Japoninė kerija – puošnus krūmas, bet ar tikrai kilusi iš Japonijos ?..
Japonine kerija (Kerria japonica) ją pavadino Europos botanikai nenumanydami, kad tikroji šio augalo tėvynė visai ne Japonija. Čia ji auga sulaukėjusi, pabėgusi iš darželių. O kilusi ji iš Rytų ir Centrinės Kinijos kalnų, kur auga 200 – 3000 m aukštyje, gerai drenuotoje nerūgščioje (pH 6 – 8), lengvoje ar vidutinio sunkumo bei derlingoje, ne per daug sausoje dirvoje, atvirose vietose šlaituose, krūmynuose, retmiškiuose. Krūmas tėvynėje siekia 2 (3), bet mūsų auginti Dubravos medelyne neviršijo 1 – 1,3 m aukščio. Nors tėvynėje ir Japonijoje auga 4 – 9 klimato zonose, bet patekę į Europą egzemplioriai jau 5 zonoje apšąla, prastai žydi. Jiems tinkamesnė 6 klimato zona, kuri pastarąjį dešimtmetį vyrauja didesnėje Lietuvos dalyje. Taigi, sąlygos kerijai augti visai palankios. Jos jauni ūgliai ir šakelės žalios spalvos. Lapai pražanginiai, paprasti, kiaušiniški, ilga smailia, dažnai į šoną nukrypusia viršūne, apskritu ar nežymiai širdišku pamatu, dantytais kraštais, 3 – 10 cm ilgio ir iki 4 cm pločio, viršutinėje pusėje tamsiai žali, nedaug plaukuoti, apatinėje šviesiai žali, tankiai plaukuoti. Lapai skleidžiasi anksti pavasarį. Žydi lapams skleidžiantis, balandį – gegužę. Vėlyvą pavasarį žydėjimas gali nusitęsti iki birželio. Tipinė rūšis ir kai kurios veislės neretai pakartotinai žydi rudenį, rugsėjo mėnesį. Žiedai ryškiai geltoni, 3 – 4 cm skersmens, išaugę po vieną ant trumpų šoninių šakelių viršūnių. Vainiklapiai 5, kuokelių daug. Vaisiai sunoksta birželį – rugpjūtį. Kaulavaisiai susitelkę į grupes, sunokę primena juodai rudas avietes. Krūmas išleidžia daug šaknų atžalų, gerai dauginasi gyvašakėmis. 1983 – 2000 metais medelyne apšaldavo iki sniego dangos, bet greitai atželdavo, tik prasčiau žydėdavo. Vėliau apšalo tik šaltą 2012 metų žiemą. Neapšalę krūmai žydėdavo gausiai. Po apšalimų paprastai negausiai žydėdavo rudenį. Iš esamų apie 15 veislių auginome 3, neskaitant tipinės rūšies.
‘Picta‘ (sin. ‘Variegata‘) krūmas daug žemesnis, nesiekdavo nė 1 m, tankus. Lapeliai mažesni, nei rūšies, pilkai žali, baltais pakraščiais ir išmarginti baltomis ar kreminėmis dėmėmis. Šviesamėgė veislė. Šalčiui atspari kaip ir rūšis. Žiemą gražiai atrodo jos žalios blizgančios šakelės.
‘Aureovariegata‘ ūgelių atsivežiau iš Ukrainos. Įšaknydintas gyvašakes per žiemą laikiau rūsyje. Kitais metais išpikiuotos per žiemą iššalo.
‘Pleniflora‘ žiedai pilnaviduriai (kuokeliai pavirtę žiedlapiais). Beveik kasmet pakartotinai žydi rudenį, rugsėjo mėnesį, tik silpniau. Krūmas išauga apie 1 m aukščio. Auga ir žydi tiek saulėtoje vietoje, tiek nedideliame pavėsyje.
Lenkijoje teko matyti veislę ‘Simplex‘. Ji labai panaši į laukinę japoninę keriją, tik šiek tiek mažesnė, žiedai didesni, platesniais vainiklapiais ir apie savaitę vėliau žydi.
K. Linėjus 1753 metais išleistoje „Species Plantarum“ kerijos nemini. Vėliau į kitą leidinį „Mantisa Plantarum“ ją įrašė kaip Rubus japonica. O pirmasis iš europiečių botanikų ją pamatė ir herbarizavo Engelbertas Kaempferis, 1690 – 1692 metais gyvenęs Nagasakyje. Tuo metu tik šis Japonijos uostas buvo atviras užsieniečiams. 18 amžiuje botanikai, neturėdami žydinčių, o dažnai ir jokių pavyzdžių, tik pagal rašytinius pranešimus iš Japonijos augalą bandė įteisinti, tad prigalvojo visokių pavadinimų. Tik 1818 metais Viljamas Keras atvežė augalą į Kju (Kew) botanikos sodą Londone ir Augustinas Pyramas de Kandolis (A. P. de Candolle) jį pavadino Kerria japonica, pagerbdamas jį atvežusį kolekcionierių. Rūšis yra vienintelė gentyje ir priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai.
Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės