių visterijas. Visos jos – lapus metančios lianos. Savo tėvynėje visos žydi du kartus: pavasarį prieš lapams skleidžiantis labai gausiai ir antroje vasaros pusėje daug silpniau. Pas mus, deja, to ankstyvo žydėjimo dažniausiai nebūna. Kaip visi ankštiniai, visterijos šaknyse fiksuoja azotą. 1818 metais genčiai pavadinimą suteikė amerikiečių botanikas Thomas Nuttallas. Oficialiai sakoma, kad pagerbdamas filantropą Karlą Vistarą (1760 -1818), rėmusį mokslinius tyrimus Pensilvanijos universitete. Rašant kažkur padaryta klaida ir vietoj Wistaria įrašyta Wisteria. Tiesa, pagal kitą versiją suteiktas autoriaus draugo Šarlio Džono Visterio (Charles Johnes Wister 1782 – 1865) vardas. Į Europą pirmoji visterija, tik kitu pavadinimu, 1687 metais pateko misionieriams iš Kinijos atsiuntus sėklų Liudviko keturioliktojo sodininkui ir architektui Versalyje Andre Le Notre. O pirmasis kininę visteriją moksliškai 1818 metais aprašė Džonas Simsas, pavadinęs ją Glycinia sinensis. Dabar Europoje vidutinio ir kiek šiltesnio klimato zonose dažniausiai auginamos dvi rūšys ir jų veislės.
Gausiažiedė visterija (W. floribunda) natūraliai auga Japonijoje kalnuose ant uolų, miškuose, upių slėniuose purioje, kalkingoje (pH 7 – 9), drėgnoje priesmėlio dirvoje, kur gausu fosforo, 6 – 8 klimato zonose. Išauga iki 40 m ilgio ir kaip lianoms storu, iki 40 cm skersmens kamienu. Didžiausia, Japonijoje sodinta 1870 metais, užima 2000 kvadratinių metrų plotą. Pati didžiausia, tik kitos rūšies visterija yra apie 1880 metus sodinta Siera Madre, Kalifornijoje, JAV, kur užima apie 4000 kvadratinių metrų plotą ir sveria apie 250 tonų. Į Europą gausiažiedę visteriją apie 1856 metus atvežė Pilypas Francas fon Ziboldas (Phillipp Franz von Siebold). Vakarų Europoje tai apie 20, Lenkijoje 6 – 10 m ilgio lianos, per metus paaugančios 1,5 – 3 metrus. Jos stiebai vyniojasi pagal laikrodžio rodyklę, į dešinę (kininės visterijos į kairę). Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, sudaryti iš 13 – 17 (19) lygiakraščių, 4 – 8 cm ilgio plikų, elipsiškų ar kiaušiniškų, smailėjančių lapelių. Pačių lapų ilgis 10 – 40 cm. Ilguosiuose ūgliuose jų pamate yra prielapiai. Tėvynėje žydi du kartus: anksti pavasarį prieš lapams skleidžiantis ir liepą – rugpjūtį. Europoje, ypač Lenkijoje, žiemą žiedpumpuriai dažnai nušąla, jei temperatūra nukrinta žemiau 18 laipsnių šalčio. Pavasarinės šalnos nušaldo ir anksti besiskleidžiančius žiedus. Tad Lenkijoje ši visterija dažniausiai žydi gegužę – birželį ir kartais pakartotinai rugpjūtį. Sėklomis padauginta ji, kaip ir kitos visterijos, pradeda žydėti tik sulaukusi 10 ir daugiau metų. Gausiažiedės visterijos žiedynai patys įspūdingiausi iš visų visterijų. Jie dideli. Kai kurių veislių kekės Japonijoje siekia 2 – 2,5 metrų ilgio. Europoje apie 1,5 – 2 metrus, Lenkijoje 30 – 80 cm. Pavieniai žiedai 1,5 – 2 cm ilgio, balti, mėlyni, violetiniai ar rausvi – priklauso nuo veislės. Kvepia savotiškai, panašiai kaip vynuogės. Ankštys sunoksta rugsėjį, išauga 10 – 15 cm ilgio. Kabo per žiemą. Pavasarį pakaitinus saulei su trenksmu atsiveria ir gana toli nusviedžia tamsiai rudas nuodingas sėklas.
Lenkijoje auginama keletas gausiažiedės visterijos veislių: ‘Honbeni‘ (sin. ‘Pink Ice‘, ‘Rosea‘) priskiriama 6 klimato zonai. Auga greit, po 1 – 3 m per metus. Išauga iki 10 m aukščio. Žiedai šviesiai rožiniai, kvepia, 30 – 40 cm ilgio kekėse. Tinka vidutinio derlingumo ar derlingo priesmėlio ar priemolio nerūgšti dirva. Vieta saulėta, užuovėja;
‘Multijuga‘ (sin. ‘Macrobotrys‘, ‘Kyushaku‘, ‘Naga Noda‘) pasižymi bene ilgiausiais Lenkijoje žiedynais – 40 – 80 cm ilgio. Japonijoje šios veislės žiedynai išauga apie 2 metrus. Žiedai lelijiškai žydri. Per metus liana paauga apie 1,5 metro;
‘Shiro Noda‘ (sin. ‘Alba‘) žiedai balti, iki 30 – 40 cm ilgio kekėse;
‘Violacea Plena‘ (komercinis pavadinimas BLACK DRAGON) žiedai pilnaviduriai, tamsiai purpuriniai ar šviesiai violetiniai (žydėjimo metu spalva šiek tiek kinta), Lenkijoje 30 – 40 cm, Prancūzijoje apie 60 cm ilgio kekėse.
Visos šios ir kitos gausiažiedės visterijos veislės šviesamėgės, pavėsyje nežydi, gerai auga normalaus drėgnumo ar kiek drėgnesnėje nerūgščioje, vidutinio derlingumo dirvoje, užuovėjoje. Pašalusios gana greitai atželia. Kartais pakartotinai žydi vasaros pabaigoje. Tipinę rūšį neturėdamas sėklų dauginau vasarinėmis gyvašakėmis. Veislių neauginau. Literatūroje patariama jas skiepyti į šaknies kaklelį ar dar žemiau, nes kitaip žydės tik po 10 metų. Be paminėtų, Europoje auginama dar apie 10 gausiažiedės visterijos veislių.
Kininė visterija (W. sinensis), 1819 metais Džono Simso aprašyta kaip glicinija, į visteriją pervadinta 1825 metais šveicarų botaniko Ogiusto Pirono Dekandolio. Ši liana tėvynėje išauga iki 40 m ilgio, Vakarų Europoje apie 30, o Lenkijoje virš 10 m. Lietuvoje žinoma senokai. Praeitame šimtmetyje augo Alytuje ir Kaune. Man būnant studentu Alytuje buvusių pionierių namų pasienyje supuvus atramoms driekėsi pažeme, nežydėjo. Pastatą remontuojant iškirsta. Kaune Putvinskio g. prie Velnių muziejaus siekia pastogę. Mano studijų laikais žydėdavo ne kasmet, mat žiedpumpuriai nušaldavo. Dabar žydi kasmet dažniausiai birželį ar liepą. Vyniojasi prieš laikrodžio rodyklę. Beje, mačiau nuotrauką, kur neturėdami atramų keli stiebai vienas kitą prilaikydami pakilo į kelių metrų aukštį. Jos sudėtiniai iki 30 – 40 cm ilgio neporiškai plunksniški lapai susideda iš 7 – 13 lapelių. Lapeliai 5 – 8 (10) cm ilgio, lygiakraščiai, pailgai elipsiški. Jauni plaukuoti, vėliau pliki. Žiedai kiek didesni už gausiažiedės visterijos, apie 2,5 cm ilgio, susitelkę į tankias apie 20 – 30 cm ilgio kekes. Jie šviesiai melsvai violetiniai. Tėvynėje ir pietinėje Europoje pražysta prieš skleidžiantis lapams, Vokietijoje gegužės pradžioje, Lenkijoje gegužės pabaigoje – birželį. Čia sėklos sunoksta apie rugsėjo pradžią, Vokietijoje liepą – rugpjūtį. Jos ilgose, apie 15 cm ankštyse, bet tik po 1 – 3 ankštyje. Per žiemą kabo medyje, o pavasarį su trenksmu sprogsta tolokai išmėtydamos nuodingas sėklas. Dirvai, šviesai ir kitiems faktoriams panašiai reikli, kaip gausiažiedė. Ne ką skiriasi ir atsparumas šalčiui, šalnoms (priklauso 6 klimato zonai).
Lenkijoje mačiau veislę ‘Prolific‘. Jos žiedai šviesiai violetiniai, gausūs, iki 30 cm ilgio kekėse. Europoje auginama apie 10 veislių. Dažnesnės jų: ‘Alba‘ žiedai balti, kekėse iki 25 cm ilgio; ‘Jako‘ labai panaši į ‘Alba‘, tik žiedai stipriai kvepia; ‘Plena‘ (sin. ‘Flore Pleno‘) žiedai lelijiniai, pilnaviduriai. Veislė truputį jautresnė šalčiui.
Augintojai nerekomenduoja visterijų tręšti azoto trąšomis, nes tai labai susilpnina ar net stabdo žydėjimą. Tręšiama daug fosforo ir kiek mažiau kalio turinčiomis. Dirva pakalkinama iki neutralios ar silpnai šarminės.
Yra šių dviejų visterijų hibridas W. x formosa (W. floribunda x W. sinensis). Jo nemačiau, o dauguma jam anksčiau priskirtų veislių dabar įvardijamos kaip gausiažiedės visterijos veislės. Beje, visterijos turi daug nektaro, bet mūsų bitės ir kamanės jį pasiekia tik prie pagrindo prakandusios žiedlapius. Gal todėl jos blogai dera. JAV pietrytinėse valstijose abi šios visterijos paskelbtos invazinėmis.
Rimvydas Kareiva, Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės ir Editos Medeinos
