Vijokliniai sausmedžiai

Prieš kurį laiką rašėme apie krūminius sausmedžius, tekstą galima rasti čia. Šį kartą – apie vijoklinius sausmedžius.

Kiek beieškotume botaniniuose leidiniuose, bet Caprifolium genties nerastume. Tad kodėl sausmedinių šeima  pavadinta Caprifoliaceae, o ne pagal sausmedžio (Lonicera) genties pavadinimą? Mat ilgą laiką dar iki K. Linėjaus sugalvotos augalų sistematikos sausmedžiai buvo vadinami Caprifolium. Tik 1703 metais Šarlis Pliumjė (Charles Plumier) juos pavadino Lonicera pagerbdamas vokiečių botaniką gydytoją Adamą Lonicerį (Adam Lonitzer 1528 – 1586). K. Linėjus norėjo įrašyti seną genties pavadinimą, bet supratęs, kad naujasis jau plačiai paplitęs, įrašė jį, o senuoju įvardijo šeimą.

   Taigi, sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimai priklausanti sausmedžių (Lonicera) gentis  didelė.  Joje priskaičiuojama apie 180 rūšių. Paplitusios jos visuose Šiaurės pusrutulio žemynuose vidutinio klimato ir subtropinėje zonose. Daugiausia tai krūmai, bet yra ir kelios medžiais augančios rūšys ir apie pusšimtis lianų. Kaip įprasta, daugiausia rūšių aptinkama Pietryčių Azijoje. Vien Kinijoje auga 57 rūšys, o 23 iš jų Kinijos endemai. Dalis sausmedžių, tame tarpe ir vijokliniai, visžaliai ar pusiau visžaliai, kiti lapus metantys.

   Lietuvoje mes daugiau ar mažiau žinome 11 rūšių, 3 hibridines rūšis ir daugiau nei 10 veislių vijoklinių sausmedžių. O Europoje priskaičiuojama ne ką daugiau rūšių bei hibridų ir arti 100 veislių. Pasirinkimas nemažas. Dauguma jų gali augti ir pas mus. Daugelio vijoklinių sausmedžių žiedai dideli, susitelkę į grupes ar varpas, dažniausiai panašias į plokščiai rutuliškus žiedynus, puošnūs. Apdulkinami dažniausiai naktinių vabzdžių, todėl maloniai kvepia. Kvapas dažniausiai sustiprėja vakare. Žiedai dvilyčiai, augalai vienanamiai. Tai vijoklinės lianos. Į viršų kopia apsivyniodamos atramas. Prie paviršių neprilimpa. Dažniausiai vijokliniai sausmedžiai naudojami apželdinti tvoroms, pavėsinėms, pergolėms ar specialiai įrengtoms atramoms.

   Smailialapis sausmedis (Lonicera acuminata) paplitęs Indijoje, Nepale, Kinijoje, Indonezijoje, Filipinuose aukštokai kalnų slėniuose, šlaituose miškuose ir krūmynuose 6 – 9 klimato zonose. Lenkijoje pietinėje dalyje atsparus, šiauriau Varšuvos per šaltas žiemas apšąla (bent taip buvo iki 2000 metų). Išauga iki 4 m aukščio, po 1 – 2 metrus per metus. Gausiai šakojasi. Šakos apaugusios daugybe nedidelių plaukuotų lapų. Žiedai dažniausiai viršūninėse grupėse po kelis, vamzdiški su plačiai prasiskleidusiomis vainiklapių viršūnėlėmis ir gausiais išsikišusiais kuokeliais, kremiškai geltoni. Lenkai rašo, kad pas juos žydi nuo birželio iki spalio mėnesio, bet rugsėjį mano matytas augalas turėjo vos kelis žiedynus. Dirvai nereiklus, svarbu, kad nebūtų perdžiūvusi. Gražiai atrodo nedideliame ar net pusiau pavėsyje, mat lapų žiemą nenumeta (tėvynėje visžaliai). Saulėtoje vietoje jie žiemą gali tiesiog išdžiūti dėl drėgmės trūkumo. Sodinti reikia geroje užuovėjoje.

    Vienas dažniausiai Lietuvoje auginamų hibridų – Brauno sausmedis (L. x brownii). Jis gautas sukryžminus plaukuotąjį su visžaliu (L. hirsuta x L. sempervirens) sausmedžiais. Nuo visžalio ir atskiriamas praktiškai tik pagal žiedus. Jo viršūninių 1 – 2 porų lapų pamatai suaugę. Kiti lapai 3 – 8cm ilgio, elipsiški, kiaušiniški ar pailgi, buka ar apysmaile viršūne, beveik bekočiai, melsvai žali, pliki. Suaugusių lapų poros sudaro beveik apvalų ar kiek pailgą diską. Metūgliai pliki. Visžalis arba beveik visžalis vijoklis. Žiedai vamzdiški, suaugusiais vainiklapiais, kurių tik pačios viršūnėlės kiek prasiskleidusios, apie 4cm ilgio. Vidinė žiedo pusė dažniausiai oranžinė, išorinė nuo tamsokai oranžinės iki raudonos. Žydi per visą vasarą nuo gegužės iki rugsėjo. Esant šiltam rudeniui manasis augalas žiedus skleidė dar ir spalio pradžioje. Nukenčia nuo stiprių šalčių (apšąla temperatūrai nukritus iki – 26 šalčio) ir vėlyvų pavasarinių šalnų, ypač augdamas saulėtoje vietoje. Nedideliame pavėsyje lapų dažniausiai nenumeta. Priskiriamas 5 – 7 klimato zonoms. Auga bet kokiose dirvose, išskyrus labai sausas ir rūgščias. Po karpymo žydi prastai. Laja palyginti netanki, nes auga greit (po 1 – 2m per metus), ir negausiai šakojasi. Nebent paaukotume dalį vasaros ir jauniems ūgliams išauginus 2 – 3 poras lapų šalintume viršūnes.    Lietuvoje gana dažna veislė ‘Dropmore Scarlet‘ auga kiek lėčiau, iki 1m per metus ir dažniausiai išauga iki 3 metrų. Jos žiedai oranžiškai raudoni. Žydi nuo birželio iki spalio, gausiau nei hibridas. Rudenį išaugina nevalgomas raudonas uogas. Panaši į šią veislė ‘Fuchsioides‘ auga dar lėčiau ir teišauga iki 2 m aukščio. Jos žiedai šviesesni, oranžiškai raudoni. Žydi dar gausiau nei ‘Dropmore Scarlet‘. Jai reikia derlingesnės dirvos. Visa kita kaip hibridui: nedidelis pavėsis, užuovėja, normalaus drėgnumo artima neutraliai dirva. Tik vazonuose mačiau pardavinėjamas veisles: Vokietijoje ‘Mintrum‘ (komerciniu pavadinimu ‘GOLDENTRIUMPET‘) ir ‘Punicea‘, o Prancūzijoje ‘Tolson D‘or‘ ir ‘Plantierensis‘.

   

Apskritalapis sausmedis (L. caprifolium) savaime paplitęs Vidurio ir Pietų Europoje bei Vakarų Azijoje 6 – 9 klimato zonose. Jo lapai apskritai ar plačiai elipsiški arba nežymiai atvirkščiai kiaušiniški, 4 – 10cm ilgio ir 3,5 – 6 cm pločio, bukomis viršūnėmis, pliki, viršutinėje pusėje pilkšvai žali, apatinėje šviesiai melsvai žali. 2 ar 3 viršūninės poros pagrindais suaugusios  į apvalią ar kiek pailgą „lėkštę“. Žiemą lapus numeta. Vos prasiskleidę žiedai balti, vėliau įgauna rausvą atspalvį, o į žydėjimo pabaigą gelsvėja. Palyginus su kitais vijokliniais sausmedžiais žydi gana trumpai – apie 2 – 3 savaites birželį. Tai bene labiausiai kvepiančiais žiedais sausmedis, kvapo stiprumu mažai nusileidžiantis darželiniam jazminui. Anksčiau Lietuvoje buvo bene dažniausiai augintas vijoklinis sausmedis. Pradėjęs dirbti Dubravos medelyne, apleistame daigynėlyje radau išplitusį bene 6 arų plote po jau paaugusių medžių lajomis. Išauga iki 4 – 6m aukščio, gana tankia laja. Žemę siekiantys ūgliai įsišaknija ir taip plinta greičiau, nei sėklomis, kurios pas mus sunoksta rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais. Šviesamėgis. Atvirose vietose žydi gerokai gausiau nei šešėlyje. Dirvoms nereiklus, tik blogiau auga sausose ir rūgščiose. Šalčiui gana atsparus, nors M. Navasaitis nurodo 6 – 8 klimato zonas, bet beveik be apšalimų išgyvena ir 5-oje, t. y. dabar praktiškai visoje Lietuvoje. Veislės ‘Inga‘ neprasiskleidę žiediniai butonai rožiniai, prasiskleidę žiedai kremiškai balti, vamzdeliniai su dvilūpe plačiai išlinkusia viršūne, apie 4cm ilgio. Vijoklis išauga apie 3m aukščio. Jo lapai šiek tiek plaukuoti. Kataloguose dar teko rasti veisles ‘Anna Fletcher‘, ‘Praecox‘, ‘Selection Kordes‘.

    Geltonasis sausmedis (L. flava) jaunas ir neturėdamas atramų gali augti krūmu ir tik vėliau pradėti vyniotis. Karpant galima išauginti net metro ar aukštesnę gyvatvorę. Šis sausmedis savaime auga JAV rytinėje dalyje nuo Šiaurės Karolinos iki Džordžijos, Oklahomos, Alabamos 5 – 8 klimato zonose. Jo lapai 4 – 8cm ilgio, elipsiški ar plačiai elipsiški, buka arba smailia viršūne, abipus pliki (kartais apatinė pusė truputį plaukuota), viršutinėje pusėje šviesiai žali, apatinėje šviesiai melsvai žali. Viršutinė lapų pora tarpusavyje suaugusi. Žiedai dažniausiai po 3 viršūninėje menturėje, apie 3cm ilgio, oranžiškai geltoni, kvapnūs. Žydi dažniausiai birželio mėnesį apie tris savaites. Uogos raudonos, nevalgomos. Tai vienas lėčiausiai augančių vijoklinių sausmedžių, išaugantis apie 2 – 3m aukščio. Dirvai nereiklus, bet sausoje žemėje plonesnės šakelės dažnai apdžiūsta. Augintas Dubravos medelyne aname šimtmetyje po sniegu peržiemodavo gerai, molio dirvoje gausiai žydėdavo. Daugindavome vasarinėmis gyvašakėmis. Veislių, atrodo, neturi.

    Hibrido Lonicera x heckrottii (L. sempervirens x L. x americana) apie praeito šimtmečio vidurį išauginto JAV nesu matęs, bet auginau jo veislę ‘Goldflame‘. Vijoklis gausiai žydėdavo nuo birželio vidurio iki stipresnių šalnų spalio mėnesį. Motininis augalas, nuo kurio karpiau gyvašakes ant tvoros buvo išaugęs po 3 metrus į šonus, bet netankus. Augo greitai. Žiemą atviroje vietoje lapus dažniausiai numesdavo, pavėsyje ar po sniegu jie peržiemodavo. Pavasarį padaugintos gyvašakės rudenį dažnai viršydavo 1 m aukščio, o vasaros dauginimo, jei ruduo nebūdavo šaltas, jas beveik pavydavo. Šaknijosi labai lengvai. Kartais pražysdavo net pirmamečiai augalai. Žiemas išgyvendavo panašiai, kaip apskritalapis sausmedis. Žiedai kekėse dažniausiai po 5 – 7, apie 5 – 6 cm ilgio vamzdeliai su plačiai prasiskleidusiomis viršūnėmis, išorėje purpuriškai rožiniai, vidinėje pusėje geltoni, kvapnūs. Literatūroje nurodoma, kad tipinis hibridas JAV žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais išorėje violetiškai ar oranžiškai purpuriniais, o vidinėje pusėje geltonais ar kremiškais žiedais. Išauga 3 – 8m aukščio. Auga 5 – 8 klimato zonose. Nereiklus dirvai, nemėgsta tik sausų ir rūgščių. Gerai atrodo saulėtoje vietoje ir nedideliame pavėsyje. Mačiau dar dviejų veislių: ‘American Beauty‘ ir ‘Goldquelle‘ nuotraukas. Sprendžiant iš jų žiedynais ne kažkuo skyrėsi nuo ‘Goldflame‘, tik žiedų vidinė pusė šviesesnė.

    Šliaužiantysis sausmedis (L. henryi) daugiau vertinamas ne dėl žiedų, o gražių lapų. Visžalis. Išauga apie 3m aukščio. Lapai apie 10cm ilgio, lancetiški, tamsiai žali, žvilga. Žiedai negausūs, dažniausiai po 2 lapų pažastyse arba ūglių viršūnėse trumpose varpose tamsiai rausvi, kartais gelsvai raudoni, vamzdiški. Žydi birželio – liepos mėnesiais Rudenį sunoksta juodos uogos. Jautrus šalčiui (nušąla prie -23 laipsnių). Žemei įšalus lają būtina pridengti. Geriau sodinti nedideliame pavėsyje, geroje užuovėjoje prie neaukštų atramų.

Plaukuotojo sausmedžio (L. hirsuta) žiedai beveik nekvepia. Vijoklis išauga iki 5m aukščio. Jo lapai abipus plaukuoti, blakstienotais kraštais, 5 – 11cm ilgio, elipsiški, pleištišku pamatu ir smailia viršūne, tamsiai žalia viršutine ir pilkai žalia apatine puse. Viršūninė pora, kartais dvi poros lapų

tarpusavyje suaugę. Žiedai viršūninėse menturėse po 2 – 4, dvilūpiai, 2 – 2,5 cm ilgio, oranžiškai geltoni, išorėje liaukingai plaukuoti. Žydi birželio mėnesį. Uogos raudonos. Jo tėvynė Šiaurės Amerika. Dekoratyviniuose želdiniuose nemačiau, tik viename botanikos sode.

    Melsvalapio sausmedžio (L. glauca) neauginau, bet iki 1985 metų jis augo Girionyse privačioje sodyboje. Krūmas, kurio šakos vyniotis pradeda tik išaugusios virš 1 metro. Lapai viršutinėje pusėje tamsiai melsvai žalsvi, apatinėje šviesiai melsvi, abipus pliki. 1 viršutinė lapų pora tarpusavyje suaugusi, primena lėkštę, kitos 2 – 3 suaugusios poros  turėjo vis ryškesnes viršūnes. Žiedai viršūninėse varpose dažniausiai po dvi mentures, geltoni ar gelsvi. Žydėdavo gegužės pabaigoje ar birželį, gana negausiai. Puošniai atrodė dėl melsvos lapų spalvos. Buvo išaugęs apie 3m aukščio prie pietinės namo sienos, apsivyniojęs lietvamzdį. Niekur kitur šio sausmedžio nemačiau. Kilęs jis iš Šiaurės Amerikos.

    Japoninis sausmedis (L. japonica) natūraliai auga Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje 4 – 10 klimato zonose. Šiaurinėje arealo dalyje arba kalnuose augantys lapus numeta, kitur visžalės lianos. Lietuvoje šaltesnėmis žiemomis, kai temperatūra bent kelias dienas nukrenta žemiau -20 lieka be lapų. Tėvynėje išauga iki 10 m aukščio. Jo lapai kiaušiniški ar plačiai ovalūs, 3 – 8 cm ilgio ir 1,5 – 4,5 cm pločio, kartais giliai skiautėti, pliki, blakstienotais kraštais. Viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė kiek šviesesnė. Žiedai balti ar gelsvai balti, lyg apibarstyti purpuriškais milteliais (skiriamasis požymis), kvepia, iki 5cm ilgio. Uogos melsvai juodos. Europoje ir Lietuvoje auga iš šiltesnių zonų kilę augalai, todėl jau prie -23 laipsnių šalčio apšąla, o spustelėjus didesniam šaltukui gali ir visai iššalti. Jo ramybės periodas trumpas, tad švelnią žiemą ir šiltą pavasarį anksti pradeda vegetaciją. Literatūroje aprašoma iki 20 japoninio sausmedžio veislių. Dubravos medelyne auginom dvi: ‘Aureoreticulata‘ auga daug lėčiau, nei rūšis ir nebūna aukštesnė, nei 3 metrai. Jos lapai trumpesni, mažesni, apvalesni, tamsiai žali su ryškiai geltonomis gyslomis, lyg geltonu tinklu su gelsvomis dėmelėmis. Iki 2015 metų pas mane augo tik besidriekdama ant žemės po magnolijos laja sudarydama margą kilimą. Bent kiek palypėjusi ant tvoros aukštyn žiemą nušaldavo (priklauso 6 klimato zonai). Lapų nenumesdavo. Saulėtoje vietoje reikėdavo dengti eglišakėmis. Nežydėjo. Lenkijoje ši veislė žydėdavo nuo birželio iki rudens. ‘Halliana‘ žiedai labai kvapnūs, tik prasiskleidę balti, vėliau gelsta, lyg apibarstyti rausvais milteliais. Žydi gausiai ir ilgai, nuo birželio vidurio iki rugsėjo ar net spalio. Išauga iki 5 metrų. Lapus numeta tik labai šaltą žiemą. Saulėtoje vietoje žiemą būtina pridengti. 6 klimato zonos augalas. Nemėgsta vėjuotų vietų. Dirvai mažai reikli veislė, tik sausų ir rūgščių reikia vengti.

   

Palaipinis sausmedis (L. prolifera) kilęs iš Šiaurės Amerikos, augintas Kauno botanikos sode. Kitur jo nemačiau. Augimu kiek panašus į geltonąjį sausmedį, iš pradžių augantis krūmu, vėliau šakos pradeda vyniotis. Išauga iki 4 m aukščio. Žiedai panašūs į geltonojo sausmedžio, tik ne oranžiškai, o balsvai geltoni, šviesesni. Auga varpose, kurias sudaro 2 – 4 menturės, tad varpose žiedų daugiau. Lapai pailgai atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, 5 – 9cm ilgio. Jų viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė melsva, plaukuota. Žydėjo apie 2 savaites birželio mėnesį.

    Vijoklinis sausmedis (L. periclymenum) paplitęs Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje, Kaukaze 5 – 9 klimato zonose. Jo arealo šiaurinė riba prieš 30 – 40 metų buvo visai netoli Lietuvos Karaliaučiaus srityje prie Aistmarių. Dabar ji ko gero jau bus Lietuvos vakarinėje dalyje, nes prieš keletą metų botanikai yra radę augantį miške prie Nemuno deltos. Galbūt tai iš paukščių užneštos sėklos iš dekoratyvinių želdinių išdygęs egzempliorius. Išauga iki 5 – 7m aukščio. Vasaržalis. Lapai iki 6 cm ilgio, net viršūninėse porose tarpusavyje nesuaugę, smailiomis ar bukomis viršūnėmis, elipsiški ar kiaušiniški, tamsiai žalia viršutine ir melsva apatine puse. Žiedai iki 5 cm ilgio, labai kvapnūs, ypač vakare ir naktį. Jie ūglių viršūnėse skėtiškose kekėse po keliolika arba menturėse po 3 – 5, gelsvai balti, išorinėje pusėje rausvo atspalvio. Uogos raudonos. Žydi ilgai, bet nevienodai gausiai jau nuo balandžio iki rugpjūčio pabaigos. Gausiausiai gegužę – birželį. Dėl labai malonaus stipraus kvapo dažnai sodinti palangėse, prie pavėsinių, lauko suolelių. Laja netanki. Dirvai nereiklus. Nemėgsta tik rūgščių ir perdžiūvusių. Saulėtose vėjuotose vietose prieš 20 – 30 metų apšaldavo iki sniego dangos. Dabar nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Auga greit ir net stiprokai apšalę augalai vasarą pražįsta. Veislių turi bene daugiausiai iš sausmedžių. Dubravos medelyne auginome 3: ‘Belgica‘ išauga iki 3 – 6 m aukščio. Žiedai purpuriškai raudoni ar kiek violetiški išorėje ir geltoni ar kremiškai gelsvi vidinėje pusėje. Dažniausiai žydi nuo gegužės pabaigos – birželio iki rugsėjo vidurio. ‘Serotina‘ nuo ‘Belgica‘ skyrėsi tik balta ar kremiška vidinės pusės žiedų spalva. ‘Graham Thomas‘ žydi nuo birželio ik rugsėjo beveik vienodai gausiai. Žiedai šviesiai geltoni su nežymiu rausvumu išorėje. Išauga iki 4 m aukščio.

Visžalis sausmedis (L. sempervirens) paplitęs JAV rytinėje pusėje nuo Meno ir Niujorko iki Floridos ir Teksaso 4 – 9 klimato zonose. Išauga iki 4 m aukščio. Lietuvoje per šaltas žiemas lapus dažnai numeta. Lapai 3 – 8cm ilgio ir 1,5 – 5cm pločio, smailiaviršūniai arba buki, abipus pliki. Dvi viršutinės poros tarpusavyje suaugusios. Žiedai bekvapiai, retose varpose ūglių viršūnėse, išorinėje pusėje ryškiai šviesiai raudoni, vidinėje šviesiai oranžiniai, apie 5 cm ilgio. Vainiklapiai suaugę į vamzdelį, panašiai kaip Brauno sausmedžių, tik kiek ilgesni ir jų viršūnėlės plačiau prasiskleidusios. Žydi nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Šviesamėgis, kiek reiklesnis dirvos derlingumui, nei Brauno sausmedis. Augalas auga per visą vasarą iki vėlyvo rudens, nespėja sumedėti, todėl ūgliai beveik kasmet apšąla, o labai šaltomis žiemomis nušąla iki sniego dangos. Atželdavo greit ir tais metais žydėdavo. Yra apie 10 veislių, bet jų neauginome.

    Stambiažiedis sausmedis (L. x tellmanniana) – tai hibridas, išaugintas Vengrijoje sukryžminus L. sempervirens ‘Superba‘ su L. tragophylla. Vijoklis išauga iki 15 m aukščio. Jį gana patikimai galime atpažinti iš lapų, kurių viršutinė pora suaugusi į vieną, pailgo disko pavidalo. Antroji pora tik neplačiai suaugusiais pamatais, pusiau skrituliški, didesni už visus kitus (ir už viršutinę suaugusių lapų porą). Visi kiti lapai tarpusavyje nesuaugę, kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški 7 – 10 cm ilgio ir 4 – 7 cm pločio, link ūglio pagrindo vis mažėjantys, pliki, lygiakraščiai, viršutinėje pusėje žali, apatinėje melsvai žali. Žiedai 4 – 7 cm ilgio, geltoni, grupėmis susitelkę ūglių viršūnėse. Žydi birželį apie 2 – 3 savaites. Dubravos medelyne jį kažkodėl pavykdavo sunkiau padauginti, nei kitus sausmedžius. Raudonose uogose sėklos sunokdavo rugsėjį. Sudygdavo, bet daigai dažniausiai neišgyvendavo. Gana gerai plito atlankomis, tad jomis dažniausiai ir platindavome. Geriausiai augo priemolio ir molio dirvose, prastai sausame smėlyje. M. Navasaitis rašo, kad tai 7 – 9 klimato zonų augalas, lenkai tvirtina, kad 5-os. Dubravos medelyne tuo laiku buvo vienas atspariausių šalčiui vijoklinių sausmedžių. Po sniegu nenukentėdavo, o atviroje vietoje ūgliai apšaldavo tik esant žemesnei nei -25 laipsniai temperatūrai. Veislės ‘Joan Sayer‘ nemačiau. Kitų, berods, neturi.

     Beveik visi vijokliniai sausmedžiai auga greitai, po 1 – 2 metrus per metus. Bet jauni ūgliai nelinkę šakotis, tad tvoros viršų pasiekia vos vienas – kitas stiebas. Norint sutankinti tenka karpyti, genėti. Daugelio jų vegetacijos periodas ilgas ir jauni ūgliai nukenčia ir nuo šalčio ir nuo šalnų. Beveik visi nepakenčia sausrų. Bet visus trūkumus atperka ilgas ir gausus žydėjimas, lengvas dauginimas, malonus kvapas.  

LDD garbės narys Rimvydas Kareiva

Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės ir Editos Medeinos