Kedročio gentis

Kedročio gentyje yra keturios rūšys visžalių spygliuočių medžių, savaime paplitusių rytinėje Azijoje ir vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Lotyniškas genties pavadinimas reiškia „gražusis kedras“, o ir jos pavadinimai įvairiose Europos kalbose susiję su kedro vardu, nors kedrai (Cedrus) tėra labai tolimi jų giminaičiai, artimesni kedročių „pusbroliai“ ir „pusseserės“ yra tujos ir kiparisai.

Kaliforninis kedrotis (Calocedrus decurrens) yra galingas medis, išsistiebiantis iki 60 m aukščio, o jo kamienas pasiekia 3 metrų skersmenį. Aukščiausias žinomas šios rūšies medis yra beveik 70 m aukščio su 175 cm skersmens kamienu, tuo tarpu storiausiojo kamienas siekia daugiau kaip 4,5 metro. Abu šie galiūnai auga valstybiniuose Oregono valstijos (JAV) miškuose. Tiesa, aukštai kalnuose kedročiai būna menki ir susisukę, niekuo neprimenantys savo galingų gentainių žemumose. Kaliforninio kedročio laja iš pradžių būna siaura, kolonos formos, senų medžių išsiplečia ir primena platų kūgį, šakos auga į šonus, o apatinės nusvyra iki pat žemės. Senų medžių pamatinė dalis stipriai išstorėja, laja išretėja, o viršūnė nudžiūsta, tačiau toks beviršūnis senolis dar gali ilgokai pagyventi. Žievė stora, plaušinga, senų medžių gali būti iki 20 cm storio. Iš pradžių būna lygi, oranžiniai ruda, sendama kiek pilkėja, tampa giliai rievėta, o apatinėje kamieno dalyje pradeda luptis ilgomis atplaišomis. Šaknų sistema galinga, gili ir plati. Lapai žvynelių formos, ryškiai žalios spalvos. Patrinti skleidžia stiprų kvapą, primenantį smilkalus, todėl daugelyje kalbų kaliforniniai kedročiai vadinami „smilkaliniais kedrais“. Vyriškieji kankorėžiai būna iki 8 mm ilgio, moteriškieji iki 4 cm ilgio, šviesiai žalsvi ar gelsvi, su keturiais, retai šešiais žvyneliais. Išorinėje žvynelių poroje bręsta po dvi ar mažiau sparnuotas sėklas, o vidiniai žvyneliai paprastai būna besėkliai ir suaugę į vieną plokštelę. Apdulkinti moteriškieji kankorėžiai subręsta po apdulkinimo praėjus aštuoniems mėnesiams, tada jų spalva pasikeičia į oranžinę ar gelsvai rudą, o galas prasiveria ir primena anties snapą. Kaliforniniai kedročiai auga lėtai, yra ilgaamžiai, gali sulaukti ir 500 metų. Yra duomenų ir apie beveik 1000 metų sulaukusį senolį, tačiau jie nėra visai patikimi. Dauginasi šie medžiai tik sėklomis, o vienas subrendęs medis gali jų subrandinti iki 186000, tačiau taip gausiai dera tik kas 3–6 metai. Kedročius apdulkina ir jų sėklas išplatina vėjas. Sėklos yra geros skraiduolės ir net esant nestipriam vėjui, nuo motininio medžio „pabėga“ apie 60 metrų.

Savaime kaliforniniai kedročiai paplitę palyginti nedidelėje teritorijoje Šiaurės Amerikos vakaruose ir pietvakariuose, Oregono, Nevados ir Kalifornijos valstijose bei šiaurės vakariniame Meksikos pakraštyje. Jie auga nuo 50 iki 2960 m virš jūros lygio, tokiose vietovėse, kurios pasižymi sausomis vasaromis, kai per mėnesį iškrinta tik apie 25 mm kritulių, tačiau metinis kritulių kiekis jų augavietėse gali svyruoti nuo 380 mm iki 2030 mm. Pakenčia tiek karštį iki beveik +50 °C, tiek ir stingdantį -34 °C speigą. Auga įvairiuose dirvožemiuose, netgi ir nederlinguose, pakenčia sausras ir dalinį pavėsį, tačiau vis dėl to geriausiai veši saulėtose vietose, giliuose, pralaidžiuose dirvožemiuose netoli vandens telkinių. Kedročiai beveik niekada neauga vieni, jie formuoja mišrius medynus su įvairiais medžiais, daugiausiai spygliuočiais. Ypač efektingai atrodo greta augantys kedročiai ir geltonosios pušys, mat ryškiai kontrastuoja jų kamienai: oranžiniai rudi kedročių ir rusvi, juodai rievėti geltonųjų pušų. Kaliforniniai kedročiai yra vieni atspariausių gaisrams medžių: nors stiprūs viršūniniai gaisrai sudegina ir juos, tačiau žemutiniai, kai ugnis plinta tik pažeme, paskatina kedročių plitimą, po tokių gaisrų jie netgi išstumia kitus medžius, pavyzdžiui pocūges, mat nuo ugnies brandžius medžius saugo stora žievė, o po gaisro gausiai paskleistos sėklos greitai sudygsta ir formuoja kedročių jaunuolynus. Kaliforniniai kedročiai natūraliose augavietėse glaudžiai susiję su įvairiais organizmais. Pavyzdžiui, iškart po gaisro, į beveik dar teberusenančią kedročių medieną kiaušinėlius sudeda Syntexis libocedrii, reliktinė pjūklelių rūšis, tikra dinozaurų bendraamžė, tebegyvenanti iki šių dienų. Tik ant kaliforninių kedročių šakų auga parazitinis augalas Phoradendron libocedri, kurį neretai galima pamatyti svyrantį nuo medžių šakų. Giliuose senų medžių žievės plyšiuose prieglobstį randa šikšnosparniai ir įvairūs nariuotakojai gyvūnai, lajoje lizdus suka įvairūs paukščiai, o jaunų kedročių sąžalynuose prisiglaudžia elniai ir kiti stambesni žinduoliai.

Kaliforniniai kedročiai buvo labai svarbūs medžiai vietiniams Kalifornijos gyventojams indėnams: iš šakų ir šaknų pintos pintinės, gaminti lankai, mediena naudota pastovaus būsto statybai, o žieve dengdavo laikinas palapines, kuriose gyvendavo rudenį, rinkdami giles. Trindami kedročių medienos gabaliukus išgaudavo ugnį. Buvo mėgstamos ir iš kedročių šakų rištos šluotos – jos ne tik gerai šluodavo, bet ir paskleisdavo malonų aromatą. Naudoti kedročiai ir tradicinėje medicinoje: šakelėmis aromatizuodavo garą, kuriame kaitindavo ligonius, lapų nuovirą gerdavo esant vidurių negalavimams, o užplikytų šakelių garą kvėpuodavo peršalę. Kai kurios gentys lapeliais gardindavo gilių miltus – kažkada buvusį įprastinį Kalifornijos indėnų maisto produktą. Šiais laikais vertinama kedročių mediena, mat yra labai patvari, atspari puviniams, taigi naudojama patiems įvairiausiems dirbiniams – nuo tvorų ir lauko baldų iki žaliuzių. Beveik visi pieštukai, pagaminti JAV yra iš kedročių medienos, mat ji neskilinėja ir lengvai drožiama. Šie medžiai plačiai auginami ir kaip dekoratyviniai, naudojami parkuose, alėjų ir kelkraščių apželdinimui bei pažeistų buveinių atstatymui, dirvožemio erozijai ir šlaitų nuošliaužoms stabdyti, ypač Kalifornijoje. Labai vertinama jų kūgiška lajos forma ir graži visžalė lapija, ypač sauso klimato vietovėse, kur daugelio medžių laja būna skurdoka. Nors natūraliai kaliforniniai kedročiai auga tik mažoje Šiaurės Amerikos dalyje, dabar šie medžiai auginami daugelyje pasaulio vietų, tame tarpe ir Europoje, mėginama auginti net ir Lietuvoje. Beje, vėsesnio klimato šalyse kaliforniniai kedročiai kažkodėl išaugina tik itin siaurą, beveik kolonos formos lają.

Tekstas ir nuotraukos dr. Jurgos Motiejūnaitės