Natūralūs ir žmogaus išpuoselėti gamtos turtai Šiaulių krašte
„Vėl gegužio žiedai…“ – ir vėl pavasarinė dendrologų kelionė. Šiaulių kraštas, turtingas savo istorija, kultūra, žmonėmis ir gamta, dovanojo mums ir puikų vasarišką orą. Saugiai vežiojami visų mylimo kelių žinovo Artūro, taktiškai prižiūrimi kelionės organizatorės Editos ir šviečiami entuziastingosios Vilmos, per dvi dienas sukaupėme žinių, įspūdžių ir geros nuotaikos visai vasarai.
Pirmasis ankstyvą rytą prasidėjusios kelionės sustojimas – jau sunykusio Daniliškio dvaro vietoje, kur išlikusi įspūdinga liepų alėja: apie 350 aukštų ir storų mažalapių liepų gobia 285 m ilgio taką.
Pasivaikščioję keliaujame į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, užkopiame ir į apžvalgos bokštą. Stumbrų gyvenimo keliai ir klystkeliai, Nevėžio senvagių kilmė ir gamtinė įvairovė demonstruojama per visą patalpos erdvę besilankstančioje ekspozinėje juostoje, o labiausiai mus sužavėjo visų apylinkėse gyvenančių gyvūnų pėdsakai ir originaliai – stiklo plokštėse – demonstruojami vietiniai augalai. Gal šios ekspozicijos ir skirtos vaikams, bet dendrologai, net sulaukę garbaus amžiaus, nepraranda vaikiško smalsumo ir sugebėjimo žavėtis gamta.
Saulės miestas Šiauliai mus pasitinka akinančiai žydru dangumi ir ne mažiau akinančia garsiąja Lape, pakeliui apžiūrime ir Frenkelio vilos rožyną bei Saulės laikrodžio aikštę. Norėtųsi Šiauliais grožėtis ilgiau, bet mūsų laukia botanikos sodas, kur kaip tik vyksta tradicinė Augalų žavadienio šventė. Mūsų kolega dendrologas, buvęs šio sodo darbuotojas Vaidas Juknevičius surengė ekskursiją po įdomiausius sodo kampelius, neaplenkdamas nei klestinčių savo sodintų kuningamijų, nei buožgalviais knibždančios pakrantės. Pora valandų pralekia nepastebimai, ir vėl leidžiamės į kelią – programoje Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras, Laisvučių daugiakamienis klevas ir daugiakamienė liepa, o didžiausia staigmena – žydintys rododendrai natūraliame miške. Su mumis keliaujanti kolegė Vitalija papasakoja dar negirdėtą šio rododendryno istoriją, tad pasidžiaugiame ne tik vaizdais ir kvapais, bet ir naujomis žiniomis.
Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“ – šventė ne tik pilvui, bet ir dūšiai. Legendinė smuklės šeimininkė Zoselė vaišina mus pagal senovinį receptą gamintu stebinančio skonio kumpiu, palydėtu jo kilmės paslapčių istorija… Po turiningos, bet fiziškai nelengvos dienos malonu pailsėti gražioje, šiuolaikiškoje kaimo turizmo sodyboje „Ąžuolų slėnis“. Danieliai, pirtis, kubilas ir iki tamsos užsitęsusios dendrologinės diskusijos – graži gražaus šeštadienio pabaiga.
Sekmadienis – poilsio diena rimtai dirbantiems žmonėms, bet ne Šiaulių kraštą pažinti trokštantiems dendrologams. Ilgai negaišdami vykstame į Kuršėnus, jų dvaro parką ir ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą. Nedidelis, bet jaukus ir puikiai tvarkomas miestelis bei parkas (jau nekalbant apie garsųjį Kuršėnų vyniotinį) palieka kuo geriausius įspūdžius.
Toliau skubame į Žagarę ir jos dvaro parką, kur mūsų laukia regioninio parko gidė Modesta. Dvaro sodyba pradėta statyti dar 16 amžiuje, o 19 amžiuje didikai Naryškinai perstatė ir išpuoselėjo rūmus, pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą įveisė apie 60 ha ploto parką. Buvo pasodinta apie 200 rūšių medžių ir krūmų, bet dėl vėlesnio niokojimo ir natūralių priežasčių dabar jų išliko mažai. Prieš dešimtmetį parengtas naujas parko projektas, stengiantis išlaikyti pirminio projekto augalų asortimentą. Pastaruoju metu parkas pavyzdingai prižiūrimas, atnaujinamas, tad pora valandų su kvalifikuota gide neprailgo.
Šis sekmadienis – tikra parkų diena: iš Žagarės keliaujame į ne mažiau įdomų Pakruojo dvaro parką. Tai didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, bet mums labiau norisi apžiūrėti parką. Tiesa, laikas eiliniam lankytojui ne pats tinkamiausias – pavasarinis narcizų ir tulpių žydėjimas beveik baigėsi, vasarinės gėlės dar nepasodintos, bet seni įspūdingi medžiai niekur nedingo ir tiesiog vilioja saulėje spindinčia gaivia žaluma. Peizažinis dvaro parkas, pradėtas veisti pabaigus dvaro rūmų statybą 1850 metais, nelabai didelis ir negali pasigirti ypatinga sumedėjusių augalų įvairove, bet žavi ir Kruojos vingiais, ir senais puikiai į gamtovaizdį įkomponuotais medžiais, ir originaliomis botaninėmis skulptūromis bei gėlynais.
Dvi puikios dienos, kupinos smagaus dendrologų, jų bičiulių ir šeimų bendravimo, įspūdžių, naujų patirčių ir žinių pasibaigė per greitai. Kaip ir visos dendrologų kelionės… Tardami nuoširdų ačiū Editai, Artūrui ir Vilmai, atsisveikiname tik trumpam – iki kitų susitikimų!
Tekstas – dr. Valerijos Baronienės.
Nuotraukos – V.Baronienės ir Editos Medeinos