PUOŠNIOJI KOLKVICIJA
Sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimai priklausanti vienintelė Kolkwitzia genties rūšis savaime auga Kinijos Chubėjaus ir gretimų provincijų kalnuose 5–9 klimato zonose. Kinijos endeminė rūšis. Ją aptiko misionierius jėzuitas Giuseppe Giraldi, o į Europą 1901 metais atvežė Ernestas Henris Wilsonas. Tais pačiais metais ją aprašė vokiečių botanikas Paulas Graebneris ir suteikė Berlyno botaniko profesoriaus Richardo Kolkwitzo vardą. 2013 metais britas Maarten Jost Maria Christenhusz kolkvicijos, abelijos ir dar kelias Lietuvoje mažai žinomas gentis pasiūlė prijungti prie Linnaea genties. Bet kol kas tik prancūziškose ir kai kuriose angliškose dendrologinėse publikacijose randu kolkviciją vadinant Linnaea amabilis. Kitur ji išlieka kolkvicija. Tai iki 3 (Lietuvoje iki 2) m aukščio ir panašaus pločio vasaržalis krūmas plonomis svyrančiomis šakomis. Lapai priešiniai, 3–8 cm ilgio, plačiai kiaušiniški, plaukuoti, blakstienotais retai dantytais pakraščiais. Žiedai smulkūs, apie 1,5 cm skersmens, susitelkę į 5–8 cm skersmens netikrus skėčius. Žiedų gausu, dažnai iš toliau net lapų nesimato. Lietuvoje žydi gegužės pabaigoje – birželio mėnesį apie 2–2,5 savaites. Vaisiai – plaukuotos sausos dėžutės. Sunoksta rugsėjo mėnesį. Natūraliai auga kalnų šlaituose, pakelėse, krūmynuose 300–1300 m aukštyje. Kinijoje labai dažna dekoratyviniuose želdiniuose. O natūraliai gamtoje augančių, manoma, teišlikę apie 2500 egzempliorių.
Lietuvoje ilgą laiką augo tik Priekulės vidurinės mokyklos sodelyje. Tik dvidešimto amžiaus antroje pusėje pasodinta Vilniaus Botanikos sode Vingyje, iš kur vėliau perkelta į Kairėnus. 8–10 dešimtmečiais pradėjo palengva plisti į visuomeninius želdinius, privačias kolekcijas. Tuo metu Rytų Lietuvoje per šaltas žiemas apšaldavo, kartais net iki sniego dangos. Apie Kauną jos apšalusios nemačiau. Dabar ji dar retai auginama visuomeniniuose želdiniuose, privačiose sodybose, kolektyviniuose soduose. Nedažna ir Europos parkuose, gatvių želdiniuose, nors nebijo užteršto oro. Nereikalauja didesnės priežiūros. Puikiai auga ir žydi tiek saulėtose vietose, tiek nedideliame šešėlyje. Tik po tankesniais medžiais laja retėja, žydi silpnai ar visai nežydi. Iš jų galima formuoti gyvatvores, nes žiedai skleidžiasi ant antramečių šakelių, tad tuoj po žydėjimo apgenėtos gausiai žydės ir kitąmet. Tik krūmus reikėtų palikti ne žemesnius kaip 1 m ir panašaus pločio. Mėgsta augti gerai drenuotoje, vidutinio sunkumo, vidutinio derlingumo ar derlingesnėje priesmėlio, priemolio, net sunkaus molio dirvoje, kurios pH 6–8, užuovėjoje. Gerai pakenčia sausras. Krūmas puikiai tinka kaip soliteras, grupėse ar prie didesnių medžių.
Auginama apie 10 veislių. Europoje dažnesnės 4:
‘Kellokas‘ populiari Skandinavijoje, mat atsparesnė šalčiui ir žydi šiek tiek vėliau. Švedijoje dažnai viršija 2 m aukščio. Žydi labai gausiai šviesiai rožiniais žiedais;
‘Maradco‘ išauga 1,5–2 m aukščio. Lapai besiskleidžiant bronzos, vėliau aukso geltonumo. Vasaros viduryje pažaliuoja, o rudenį vėl nusidažo geltonai su oranžiniu raudoniu.
‘Pink Cloud‘ augimu panaši į rūšį, tik daug gausiau žydi ryškiai rožiniais žiedais. Lietuvoje ši veislė auginama net dažniau nei rūšis.
‘Rosea‘ kiek panaši į ‘Pink Cloud‘, kad neretai laikoma jos sinonimu;
‘Gyvdal‘ matyti neteko.
Sukryžminus veislę ‘Pink Cloud‘ su kinine abelija (Abelia chinensis) gautas hibridas, vadinamas Kobelia x amabilis. Jo žiedai susitelkę į gausius skėtiškus žiedynus. Šakos, ypač augalams žydint, stipriai svyra žemyn.
Kolkvicijas nesunku padauginti žaliomis ar sumedėjusiomis gyvašakėmis. Sėklos taip pat dygdavo gerai. Jas sėdavau rudenį, be jokio stratifikavimo į daržo žemę. Krūmas augina ir nedaug šakninių atžalų, kurias galima išsikasti.
Rimvydas Kareiva
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės