Verkių dvaro parkas – garsi praeitis ir apverktina (skaudi) dabartis
Dr. Laimutis Januškevičius.
Griebtis plunksnos ir parašyti šias eilutes paskatino neplanuotas apsilankymas Verkiuose. Į šią vaizdingą ir visais požiūriais (tiek istoriniu, tiek kraštovaizdžio architektūros) vertingą miesto vietą užsuku gana dažnai, kada tik apsilankau Vilniuje, ir visada išsinešu puikius įspūdžius ir jaučiuosi pakylėtas… Puikios parko erdvės, nuostabios reginių panoramos iš bene įspūdingiausios Vilniuje apžvalgos aikštelės – visa tai nejučiomis atgaivina tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Deja, šįkart taip neatsitiko ir garsią dvarvietę teko palikti nusivylusiam ir prislėgtam… Vis kankino mintis – kodėl taip atsitiko, iš kur tas aplaidumas, kas dėl to kaltas?… Bet, prieš pereinat prie liūdnos realybės, truputis istorijos…
Verkiai yra Vilniaus miesto dalis, dešiniajame Neries krante, į šiaurę nuo miesto centro. Verkių dvaras kartu su vaizdingu, šalia Neries besidriekiančiu parku, yra bene pagrindinis Verkių regioninio parko akcentas. XIV a. pabaigoje Verkių apylinkes Vladislavas Jogaila buvo paskyręs Vilniaus vyskupams. Pasak istorinių šaltinių, čia iki XVII a. stovėjo gana erdvūs mediniai rūmai. Kiek vėliau Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis čia pastatė naujus mūrinius rūmus. 1780 m. Verkių dvarvietę nupirko vyskupas Ignotas Masalskis. Naujųjų Verkių rūmų projektą I. Masalskio užsakymu paruošė žymus to meto architektas Martynas Knakfusas. Spėjama, kad jam talkininkavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Dvaro pastatų ansamblio statyba truko iki 1792 m., bet dar nebuvo galutinai užbaigta. 1794 m. mirus vyskupui I. Masalskiui, Verkių dvarą paveldėjo vyskupo brolio dukra Helena Apolonija ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Iš Potockių taip ir neužbaigtą dvaro ansamblį perėmė Vilniaus apskrities maršalka Maltos kryžiaus komandoras Stanislovas Jasenskis, o vėliau (1830 m.) jį nupirko kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas.
Iš buvusiojo geometrinio išplanavimo apatiniojo ir žymiai mažesnio viršutiniojo Verkių parkų šių laikų sulaukė tik viršutinysis peizažinis parkas. Apatinis parkas sunyko dar XIX a. Spėjama, kad aukštutinį Verkių parką projektavo Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas, projektavęs parkus Radviloms, Krasinskiams bei Sapiegoms. Tolesniam parko tvarkymui ir vėlesnei rekonstrukcijai vadovavo senojo Knakfuso sūnus Martynas ir L. Stuoka–Gucevičius. Pastarajam vadovaujant buvo užbaigti statyti Aukštųjų Verkių dvaro centriniai rūmai ir rekonstruotas visas dvaro ansamblis. 1786 m. viršutiniame parke pastatytos puikios oranžerijos, kuriose buvo auginami iš Italijos atvežti tropiniai ir subtropiniai augalai. Spėjama, kad oranžerijų projekto autoriai buvo M. Knakfusas arba L. Stuoka-Gucevičius. 1840–1864 m., valdant dvarą kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui, Aukštutinių Verkių rūmai vėl buvo rekonstruoti. Šalia jų buvo įrengtas dviejų aukštų žiemos sodas (senosios oranžerijos jau buvo sunykę). Šiuo laikotarpiu parkas kiek sumažėjo, bet buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Viršutinių Verkių parkas ypač nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo iškirsta apie 14 riešutmedžių, daug vietinių medžių. 1923 m. Verkių rūmuose įsikūrė Kozlovskio mergaičių gimnazijos ir pensiono auklėtinės, o 1939 m. centriniuose rūmuose buvo įkurta gyvulininkystės mokykla. 1960 m. buvusioje oficinoje įsikūrė Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas, o centriniuose rūmuose – Zoologijos ir parazitologijos institutas. 1978 m. šie rūmai buvo perduoti Mokslų Akademijai ir pavadinti Mokslininkų rūmais. Visas buvusio Verkių dvaro pastatų ansamblis buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu.
Nuo kelio į Naujuosius Verkius į Verkių dvaro parką veda lenkta alėja, įsiterpusi tarp gana puošnaus buvusių arklidžių pastato ir teniso kortų vakarinėje pusėje ir ne mažiau puošnaus Verkių regioninio parko administracinio pastato rytinėje pusėje. Ypač patrauklūs reginiai į apačioje tekančią Neries upę ir plačios Vilniaus miesto reginių panoramos atsiskleidžia iš apžvalgos aikštelės pietinėje parko terasoje. Iš retesnių egzotinių medžių parke tebeauga kuriliniai ir plačiažvyniai maumedžiai, didelė vakarinė tuja, didžialapės liepos, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji ir graikiniai riešutmedžiai, karolininė liepa ir kai kurie kiti ( iš viso apie 40 svetimžemių medžių ir krūmų rūšių ir formų).
Sovietmečiu parko priežiūra rūpinosi Zoologijos ir parazitologijos institutas, kuriam aktyviai talkininkaudavo ir parke įsikūręs Botanikos ožinstitutas. Tautinio atgimimo metais jį savo žinion perėmė Verkių regioninio parko administracija. Tiek sovietmečiu, tiek ir tautinio atgimimo metais parkas buvo pakankamai gerai tvarkomas ir prižiūrimas, buvo mėgiama ir gausiai vilniečių lankoma vieta. Pirmieji aplaidumo požymiai parke pasijuto prieš keletą metų – pradėtos rečiau šienauti vejos, parko erdvių pakraščiuose išryškėjo sausuoliai, prastai buvo prižiūrima parko infrastruktūra (takai, poilsio vietos, apžvalgos aikštelė). Tačiau norėjosi tikėti, kad tai tik laikini nesklandumai ir kad netrukus viskas vėl stos į savo vietas. Tačiau tai, ką pamačiau parke per paskutinį apsilankymą, tiesiog atėmė žadą – parko erdvės, net ir centrinės, padengtos pūvančiais lapais, visur gausu, ypač erdvių pakraščiuose, prikritusių šakų ir pūvančių, nesutvarkytų medžių kamienų, parko šlaituose gausu sausuolių, apleista parko infrastruktūra, šalia pagrindinio parko tako auga seni, galingi drevėti medžiai, kurie bet kada gali tapti sunkios nelaimės priežastimi.
Nerimą dėl parko dar labiau padidino atsitiktinai sutikta buvusi Botanikos instituto darbuotoja, kuri, man papriekaištavus, atvirai išdėstė savo požiūrį ir nuostatas dėl parko tvarkymo ir priežiūros, kurių dabar ir prisilaikoma. Pasirodo, kad „parko erdvių vejas pakanka šienauti tik du kartus per vegetacijos sezoną“ (pavyzdingai tvarkomuose parkuose tai daroma kiekvieną savaitę arba, blogiausiu atveju, du kartus per mėnesį). Sužinojau ir dar ir daugiau „naujienų“ – dabartinių parko tvarkytojų nuomone, parko erdvių nereikia tręšti, nes tai „puikiai atlieka negrėbstomi, pūvantys lapai“. Be to, „retai šienaujamos ir neprižiūrimos parko vejos prisideda prie parko bioįvairovės gausinimo“. Dėl tos pačios priežasties „parkų erdvėse tiesiog būtina išsaugoti sausuolius ir drevėtus medžius“.
Štai kaip lengvai, pasirodo, galima paaiškinti elementarų aplaidumą. Ir, ko gero, reikia būti aklam, kad nepastebėtum, kaip šie „postulatai“ puikiai susišaukia su bendromis tendencijomis, kuriomis šiandien vadovaujamasi prižiūrint Vilniaus miesto viešąsias erdves. Juk ir čia į pirmą planą iškeltas anaiptol ne estetinis šių erdvių vaizdas, bet būtent „bioįvairovės gausinimas“, tame tarpe neužmirštant ir erkių… Taip, atskirais atvejais ir atskirose nuošalesnėse vietose, tai, gal būt, ir galima pateisinti, bet, kada tai daroma istorinio parko centrinėse erdvėse, tai jau netelpa į jokius rėmus… Ir nors šia tema masinės informacijos priemonėse jau buvo diskutuota, kalbant apie Vilniaus miesto viešąsias erdves, atsakingiems Verkių parko tvarkytojams dar kartą norėtųsi priminti, kad parkas ir, ypač istorinis želdynas, yra kraštovaizdžio architektūros meno kūrinys ir, būtent atsižvelgiant į tai, jį tiesiog būtina pavyzdingai tvarkyti ir puoselėti, o ne „saugoti ir gausinti jame bioįvairovę“. Beje, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, ta bioįvairovė dažname parke kaip tik ir atsiranda dėl aplaidžios priežiūros. Akivaizdus to pavyzdys – ne mažiau garsus Užutrakio dvaro parkas. Stebina ir skaudina ir tai, kad tokią, sakyčiau, nemokšišką nuomonę apie žaliųjų erdvių tvarkymą palaiko ir jai pritaria, atrodytų, išsilavinę žmonės ir netgi gamtininkai.
Grįžtant gi prie Verkių dvarvietės parko problemų, labai norėtųsi, kad parkas pagaliau surastų tikrąjį šeimininką, kuris ne tik „gyventų parke“, kaip tai daro Verkių regioninio parko direkcija, bet ir deramai (noriu tai pabrėžti) juo rūpintųsi bei “juo gyventų“. Manyčiau, kad šioje liūdnoje situacijoje galėtų padėti kad ir UAB „Vilniaus parkai“, kuri šiandien gana gerai rūpinasi Vingio parku, Bernardinų sodu, Lukiškių aikšte ir kitais Vilniaus miesto žaliaisiais plotais. O besirūpinantiems bioįvairove ir jos gausinimu norėtųsi palinkėti tai daryti ir ieškoti tam galimybių miškuose ir kitose natūralios gamtos teritorijose, o ne parkuose ir kitose reprezentacinėse erdvėse, kur turi būti puoselėjamas estetinis vaizdas ir sukuriamos visos sąlygos maloniam poilsiui.
Dr. Laimutis Januškevičius.