Po Čekiją ir Austriją

Vasara persivertė į antrąją pusę – laikas kelionei po dar nematytus dendrologinius Europos objektus. Kai kam kai kas ir matyta, bet mūsų gretos pildosi naujais nariais, senieji kartais jau pavargsta nuo kelionių, tad daugumai tai buvo pirmoji pažintis su daugiau kaip dešimtimi botanikos sodų, medelynų ir parkų.

Kad ir kaip gaila, Čekijos nepasieksi, nepervažiavęs Lenkijos, o ji gana nemaža. Laimė, kad keliai šiais laikais geri, vairuotojai šaunūs, o “Guliverio kelionių” gidė Irena neleido nuobodžiauti pasakojimais apie Lenkijos – tuo pačiu ir Lietuvos – istoriją, miestų įdomybes, papročių savitumus ir kulinarijos subtilybes. Tad nesunkiai pasiekėm ir Čekiją, kur po nakvynės gražiai apželdintame viešbutyje pagaliau galėjome pasimėgauti dendrologiniais džiaugsmais – apsilankėme Novy Dvur arboretume. 23 ha plote sukaupta didžiulė medžių iš Europos, Azijos (ypač gausu iš Kinijos, Japonijos, Sibiro) bei JAV kolekcija, taip pat įspūdingas rododendrų (gaila, jau peržydėjusių) rinkinys.

Laiko puikiame arboretume buvo kiek mažoka, nes turėjome skubėti į Brno, Masaryk universiteto botanikos sodą. Pats sodas nėra labai didelis ar įspūdingas, bet ir čia radome kuo pasižavėti – nuo milžiniškos tikrosios metasekvojos iki taip pat milžiniškos viktorijos (Victoria cruziana), kurios pirmojo žydėjimo šimtmetį šis botanikos sodas pažymėjo pernai, 2025-aisiais. Nors žiedų nepamatėme, bet įspūdį paliko jos 1,5 m skersmens lapai. Užėjus stipriai liūčiai, oranžerijose praleidome daugiau laiko, negu lauke, tai susipažinome ir su geromis vabzdžiaėdžių, sukulentų, paparčių ir kitų šiltųjų kraštų augalų kolekcijomis. Išeidami dar užjautėme vargšiukę cukiniją su vieninteliu vaisiumi bei ne ką vešlesnius agurkus. Matyt, daržoves botanikams čia sunkiau auginti, negu ginkmedžius ir volemijas.

Popietę praleidžiame didžiausiame Brno ir seniausiame (įkurtas 1786 m.) savivaldybės parke Čekijoje –  Lužanky. Dendrologinių retenybių čia nelabai daug, bet buvo smagu atsipūsti ir pasivaikščioti tarp didžiulių senų ąžuolų, riešutmedžių, ginkmedžių, celčių, bukų ir tvenkinių. Vakare dar paekskursavome po Brno senamiestį, pasigėrėjome Petro ir Povilo katedra bei kitomis miesto įžymybėmis.

Trečiąją kelionės dieną pasiekiame Austrijos sostinę. Muzikos, Habsburgų, baroko, kultūros miestas… Bet mums įdomiausi Vienos sodai ir parkai, tad po neilgo pasižvalgymo mieste pasiekiame garsiuosius Šionbruno sodus šalia įspūdingų baroko stiliaus Habsburgų dinastijos rūmų (tai UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektas). Didingas Neptūno fontanas, spalvingi gėlynai, milžiniškos oranžerijos, mažutis japoniškas sodelis, kolonų paviljonas, viskas išdailinta ir apkarpyta… ir, žinoma, medžiai – seni, dideli, spalvingi, reti, pažįstami ir nelabai. Po apsilankymo šiuose soduose Vienos universiteto botanikos sodas neatrodo labai įspūdingas. Nedidelio ploto (8 ha), gana senas su atitinkamo amžiaus medžiais, daug egzotinių augalų šiltnamiuose, nemaža retų ir nykstančių augalų kolekcija.

Atsisveikinę su Austrijos sostine, vykstame į Gracą, Štirijos regiono sostinę, šimtmečius priklausiusią Habsburgų dinastijai, dabar įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašus. Kur geriau susipažinti su vietiniais amatais ir žemdirbyste, jei ne turguje? Juk Štirija – Europos “Moliūgija”, tad didžiausiame šio regiono turguje uodžiame, ragaujame ir įsigyjame visokių vietinių gėrybių, įskaitant moliūgų pyragus, sėklas, sūrius ir aliejų. Po šio gurmaniško nukrypimo keliaujame į Graco Karl-Franzens universiteto botanikos sodą. Jis nedidelis, bet puikios sumedėjusių augalų kolekcijos ir diskusijos su sodo darbuotojais įtraukia ilgam. Skubėdama apžiūrėti kuo daugiau augalų, daug nesigilindama nufotografavau kažkokį keistą spygliuotį ir etiketę ant jo kamieno. Deja, tik kitą dieną pažiūrėjau nuotraukas – etiketėje parašyta Glyptostrobus pensilis! Tai vienas rečiausių pasaulio medžių (manoma, kad natūraliai augančių jų tėra apie porą šimtų, net ir botanikos soduose jie labai reti). Tačiau bandymai ieškoti daugiau informacijos šio botanikos sodo publikacijose ir kituose šaltiniuose jokių rezultatų nedavė – o jį auginantys sodai tuo nepaprastai didžiuojasi ir garsiai skelbiasi. Taip ir liko neaišku, ant kokio iš tiesų medžio pakabinta ši etiketė.

Palikę botanikos sodą, apžiūrime istorinį miesto centrą, kur akį traukia XV a. statyta gotikinė katedra, bažnyčios, mauzoliejus, rotušė. Kas dar turi energijos, užkopia ir Šlosbergo kalnu iki 1712 m. pastatyto 28 m aukščio bokšto su laikrodžiu, kuriame yra vienas seniausių Austrijoje (1382 m.) varpų. Iš čia atsiveria  nuostabi Graco panorama.

Kelionei įpusėjus – išvyka į tradicinę Austrijos šeimos distileriją, kur susipažįstame su pušų eterinio aliejaus gamyba. Pagrindinė žaliava – kalninė pušis, kuri auga kiek aukščiau kalnuose, jos kirtimas atveria ganyklas vietiniams ūkininkams. Iš 200 kg smulkintų pušų šakų ir spyglių gaunama apie 0,5 l eterinio aliejaus. Dar naudojama kedrinė pušis, o gėrimams – ir šiek tiek vaisių bei uogų. Pačiupinėjame ir apuostome žaliavas ir įrangą, patestuojame įvairiausių pušimis dvelkiančių gėrimų ir kosmetikos priemonių, o tada – vėl į kelią. Trumpam stabtelėję prie Gollingo krioklio, atvykstame į Mocarto gimtinę Zalcburgą. Čia aplankome medelyną – augalų asortimentas neblogas, bet kainos keliskart didesnės, negu Lietuvos medelynuose. Tai ir gerai – nėra pagundos prisipirkti ko reikia ir nereikia… Bent jau daugumai mūsų. Ekskursijos Zalcburge metu labiausiai mus domina Mirabelos parkas – puikiai tvarkomas ir išties gražus, nepaisant šimto “auksinių” kičinių mocartukų ir keliasdešimties medinių nykštukų. Pats miestas, be abejo, taip pat įspūdingas – didingi pastatai, barokinė katedra, žavios miesto centre pasislėpusios kapinaitės…

Penktasis kelionės rytas, kaip tyčia, aušta šaltas ir lietingas. Orų prognozės pasikeitimų nežada, o mūsų planuose – daugiau kaip 2 km aukščio Kripenšteino kalnas ir jame esanti apžvalgos aikštelė. Keldamiesi vienu, paskui kitu keltuvu, geriausiu atveju matome tamsius medžių viršūnių siluetus, bet dažniausiai – tik pilkumą be nieko. Tikra “apžvalga”… Pagaliau užkilus, lietus vis tik liaujasi, o vėjyje sūkuriuojantys rūko kamuoliai kuria nerealybės jausmą. Nuleidę galveles rasoti katilėliai, tamsiu mažučių pušelių kailiu padengti šlaitai ir kartkartėmis kažkur žemai tarp rūko properšų švystelintys kelių ir pievų vaizdai tiesiog užima kvapą. Na, gal kvapą užima vėjo šuorai, bet vaizdai išties nepakartojami, nors aplinkinių kalnų ir ledynų, aišku, nepamatėme. Ir visai nesigailėjome, kad čia atvykome būtent šiandien, o ne ramią giedrą dieną. Juk mums, dendrologams, visada viskas baigiasi gerai!

Užtat nusileidus žemyn ir atkeliavus į alpių sodą ilgu ir neištariamu pavadinimu, mus pasitinka saulė, šiluma ir Mikas Džageris iš garsiųjų “Rolling Stones”. Bent jau kaip du vandens lašai į jį panašus svetingas sodo įkūrėjas, nepavargdamas mus vedžiojęs aukštyn ir žemyn besiraizgančiais takeliais ir pripasakojęs visokių įdomybių apie savo sukauptą išties nepaprastą alpinių augalų kolekciją. Įspūdžių kupiną dieną baigiame pasivaikščiojimu po idilišką Aussee miestelį su to paties pavadinimo ežeru.

Kitą dieną pradedame Frankenburg botanikos sodo lankymu. Nėra senas (įkurtas 1998 m., bet nemažai medžių tikrai gerokai senesni) nei labai didelis, bet medžių ir krūmų rūšių gausa bei įvairovė stebinanti. Beveik visi augalai etiketuoti (ir beveik visi teisingai, kas ne visada pasitaiko!), tad gilinant ir plečiant žinias dvi valandos jame prabėgo akimirksniu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visiems – ką gi, ir dendrologų kelionėje ne visi visa siela dendrologai. Keliaudami į Lincą pakeliui stabtelime sodininkystės parduotuvėje. Kas išeina tuščiomis, kas nusiperka sekatorių ar dekoratyvinių žolynų, kam nepasiseka įsigyti retos veislės kaštainio, kurio matmenys nelabai suderinami su mūsų autobuso matmenimis…

Linco botanikos sodas, atidarytas 1952 m., mus pasitinka išpuoselėta aplinka ir didele tiek sumedėjusių, tiek žolinių augalų įvairove – 4,2 ha plote eksponuojama apie 10 000 skirtingų rūšių augalų, šiltnamiuose saugomos retų kaktusų ir orchidėjų kolekcijos. Čia būtų galima praleisti visą dieną, bet norisi aplankyti ir už kilometro esantį arboretumą, tad daugelis mūsų pavieniui ar grupelėmis keliaujame į jį. Ačiū šiuolaikinėms technologijoms ir programėlėms – arboretumas, skirtingai nuo botanikos sodo, nei reklamuojamas, nei, atrodo, lankomas, nei kokių nuorodų į jį yra… 14 ha ploto arboretumas buvo įkurtas dar 1853 m. kaip botanikos sodas, vėliau apleistas, o nuo 1958 m. tvarkomas ir plečiamas. Kalvotas reljefas, aukša sausoka nešienaujama žolė (kai kas joje matė ir gyvatę), pavieniai dideli medžiai ir krūmų grupės, jokių lankytojų ir beveik jokių etikečių primena natūralų kraštovaizdį, nors dabar čia auginama apie 700 sumedėjusių augalų rūšių ir keliasdešimt jų veislių. Pabėgiojame aukštyn žemyn kalvų šlaitais ir pamatome nemažai galingų platanų, ąžuolų, robinijų, klevų, spygliuočių, įdomių erškėtinių šeimos krūmų. Užsibūti nebėra laiko, nes mūsų programoje šiandien dar ir ekskursija Lince. Visas jo grožybes, įskaitant ir vieną didžiausių ir įspūdingiausių barokinių aikščių Europoje, nustelbė neįsivaizduojamos žmonių minios, triukšmas ir linksmybės miesto centre. Kam patiko, o kas kuo greičiau skuodė į kokį ramesnį užkampį atsipūsti ir pavakarieniauti.

Paskutinė “ekskursinė” diena – jau Čekijoje. Pruhonice – dendrologų Meka, kurioje privalu apsilankyti kiekvienam. Pažintį pradedame Dendrologiniame sode, kuris visuomenei atvertas 1991 m., nors jo kūrimo darbai pradėti porą dešimtmečių anksčiau. Sode sukaupta nemažai sumedėjusių augalų (nurodomi  6223 taksonai): dekoratyvinių augalų kolekcija, endeminių medžių rūšių genofondas ir atrinkti įsimintinų bei kultūriškai reikšmingų Čekijos Respublikos medžių individai. Daugiausia čia rododendrų – net 667 rūšys ir veislės. Kaip gaila, kad žydinčių jau beveik nebebuvo… Gausu ir įvairiausių rožių, dekoratyvinių obelų, alyvų, klevų.

O toliau – Pruhonice parkas, Čekijos nacionalinis istorinis paminklas, UNESCO paveldo sąrašo objektas. Kas čia lankosi pirmą, kas ir trečią kartą – apžiūrėti, grožėtis ir pažinti visada yra ką. Visais 25 parko takų kilometrais turbūt nepraėjome, bet stengėmės kiek įmanydami. Ši parką 1885 m. įkūrė Emmanuelis Tellezas da Silva de Menezesas y Castro, Silvos-Tarukos grafas, Europoje paprastai žinomas kaip Emanuel Silva-Tarouca. Jis – Portugalijos ambasadoriaus Vienoje sūnus, neoficialus imperatorienės Marijos Teresės globėjas, patarėjas ir artimas draugas, karys ir landšafto architektas. Kaip žmonos kraitį gavęs 250 ha ploto dvarą su puikiu natūraliu kraštovaizdžiu, upeliais, uolomis ir miškais, turėdamas pakankamai žinių, lėšų ir fantazijos, per beveik 50 metų sukūrė fantastiško grožio paskutinį nepriklausomą kraštovaizdžio parką šalyje. Beje, E. Silva-Tarouca buvo ir pirmasis Austrijos – Vengrijos dendrologų draugijos, įkurtos daugiau kaip prieš šimtą metų, prezidentas! Dabar Pruhonice parką administruoja specialus Botanikos instituto padalinys, čia auginama daugiau kaip 1600 taksonų sumedėjusių augalų (gausiausia ir geriausios būklės kolekcija Čekijoje) ir apie 230 žolinių. Ypač geros rododendrų, ąžuolų, klevų, eglių, kėnių, pušų, kiparisų, kadagių, tujų, kaulenių, sausmedžių kolekcijos.

Tad keliavome parko takais iki paskutinės akimirkos, kol atėjo laikas sėsti į autobusą ir važiuoti link Libereco. Čia, visai netoli senamiesčio, yra seniausias Čekijoje (įkurtas  1876 m.) botanikos sodas. Jo plotas nedidelis, bet buvo įdomu apžiūrėti žemaūgius spygliuočius, įdomias paparčių veisles, tvenkinius su spalvingomis vandens lelijomis ir rečiausių kankorėžių rinkinį. Čia taip pat yra gėlavandenis ir jūrinis akvariumai, o 2000 m. baigtas statyti devynių šiltnamių kompleksas, prie kurio 2014 m. buvo pridėtas dar vienas specializuotas paviljonas, skirtas lotosams ir tropinėms vandens lelijoms. Tad nenuostabu, kad didžiausią įspūdį mums paliko ne dendrologiniai objektai, o įvairios viso pasaulio tropikų ir subtropikų aplinkos su būdinga augalija, ypač puiki mėsėdžių augalų kolekcija ir didžiausia vandens lelija – Victoria amazonica, kuri čia pirmą kartą pražydo 1956 metais.

Po botaninių ekskursijų dar pasivaikštome po Libereco miestą – mūsų gidė Irena turi daug ką papasakoti ir parodyti. Beliko tik nakvynė ir ilgas kelias per Lenkiją iki namų… Vis tik tas kelias neprailgo, nes Draugijos prezidentas Arvydas suorganizuoja mums ekskursiją netoli Lodzės esančiame Cieplucha medelyne. Turint omenyje, kad dabar sekmadienio vidurdienis, įsiprašyti priimamiems vieno iš medelyno vadovų turbūt reikėjo pastangų. Šio medelyno specializacija – erikiniai augalai, ypač rododendrai (parduodama apie 200 taksonų) ir šilauogės (40 taksonų), taip pat auginami ir parduodami 180-ies veislių skiepyti spygliuočiai, šiek tiek rožių, magnolijų, pūkenių, aviečių ir kitų. Kasmet beveik visos Europos pirkėjams parduodama apie 2 mln. konteineriuose išaugintų augalų. Erikiniai augalai čia dauginami meristeminiu būdu, buvo įdomu apžiūrėti medelyno laboratorijas, šiltnamius bei laukus. Atsisveikindami netikėtai gavome ir dovanų – medelyne gaminamo šilauogių džemo bei sulčių, tad besidalinant įspūdžiais ir ragaujant skanėstus laikas iki Tėvynės prabėgo greitai.

Ir, kaip visada po geros kelionės, vos sugrįžę namo ir pasidžiaugę patirtimi bei įspūdžiais, pradedame ilgėtis kitų išvykų, kitų susitikimų su kelionės bičiuliais ir kitų medžių. Tad iki kito karto, mieli kolegos!

Valerija Baronienė

Nuotraukos Valerijos Baronienės, Kęstučio Obelevičiaus, Giedriaus Liago