Medeinos šventė Šeduvoje

Medeinos šventė šiemet vyko Radviliškio rajone ir Šeduvoje rugpjūčio 22-23 dienomis. Dalyvių neišgąsdino prognozuojamos audros visoje Lietuvoje. Kaip visuomet tradiciškai šeštadienį pradėjome plaukimu baidarėmis. Šį sykį pusė dalyvių plaukė Šušvės upe nuo Pašušvio iki Grinkiškio. Plaukimo metu darganos dar nebuvo, tik šiek tiek nuprausė lietus. O kiti tuo metu pažindinosi su aplinkui esančiais dvarais, parkais ir kitomis įdomiomis gamtinėmis vietomis.

Pavakare visiems susirinkus Šeduvos malūne, jau prasidėjo žadėta audra. Bet laimei, viduje buvo šilta ir saugu, elektra nebuvo dingusi. Po vakarienės malūno restorane, apsilankėme Šeduvos kultūros centre, kur centro darbuotojos pravedė net tris edukacijas: keramikos, audimo ir pabėgimo kambario išbandymų. Vakare, siaučiant darganai, norintieji lepinosi pirties ir baseino malonumais.

Saulėtą sekmadienio rytą net buvo sunku patikėti, kad išvakarėse siautė audra, tik daugybė išlūžusių medžių bei žinios internete priminė apie tai. Programa prasidėjo ekskursija po pačią Šeduvą. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar XVI amžiuje. Miestelis ilgą laiką buvo svarbus prekybos ir amatų centras, įsikūręs prie istorinių kelių. Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje gyveno gausi žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą miestelio gyventojų dalį. Šeduvoje taip pat išlikusi XIX a. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir kitų istorinio miestelio bruožų. Visa tai aplankėme ir pamatėme, pabendravome su bažnyčios klebonu.

Vėliau vyko ekskursija šalia muziejaus „Dingęs Štetlas“ esančiuose želdiniuose su viena iš kūrėjų Ingrida Vainauskiene. Želdynai ten užima nemažą plotą, yra pasodintas daug tikrai didelių medžių. „Prisiminimų sodas“ aplink muziejų yra ne vien puošmena, bet ir svarbi viso memorialinio komplekso dalis. Kraštovaizdį projektavo garsus šveicarų kraštovaizdžio architektas Enzo Enea ir jo studija „Enea Landscape Architecture“. Apželdinimas kuriamas santūriai, daug dėmesio skiriant medžiams, pievoms, natūraliai atrodančioms augalų grupėms ir jų dermei su minimalistine muziejaus architektūra. Takai ir želdiniai lankytoją palaipsniui veda muziejaus link, todėl kraštovaizdis veikia tarsi perėjimas iš dabartinio miestelio į jo prarastos žydų bendruomenės istoriją. Visa aplinka labai erdvi ir rami – želdynai čia padeda kurti susikaupimo, atminties ir pagarbos vietą.

Pačiame muziejuje „Dingęs Štetlas“ ekskursiją vedė profesionalūs gidai Tomas ir Audrius. Šeduvoje įkurtas muziejus pasakoja apie Lietuvos miesteliuose iki Holokausto gyvavusių žydų bendruomenių pasaulį. Jo ekspozicijoje pristatoma žydų kasdienybė, kultūra, religija, papročiai, folkloras, prekyba ir santykiai su kitais miestelių gyventojais, o pasakojimo pagrindu tapo tikros Šeduvos žydų istorijos. Pats muziejaus pastatas sukurtas kaip prarasto štetlo interpretacija – iš išorės jis primena nedidelių miestelio namų grupę. Muziejaus projektas pradėtas 2014 m., kartu rūpinantis Šeduvos žydų kapinių ir masinių žudynių vietų atminimu, o lankytojams atidarytas tik 2025 m. rugsėjį.

Nuotraukos Editos Medeinos ir Silvijos Petkevičiūtės