Muilamedinių (Sapindaceae) šeimai priklausančioje klevo (Acer) gentyje platanalapis klevas (A. pseudoplatanus) pasižymi ilgaamžiškumu, išgyvena iki 600, retkarčiais iki 800 metų. Medžiai dažniausiai iki 30, rečiau iki 35, o pavieniai iki 40 (aukščiausias žinomas siekia 42) metrų aukščio ir 0,9, retai iki 2 (storiausi išaugę iki 3) metrų skersmens kamienu. Lotynišką pavadinimą jam suteikė K. Linėjus 1753 metais įrašydamas į savo veikalą Species Plantarum. Acer lotyniškai reiškia kietas, o pseudoplatanus – netikras platanas. Mat Linėjui šio ir paprastojo klevo lapai labai priminė platano lapus. O platanalapio klevo mediena iš tikrųjų kieta, daug tvirtesnė už mums įprasto paprastojo. Ypač vertinami medžiai su taip vadinama „raštuota“ ar „rievėta“ mediena. Tokių gamtoje būna apie 3%. Už taisyklingai apvaliai išaugusius tokius rąstus aukcionuose mokamos įspūdingos sumos. „Normali“ mediena naudojama baldų pramonėje, parketui, įrankių kotams gaminti ir kt. Brangi – muzikos instrumentams, ne tik styginiams (smuikams, gitaroms), bet ir mušamiesiems ir net pučiamiesiems (fagotams) bei apdailai, meno dirbiniams.
Platanalapis klevas natūraliai paplitęs Vakarų ir Vidurio Europos kalnuose 900 – 1900 (2000) m aukštyje nuo Šiaurės Portugalijos, Šiaurės Ispanijos iki Lenkijos, Ukrainos, Šiaurės Turkijos, Kaukazo. Pietinė arealo riba eina per Korsikos, Sicilijos salas, Balkanų pusiasalio vidurį. Vakarų ir Vidurio Europoje žemumose (Belgija, Prancūzija, Vokietija) bei Britų salose ir Skandinavijoje nuo senų laikų įvežti žmonių ir dabar plačiai išplitę savaime. Karaliaučiaus srityje taip pat savaime plinta miškuose. Kintant klimatui jo savaiminio išplitimo riba sparčiai artėja prie Lietuvos. Dubravos arboretume savaiminukai dygsta po ąžuolais, pušimis, o kitur Europoje neretai kaip pionierinė rūšis dykvietėse, sąvartynuose, krūmynuose. Australijoje, N. Zelandijoje ir kai kuriose JAV valstijose paskelbtas invaziniu. Pagal ekologinius faktorius tai vėsaus drėgno kalnų klimato medis. Auga nuo mažai iki vidutiniškai derlingose, drėgnose, bet labai kintančiose dirvose, pH 6 – 8, geriausiai nedideliame šešėlyje. Grynų medynų nesudaro. Dažniausiai auga su ąžuolais, bukais, tad kertant miškus iškertami 120 – 140 metų medžiai būna apie 30 m aukščio ir 60 cm skersmens kamienu. Platanalapiai klevai nepakenčia karščių, sausrų ir potvynių. Išlaiko trumpalaikius šalčius iki -35 C, bet jauni jautrūs šalnoms. Auga greit. Per 20 metų gali pasiekti 16 m aukštį. Vėliau augimas stipriai sulėtėja ir juos aplenkia net bukai. Atsiradus stipresniam šviesos šaltiniui (pašalinus gretimus medžius) net sename kamiene prabunda daug miegančių pumpurų, išauga naujos šakos. Karpomas taip pat tankėja, tad tinka gyvatvorėms. Medžiai atsparūs vėjams, nes turi gilią liemeninę šaknį.
Platanalapio klevo žievė šviesiai pilka, lupasi lopais, panašiai kaip platano. Ant jos išaugusios kerpės medžiui nekenkia. Beje, kuo gausiau kerpių ant kamieno, tuo švaresnis aplinkos oras (užterštame ore kerpės neauga). Pumpurai kiaušiniški, smailia viršūne, iki 1,5 cm ilgio, gelsvai žaliais arba žaliai rudais žvyneliais, blakstienotais kraštais. Lapai iki 20 cm ilgio ir (8) 10 – 15 (20) cm pločio, dažniausiai penkiaskiaučiai, rečiau dvi kraštinės skiautės išsivysčiusios silpnai. Lapų viršus tamsiai žalias, matinis, kiek raukšlėtas, su įspaustomis gysloms, apačia melsvai ar šviesiai pilkai žalia iki nežymiai violetinės, plaukuota visa arba tik pagysliais, kartais tik gyslų kampuose. Lapų pakraščiai netaisyklingai dantyti. Rudenį lapai gelsta, o atvirose kalkingose vietose medžių viršūnėse kartais rausta. Lapai stipriai nuodingi arkliams, bet avys ir ožkos juos mielai ėda. Greit suyra, tad puikiai tinka kompostui. Dideli lapai gerai sugeria dulkes, teikia pavėsį, tad nuo seno sodinti pakelėse, alėjose. Vokietijoje ir dabar sodinami prie geležinkelių, nes atsparūs stipriems vėjams. Sula saldesnė, nei paprastojo klevo.
Žydėti šie klevai pradeda sulaukę 20 – 25 metų atvirose vietose, o miške – kartais ir nuo 40 metų. Vienanamiai. Žydi jau lapams prasiskleidus, gegužės mėnesį. Žiedai šviesiai gelsvi, kabančiose 6 – 16 cm ilgio šluotelėse. Sparnavaisiai taip pat nusvirusiose kekėse, 4 – 5 cm ilgio, po 2, kartais po 3 sujungti stačiu kampu. Jie sunoksta rugsėjį – spalį. Vėjas juos išnešioja iki 100 metrų.
Lietuvoje platanalapiai klevai nuo seno auginti dvarų parkuose, kur savaime atželia. Ant jų, kaip ir ant paprastųjų klevų lapų, rudeniop neretai atsiranda juodos dėmės. Tai grybo Rhytisma acerinum pažeidimai. Klevams jie kenkia nedaug, bet stipriai sumažina dekoratyvumą.
‘Atropurpureum‘ – medis 12 – 18 m aukščio. Jauni lapai raudoni, apačia tamsiai violetinė;
‘Brilliantissimum‘ – 3 – 4 m skersmens rutulys, dažnai skiepijamas į aukštesnį stiebą. Paskiepytas prie pat žemės išauga dar aukštesnis – iki 6 – 7 m kupsto formos laja. Pavasarį lapai rausvi, vėliau blyškiai geltoni, o rudenį žali ar gelsvai žali;
‘Corstorphinense‘ (sin. ‘Flavomarginatum‘) lapai pavasarį auksiškai geltoni, vėliau pažaliuoja;
‘Erectum‘ – 15 – 20 m aukščio ir 5 – 10 m lajos skersmens medis, skirtas gatvių želdiniams;
Į pastarąją panaši veislė ‘Roterdam‘ išauga kiek aukštesnė: 20 – 25 m aukščio ir 8 – 10 m skersmens. Ji dažnesnė Nyderlanduose miesteliuose ir gyvenvietėse;
‘Erythrocarpum‘ vaisių sparneliai ryškiai raudoni;
‘Esk Sunset‘ laja rutuliška ar ovališka, dažniausiai 2 – 4 m skersmens. Lapų spalva labai įvairuoja nuo gelsvos iki rožinės ar kremiškos su nevienodai išsidėsčiusiomis tamsiai žaliomis dėmėmis. Lapų apačia purpuriškai raudona. Auga lėtai. Rekomenduojama mažiems kiemams;
‘Foliis Atropurpureis Argenteovariegatis‘ – sena lenkiška nuo 1908 metų žinoma veislė, auginama, rodos, tik pas juos (kitur nemačiau). Lapai baltai ir geltonai dėmėti, jų apačia purpurinė;
‘Leat‘s Cottage‘ lapai smulkūs, jauni lašišinės spalvos, vėliau gelsvi. Auga lėtai;
‘Leopoldii‘ lapai normalaus dydžio, jauni gelsvai žali ar šviesiai rožiniai, vėliau žali su šviesiai žaliomis, baltomis, kreminėmis ar gelsvomis nevienodo dydžio dėmėmis. Dalis savaiminukų Dubravos arboretume išlaiko panašius požymius;
‘Negenia‘ – 20 -25 m aukščio ir 15 – 20 m lajos pločio piramidės formos medis;
‘Nizettii‘ išauga 10 – 15 m aukščio. Auga lėčiau nei rūšis. Laja kiaušiniška ar kiek platesnė. Lapai apatinėje pusėje purpuriniai, o viršutinėje balsvai ar gelsvai dėmėti. Dėmės didelės, dažnai užima pusę ar didesnę lapo dalį;
‘Prince Camille de Rohan‘ lapai baltai ir geltonai margi, bet dėmės mažesnės nei ‘Leopoldii‘, tik tankesnės. Lapų apačia tamsiai raudona;
‘Prinz Handjery‘ auga kupsto formos apvalia laja. Gali išaugti iki 7 m aukščio ir kiek platesnė. Dažniausiai skiepijami į aukštesnį stiebą. Jauni lapai rožiniai, vėliau palaipsniui nusidažo blyškiai geltonai iki šviesiai žalių. Lapų apačia purpurinė;
‘Puget Pink‘ lapai smulkūs, pavasarį rausvi, vėliau gelsvi;
‘Purpurascens‘ medžiai iki 20 m aukščio. Lapų viršutinė pusė kaip rūšies, tamsiai žalia, raukšlėta, apatinė rausvai purpurinė. Lietuvoje tai dažniausiai sutinkama platanalapių klevų veislė. Dubravos arboretume pasisėja. Daugelis jos savaiminukų išlaiko veislės požymius;
‘Simon Louis Freres‘ medis iki 10 m aukščio. Lapai labai gausiai išmarginti kremiškai ir baltai, šviesiai žali, jų apačia pilkai žalia. Kol jauni, lapai būna šviesiai rožiniai. Labai efektingi žvelgiant iš arti;
‘Worley‘ (var. worleei) medis apie 10 m aukščio (Dubravos arboretume medis apie 65 metų amžiaus išaugęs iki 12 m). Jauni lapai oranžiškai, vėliau auksiškai geltoni, o rudenį ar pavėsyje esantys gelsvai žali. Dubravos arboretume išdygdavo vienas kitas savaiminukas gana toli nuo motininio medžio. Buvau radęs ir susikryžminusių su netoli esančiais ‘Purpurascens‘. Jų lapų viršus pavasarį buvo bronziškai geltonas, apačia purpurinė, ir tokia išliko per vasarą. Deja, pjaunant žolę juos nušienaudavo.
Vokiečių bitininkai labai vertina platanalapių klevų ir kiaulpienių medų. O žiedadulkių bitės parneša kur kas daugiau, nei nuo paprastųjų klevų.
Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės
