Krūminių sausmedžių įvairovė
Krūminiai, kaip ir vijokliniai sausmedžiai (Lonicera), neretai auginami dekoratyviniuose želdiniuose, alpinariumuose, gyvatvorėse, pavieniui ar grupėmis parkuose, skveruose, sodybose. Iš daugiau nei 130 rūšių krūmų populiaresnės apie 20.
Baltauogis sausmedis (L. albertii) Lietuvoje išauga kiek aukštesnis nei 1 metras ir bent dvigubai platesnis. Tėvynėje gali siekti beveik 2 metrus. Natūraliai paplitęs Tibete ir Vidurinės Azijos (Kazachstano, Kirgizijos, Turkmėnijos) kalnuose, upių slėniuose, pievose, retuose krūmynuose, šlaituose 5 – 9 klimato zonose. Dirvos ten daugiausia vidutinio derlingumo ir derlingi priesmėliai, priemoliai nuo silpnai rūgščių iki kalkingų (pH 6 – 9), normalaus drėgnumo. Krūmo šakos plonos, lanku išlinkusios, dažnai besidriekiančios pažeme, tarpusavyje susiraizgiusios. Drėgnoje žemėje įsišaknyja. Lapai siauri, linijiški ar lancetiški, 2 – 4 cm ilgio ir apie 1,5 cm pločio, bukomis viršūnėmis, lygiakraščiai, pilkai žali. Tarp žalių augalų krūmas atrodo labai šviesus. Jį labai puošia kartais nuo gegužės vidurio, dažniau birželio pradžioje besiskleidžiantys rausvai alyviniai žiedai. Jie palyginti smulkūs, apie 1 – 1,2 cm, po 2 lapų pažastyse. Krūmas žydi apie 12 – 18 dienų Uogos balsvos, apie 8 mm skersmens, lyg miltuotos, dažnai su melsvai rausvu atspalviu. Sunokusios puošia krūmą ne ką prasčiau nei žiedai. Sunoksta rugpjūčio mėnesį. Gražios išlieka iki stiprių šalnų. Krūmas gražiausiai žydi atvirose vietose, bet neblogai atrodo ir nedideliame pavėsyje. Dubravos medelyne jį auginome 1985 -1990 metais. Tuo metu atvirose vėjuotose vietose stipriai apšaldavo ar iššaldavo visai, peržiemodavo tik po sniegu. Jauni žydėjo negausiai. Sulaukę 5 metų po pasitaikiusios šiltesnės su gausiu sniegu žiemos birželį pražydo labai gausiai. Žiedai priminė alyvų žiedus. Jų kvapas priviliodavo daug vabzdžių. Užmezgė po keliolika uogų. Surinktos sėklos kitais metais sudygo, bet per labai šaltą žiemą, nors ir po sniegu, daigai neišgyveno. Iššalo ir visi didesni krūmai. Gaila, nes tuo metu tai buvo vieni gražiausių neaukštų krūmų, puošnių tiek žiedais, tiek lapais, tiek vaisiais. Dabar Lietuvos želdynuose baltauogis sausmedis labai retas. O gaila.
Alpinis sausmedis (L. alpigena) paplitęs Europos kalnuose nuo Pirėnų (Ispanija) iki Balkanų (Graikija, europinė Turkijos dalis) 500 – 2300 m aukštyje, o jo porūšis ssp. glehnii, kartais laikomas atskira rūšimi (L. glehnii), aptinkamas Sachalino, Kurilų, Hokaido ir Honšiū salose Rytų Azijoje. Tėvynėje auga aukštuose krūmuose, žolių turtinguose lapuočių miškuose, daubose, pamiškėse kalkingoje (pH 7 – 9), derlingoje normalaus drėgnumo dirvoje, užuovėjoje, daliniame ar didesniame pavėsyje (ten jo laja retesnė) ir atvirose, saulėtose vietose, 4 – 6 klimato zonose. Lietuvoje vienur kitur auga parkuose, sodybose. Kartais išauga vienas kitas savaiminukas. Jo žiedai 1 – 1,3 cm ilgio, gelsva ar žalsvai gelsva vidine ir rausvai ar tamsiai raudona išorine puse, po 2 lapų pažastyse. Žydi gegužę. Vaisiai – apie 9 mm skersmens raudonos žvilgančios uogos. Nevalgomos. Krūmas kaip dekoratyvinis labiausiai vertinamas būtent dėl vyšnias primenančių uogų, kurios sunoksta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.
Dubravos arboretume auga keli žemaūgiai alpiniai sausmedžiai. Įvairiuose šaltiniuose jie laikomi tai alpinio sausmedžio forma, tai porūšiu, tai varietetu, bet dekoratyvinėje sodininkystėje tokie augalai paprastai priskiriami veislei, taigi Lonicera alpigena ‘Nana‘. Taip jie įvardinami ir sename, bet gana patikimame veikale „Index of Garden Plants“ (Mark Griffiths, 1997). Tai iki 1 m aukščio ir beveik tokio pat pločio krūmas anksti sprogstančiais gana dideliais ryškiai žaliais kiek plaukuotais lapais, tamsiai raudonais žiediniais pumpurais, raudona išorine ir gelsva arba raudona vidine žiedų puse, raudonomis dulkinėmis. Labai dekoratyvus ankstyvą rudenį, gausiai apkibęs ilgakotėmis ryškiai raudonomis, pusiau peršviečiamomis nemažomis uogomis. Lietuvos želdynuose retas, nors dėl pakantumo įvairioms aplinkos sąlygoms, „patogaus“ dydžio ir dekoratyvumo galėtų būti plačiau auginamas. Lengvai dauginamas vasaros auginiais.
Melsvauogis sausmedis (L. caerulea) plačiai paplitęs daugiausiai kalnų miškuose nuo labai šaltų miškatundrės zonų Kamčiatkoje, Tolimuosiuose Rytuose, per Kinijos, Vidurinės Azijos , Kaukazo kalnus į Europą iki Pirėnų. Tokiame dideliame areale turi ne mažiau 9 porūšių, kurie anksčiau dalies botanikų laikyti rūšimis. Mums šis sausmedis geriau žinomas kaip sodo augalas, duodantis vienas ankstyviausių skanių uogų. Dažniausiai tai kamčiatkinis melsvauogio sausmedžio porūšis (L. caerulea ssp. kamtschatica), rečiau valgomasis (L. caerulea ssp. edulis).
Kamčiatkinis išauga apie 1 m aukščio, rečiau aukštesniu krūmu. Sulapoja anksti, vos sniegui nutirpus (2025 m. sausio 27 d. manieji rusiškų veislių krūmai jau pradėjo skleisti lapus, lenkiškų veislių dar laukė). Žydi taip pat anksti, balandį ar gegužę. Žiedai po 2 lapų pažastyse, geltoni ar gelsvi, kvepia. Jie šiek tiek ilgesni nei 1 cm, nenušąla net esant stiprioms, iki -8 laipsnių šalnoms. Žiedus dažniausiai pirmos lanko kamanės, o šiltesniu oru bitės. Uogos sunoksta dažnai net anksčiau už pirmąsias žemuoges, jau gegužės pabaigoje. Sunokusios uogos krūme laikosi apie 1 – 2 savaites, po to nukrinta. Jas labai mėgsta strazdai, varnėnai, pastebėjau, kad ir karklažvirbliai. Dekoratyvumu kamčiatkinis sausmedis nepasižymi. Mano kieme dviejų rusiškų veislių lapai pradeda ruduoti jau rugpjūčio pabaigoje, tiesa, nukrinta gerokai vėliau, kartu su kitais krūmais. Dviejų lenkiškų veislių lapai žaliuoja savaite – dviem ilgiau.
Valgomasis sausmedis (L. caerulea ssp. edulis) išauga apie 2 m aukščio. Šalčiui, kaip ir kamčiatkinis, visiškai atsparus. Žydi šiek tiek vėliau – apie gegužės pradžią ir keliom dienom vėliau sunokina mėlynas uogas. Kad gerai derėtų, reikia bent dviejų skirtingų veislių krūmų (tai galioja visiems valgomus vaisius vedantiems sausmedžiams). Kažkada laukines šių sausmedžių formas bandėme auginti gyvatvorėse. Jų uogos smulkesnės, karčios. Paklausos nebuvo, tad medelyne auginti nustojome.
Kvapnusis sausmedis (L. fragrantissima) savaime auga Kinijoje kalnuose lapuočių miškuose 100 – 2700 m aukštyje, bet pasaulyje plačiai paplitęs kaip dekoratyvinis. Į Europą jį 1830 metais atvežė Robertas Fortūnas. Jo žiedai stipriai kvepia jazminais. Žydi labai anksti, tėvynėje sausio – balandžio, o vaisius sunokina balandžio – birželio mėnesiais. Uogos labai savotiškai suaugusios po dvi, apie 1 cm skersmens, raudonos, nevalgomos. Tai vienas pirmųjų pavasarį bičių lankomų augalų. Olandijoje, Boskope, Esvelto medelyne kovo mėnesį krūmai buvo jau įpusėję žydėti, nors pavasarinės svogūninės gėlės (tulpės, narcizai) dar tik lindo iš po žemių. Pusiau visžalis 1 – 2 m aukščio išaugantis krūmas šiaip netankus, bet pakarpytas gerokai sutankėja. Jo šakos su balta šerdimi, kai daugelio kitų sausmedžių tuščiavidurės. Lapai savo forma labai įvairuoja, nuo širdiško iki pleištiško pamato, bukos ar smailios viršūnės, nuo lancetiškų iki kiaušiniškų ar ovalių, abipus pliki ar plaukuoti, blakstienotais kraštais, 3 – 9 cm ilgio ir 1 – 4,5 cm pločio, sodriai šviesiai žalia viršutine ir kiek blankesne apatine puse. Žiedai lapų pažastyse poromis, nuo baltos iki kremiškai gelsvos spalvos, neretai su blyškiu rausvu atspalviu, 1 – 1,5 cm ilgio. Europoje atsparus šalčiui (tėvynėje auga 5 – 9 klimato zonose), užterštam orui. Rekomenduojama sodinti kaip kvepiantį krūmą grupėje su kitais augalais, pavieniui. Genėti tuoj augalui nužydėjus. Dažnai kryžminamas su kitomis rūšimis, norint hibridams suteikti stiprų malonų kvapą.
Dengtažiedis sausmedis (L. involucrata) savaime auga Šiaurės Amerikoje nuo miškų zonos ribos iki Meksikos 5 – 9 klimato zonose. Dubravos medelyne augintas nenukentėdavo net šalčiausiomis žiemomis. Tėvynėje iki 3 m aukščio krūmas, bet medelyne retai viršydavo 1 -1,3 m, atviroje vietoje arboretume siekė 2 metrus. Vasaržalis. Lapai 5 – 13 cm ilgio, žali, kiaušiniški ar atvirkščiai kiaušiniški, smailia viršūne, pleištišku ar apvaliu pamatu. Metūgliai pliki. Žiedai taisyklingi, balsvai gelsvi, gelsvi ar šiek tiek rausvi, 1,5 cm ilgio. Krūme jų negausu. Žydėdavo birželį. Rausvomis pažiedėmis apgaubtos juodos tarpusavyje nesuaugusios iki 1 cm skersmens uogos sunokdavo liepą. Sėklos puikiai sudygdavo, daigai peržiemodavo nedengti. Europoje auginamas gatvių želdiniuose, vienur kitur parkuose, rekreacinėse zonose. Yra aprašyta keletas veislių: ‘Lebo‘, ‘Orange Dwarf‘, ‘Satu‘, ‘Vian‘. Jų nesu matęs.
Amūrinis sausmedis (L. maackii) paplitęs nuo Rusijos Paamūrio srities, Šiaurės Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje 4 – 8 klimato zonose. Tai aukštas, iki 5 m (Lenkijoje iki 4) aukščio ir apie 2 m skersmens vasaržalis krūmas. Auga greitai. Dirvai, drėgmei nereiklus, šalčio nebijo. Jo jauni ūgliai gausiai plaukuoti. Lapai tamsiai žali, kiaušiniški, iki 8 cm ilgio, kartais lancetiški, smailia viršūne ir pleištišku, kartais apvaliu pamatu, abipus plaukuoti. Žiedai balti, į žydėjimo pabaigą gelsvėjantys, 3 – 4 cm ilgio, labai gausūs birželio mėnesį, kvepia. Raudonos apie 6 – 7 mm skersmens uogos sunoksta rugsėjį ir dažnai kabo visą žiemą puošdamos krūmą. Žydėjimo metu gausiai lankomas bičių, žiemą – paukščių. Krūmas didelis, tad tinka parkams, skverams, didesnėms sodyboms. Gražiai žydi ir nedideliame pavėsyje, kiek silpniau gerokai tamsesnėje vietoje, po medžių lajomis. Atsparus užterštam orui.
Raudonžiedis sausmedis (L. maximowiczii) paplitęs panašiai, kaip baltažiedis, tik jo nėra Japonijoje. Tai 4 – 7 klimato zonų augalas. Krūmas išauga iki 3 m aukščio. Lapai tamsiai žalia viršutine ir kiek šviesesne apatine puse, 3 – 7 cm ilgio, kiaušiniški ar elipsiški, smailia viršūne ir apvaliu ar širdišku pamatu. Jauni ūgliai pliki. Žiedai violetiškai raudoni, 2 – 2,5 cm ilgio, po 2 lapų pažastyse. Žydi gegužę. Raudonos uogos pamatinėje dalyje suaugusios po dvi. Sunoksta rugpjūčio pabaigoje. Iki žiemos dažniausiai nulesamos paukščių.
Totorinio sausmedžio (L. tatarica) tėvynė – Vakarų Sibiras, Pietų Uralas ir Pavolgio stepės nuo Volgos vidurupio iki Kaspijos jūros, bet jis nuo seno plačiai paplitęs dekoratyviniuose želdiniuose, ypač Europoje. Tarnaudamas kariuomenėje Karaliaučiaus srityje juos mačiau išlikusius kaimuose, miesteliuose ir jau išnykusių sodybų vietose. Vakarų Europoje taip pat neretas parkuose, gatvių želdiniuose, gyvatvorėse, pavieniui ar grupėse. Tai 3 – 9 klimato zonų augalas, labai atsparus visokioms negandoms: šalčiui, karščiui, sausrai, vėjams. Neturi labai pavojingų kenkėjų, retai serga. Šviesamėgis. Nebijo karpymo. Sparčiai auga net prastose dirvose. Lietuvoje buvo dažnas senuose parkuose, miestų, pakelių želdiniuose, geležinkelių apsauginėse juostose. Krūmas išauga 2 – 3, kartais iki 6 m aukščio. Jo šakos su šerdimi (ne tuščiavidurės), metūgliai pliki. Lapai 3 – 6 cm ilgio, kiaušiniški arba pailgai lancetiški, smailia viršūne (retai apybukiai), apvaliu ar nežymiai širdišku pamatu, dažniausiai abipus pliki. Žiedų, kaip ir vaisių, spalva įvairuoja priklausomai nuo porūšio ar veislės, bet dažniausiai tamsiai rožinė. Jie po 2 išaugę lapų pažastyse, iki 2 cm ilgio, žydi gegužę – birželį 3 – 4 savaites, kartais dar ilgiau. Uogos sunoksta liepą. Nevalgomos. Jas lesa strazdai. Dubravos medelyne tipinę rūšį dauginome sėklomis. Dygo lengvai. Auginome kelias jo veisles:
‘Alba‘ žiedai balti, vaisiai geltoni;
‘Latifolia‘ lapai iki 10 cm ilgio ir 5 cm pločio. Žiedai rožiniai;
‘Parviflora‘ lapai maži, vos iki 2,5 cm. Žiedai balti, gerokai mažesni, nei tipinio krūmo. Uogos raudonos ar oranžinės;
‘Sibirica‘ žiedai ryškiai raudoni.
Vakarų Europoje priskaičiuojama apie 20 dekoratyvinių veislių.
Alyvažiedis sausmedis (L. syringantha) paplitęs Tibete ir Centrinėje Kinijoje 6 – 9 klimato zonose. Tėvynėje krūmas išauga 2 – 3 metrus, o Dubravos medelyne augintas neviršydavo 1 metro. Jo ūgliai pliki, ploni. Lapai pailgai ovalūs, smulkūs, iki 2,5 cm ilgio ir 1 cm pločio, viršutinėje pusėje melsvi ar pilkšvai žali, apatinėje dar šviesesni, dažnai ne priešiniai, o menturėse po 3. Iš toliau alyvažiedžio sausmedžio krūmai labai priminė baltauogį. Žiedai lapų pažastyse po 2, apie 1,5 cm ilgio, rausvai alyviniai, panašūs į baltauogio sausmedžio (forma ir spalva labai priminė alyvas), tik truputį didesni, kvapnūs. Žydi birželio mėnesį apie 15 dienų. Raudonos uogos sunoksta nuo rugpjūčio vidurio. Šis sausmedis panašus į baltauogį. Žydi panašiu laiku, bet gerokai jautresnis šalčiui ir vėjams. Medelyne žiemojo tik po sniegu pridengtas eglišakėmis. Kasmet apšaldavo ūglius, kentėjo nuo šalnų. Blogai augo sausoje dirvoje, ypač smėlyje, kiek geriau molingoje. Sulaukę šalto besniegio gruodžio iššalo mulčiuoti ir eglišakėmis dengti augalai. Europos kataloguose aptikau veislę ‘Grandiflora‘ ir varietetą var. wolfii. Natūroje jų nemačiau.
Mažalapis sausmedis (L. microphylla) išauga neaukštu, iki 1 m aukščio krūmu pailgai atvirkščiai kiaušiniškais ar ovaliais, dažniausiai bukomis viršūnėmis iki 2,5 cm ilgio lapais. Jie plaukuoti, blakstienotais kraštais, antroje vasaros pusėje neretai nuplinka. Žiedai gelsvai balti, apie 1 – 1,5 cm ilgio. Žydi gegužės antroje pusėje. Vaisiai – raudonos uogos apie 6 mm skersmens, suaugusios po 2. Paplitęs Vidurinės ir Centrinės Azijos kalnuose nuo Pietvakarių Sibiro, Šiaurės Rytų Afganistano per Himalajus, Kiniją iki Taivano. Auga aukštikalnėse subalpinėje zonoje. Šviesamėgis. Gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų, nors ankstyvų, tik pradėjęs vegetaciją, nebijo. Į Europą atvežtas apie 1818 metus.
Lonicera ligustrina paplitęs Centriniuose, Rytų ir Pietų Himalajuose, Butane, Nepale, Indijoje, Centrinėje ir Pietų Kinijoje 6 – 10 klimato zonose. Šis pavadinimas anksčiau mums kažin ar buvo girdėtas. Dar nuo studentų laikų žinojau skėstašakį (L. pileata) bei blizgųjį (L. nitida) sausmedžius. Gi dabar pavadinimas L. pileata laikomas L. ligustrina var. pileata, o L. nitida – L. ligustrina var. yunnanensis sinonimu. Tad kaip dabar juos lietuviškai vadinti, jei L. ligustrina kol kas neturi lietuviško vardo? Beje, daugelis kitų šaltinių, ypač užsienio medelynai, vis dar lieka prie L. nitida ir L. pileata.
Tipinį augalą, tiesa, dar L. nitida pavadinimu mačiau Lenkijoje. Tai visžalis apie 1 m aukščio krūmas tamsiai žaliais, odiškais, labai gausiais lapais, kurie man priminė buksmedžių (medelyno savininkas su tuo nesutiko, jam jie buvo panašesni į mirtų) lapus. Žiedai smulkūs, tarp lapų beveik nepastebimi, kremiškai balti. Lenkijoje žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio, o vokiečių kataloge rašoma, kad jau nuo balandžio iki gegužės. Kvepia. Uogos raudonos arba violetiškai purpurinės. Lenkijoje sunoksta spalį. Gerai auga humusingoje normalaus drėgnumo kalkingoje (pH 7 – 9) dirvoje pusiau pavėsyje. Atviroje vietoje reikia laistyti, o žiemą pridengti. Tai 7 -9 klimato zonų augalas, tad pas mus vien eglišakių nepakaktų.
Labai panašaus jautrumo veislė L. nitida ‘Elegant‘. Jos šakos auga horizontaliai (tipinio stačios ar kylančios). Išauga apie 1 m aukščio ir panašaus pločio. Žemę liečiančios šakos drėgnoje dirvoje įsišaknija. Lapai apie 1,5 cm ilgio, matiniai, tamsiai žali. Gerai auga gan tamsioje vietoje, net po aukštesniais spygliuočiais. Rekomenduojama šiltesnėse vietose po medžių lajomis kaip kiliminis augalas.
Dubravos medelyne apie 1985 -1991 metus bandėme auginti L. ligustrina var. pileata, anuomet dar laikytą atskira rūšimi (L. pileata). Skėstašakis sausmedis šiek tiek atsparesnis šalčiui, nei L. nitida. Lenkai jį priskiria 6 klimato zonai (pas juos augantį L. nitida ir veislę ‘Elegant‘ – 7). Tėvynėje (Centrinėje Kinijoje jis auga 5 – 9 klimato zonose) krūmas išauga apie 0,5 m aukščio ir iki 2 m skersmens. Lapai žvilga. Laja tanki, mat šakelės auga beveik vienoje plokštumoje. Žiedai nesiekia 1 cm ilgio, kremiškai balti, pasislėpę tarp lapų, kvapnūs. Lenkijoje žydi gegužę – birželį. Mūsų auginti nežydėjo. Po sniegu peržiemodavo, bet pavasarį jam tirpstant dažnai nukentėdavo lapija. Apšaldavo ir po stipresnių šalnų. Augo lėtai. Jiems reikalinga derlinga, drėgnoka, kalkinga (pH 7 – 9) dirva, bent silpnas pavėsis. Medelyne vasarą saulėtoje vietoje molingoje dirvoje augo lėtai. Po ypač šaltos žiemos, nors apdengti eglišakėmis ir apipilti sniegu, neišgyveno. Lenkai teigia, kad pašalę šie sausmedžiai greitai atsistato. Nebijo sausrų ir užteršto miestų oro, karpymo, todėl tinka kaip kiliminiai augalai ir neaukštoms gyvatvorėms. Manau, Lietuvoje jie ateityje galėtų pakeisti dabar daug kur buksmedinio ugniuko „suvalgytas“ buksmedžių gyvatvores.
Liko nepaminėtas vienintelis savaiminis Lietuvos sausmedis – paprastasis (L. xylosteum). Paplitęs Vidurio ir Šiaurės Europoje, Vakarų Sibire. Š. Amerikoje laikomas invaziniu ir nerekomenduojamas auginti. Lietuvoje dažnas lapuočių ir mišriuose miškuose, jų laukymėse, kirtavietėse. Tai apie 2 aukščio ir panašaus skersmens krūmas plačiai elipsiškais ar kiaušiniškais plaukuotais lapais, balsvais, į žydėjimo pabaigą – gelsvais žiedais. Skirtingai nuo daugumos kitų sausmedžių rūšių, apdulkinamų kamanių, paprastąjį sausmedį apdulkina musės. Tamsiai raudonos blizgančios daugiasėklės nuodingos uogos prinoksta vasaros pabaigoje. Dekoratyviniuose želdynuose jo neteko matyti.
Žinomi keli paprastojo sausmedžio kultivarai:
‘Claveyi’ – greit augantis, atsparus druskoms, lengvai formuojamas iki 1,8 m aukščio krūmas; ‘Emerald Mound’ – anksti sulapojantis žemaūgis platus (iki 0,9 x 1,8 m) krūmas melsvai žaliais lapais, gelsvais žiedais, atsparus amarams; ‘Miniglobe’ – iki 1,2 m aukščio ir pločio tankus, labai atsparus nepalankioms aplinkos sąlygoms krūmas.
Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys Rimvydas Kareiva
Nuotraukos Valerijos Baronienės ir Editos Medeinos