BERUTIS – gėlė ar krūmas ?
Notrelinių (Lamiaceae), anksčiau vadintai lūpažiedžių (Labiatae) šeimai priklausanti beručio (Teucrium) gentis paplitusi beveik visame pasaulyje, išskyrus arktines sritis. Didžiausias rūšių skaičius – aplink Viduržemio jūrą. Iš viso botanikai suskaičiuoja 150 – 200 rūšių, nuo vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolių iki puskrūmių ir krūmų. Sumedėjusių Europoje auginama 4 rūšys, 1 hibridas ir pora veislių. O žolinių vien Vakarų Europoje savaiminių 8, Lenkijoje 5, o Lietuvoje 2 rūšys. Pavadinimą ir genties vardą į veikalą Species Plantarum 1753 metais įrašė K. Linėjus. Iki tol šiuos augalus taip vadino graikai (Teucron) ir romėnai (Teucrium). Senuosiuose graikų raštuose sakoma, kad Trojos karžygys (kitur – kad karalius) Teukras pirmasis suprato šių augalų gydomąją vertę.
Raudonžiedis berutis (Teucrium scordium) paplitęs nuo Airijos, Pietų Skandinavijos, Estijos iki Viduržemio jūros Europoje, Vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje iki Himalajų, Irano ir Turkijos. Tokioje didelėje teritorijoje išskiriami 4 porūšiai, kuriuos kai kurie autoriai laiko atskiromis rūšimis. Europoje augantis porūšis T. scordium ssp. scordium beveik visame areale laikomas nykstančiu, o Vokietijoje ir Šveicarijoje – kritiškai nykstančiu. Ten belikę vos 5 – 10 % buvusių populiacijų. Čekijoje, nors beveik visos augimvietės išlikusios, bet augalų jose sumažėję iki 70 %. Lietuvoje raudonžiedis, kaip ir kitas – T. scorodonia, siūlomas vadinti česnakiniu (botanikas K. Vilkonis jį pavadino miškiniu) – labai retas. Žinomas vos keliose augimvietėse Kauno, Pakruojo ir Pagėgių rajonuose. Nuo 1962 metų įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dendrologai gal nustebs, kad apie jį rašau. Mat tai daugiametė žolė. Natūralios jos augimvietės – užliejamos, šlapios pievos, upių, ežerų pakrantės, pagrioviai, atviros erdvės ar pakrūmės.
Berutį gavau 2018 metais. Pasodinau gerai matomoje vietoje šalia lelijų. Žemė ten – ant sunkaus raudono molio užpiltas daržo žemės sluoksnis ir perkasant sumaišyta. Laisčiau nereguliariai: 1 – 2 kartus per mėnesį, tik per karščius kartą per savaitę. Bėrutis augo. Apsidžiaugiau, kai besniegę nešaltą žiemą peržiemojo su žaliais lapais. Pamaniau, kad visžalis (gentyje tokių yra). Deja, jau 2019–2020 ir 2020–2021 metų šaltesnėmis žiemomis visi jo lapai ir stiebai nurudo ir styrojo lysvėje, kol nukirpau. Perkėliau į kitą vietą, kur gauna daugiau saulės. Ten elgiasi panašiai. Po didesnių nei -12 C ar ilgesnių šalčių žemei įšalus visos dalys virš žemės ar sniego išdžiūsta. Po sniegu išlieka žalias. 2025 metais vasario 10 dieną dar kuo gražiausiai žaliavo. Vasarą puikiausiai atželia.
Nors tai šlapių ar bent drėgnų vietų augalas, bet pas mane visai neblogai atrodo sausoje dirvoje šalia čiobrelių, tulpių, astilbių. Per 7 metus užaugęs apie 20 cm aukščio ir 40 cm skersmens keru. Natūraliai dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis, bet manasis jokių atžalų ar daigų neturi. Nesišaknija ir žemę liečiančios šakelės. Gal kad žemė sausa? Pats keras atrodo labai tankus dėl gausių priešinių lapų. Lapai, kaip ir pats augalas (gerose sąlygose išauga iki 40 cm aukščio) maži 1,5 – 3 cm ilgio ir 0,4 – 1,5 (2) cm pločio, pailgai elipsiški, bekočiai ar su trumpu koteliu, dantytais pakraščiais (iš kiekvieno šono po 4 – 6 bukus stambius dantelius), abipus plaukuoti. Žiedai kaip lūpažiedžių – nesimetriški, iki 1 cm ilgio, dažniausiai po 3 (1 – 4) išaugę lapų pažastyse, purpuriškai raudoni (gamtoje pasitaiko ir baltų). Žydi liepą – rugpjūtį. Augalas labai kvepia, lankomas bičių, kamanių. Sunokusios vaisių dėžutės skyla į 4 dalis. Jas išnešioja potvynio vanduo. Sėklos smulkios, apie 1 mm ilgio. Rinkti sėklų ar kitaip dauginti nebandžiau. Berutis vertinamas medicinoje. Anksčiau vartotas nuo maro ir plaučių ligų, askaridėms pašalinti. Be gydytojo nurodymų gali pakenkti inkstams, kepenims. Dabar vis dažniau auginamas kaip dekoratyvinė, ilgai lapų nenumetanti ar net su jais žiemojanti daugiametė gėlė arba kiliminis augalas.
Štai dar keletas beručių nuotraukų, augančių Lietuvos ir kitų šalių želdynuose:
Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės ir Editos Medeinos