Linas Jakubonis (dešinėje) pasakoja apie Tervydžių kaimo dendrologinę kolekciją
Bičių lova
Rankinių muziejuje
Pietūs ant pievutės
Tervydžių kaime
Prie Stelmužės senolio
Ruošiamės nakvynei Limino medelyne
Edgūnas Kiminius aprodo Limino medelyną
Daiva Kiminienė išduoda vynmedžių auginimo paslaptis
Ant Ladakalnio
Dendrologai Aukštaitijoje
Šiemet liepos mėn. 11-12 d. tradicinę vasarinę Lietuvos dendrologų draugijos kelionę į užsienį pakeitė savaitgalio kelionė į Aukštaitiją, kurią suorganizavo dr. Valerija Baronienė. Iš visos Lietuvos sugužėję ir susitikę Kamajų miestelio centre, patraukėme į netoliese esantį Tervydžių kaimą, kuriame mūsų laukė ne tik dendrologinis rinkinys, bet ir Rankinių muziejus!
Tervydžių kaimo dendrologinį rinkinį, kuris dabar pripažintas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu, pradėjo kurti dabartinio jo šeimininko Lino Jakubonio tėvas Kazys Jakubonis. Šiuo metu 5 ha plote auga apie 300 sumedėjusių augalų rūšių ir veislių. Kasmet vis didėjanti augalų kolekcija privilioja ne tik mokslininkus, gamtos mėgėjus, bet ir svečius iš užsienio. Be gerai visiems pažįstamų augalų, čia auga kanadinės cūgos, glotniavaisis, geltonžiedis bei rausvažiedis kaštonai, sidabrinis klevas, kelių rūšių liepos, Sibiro ženšeniu vadinamas juodasis eleuterokokas, japoninis hamamelis bei daugybė kitų augalų. Vaikštant po teritoriją nuolatos lydi bičių dūzgesys, avilių gyventojos čia lanko gausybę medingųjų augalų, tokių kaip sirinis klemalis ar apskritagalvis bandrenis. Sodybos šeimininkas mums parodė netgi „bičių lovą“ – jaukų vieno gulto namuką virš bičių avilių, kur pro įrengtas groteles galima stebėti avilį paliekančias ir grįžtančias bites bei klausytis raminančio dūzgimo. Be augalų ir bičių, L. Jakubonis turi dar vieną įdomų pomėgį – ragų rinkimą, tad mielai aprodė savo kolekciją. Na, o tęsiant kolekcijų temą, gretimame kieme mūsų su juoda duona, medumi ir gira jau laukė Nemira Statulevičienė – įspūdingos rankinių kolekcijos savininkė. Pažintį su prieš penkerius metus atsiradusia aistra sodybos šeimininkė pradėjo nuo nuotaikingo eilėraščio apie „visatos centrą“ rankinuką, o tada jau ir akys apraibo nuo visokių grožybių: austi, siuvinėti, nėriniuoti, stikliniai, lateksiniai, net iš vinilo plokštelių pagaminti, dideli ir maži, nauji ir seni, pagaminti jau mūsų pažįstamo kaimyno ir atvežti iš tolimų šalių, įprasti ir įvairių formų, keli net grojantys rankinukai! Kolekcijoje rankinių jau virš 800 ir kiekviena su sava istorija! Taip įdomu jų klausytis. Po ekskursijos sodybos šeimininkė mielai užleido savo pievutę bendriems pietums, o pasisotinusius pakvietė smagiai pažaisti. Laikas prabėgo taip greitai. Vakarop nuvykome aplankyti senolio Stelmužės ąžuolo bei greta jo ant kalvos stovinčios bažnyčios, o, kad jau netoli Zarasų, tai kaip neapeisi Zaraso ežero apžvalgos ratu? Tikrai įspūdingas vaizdas nuo jo atsiveria! Pakeliui į Limino medelyną dar užsukome į architektūros paminklu paskelbtą etnografinį Vaišnoriškės kaimą, kuris yra išlaikęs senąją kaimo užstatymo struktūrą. Daug malonių prisiminimų čia užplūdo, juk prieš keletą metų čia šventėme Medeinos šventę bei plaukėme baidarėmis Būkos upe. Pasigrožėję tipiško Aukštaitijos kaimo sodybomis, išvykome į galutinį šios dienos tašką, kur įsikūrę ir palydėję saulę ant Limino ežero kranto, toliau smagiai vakarojome prie laužo.
Sekmadienio rytas išaušo gražus ir ramus, pusryčiaujant aplink nardė kregždės, tolumoje kartais nuaidėdavo gervių klyksmas, o vėliau Limino medelyno šeimininkai Daiva ir Edgūnas Kiminiai aprodė savo valdas, papasakojo apie medelyną bei pasidalino vynuogių auginimo paslaptimis. Po ekskursijos susipakavę savo mantą, vėl ilga mašinų virtine patraukėme į kelią. Siauru miško keliu pasiekėme 1984 m. Stripeikiuose įkurtą Senovinės bitininkystės muziejų. Įkalnėje išsidėstę senoviniai aviliai atminty išlikę dar nuo vaikystės, tokie jie tebestovi ir dabar, tik pastatuose įkurdintos ekspozicijos nustebina šiuolaikiškumu ir interaktyvumu, čia veiklos ir įdomios informacijos gali rasti bet kokio amžiaus lankytojai. Trijų hektarų teritorijoje gausu su bitininkyste susijusių skulptūrų: nuo pagoniškų dievybių iki lokio, besikabarojančio į medį medaus. Liepų paunksmėje galima atsipalaiduoti ir pasisupti hamakuose, besiklausant aplink besidarbuojančių bičių dūzgesio, na, o išeinant, už vartelių, įsigyti sveikatą stiprinančių bičių produktų. Skaniai papietavę vienoje iš Ginučių kavinių, apžiūrėjome garsųjį vandens malūną, saugomą valstybės kaip XIX a. technikos paminklą, bei užtvanką. Srovės upelio vandenyje atgaivinę kojas, pasiruošėme kopimui į 176 m virš jūros lygio iškilusį Ladakalnį, paskelbtą geomorfologiniu gamtos paminklu. Nuo kalno matosi net šeši ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Pamenu, kaip anais laikais vietinis gidas, mums, tada dar mokyklinukams, rodęs ežerus ir gyręsis, kad gyvena tarp Ūkojo ir Pakaso. Bent jau šių dviejų pavadinimus įkalė galvon visam gyvenimui… Kažkada kažkas buvo sugalvojęs, kad lipant į Ladakalnį reikia tylomis užnešti akmenuką ir jį palikti prie ten augančio ąžuolo, neva tada svajonė išsipildys, ta mintis visiems labai patiko ir netrukus aplink ąžuolą susidarė akmenų kalnas. Šįkart prie medžio pasitiko lentelė, kurioje prašoma taip nebedaryti, o visi akmenys nurinkti ir perkelti į kitą vietą. Ladakalnis tebuvo lengvutė treniruotė prieš paskutinį šios kelionės iššūkį – Šiliniškių / Ginučių / „Bitės“ apžvalgos bokštą. Ne visi keliauninkai pasiryžo šiam iššūkiui, nes reikėjo kopti į 30 m aukštį. Apžvalgos aikštelė įrengta 2004 m. pastatyto telekomunikacijų bokšto viduryje, nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Ūkojo, Pakaso ir Sravinaičio ežerus bei juos supančius miškus. Tokiu nuostabiu vaizdu ir baigėme mūsų puikią ir turiningą išvyką po Aukštaitiją.
Iki kitų smagių susitikimų!
Aušra Šaltenytė
Nuotraukos Aušros Šaltenytės, Valerijos Baronienės, Jūratės Jankauskienės
Atnaujinta Ketvirtadienis, 23 Liepa 2020 12:59
