• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
Naujienos
<strong>AKEBIJA – PUOŠNI LIANA, NOKINANTI SKANIUS VAISIUS</strong>

AKEBIJA – PUOŠNI LIANA, NOKINANTI SKANIUS VAISIUS

Lardizabalinių šeimai priklauso 6 gentys, beveik arba visai negirdėtos Lietuvoje. Viena jų – akebija (Akebia). Tai vijokliai arba neaukšti medžiai. Genčiai priklauso 5 rūšys ir vienas natūralus hibridas. Beje, vieną rūšį kinų botanikai aprašė ir komisija įteisino tik 2012 metais. Visos jos paplitusios pietryčių Azijoje: Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, Taivane. Europoje auginamos 3 rūšys, 1 hibridas ir keli kultivarai. Lietuvoje kol kas teko matyti ir patiems auginti tik penkialapę akebiją (Akebia quinata) ir jos kultivarą ‘Variegata‘.

Lietuviškoje dendrologinėje literatūroje apie akebijas iki šiol neužsimenama. Nenuostabu – iki šio šimtmečio jų pas mus nebuvo. Pirmas ir ilgą laiką vienintelis jas platinti bandė buvusios Kauno Miškų urėdijos Raudondvario medelynas. Iš jų, ačiū p. Rimai, vieną gavau ir aš, Rimvydas Kareiva. Pasodinau geroje užuovėjoje, sukalęs karkasą prie pirtelės, kur vasarą saulė apšviečia nuo ryto iki popietės. Akebijai patiko. Per vasarą vyniodamasi apie atramas pasiekė pirtelės pakraigę – taigi paaugo beveik 3 metrus. Kitais metais pražydo. Akebijos žiedai vienalyčiai, bet jie ne tik ant to paties augalo, o dažniausiai ir toje pačioje kekėje. Tik moteriški žiedai kartais būna ne kekėse, o pavieniai ar dažniau po du. Žiedai nedideli – moteriški 2,5–3 cm, o vyriški dar smulkesni, apie 1 cm. Jie violetiškai raudoni, apie 5–7 cm ilgio kekėse po 2–3 moteriškus ir 4–9 vyriškus. Kekės nedidelės, bet gausios – išaugusios po vieną ar kelias vos ne iš visų lapų pažasčių. Žydi jau sulapoję augalai gegužės mėnesį. Žiedai nestipriai kvepia šokoladu. Bičių nelankomi, nebent kokios paklydusios, spalvotų žiedų suviliotos. Mat nektaro žiedai neturi. Manoji vaisių nemezga. Nenuostabu, dera akebijos Europoje tik gerokai šiltesniuose kraštuose, o jau nuo Vokietijos į šiaurę ar rytus – tik ypač šiltomis vasaromis arba prie jūros. Lenkijoje kol kas nederėjo. Literatūroje teigiama, kad ir šiltesniame klimate norint sulaukti vaisių, reikėtų auginti bent du individus, geriausia dar ir dirbtinai apdulkinti. Tačiau unikalioje Lydos Zeringienės kolekcijoje (apie ją jau esame pasakoję) Darbėnuose (Kretingos r.) dera gausiai!

V. Baronienė savo augalą ir gavo iš p. Lydos, ačiū jai. Pasodinta sunkokame priemolyje prie pietinės namo sienos, bet dalinį pavėsį sudaro kiti toliau augantys krūmai. Pirmais metais (2022 m.) atrodė vos gyva, bet po to atsigavo ir paaugo apie porą metrų. Kol kas dar nežydėjo. Kitas egzempliorius, įsigytas medelyne, auga Dubravos arboretume. Kaip ir kiti arboretumo augalai – apleistas ir neprižiūrimas, neravimas, nelaistomas ir netręšiamas. Vis tik šviesioje atviroje vietoje, prie tvoros pietinėje pusėje, atrodė gana neblogai ir 2024 metais žydėjo.

Penkialapė akebija natūraliai paplitusi Japonijoje, Korėjos pusiasalio pietuose ir Kinijos rytinėje bei pietrytinėje dalyje 5–8 klimato zonose. Amerikos dendrologai skelbia, kad auga ir 4 zonoje, bet jau praktiškai įsitikinta, kad amerikiečių nurodomas zonas Europoje reikia viena padidinti. Europoje gerai jaučiasi ir žydi, bet nedera 6 zonoje. Išlaiko iki –29 laipsnių šaltį. Tėvynėje vijoklis išauga iki 12 m, Europoje iki 10 m, o Lenkijoje iki 6 m aukščio. Auga labai greitai, 1–3 metrus per metus. Dirvai nereikli. Gerai auga tiek saulėtose vietose, tiek pusiau pavėsyje. Sausrai gana atspari. Savo maksimalų aukštį pasiekia per 2–5 metus. Jos lapai panašūs į pas mus kambariuose auginamos šefleros lapus: ant ilgo lapkočio, iš kurio viršūnės išaugę po 5, kartais po 6 ar 7, lygiakraščiai, tamsiai žali, kartais pusiau visžaliai lapeliai. Kodėl pusiau? R. Kareivos auginama per šiltą 2019 – 2020 metų žiemą jų nenumetė, žaliavo iki kol pavasarį juos pakeitė kiti. 2020 – 2021 metų žiemą lapai iki stipresnių šalčių atrodė normaliai, kaip vasarą, pašalę patamsėjo, susiraukšlėjo, bet nenukrito. V. Baronienės akebija kasmet numeta lapus lapkričio mėnesį, kartu ar vos vėliau už kitus lapuočius. Tėvynėje lapai taip pat dažnai peržiemoja ir sulaukia naujų, juos keičiančių. Savybė gera, nes žiemą žaliuojančių lapuočių galinčių augti pas mus ne tiek ir daug.

Melsvai violetiniai akebijų vaisiai panašūs į dideles, apie 10 cm ilgio, mėsingas ankštis, labai primenantys dekaisnėjų, taip pat lardizabalinių šeimos medžių, vaisius – „mėlynus agurkus“ ar dešreles. Prinokę vaisiai praplyšta išilgai, atverdami pusiau skaidrų balsvą žele konsistencijos minkštimą su daug apie 5 mm dydžio juodų sėklų. Anksčiau tik vietinių gyventojų, o dabar ir gurmanų visame pasaulyje vartojami maistui. Minkštimas, kurio vaisiuje rasime apie porą šaukštų, malonaus saldaus skonio, kriaušes ir melionus primenančio aromato. Tiesa, sukramtytos sėklos kietos ir aitrios, bet jas lengvai galima praryti sveikas arba prieš valgant išrinkti. Storokos vaisiaus sienelės kiek karsteli ir ypatingu skoniu nepasižymi. Vietiniai gyventojai jas valgo apvirtas ir iškeptas aliejuje arba kepa su mėsos ar daržovių įdaru, bet mums paragauti neteko.

Akebijos dauginamos sėklomis, vasaros auginiais, atlankomis. Rudenį pasėjus gerą žiupsnį sėklų vazone, jis buvo laikomas įkastas ir pridengtas, maždaug nulinėje temparatūroje. Pavasarį dauguma sėklų sudygo, keli daigai greit sunyko, keli išliko. Deja, kad ir kaip saugomi, per žiemą visi žuvo. Pasikonsultavus su puikia specialiste p. Lyda, kurios kolekcijoje ir daryta dauguma šio straipsnio nuotraukų, paaiškėjo, kad pas ją daigai taip pat neperžiemojo. Turbūt patikimiausia būtų dauginti atlankomis.

Kultivaras ‘Variegata‘ auga kaip ir rūšis. Gal kiek labiau mėgsta saulėtas vietas. Jo žiedai šviesesni, rožiniai, o lapai su įvairaus dydžio baltomis dėmėms, kai kurie beveik visai balti. Auginamos ir baltais žiedais penkialapės akebijos: ‘Alba‘, ‘Shiro Bana‘, ‘Silver Bells‘.

Lietuvoje galėtų augti ir trilapė akebija (A. trifoliata). Jos natūralus arealas apima visas didžiąsias Japonijos salas ir centrinę Kiniją 5–8 klimato zonose. Tai vijoklis iki 10 (12) m aukščio. Auga greitai, po 1–3 metrus per metus. Dirvai neišrankus. Paplitęs mišriuose miškuose, upių slėniuose ar kalnų šlaituose 200–2100 m aukštyje. Yra du varietetai. A. trifoliata var. trifoliata auga Kinijoje šiaurinėje arealo dalyje ir Japonijoje 5–7 klimato zonose, o A. trifoliata var. australis – tik Kinijoje 6–8 (9) klimato zonose. Trilapės akebijos lapai retai nelygiai karbuotais pakraščiais. Jie taip pat gali peržiemoti žali ar nukristi tik šaltą žiemą. Žiedai panašaus dydžio ir spalvos, kaip penkialapės, tik kekėse daugiau vyriškų žiedų, jie šiek tiek didesni, ant ilgesnių kotelių. Vaisiai, kaip ir penkialapės, valgomi. Yra išvestas kultivaras ‘Deep Purple‘ tamsiai violetiškai purpuriniais žiedais. Žydi panašiu laiku, kaip penkialapė akebija.

Japonijoje, kur abi rūšys auga greta, randami jų natūralūs hibridai (A. trifoliata x A. quinata), lotyniškai pavadinti A. x pentaphylla. Jų lapai su 5 lapeliais, bet skirtingai nuo penkialapės akebijos, jų pakraščiai negausiai karbuoti, patys lapeliai platesni. Kaip ir tėvinės rūšys auga greitai, po 1 – 3 metrus per metus. Pasiekia 8 – 10 m aukštį ir iki 8 m lajos skersmens. Maksimalų dydį pasiekia per 2 – 5 metus. Dirvai nereikli. Žiedų kekės šiek tiek ilgesnės. Akebijas pastaruoju metu Japonijoje, Kinijoje ir JAV bandoma sukultūrinti, auginti kaip vaisinius augalus. Išvestos kelios veislės didesniais vaisiais, pvz., ‘Purple Incense‘. Penkialapė ir trilapė akebijos vertinamos ir kaip vaistiniai augalai. Vaistams vartojami lapai, žievė, šaknys ne tik tradicinėje liaudies medicinoje, bet ir rimtų farmacijos įmonių. Jų preparatai – antioksidantai, diuretikai, priešvėžiniai ir kt. Pastaraisiais metais atliekami akebijų vaisių ekstraktų tinkamumo nutukimui gydyti tyrimai, tiesa, kol kas tik su laboratorinėmis pelėmis.

Rimvydas Kareiva

Dr. Valerija Baronienė

Nuotraukos dr. V. Baronienė

Parašykite komentarą