Rugsėjo 26 d. kviečiame į seminarą „Kas po kojomis žaliuoja“, skirtą Sigučio Obelevičiaus atminimui.
Seminarą organizuoja augalų pažinimo klubas „Medumėlė“, Lietuvos dendrologų draugija ir Traupio seniūnija. Seminaro programa – prisegtuke.
Dendrologų rudeninė talka planuojama spalio 10 d. Degaičiuose, Telšių rajone, A.Kišono dendrologinėje kolekcijoje. Apie tai dar bus parašyta išsamiau.
Pirmą kartą jį pamačiau, kai dendrologinės praktikos metu mums, studentams, jį Markutiškių parke Jonavos rajone parodė docentas Mindaugas Navasaitis. Didelio įspūdžio matyti medžiai nepaliko: panašūs į platanalapius klevus, tik mažesni ir lapai, ir patys medžiai. Buvo vasara.
– Pamatytumėt juos anksti pavasarį žydinčius ar rudenį jau nusispalvinusius, tuomet ir įvertintumėte jų tikrą grožį, – aiškino docentas.
Šiuos žodžius įsiminiau. Daugiau kaip po dešimtmečio, pradėjęs dirbti Dubravos medelyne ir apžiūrėjęs auginamus augalus, šių klevų neradau. Bet nemaža jų grupė augo Dubravos arboretume. Raudonasis klevas (Acer rubrum) natūraliai paplitęs rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje nuo Njufaundlendo, rytinių Kanados provincijų pasienyje su JAV iki Manitobos, o Jungtinėse Valstijose nuo Minesotos iki Teksaso pietryčių, Meksikos įlankos, visame Floridos pusiasalyje. Vakarinė paplitimo riba prieina iki prerijų pakraščių, rytinė siekia Atlanto vandenyną. Auga labai įvairiose dirvose, nuo pelkėtų iki sausų, rūgščiose ar neutraliose. Tik kalkingų sausų nemėgsta, ten dažnai pasireiškia lapų chlorozė. Apalačių kalnų šiaurinėje dalyje pakyla iki 600, o pietinėje net iki 1800 m aukščio. Dažniau sutinkamas šiaurinėje arealo dalyje. Auga 3 – 9 klimato zonose. Medis dažniausiai 20 – 30 m aukščio, nors yra išaugusių iki 40 m ir 1,6 m skersmens kamienu. Laja ovalo formos, nelabai tanki. Lapai penkiaskiaučiai, 6 – 10 (12) cm ilgio ir panašaus pločio, viršuje tamsiai žali, apatinėje pusėje šviesesni, su melsvu atspalviu ir dažniausiai plaukuotais pagysliais. Primena platanalapio klevo lapus. Šaknys negilios, bet labai plačios. Daugiausia jų driekiasi 25 – 30 cm gylyje. Senesnių medžių jos išplinta net iki 25 m nuo kamieno. Giluminės šaknies neturi. Jaunų medelių šaknelės jau 5 cm gylyje palinksta į šonus.
Žydėti pradeda jau 6 – 7 metų augalai. Jie dvinamiai, žiedai vienalyčiai. Pasitaiko ir vienanamių medžių, bet jų žiedai vis tiek vienalyčiai. Žydi labai anksti, vos pašalui išėjus, dar iki lapams skleidžiantis. Žiedai smulkūs, raudoni, kvepia. Ant senesnių medžių jų gausu. Vaisiai sunoksta greitai ir jau gegužę – birželį nukrinta dar iki lapams pasiekiant normalų dydį. Jie būna raudoni, rausvi, rusvi ar gelsvi. Drėgnoje žemėje labai greitai sudygsta ir iki rudens paauga iki 20 cm. Išdžiovinti praranda daigumą.
Medžiai nebijo sausrų, ilgalaikių potvynių, pakantūs užterštam orui, bet nepakenčia kietų ar mindžiojamų dirvų bei šaknų zonoje užpiltos žemės (šaknys uždūsta). Dėl to miestuose prisitaiko daug prasčiau, nei sidabriniai klevai. Tėvynėje dažniausiai auga mišriai su ąžuolais, karijomis, veimutinėmis pušimis. Mediena minkšta, naudojama baldų pramonėje, parketams bei celiuliozės gamyboje. Dekoratyvinėje sodininkystėje vertinami dėl labai gražių spalvų rudenį ir gausaus iki 2 savaičių trunkančio žydėjimo anksti pavasarį. Žiedai gausiai lankomi bičių. Raudonųjų klevų sula saldumu nusileidžia tik cukriniam klevui, iš jos verdamas cukraus sirupas. Beje, šių klevų lapai labai nuodingi arkliams. Medžiai išgyvena 100 – 200 metų, kartais ilgiau. Tai pirmoji klevų rūšis, atvežta iš Amerikos į Europą. Čia auginama gerokai rečiau nei JAV dėl gerokai kalkingesnių dirvožemių ir žiemą miestuose barstomos druskos, kurios nepakenčia. Miestų parkuose sodinami saulėtose drėgnesnėse vietose, kur jų šaknų niekas nemindžioja. Pakenčia ir nedidelį pavėsį. Keistai gali atrodyti, kad nukirtus šalia augusį ir klevą tamsinusį medį pastarasis į padidėjusį apšvietimą reaguoja numesdamas dalį šakų. Beje, jo, kaip ir sidabrinio klevo, net ir storos šakos trapios, tad vėjuotą dieną po jais būti nepatartina. Raudonųjų kaip ir sidabrinių klevų pumpurais pavasarį minta voverės, juodgalvės sniegenos, sula paskanauja geniai.
Dubravos medelyne raudonuosius klevus pardavinėjome 1986 – 1990 metais. Kartais sulaukdavome pretenzijų, kad jie ne raudoni. Mat žmonės dažnai manydavo, kad jie raudonlapiai, tokie būna visą vasarą. Pirkdavo daugiausia kolūkiai. Dabar važinėdamas po Lietuvą to amžiaus (apie 45 – 50 metų) raudonųjų klevų praktiškai nematau. Senuose dvarų parkuose jie taip pat buvo reti. Dauguma jų išnyko sulaukę sau garbingo virš 100 metų amžiaus.
JAV auginama apie 100, o Europoje virš 30 veislių. Dauguma jų žemi medžiai, kartais krūmai iki 10 – 15 m aukščio, gana siaura laja ir rudenį raustančiais lapais. Tik keliolika veislių kiek kitokios – ovalo ar rutuliška laja, kitokios lapų spalvos. Europoje bene populiariausios veislės – ‘Franksred‘, geriau žinoma komerciniu pavadinimu RED SUNSET, ir ‘October Glory‘.
‘Franksred‘ išauga iki 10 – 15 m aukščio taisyklingos kūgiškos lajos medžiu. Lapai triskiaučiai, tik retai būna dar 2 neryškios skiautės. Vasarą lapai žali, žvilga. Rausta jau nuo rugsėjo pradžios ar vidurio ir tampa nuo oranžinių iki ryškiai raudonų. Nukrinta vėlai rudenį. Tai viena gražiausių veislių.
‘October Glory‘ laja siauresnė, bet ne glausta. Lapai nuo rugsėjo pabaigos rožiškai raudoni.
Lenkijoje vasarą, kol dar lapai žali, mačiau dar keletą veislių:
‘Brandywine‘ laja koloniška. Lapai rudenį tamsiai raudoni;
‘Candide Ice‘ lapai per vasarą baltai ir oranžiškai margi;
‘Morgan‘, komerciniu pavadinimu INDIAN SUMMER, lapai rudenį tamsiai purpuriniai;
‘Red Rocket‘ siaura koloniška laja. Lapai rudenį purpuriškai raudoni;
‘Scanlon‘ laja tanki, koloniška. Lapai rudenį rausvai purpuriniai;
‘Sekka‘ ūglių viršūnės plokščios, lyg suplotos;
‘Sun Walley‘ laja ovališka. Lapai rudenį tamsiai raudoni.
Giedrius Tamašauskas iš JAV, Oregono valstijos parvežė ir Dubravos arboretumui padovanojo 6 raudonojo klevo veisles. Dauguma jų auga krūmais, mat pirmais po pasodinimo metais per šaltą žiemą apšalo kamienai. JAV vakarinėje pakrantėje tokių šalčių nebūna, o ir vasaros daug drėgnesnės. Atžėlė iš pašaknų ir jau apie 20 metų auga ir žydi.
Rimvydas Kareiva, LDD Garbės narys
Nuotraukos Valerijos Baronienės
Medeinos šventė šiemet vyko Radviliškio rajone ir Šeduvoje rugpjūčio 22-23 dienomis. Dalyvių neišgąsdino prognozuojamos audros visoje Lietuvoje. Kaip visuomet tradiciškai šeštadienį pradėjome plaukimu baidarėmis. Šį sykį pusė dalyvių plaukė Šušvės upe nuo Pašušvio iki Grinkiškio. Plaukimo metu darganos dar nebuvo, tik šiek tiek nuprausė lietus. O kiti tuo metu pažindinosi su aplinkui esančiais dvarais, parkais ir kitomis įdomiomis gamtinėmis vietomis.
Pavakare visiems susirinkus Šeduvos malūne, jau prasidėjo žadėta audra. Bet laimei, viduje buvo šilta ir saugu, elektra nebuvo dingusi. Po vakarienės malūno restorane, apsilankėme Šeduvos kultūros centre, kur centro darbuotojos pravedė net tris edukacijas: keramikos, audimo ir pabėgimo kambario išbandymų. Vakare, siaučiant darganai, norintieji lepinosi pirties ir baseino malonumais.
Saulėtą sekmadienio rytą net buvo sunku patikėti, kad išvakarėse siautė audra, tik daugybė išlūžusių medžių bei žinios internete priminė apie tai. Programa prasidėjo ekskursija po pačią Šeduvą. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar XVI amžiuje. Miestelis ilgą laiką buvo svarbus prekybos ir amatų centras, įsikūręs prie istorinių kelių. Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje gyveno gausi žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą miestelio gyventojų dalį. Šeduvoje taip pat išlikusi XIX a. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir kitų istorinio miestelio bruožų. Visa tai aplankėme ir pamatėme, pabendravome su bažnyčios klebonu.
Vėliau vyko ekskursija šalia muziejaus „Dingęs Štetlas“ esančiuose želdiniuose su viena iš kūrėjų Ingrida Vainauskiene. Želdynai ten užima nemažą plotą, yra pasodintas daug tikrai didelių medžių. „Prisiminimų sodas“ aplink muziejų yra ne vien puošmena, bet ir svarbi viso memorialinio komplekso dalis. Kraštovaizdį projektavo garsus šveicarų kraštovaizdžio architektas Enzo Enea ir jo studija „Enea Landscape Architecture“. Apželdinimas kuriamas santūriai, daug dėmesio skiriant medžiams, pievoms, natūraliai atrodančioms augalų grupėms ir jų dermei su minimalistine muziejaus architektūra. Takai ir želdiniai lankytoją palaipsniui veda muziejaus link, todėl kraštovaizdis veikia tarsi perėjimas iš dabartinio miestelio į jo prarastos žydų bendruomenės istoriją. Visa aplinka labai erdvi ir rami – želdynai čia padeda kurti susikaupimo, atminties ir pagarbos vietą.
Pačiame muziejuje „Dingęs Štetlas“ ekskursiją vedė profesionalūs gidai Tomas ir Audrius. Šeduvoje įkurtas muziejus pasakoja apie Lietuvos miesteliuose iki Holokausto gyvavusių žydų bendruomenių pasaulį. Jo ekspozicijoje pristatoma žydų kasdienybė, kultūra, religija, papročiai, folkloras, prekyba ir santykiai su kitais miestelių gyventojais, o pasakojimo pagrindu tapo tikros Šeduvos žydų istorijos. Pats muziejaus pastatas sukurtas kaip prarasto štetlo interpretacija – iš išorės jis primena nedidelių miestelio namų grupę. Muziejaus projektas pradėtas 2014 m., kartu rūpinantis Šeduvos žydų kapinių ir masinių žudynių vietų atminimu, o lankytojams atidarytas tik 2025 m. rugsėjį.
Nuotraukos Editos Medeinos ir Silvijos Petkevičiūtės
Permainingi gegužės orai dovanojo nuostabų savaitgalį tradicinei pavasarinei dendrologų kelionei po Lietuvą (o kaipgi kitaip – juk mums viskas visada baigiasi gerai!). Šiemet lankėme Kaišiadorių apylinkėse esančius gamtinius objektus, nepraleisdami ir senųjų Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos kaimų bei miestelių Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.
Pirmasis mūsų sustojimas – Antakalnio kaime (neįsižeiskit, vilniečiai, Antakalnių Lietuvoje ne vienas). Garsioji dešimtkamienė liepa dabar teturi aštuonis drūtus kamienus, bet pasižiūrėti yra į ką. Paskui patraukėme Girelės pažintiniu taku, stebėjomės Inkilų alėjos eksponatų gamintojų išradingumu ir matavome 300 metų amžiaus ąžuolo kamieno skersmenį. Iš miško grįžome į miestą – gido vadovaujami sužinojome ir išvydome nemažai Kaišiadorių įdomybių. O dienos „vinis“ buvo netikėtas susitikimas su Kaišiadorių vyskupu doc. dr. Jonu Ivanausku. Pamatėme ne tik aukšto rango dvasininką, bet ir šiltą, malonų, išmintingą žmogų, kuris mielai mums aprodė viename gražiausių Kaišiadorių pastatų įsikūrusią vyskupijos kuriją ir jos istorijai skirtą ekspoziciją, papasakojo apie eksponatus, padovanojo šventųjų paveikslėlių ir mus palaimino.
Dienai įpusėjus, Gudienos poilsiavietėje pasigrožėjome XVI a. čia gyvenusio totoriaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario Chašaidaro skulptūra ir pietums gavome totoriško plovo, gaminto ir dalijamo vietinio totoriaus. Ir vėl į kelią – ilgas pasivaikščiojimas po Paparčių botaninį draustinį, ieškant gegužraibių ir kitų retų žolynų, gėrintis begalinėmis pievomis ir avelių bandomis. Jau atrodė, kad pavargome, bet tik užsiropštę į Lašinių piliakalnį, apžiūrėję milžinišką Lašinių akmenį ir pažygiavę (kartais keturpėsti) po Strėvos konglomeratų atodangą ir riedulių krūvas, supratome, kas yra tikrasis nuovargis. Nepaisydami jo, dar aplankėme Mergakalnio apžvalgos aikštelę, pasigrožėjome plačiomis Kauno mariomis ir pasisukome „statinėje“, stebimi trijų katinėlių žvilgsnių.
Ir pagaliau – vakaro pramogos: vakarienė Etnografijos muziejaus arbatinėje, Žolynų namų organizuotas valgomų paveikslėlių gaminimas, veikiančio dušo paieškos ir saldus miegas, skambant nelabai darniam, bet labai garsiam varlių chorui.
Saulėtą Sekminių sekmadienio rytmetį praleidome keliaudami po visą Lietuvą – puikių gidžių vedami muziejuje aplankėme beveik visus Lietuvos etnografinius regionus. Sužinojome daugybę įdomių, keistų ir linksmų dalykų apie žemaičius ir aukštaičius, dzūkus ir sūduvius, išmokome negirdėtų žodžių bei posakių, pamatėme neregėtų žaislų ir rakandų. Mielai būtume tęsę ekskursijas, bet mūsų jau laukė etnobotanikė, darželių žinovė Gražina Žumbakienė, supažindinusi su senaisiais mūsų sodybų žolynais, jų savybėmis ir reikšme kasdieniniame gyvenime. Palikę svetingą Etnografijos muziejų, trumpam užsukome į atstatytų Aristavelės dvaro rūmų menes pamatyti tipiškos bajoriškos rezidencijos. O šalia esančioje Ąžuolų ganykloje, laimei, nieko ganyti nereikėjo – tik pasigrožėti šimtamečiais ąžuolais ir tarp jų besiganančiais arkliais.
Mūsų draugijos narės Angelijos Eidukienės ir jos vyro Valdo sodybos aplankymas tapo puikia šios kelionės baigiamąja dalimi. Išpuoselėti želdynai, puikiai prižiūrimų augalų kompozicijos, vis plečiamos ir gausinamos paparčių, rododendrų, spygliuočių kolekcijos, rečiausi augalai ir netikėčiausi jų deriniai ir žavėjo, ir stebino. Angelija nenuslėpė ir nesėkmių bei netekčių – kaip ir visi, auginantys augalus, šios sodybos šeimininkai taip pat jų neišvengiamai patiria ir iš jų mokosi. Apžiūrėjome ir šeimininkės kūrybines dirbtuves – Angelija yra dailininkė, reguliariai rengianti savo tapybos parodas visoje Lietuvoje, ir originalius pačių projektuotus ir pagamintus šviestuvus bei dekoratyvinius elementus, ir smalsius stručius bei nenuoramas antis. Šeimininkai maloniai viską rodė ir pasakojo, tik vienas klausimas taip ir liko neatsakytas – kiek valandų turi jų para? Net tokiems darbštiems ir kruopštiems žmonėms šitiek visko nuveikti per įprastas 24 valandas, mūsų skaičiavimais, niekaip neįmanoma.
Apie tai, kad mūsų „suneštiniai pietūs“ erdvioje šeimininkų pavėsinėje pavirto Valdo gamintų patiekalų banketu, smulkiau nepasakosiu. Užteks, kad dalyvavę šioje kelionėje dar kartą su malonumu ją prisimins, o nedalyvavę truputį paliūdės ir pasižadės ateinančiais metais būtinai prastumdyti visus kitus reikalus ir susiorganizuoti puikų savaitgalį su kolegomis ir bičiuliais.
Valerija Baronienė
Tekstas: dr. Valerijos Baronienės
Nuotraukos Valerijos Baronienės, Vytauto Nemčinavičiaus ir Editos Medeinos
Kviečiame į Lietuvos dendrologų draugijos narių visuotinį ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą, kuris įvyks šių metų gegužės 24 dieną 15.00 val. mūsų kolegės Angelijos sodyboje Rumšiškėse. Visuotinio susirinkimo metu bus tvirtinama LDD Prezidento veiklos metinė ataskaita ir renkami bei tvirtinami LDD valdybos nariai naujai kadencijai. Prašome pagal galimybes dalyvauti. Prieš šį susirinkimą vyks suplanuoti renginiai ir ekskursija po Kaišiadorių rajono gamtinius ir kultūrinius objektus.
Saulėtą balandžio 18-ąją Traupyje įvyko visuotinis ataskaitinis rinkiminis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas, o po jo – talka Sigučio Obelevičiaus botanikos sode.
LDD prezidentas Arvydas Rutkauskas papasakojo apie pastarųjų metų veiklą, kurios dalis ne visuomet žinoma visiems Draugijos nariams: želdynų ekspertizes, jų tyrimus, visuomenio intereso, dendrologinių kolekcijų ir medžių gynimą įvairiose valstybinėse instancijose. Po kelerių metų dendrologų pastangų Valstybinių miškų urėdija pagaliau ketina imtis rimtesnės iki šiol apleisto Dubravos arboretumo priežiūros.
Susirinkimo dalyviai Draugijos veiklą ataskaitiniais metais įvertino teigiamai.
Valdybos narės Loreta Semaškienė ir Edita Medeina supažindino su planuojamais renginiais, kurių artimiausi – pažintinė ekskursija po Kaišiadorių kraštą bei kelionė į Čekijos ir Austrijos dendrologinius objektus. Valerija Baronienė perdavė Kurynės dendrologinės kolekcijos paveldėtojų prašymą imtis globoti Kurynės kolekciją, kuri po jos įkūrėjo ir puoselėtojo Zigmo Naujokaičio mirties liko be kvalifikuotos priežiūros.
Įvyko naujos Draugijos valdybos ir prezidento rinkimai. Vienbalsiu LDD narių sprendimu, į valdybą ketveriems metams išrinkti Arvydas Rutkauskas, Loreta Semaškienė, Edita Medeina, Rimvydas Kareiva, Valerija Baronienė, Artūras Poškus, Edgūnas Kiminius, Laimutis Januškevičius, Audrius Skridaila. Valdybos sudėtis dar gali keistis, nes su susirinkime nedalyvavusiais nariais reikės susisiekti ir gauti jų sutikimą. LDD prezidentu vėl išrinktas Arvydas Rutkauskas.
Priimta ir plojimais pasveikinta nauja LDD narė – miškotyros daktarė Aušra Juškauskaitė.
Po susirinkimo ir suneštinių pietų padirbėjome Sigučio Obelevičiaus botanikos sode – genėjome medžius ir krūmus, sukasėme lysves. Kaip visada, netrūko ir dendrologinių diskusijų augalų identifikacijos ir priežiūros klausimais. Daugelis dendrologų prieš išvykdami apsilankė Traupio kapinėse, kur atidavė pagarbą sodo įkūrėjui ir vadovui a. a. Sigučiui Obelevičiui.
Dr. Valerija Baronienė.
Nuotraukos Aušros Šaltenytės ir Editos Medeinos
Registracija baigta, nebėra vietų.
2026 m. gegužės 23-24 dienomis kviečiame pakeliauti po Kaišiadorių kraštą ir pamatyti gamtines bei kultūrines šio rajono vertybes, dar yra keletas laisvų vietų autobuse.
Pirmąją dieną numatoma aplankyti:
Kaišiadorių miestą ekskursijoje su gidu Aurelijumi Balčiūnu (Girelės, Seno ąžuolo ir A.Brazausko parkai, Inkilų alėja; Kaišiadorių katedra; vieną seniausių Lietuvoje geležinkelio stotį).
Keletą įspūdingiausių Kaišiadorių rajono medžių – Antakalnio dešimtkamienę liepą, Uogintų ąžuolą, Kaukinės liepą, Rumšiškių pušį (jei bus įmanoma) ir kitus.
Paparčių botaninį draustinį.
Bačkonių parką.
Kaukinės botaninį-zoologinį draustinį.
Po gamtinius objektus mus lydės ir pasakos gamtininkas Vidmantas Malinauskas.
Nakvosime pačiame Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse, senoviniuose namuose su visais patogumais.
Bus galima užsisakyti vakarienę ir pusryčius Muziejaus arbatinėje.
Po vakarienės vyks edukacija apie valgomus augalus su Rasa Buslavičiene („Žolynų namai“).
Antrąją dieną vyks ekskursija su gide po Lietuvos etnografijos muziejų.
Po to dar bus edukacija senovinių žolynų darželyje Aukštaitijos etnografiniame kaime su Gražina Žumbakiene.
Galutinis ir smagiausias apsilankymas – dendrologės ir augalų kolekcionierės Angelijos želdyne.
Maršrutas dar gali šiek tiek keistis.
Dviejų dienų kelionė su autobusu ir nakvyne kainuos 145 eurai.
Į kainą įskaičiuotas autobusas, gidai, muziejaus bilietai, edukacijos, nakvynė (kambariai triviečiai, keturviečiai ir penkiaviečiai). Maitinimas į kainą neįskaičiuotas.
Jei norėtumėte vykti – registruokitės el. paštu dendrologai@gmail.com
Vasario 19 d. Lietuvos dendrologų draugijos Garbės nariui, daugelio mūsų dėstytojui ir mokytojui, pripažintam šio mokslo korifėjui dr. Mindaugui Navasaičiui suėjo 90 metų !
Docentas, solidžių mokslinių ir informatyvių visuomenei skirtų knygų autorius, VDU ŽŪA arboretumo įkūrėjas ir vadovas, Miškininkų sąjungos garbės teismo narys ir kitų garbingų titulų turėtojas nuėjo nelengvą, bet įdomų ir turiningą gyvenimo kelią. Per keturis pedagoginio darbo dešimtečius tūkstančiams studentų atskleistos medžių gyvenimo paslaptys, iš knygų ir straipsnių žinių sėmėsi ne viena gamta besidominčių žmonių karta, o ekskusijos po paties įkurtą ir puoselėjamą arboretumą daug kam įkvėpė ir meilą gamtai bei norą geriau ją pažinti, ir pagarbą tiek daug sukūrusiai asmenybei.
Neeilinio gimtadienio proga, dėkodami jubiliatui už nuopelnus ne tik mokslui ir gamtai, bet ir daugelio mūsų gyvenimams, linkime šviesių, sveikų ir turiningų dienų. Laukiame susitikimo po dešimties metų, kai sveikinsime gerbiamą dr. Mindaugą Navasaitį su šimtmečiu!
Nuotraukos Arvydo Rutkausko ir dr. Valerijos Baronienės
LRT galima pasižiūrėti reportažą apie mūsų kolegą dr. Laimutį Januškevičių ir jo puoselėjamą Dzūkijos arboretumą Balninkuose, Alytaus rajone:
Prieš dešimtį metų po nuotykingos kelionės į Rumuniją rašiau – “mums viskas visada baigiasi gerai!” Tą patį galiu pasakyti ir dabar, po talkos Mosėdyje, Vaclovo Into Akmenų muziejaus parke. Lietus, pliaupęs visą kelią nuo Kauno iki Mosėdžio, virto lengva dulksna ir netrukus visai baigėsi, vos mums pasiekus kelionės tikslą. Nors puikiai prižiūrimame parke darbų nebuvo daug, bet negausi mūsų grupė rado kur pasireikšti. Karpėme ir formavome krūmus, genėjome rojaus obelį, riešutmedžius ir guobas, dalinomės nuomonėmis ir patarimais apie augalų priežiūrą. Visą pusdienį mus lydėjo entuziastinga Akmenų muziejaus direktorė Gintarė Sakalauskienė ir nepailstanti vyr. specialistė Milda Gedgaudienė, o kartu su jomis – šypsenos ir gera nuotaika, pasakojimai apie šviesaus atminimo Vaclovą Intą, parko kūrimo ir akmenų rinkimo istorijos ir kvapą gniaužiantys rudens spalvomis nusidažiusio parko bei įspūdingų dydžių ir formų akmenų vaizdai.
Lietaus debesis trumpam užslinko kaip tik besirengiant eiti užkąsti, o mūsų suneštinius pietus papildė p. Mildos kepti pyragai ir kvapni žolelių arbata. Ir ne kur po krūmu, o pačiame muziejuje, prie lino staltiese dengto stalo! Pabendravę ir aptarę muziejaus ir parko aktualijas, išklausėme šilto direktorės Kristinos padėkos žodžio ir ne visai pelnytų pagyrų, o priėmę padėkos raštą ir atminimo dovaną, buvome pakviesti į ekskursiją po Akmenų muziejų. Pamatėme ir patyrėme daug naujo – nuo pažinties su Žemės istorija ir brangiaisiais akmenimis iki praktinių ugnies įskėlimo titnagu bandymų ir naktimis muziejuje siaučiančių kipšiukų kanopėlių apžiūros.
Turininga diena tuo nesibaigė – kas dar neskubėjo namo, aplankė netoliese augantį Lietuvos 2025 metų medžiu paskelbtą Laukių ąžuolą. Šis titulas jam suteiktas visai neseniai, tad, panašu, buvome pirmieji, pasveikinę galiūną (kamieno apimtis 5,10 m, aukštis 27 m) su garbingo vardo suteikimu. Artėjant sutemoms, taip ir rimčiau nesušlapę lietuje, palikome gražųjį Mosėdį, įspūdingą Vaclovo Into akmenų muziejų ir parką, nuoširdžias ir svetingas jo darbuotojas, pažadėję čia dar grįžti su gausesniu dendrologų būriu.
Tekstas ir nuotraukos dr. Valerijos Baronienės
