Apie LĄSTŪNES, dar vadinamas kampsiais

Bignoninių šeimos visų 6 genčių augalai pasižymi puošniais žiedais. Ne išimtis ir ląstūnės (Campsis). Gentyje tik dvi rūšys: plaukuotoji (C. radicans) ir stambiažiedė (C. grandiflora). Apie 1850 metus surastas ir jų savaiminis hibridas C. x tagliabuana. Lietuviški pavadinimai dažnai kelia sumaištį. Nuo seno C. radicans vadinome stambiažiede, nors lotyniškai radicans verčiama kaip įsišaknijanti, šliaužianti. O C. grandiflora lietuviško pavadinimo ilgai nebuvo. Dabar Terminų bankas (terminai.vlkk.lt) man parodė pavadinimą stambiažiedė ląstūnė, t. y. tą patį, kaip anksčiau vadintos rūšies, mat lotyniškas grandiflora reiškia būtent stambiažiedė. Na, stambiažiedė ląstūnė mums neaktuali, nes ūgliai apšąla jau prie -10 šalčio, o žemiau  – 17 augalas paprastai neatlaiko. Žiedais ir išvaizda beveik nesiskiria nuo plaukuotosios. Gi pastaroji Lietuvoje gana dažnai auginama sodininkų mėgėjų. Tai sumedėjusi liana, išauganti 5 – 10 (15) m aukščio. Į viršų lipa orinėmis šaknimis įsikabindama į paviršiaus nelygumus. Esant tinkamoms atramoms, pvz. medžių kamienams, apie jas ir apsivynioja, bet vyniojasi silpnai, o kai kurios ląstūnės nesivynioja visai. Į lygias mūro sienas kabinasi sunkiai, nes jauni nesumedėję ūgliai tų šaknų neturi. Užtat aptikusi vidinį kampą, plyšį ar grublėtą paviršių – lipa kuo puikiausiai. Senų augalų stiebas gali sustorėti iki 30 cm skersmens.

Plaukuotosios ląstūnės tėvynė – JAV rytinės ir centrinės valstijos nuo Niū Džersio , Indianos šiaurėje iki Kanzaso ir Misūrio vakaruose bei Teksaso ir Floridos pietuose, 5 – 9 klimato zonose. Amerikiečiai nurodo augant ir 4 zonoje. Mėginau ją auginti Varėnos rajone (tada ten dar buvo 4 zona). Tų laikų žiemomis stipriai apšaldavo, nors pridengta ir po sniegu išgyvendavo. Lenkai tiek tipinę, tiek jos veisles priskiria 6A zonai. Tai lapus metanti liana. Lapai priešiniai, neporomis plunksniški, 20 – 35 cm ilgio, sudaryti iš 7 – 13 lapelių. Lapeliai kiaušiniški ar elipsiški, prie pagrindo šiek tiek asimetriški, smailia ilgoka viršūne, stambiai dantyti, trumpakočiai, jauni viršuje šviesiai žali, vėliau tamsėja, pliki, apatinėje pusėje šviesesni, pagysliais plaukuoti. Rudenį gelsta. Žydi liepą – rugsėjį. Žiedus krauna tik šiųmečių ūglių viršūnėse. Jie būna kekėse po 4 – 12, ypač šiltą vasarą net iki 20, vamzdelio formos, plačiai prasiskleidusiomis viršūnėmis, 5 – 9 cm ilgio ir 4 – 5 cm skersmens, bekvapiai. Pirmas 3 – 4 savaites žydi gausiai, vėliau būna tik po kelis žiedynus augale, mat trūksta dar nežydėjusių ūglių. Žydėjimas pagausinamas augalus genint. Genima vėlai rudenį arba anksti pavasarį ilgus ūglius patrumpinant virš 2 – 4 pumpuro. Tik pražydę žiedai per pirmas 20 – 30 valandų išskiria labai daug nektaro. Jo būna ne tik žiedo pagrinde, bet ir ant žiedlapių tiek vidinėje, tiek išorinėje vamzdelio pusėje. Nedidelius jo gumulėlius, dažnai dar žiedams neprasiskleidus, labai mėgsta ir lanko skruzdėlės.  Taip augalas, matyt, ginasi nuo kenkėjų, kuriuos skruzdėlės surenka. Nektaro gausu, nes tėvynėje žiedus apdulkina kolibriai. Pas mus tai atlieka bitės, kamanės. Žiedai pakankamai platūs ir nektarą jos pasiekia lengvai.

Plaukuotosios ląstūnės visi 4 kuokeliai (visos ląstūnės turi tik po 4 kuokelius žiede) ilgesni už žiedlapius ir virš jų išsikišę. Tai skiriamasis požymis, nes stambiažiedės ląstūnės jie trumpesni ir neišsikišę, o hibrido du kuokeliai ilgesni, o du trumpesni. Beje, kuokelių koteliai išlinkę, pagal tai – ir lotyniškas genties pavadinimas (veiksmažodis kampe – lenktis). Tipinės plaukuotosios ląstūnės žiedai oranžiniai ar plytos raudonumo. Nenuvytę išlieka apie savaitę. Kekėje dažnai vienas kitas pražysta vėliau už daugumą. Vaisiai sunoksta nuo rugsėjo pabaigos. Tai į ankštis panašios dėžutės, nesunokusios žalios, subrendusios rudos. Jose iki 700 plokščių, abipus sparnuotų sėklų. Dėžutė dvibriaunė, šiek tiek suplota, abiejuose galuose smaila. Jai praplyšus sėklas išnešioja vėjas.

Dauginti ląstūnes galima sėklomis, gyvašakėmis, atlankomis ar šaknų atžalomis, kurių išleidžia gana daug. Įsišaknijusias atlankas geriausia atskirti po metų. Gyvašakėmis dauginasi lengvai. Tai reiktų laikyti pagrindiniu dauginimo būdu, nes įšaknydintos gyvašakės pražysta jau po 2 – 3, o išaugusios iš sėklų ląstūnės – tik po 7 – 8 metų. Sėklas sėjau rudenį, nes per žiemą laikant jas reikėtų bent du mėnesius stratifikuoti nuo +2 iki +4 laipsnių temperatūroje. Pasėtų jų negalima užberti, nes negaudamos šviesos nedygsta. Pasėjęs į dėžę prispausdavau prie substrato ir uždengdavau stiklu. Laikydavau nešildomame šiltnamyje. Dygdavo tik po 2 – 3 savaičių, kai temperatūra dienomis šiltnamyje būdavo ne mažesnė kaip 20 – 30 laipsnių šilumos. Pirmamečiai daigai pilnai nesumedėdavo, tad dėžę tekdavo nešti į rūsį. Antrų – trečių metų sodinukai dažnai žūdavo spustelėjus -20 ir didesniam šaltukui, jei nebūdavo gerai pridengti (gyvašakėmis padauginti šalia augantys išgyvendavo). Seni augalai apšaldavo metūglius, bet pavasarį atželdavo ir žydėdavo. Nukirtus prie namo sienos augusį augalą per porą metų jo šakninės atžalos uždengė apie 10 kvadratinių metrų plotą.

Plaukuotoji ląstūnė vertinama dėl ilgo žydėjimo, stambių dideliais žiedais žiedynų. Auginama prie namų sienų, pavėsinių, tvorų, pergolių atvirose šiltesnėse vietose ar nedideliame pavėsyje. Kai kur – ir kaip kiliminis, greit žemę uždengiantis augalas. Per metus išauga 1 – 4 m aukščio. Jai tinka bet kokia ne per drėgna dirva, nuo sauso smėlio iki sunkaus molio, nuo labai nederlingos iki humusingos. Nemėgsta tik gerokai rūgščių ir labai kalkingų (pH 5 – 8). Tik reikėtų sodinti užuovėjoje. Labai atspari karščiui, sausrai, užterštam orui, o šaltį pakelia iki -25 laipsnių. Esant žemesnei temperatūrai nušąla iki sniego ar žemės, bet atželia iš šaknų. Neteko matyti sergančios ar apniktos kenkėjų. Tėvynėje paplitusi miškuose, krūmuose, atvirose vietose, upių slėniuose, šlaituose, kelių ir geležinkelių sankasose.

Žinoma apie 15 veislių, bet plačiau paplitusios tik 5–6:

‘Flamenco‘ auga greit, po 1 – 4 m per metus ir išauga iki 10 m aukščio. Žiedai šiek tiek smulkesni, nei rūšies, 5 – 6 cm ilgio, ryškiai raudoni;

‘Flava‘ (sin. ‘Yellow Trumpet‘) žiedai geltoni. Auga kiek lėčiau ir išauga iki 8 metrų;

‘Judy‘ žiedai oranžiškai geltoni su oranžiniu vamzdelio vidumi. Auga panašiai kaip ‘Flava‘;

‘Ursynow‘ žiedai tamsiai oranžiniai. Auga kiek greičiau, nei minėtos veislės, po 2 – 4 m per metus. Mažiau jautri užterštam orui.

Hibridinės ląstūnės savaime išaugusios ar sodininkų daugelyje vietų išaugintos nepriklausomai nuo vienas kito. Todėl pasižymi labai skirtingu atsparumu šalčiui, skiriasi ir kai  kuriais kitais požymiais. Išskirtinis jų požymis – kuokelių ilgis. Jie 4, kaip ir visų ląstūnių. Du iš jų ilgesni, nei vamzdeliniai žiedai, išlindę virš vainiklapių, kiti du trumpesni, yra beveik prasiskėtusių vainiklapių lygyje. Dauguma hibrido veislių jautrokos šalčiui (jų yra apie 10). Iš atsparesnių Lenkijoje mačiau ‘Madame Galen‘. Lenkai ją priskiria 6B klimato zonai, taigi, kiek jautresnė, nei plaukuotosios ląstūnės veislės. Jos žiedai lašišinės raudonos spalvos, nedaug didesni, nei plaukuotosios ląstūnės, siekia 7-9 cm ilgio. Liana išauga apie 4 m aukščio (bent taip sako lenkai), nors auga greit. Visos kitos augimo sąlygos atitinka kitas ląstūnes.

Pats hibridas išauga 4 – 10 m aukščio. Lapai beveik nesiskiria nuo plaukuotosios ląstūnės. Neapšąla iki -17 laipsnių. Jam pavadinimą, pagerbdamas brolius sodininkus Alberto Linneo ir Carlą Tagliabue, iš kurių gavo augalą, suteikė ir moksliškai aprašė Roberto de Visiane.

Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys

Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės