Šilžiurkštis – nedidelis krūmas žaviu pavadinimu
Šilžiurkščio (Paxistima) gentis priklauso smaugikinių (Celastraceae) šeimai. Gentyje tik dvi rūšys: kalninis (P. canbyi) ir žemasis (P. myrsinites). Abi jos natūraliai auga Šiaurės Amerikoje, kalninis rytinėje dalyje, Apalačių kalnuose ir aplinkinėse aukštumose, o žemasis – vakarinėje ir vidurio vakaruose nuo Britų Kolumbijos Kanadoje iki Meksikos bei Uoliniuose kalnuose.
Kalninis šilžiurkštis auga teritorijoje nuo pietų Pensilvanijos, šiaurės Karolinos, vakarų Kentukio, pietų Ohajo 3 – 7 klimato zonose Apalačių kalnuose spygliuočių ir mišriuose miškuose, uolėtuose šlaituose, upių slėniuose. Tinkamiausios jam vidutinio derlingumo priesmėlio, priemolio normalaus derlingumo neutralios reakcijos (pH 6,5 – 7,5) dirvos, bet pakenčia ir ganėtinai rūgščias ar šarmines. Auga tiek atvirose, tiek ir pavėsingose vietose. Šalčiui atsparus. Mano kieme visai neblogai auga po serbine eglute, dar geriau – po geltonąja pušimi. Per 8 metus išaugęs apie 20 cm aukščio ir iki 1 m skersmens. Tėvynėje dažniausiai būna iki 30 cm aukščio, retai kiek aukštesnis. Mano šilžiurkštis žydi dažniausiai gegužės mėnesį, Lenkijoje kiek anksčiau – balandžio pabaigoje – gegužę. Žiedai smulkūs, iki 0,5 cm skersmens, rožiniai ar šviesiai rausvi. Jie dažniausiai po vieną, rečiau grupelėmis po 3 – 4 išaugę iš lapų pažastų. Mano augalai žydi kasmet, bet nevienodai gausiai. Vaisiai smulkūs, vos iki 2 mm ilgio, sunokę rudi. Augalas mėgstamas ne dėl žiedų, o dėl visžalių lapų. Lapų viršus tamsiai, o apačia šviesiai žalia. Jie 0,5 – 2,5 cm ilgio ir iki 0,6 cm pločio, pailgai ovalūs, dantytais kraštais (danteliai tik nuo lapo vidurio link viršūnės), odiški, blizgančia viršutine puse. Atvirose vėjuotose vietose žiemą įgauna bronzinį atspalvį. Po eglute augantis mano augalas spalvos nekeitė, o gaunantis saulės spindulių – labai nežymiai. 2025 metų vasario 12 dieną žaliuoja kaip ir vasarą. Žemę siekiančios šakelės drėgnoje dirvoje įsišaknija. Sėklomis dauginti nebandžiau, o žieminės ir vasarinės gyvašakės šaknijasi visai neblogai. Šį šilžiurkštį verta auginti kaip kiliminį po aukštais spygliuočiais, kur pavėsis ne toks stiprus, alpinariumuose, prie akmenų, takų pakraščiuose. Per daug besiplečiantį galima pakarpyti.
Žemasis šilžiurkštis (P. myrsinites) paplitęs JAV vakarinėse ir vidurio vakarų valstijose kalnuotose vietovėse. Kaskadų kalnuose pakilęs net iki 3500 m virš jūros lygio. Beje, Apalačių, kur auga kalninis šilžiurkštis, aukščiausios viršūnės vos viršija 1500 metrų. Žemasis tėvynėje išauga beveik 1 m aukščio, taigi kalninį bent dvigubai viršija aukščiu. Tokie tad mūsų VLKK (Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos ) Terminų sudarytojų sprendimų kazusai. Šiaip žemasis šilžiurkštis nedaug skiriasi nuo kalninio. Jo lapai visžaliai, šiek tiek didesni, iki 3 cm ilgio ir 1 cm pločio, labiau elipsiški, dantyti. Žiedai smulkūs, rudai raudoni, siauresniais lyg susisukusiais žiedlapiais. Tėvynėje žydi balandį – birželį, Lenkijoje birželį – rugpjūtį. Lenkijoje sėklos sunoksta spalį. Sėklų dėžutė apie 1 cm ilgio. Joje būna 1 – 2 sėklos.
Žemasis šilžiurkštis kai kur auginamas žemose gyvatvorėse, bordiūruose, kaip pavienis krūmas vejose, ypač šalia aukštesnių lapuočių, grupėse šalia žydinčių augalų. Tėvynėje abu šilžiurkščius labai mėgsta elniai. Jų preparatai naudojami medicinoje.
Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės
