• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
  • Konferencija „Miestas ir gamta – nuo tvarių želdynų įrengimų iki efektyvios priežiūros“

    Lapkričio 16 d. kviečia konferencija Girionyse „Miestas ir gamta – nuo tvarių želdynų įrengimų iki efektyvios priežiūros“. Ją organizuoja dendrologų draugija kartu su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija bei Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacija. 

    Aktualūs probleminiai miestų želdynų tvarkymo aspektai: nuo planavimo iki priežiūros.
    Visą renginio programą bei informaciją galima rasti čia:

    Konferencija MIESTAS IR GAMTA – NUO TVARIŲ ŽELDYNŲ ĮRENGIMO IKI EFEKTYVIOS PRIEŽIŪROS

  • Medeinos šventė Biržuose

    2023 m. rugpjūčio 19–20 d. vyko tradicinė Medeinos šventė Biržų krašte.

    Šeštadienį pusdienį plaukėme baidarėmis Nemunėlio upe nuo Ločerų kaimo iki Nemunėlio Radviliškio miestelio. Oras buvo puikus, saulėtas ir karštas, tad dauguma mūsiškių ne kartą maudėsi upėje bei gėrėjosi pakrantėse atsiveriančiais gražiais vaizdais, ypač Tabokinės ir Muoriškės atodangomis. Be invazinių augalų vandenyje bei pakrantėse augo įvairi augmenija, tarp kurios išsiskyrė retos vandens lelijos. Vėliau apsistojome Sodeliškės dvaro sodyboje, kur vyko alaus degustacija, duonos kepimo edukacija bei ekskursija po senovinės technikos ir buities muziejų ir veikiantį malūną. Vakare mėgavomės sodybos baseinu bei pirtimis.

    Sekmadienį apsilankėme Kirkilų apžvalgos bokšte, dairėmės į aplink tyvuliuojančius nuostabaus grožio ežerėlius. Vėliau vyko labai įdomi ekskursija Biržų pilyje ir Biržų regioninio parko lankytojų centre. Užkandę Biržų picerijoje važiavome toliau. Aplankėme Karvės olą ir kitas didžiausias smegduobes Geologiniame take. Viena įdomiausių ekskursijų įvyko Biržų meteorologijos stotyje, kur šios stoties vadovas Bronius Medinis papasakojo ir parodė daug naujų ir senovinių aparatų orų stebėjimui. Ir galiausiai patys ištvermingiausi pėsčiųjų taku per ežerą nuėjo apžiūrėti Astravo dvaro parko.

    Nuotraukos Editos Medeinos

    Vaizdas nuo Kirkilų bokšto
  • Nupjautas medis – tragedija lietuviui: mokslininkas paaiškino, kodėl

    Straipsnio autorius Gediminas Kajėnas, https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/dainius-razauskas-285-2061578

    Nekilnojamojo turto vystytojams Vilniaus centre nupjovus didžiulį sveiką ąžuolą, visuomenėje kilo pasipiktinimas tokiu brutaliu ir sunkiai paaiškinamu poelgiu. Prezidentas Gitanas Nausėda tai pavadino barbarišku išpuoliu, o Vilniaus savivaldybė bendrovei paskaičiavo šimtatūkstantinę baudą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos miestuose ir miesteliuose masiškai buvo pjaunami ne tik pavieniai medžiai, bet ir ištisos jų alėjos, o trinkelizacija tapo vulgaria naujosios urbanistikos mada. Vis dėlto, Ceikinių gatvės ąžuolo nupjovimo istorija bei šį įvykį lydintis atgarsis liudija, kad dėl klimato kaitos, betoninėmis dykvietėmis paverstų miestų gatvių bei aikščių šiandien į miesto plėtrą bei žaliųjų zonų būtinybę žiūrima bent kiek atidžiau, o medžio nuvertimas nebėra toleruojama norma.

    Mitologas Dainius Razauskas primena nuo XX a. pradžios žinomą priežodį: „Leisk lietuvį nuogą į mišką, sugrįš ratuotas“. Pasak jo, tai puikiai liudija, kad žmogaus gyvenimas neatsiejamai susijęs su medžiu, mišku ir apskritai gamta. O kokius medžio ir žmogaus vaizdinius pateikia lietuvių mitologija bei pasakos? Ar istoriškai bei kultūriškai nusistovėjęs mūsų požiūris į medį yra kuo nors išskirtinis, o gal remiasi bendražmogiška patirtimi? Kodėl nupjautas medis – tai tragedijos archetipas? Ir kas gali nulemti tausojantį, pagarbų ir kartu labai pragmatišką santykį su gamta XXI amžiuje? – apie tai pokalbis su D.Razausku.

    – Galvojant apie mūsų kultūroje labiausiai žinomą pasakojimą, kuriame atskleidžiamas žmogaus ir medžio ryšys, turbūt daugeliui pirmiausia į galvą ateina pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Jame žmonės paverčiami medžiais. Kaip jūs pats interpretuojate šią istoriją? – Šio pasakojimo neįmanoma interpretuoti keliais žodžiais, jis ir pats gausybę variantų turi, ir gyvą galybę jų interpretacijų. Akademikas Leonardas Sauka yra sudaręs keturtomį: trys tomai pasakos variantų lietuvių, latvių bei įvairių kitų šalių tradicijose ir ketvirtas, storiausias, tomas pasakos tyrinėjimų bei interpretacijų. Vėliau išleisti dar du tomai jos literatūrinių interpretacijų.

    Šiaip jau ši pasaka niekuo labai neišsiskiria iš kitų, o sureikšminta mūsų kultūroje ji tapo tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Žmogus virsta medžiu tautosakoje ir mitologijoje kuo įvairiausiomis aplinkybėmis ir nuo seniausių laikų, šis motyvas puikiai žinomas jau antikoje. Šia prasme „Eglė žalčių karalienė“ – tik vienas nedidukas variantas iš gausybės pasaulyje gyvuojančių pasakojimų apie tai, kaip žmogus virsta ar yra paverčiamas medžiu.

    – Bet kodėl būtent medis taip tiesiogiai yra siejamas su žmogumi ir jo gyvenimu? – Na, medis gal ne išimtis – žmogus virsta ir žvėrimi. Bet medis vis dėlto ypatingas. Visų pirma reikia pasiaiškinti esmines medžio savybes, kuriomis jis išsiskiria žmogaus aplinkoje. Medžiai ilgaamžiai, paprastai gyvena daug ilgiau už žmogų. Medžiai nejuda horizontaliomis kryptimis, nebent būtų vėjo judinami, – jie įsišakniję į žemę. O štai vertikaliai auga, lėtai, bet atkakliai ir be paliovos stiebiasi aukštyn. Taigi viena iš esminių medžio savybių – vertikalė. Nepriklausomai nuo rūšies, lajos dydžio, amžiaus medis pagal išgales visada stiebiasi aukštyn, į šviesą. Atsiranda du esminiai poliai – apačia ir viršus. Medis šaknimis remiasi, skverbiasi į žemę, o viršūne ir šakomis stiebiasi į saulę.

    O vertikalė nėra vien išorinio trimačio pasaulio matmuo. Jau iš to, kas ką tik kalbėta, aišku, kad vertikalė – tai ir atitinkamas vidinio pasaulio „matmuo“, vertybinis matmuo. Juk stovėti yra viena, o būti palinkusiam, paliegusiam – visai kas kita. Viena yra stovėti stačia krūtine, iškėlus galvą, o visai kas kita – susitraukus gūžėti, klūpėti ar šliaužioti. Net biologinės evoliucijos atžvilgiu esminis žmogaus laimėjimas – kad jis atsistojo stačias ir tuo vertybiškai išsiskyrė iš visų keturkojų savo giminaičių. Žmogus pakėlė galvą į šviesą – kaip medis. Žmogus atrado ir prisiėmė vertikalę. Tai perdėm simboliška. Ir būtų labai pageidautina, kad žmogus šito savo „antgamtinio“ sugebėjimo neišduotų, neprarastų. Pagaliau tas pats esminis skirtumas yra tarp „išstovėti“ ir „sukniubti, nusileisti, pasiduoti“. Vienoje lietuvių kareivių dainoje yra žodžiai: „Mes stovėsim ir nugalėsim.“ Ne sėdėsim koją ant kojos užkėlę, ne gulėsim išsidrėbę, bet stovėsim. Statumas, stovėjimas yra esminė žmogaus pergalė ir statumas, stovėjimas yra esminis laidas į pergalę. Sukniubę ir pasidavę nelaimi.

    Tokia vertikalumo – „medžio padėties“ socialinė reikšmė. Ir galbūt dar svarbesnė – dvasinė. Psichologine prasme, išsitiesimas stačiomis žymi nubudusį sąmoningumą. O religine prasme, toji šviesa, į kurią žmogus iškėlė galvą, yra Dievas. Žmogaus būtyje atsirado naujas matmuo – vertikalė ir nauja kryptis – aukštyn. Simboliškai žmogus tarsi virto medžiu. O „radusiam dangų“ žmogui nebėra nei laiko, nei reikalo lakstyti pirmyn atgal, į kairę ir dešinę paskui grobį, todėl jis ramiai įsišaknyja – įleidžia šaknis į savo žemę, savo tėvynę. Kaip medis. Tokia galėtų būti medžio reikšmės žmogui apybraiža vos pagal vieną jo savybę – vertikalumą. O kur dar visos kitos…

    – Nuo mokyklos suolo daugeliui yra žinomi tokie klasikiniai kūriniai kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ arba Vinco Krėvės „Skerdžius“ ir jo liepa. Tai vis apie tą patį – žmogaus ir medžio gyvenimo neatsietumą? – Taip. Ir kaip skaudžiai, tiesiog dramatiškai čia suskamba virstantis, nuverstas medis! Tragediją lemia ta pati vertikalumo simbolika: kas ką tik buvo vertikalu, statu, tapo nu-versta ir pa-versta, horizontalu, gulsčia. Galima būtų sukurti dokumentinį filmą be žodžių iš vienintelio motyvo – griūvančio nupjauto medžio. Vaizdas visiems reikštų tą patį, ko gero, net jautresni šunys inkštų. Tai tiesiog tragedijos archetipas. Vizualinis pralaimėjimo, prapulties, pražūties kodas.

    Arba įsivaizduokite sodą, giraitę, parką – ir paskui jį visą išpjautą, tik vėjas pusto dulkes tarp kelmų… Medis yra savotiška liniuotė, pagal kurią mes nejučia išmatuojame ir atpažįstame virš galvos esančią erdvę. O dykumoje erdvės virš galvos nėra – tik plynas, plokščias, lėkštas dangaus dangtis. Kai sakome „lėkšta“ – irgi išreiškiame atitinkamą vertybinį santykį. Medžiai suteikia dangui gelmę. Medžiai – tai pasaulio šventyklos kolonos, laikančios stogą – dangų. Nupjaukite šventą medį, iškirskite medžius ir sugriausite šventyklą. Iškirtus medžius, dangus krenta ant mūsų ir mus sutraiško – padaro plokščius, lėkštus.

    Giraitės paunksmėje ne tik slepiamės nuo saulės ar lietaus. Tarp medžių mes atgauname vertikalę, gelmę aukštyn. O nupjovus medį, nupjaunama vertikalė ir žmogui, nupjaunama žmogaus gelmė. Štai kodėl kur tik paminamas žmogus, ten griūva ir medis. Ir atvirkščiai: kur pjaunami medžiai, ten paminamas ir griūva žmogus. – Ar lietuvio santykis su medžiu yra kažkuo išskirtinis nuo kitų kultūrų, ar čia tik veikia tie patys archetipiniai modeliai – Pasaulio medis bei įvairūs jo variantai: Pažinimo medis, Gyvybės medis, Pasaulio ašis? – Kiek lietuviai tebėra žmonės, tiek pamatą, žinoma, sudaro visuotinės bendražmogiškos prasmės. Tačiau kiekviena tauta turi savitą istoriją, kultūrą, literatūrą, kur šie simboliai įsišaknyja ir išleidžia savitas atžalas. Tyčia vėl pasitelkiau medžio metaforą. Galima sakyti, kad kiekviena kultūra savaip interpretuoja tuos pačius archetipinius pradus – panašiai kiekvienas orkestras savaip interpretuoja tas pačias simfonijos gaidas.

    Kokie kiti mitai, legendos ar pasakojimai apie žmogaus ryšį su medžiais mūsų kultūroje jums atrodo esminiai? – Neseniai turėjau reikalų su pasaka „Devyngalvis“, apie Elenytę medyje (žurnalo „Būdas“ 2022 m. 6-me numeryje yra įdomi šios pasakos psichologinė interpretacija). Pabėgusi nuo raganos Elenytė pasislepia medyje, kurį atsivijęs graužia raganos pasiųstas devyngalvis slibinas. Visa Elenytės viltis jos devyni broliai – kad tik spėtų parvykti iš tolimų šalių ir nukauti pabaisą. Priešingu atveju, jeigu slibinas spės nugraužti medį, šis grius, ir Elenytė pražus. Tad ir šioje pasakoje medžio griūtis reiškia pražūtį – tiek pačiam medžiui, tiek Elenytei. Medžio ir žmogaus likimai neatsiejami.

    Mūsų šiandieniniame pasaulyje, mūsų visuomenėje mitinį devyngalvį slibiną įkūnija medžių pjovėjai. Juk kalbame ne tik apie vieną netikėtai pagarsėjusi nuverstą ąžuolą. Medžiai Lietuvoje nuožmiai pjaunami beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį. Pirmiausia Palangos Basanavičiaus alėja, Minija, Vilniaus vos pervadintas Gedimino prospektas, Vrublevskio, Barboros Radvilaitės gatvės pačiame sostinės centre – kiekvienoje negailestingai išpjautos ištisos liepų alėjos. Liepos alėja, kurią sodinant dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius, išpjauta „rekonstruojant“ Sereikiškių sodą (pervadintą Bernardinų). Tokių pavyzdžių aibių aibės po visą Lietuvą. Tapo įprasta net kapines iškirsti. Mat baisiausias dalykas dabar rudenį krintantys medžių lapai. Iš gyvųjų ir mirusiųjų atimamas kelias į dangų, ir lieka dykvietė. Vieni burzgina benzopjūklus, tokie labai „ūkiški“ (kaip stribai), o kiti sukniubę verkia, negalėdami žmogaus prisišaukti.

    Mūsų šiandieniniame pasaulyje, mūsų visuomenėje mitinį devyngalvį slibiną įkūnija medžių pjovėjai. Juk kalbame ne tik apie vieną netikėtai pagarsėjusi nuverstą ąžuolą. Medžiai Lietuvoje nuožmiai pjaunami beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį. Pirmiausia Palangos Basanavičiaus alėja, Minija, Vilniaus vos pervadintas Gedimino prospektas, Vrublevskio, Barboros Radvilaitės gatvės pačiame sostinės centre – kiekvienoje negailestingai išpjautos ištisos liepų alėjos. Liepos alėja, kurią sodinant dalyvavo poetas Justinas Marcinkevičius, išpjauta „rekonstruojant“ Sereikiškių sodą (pervadintą Bernardinų). Tokių pavyzdžių aibių aibės po visą Lietuvą. Tapo įprasta net kapines iškirsti. Mat baisiausias dalykas dabar rudenį krintantys medžių lapai. Iš gyvųjų ir mirusiųjų atimamas kelias į dangų, ir lieka dykvietė. Vieni burzgina benzopjūklus, tokie labai „ūkiški“ (kaip stribai), o kiti sukniubę verkia, negalėdami žmogaus prisišaukti.

    Atkreipkime dėmesį, kad mūsų žodis medžiaga yra tos pačios šaknies kaip medis. Ir lietuvių kalba jokia išimtis: lotyniškas materia irgi visų pirma reiškė medžio rastą, statybinę medžiagą, medieną. Panašiai graikų hulē „materija“. Tad išskirti, kuo medis svarbus europiečiams (neišskiriant lietuvių) būtų keblu. Jis svarbus viskuo.

    Kaip medis, supęs girios žmogų iš visų pusių, tapo jo materialiojo, medžiaginio gyvenimo pagrindu, lygiai taip pat medis tapo ir dvasinio pasaulio ašimi. Mat savo dvasinį, vidinį pasaulį žmogus susikūrė iš materialaus, išorinio pasaulio vaizdinių, atpažindamas juose papildomas perkeltines prasmes. Galima būtų tarti, kad vidinis pasaulis sudarytas iš išorinio pasaulio metaforų. Štai kodėl į medį remiasi ir visa mūsų būtis – tiek kūniška, tiek dvasinė. – Medžio vaizdinį naujai papildė ir partizaninio karo istorija, todėl dabar mums miškas – tai ir kovos už laisvę erdvė, ir išlikimo galimybė. Beje, ir miškų kirtimo vajaus metu ne kartą teko girdėti: jei bus iškirsti miškai, tai kur mes Lietuvą ginsime? Tad gal šį partizaninį pasakojimą irgi galima būtų įtraukti į šiuolaikinės mitologijos erdvę? – Laikas apsisuka ir medis nejučia vėl priglobia, globoja, saugo, gelbsti. Kai tik ištinka bėda, žmogus grįžta į įsčias – saugią erdvę, slėptuvę, amžiną glėbį, kuriame gyveno ilgus amžius. Bėda ta, kad dabar miškas jau vargiai bepadėtų ginti šalį, ir ne tik dėl pakitusių karo technologijų, bet ir todėl, kad nebeturime tokių ištisų girių kaip anksčiau. Visas miškas dabar suskaičiuotas, subraižytas kvadratais, įtrauktas į civilizacijos apskaitą ir sąskaitas. Dabar slapstytis miške būtų tas pats, kas supermarketo sandėlyje.

    Ar galima sakyti, kad medžio samprata mūsų kultūroje, visų pirma, remiasi į kaimišką, žemdirbišką patirtį? – XIX a. atgimusi Lietuva išties buvo labiau valstietiška, nors vis dėlto nesutikčiau, kad visai tokia. Ir bajorų, buvusių karių, luomo nemažai laiku susivokė – tikrai ne viską nusinešė polonizacija. Kita vertus, kariai, kaip ir valstiečiai, irgi gyveno mišku, tik santykis su mišku buvo kitoks. Valstiečiui miškas, tiesą sakant, buvo labiau užžėlęs būsimas arimas, žemdirbiai degino miškus ir plėtė dirbamą žemę. O kilmingiesiems miškas buvo medžioklės teritorija. Taigi miškas jiems buvo savaime vertingas, todėl gerbtinas ir saugotinas. Bet mes nepagrįstai įpratome pernelyg vertinti plytą ir akmenį, o medį menkinti. Ir kai tik koks miestas iki tam tikro amžiaus buvo medinis, mums tai savaime reiškia atsilikimą. O štai mūras – tai jau civilizacija. Tačiau tai gerokai naivu. Galime prisiminti kelis tūkstantmečius skaičiuojančias senąsias kinų šventyklas: esant reikalui, patręšęs rąstas pakeičiamas, jo vieton įstatomas naujas, ir šventykla stovi toliau. Per tūkstantį metų gal net kelis kartus pasikeičia visi rąstai, o šventykla lieka ir praamžė, ir kartu jauna. Kaip gyvas padaras. Juk mumyse irgi per kelerius metus pasikeičia visos kūno molekulės, bet mes liekame savimi. Mūras palyginti su medžiu šiuo atžvilgiu – tai kaip mumija palyginti su gyva būtybe.

    Žinoma, visada yra privalumų ir trūkumų. Gynybos požiūriu, mūras lyg ir atsparesnis už medį. Nors štai Kreivosios pilies, buvusios dabartinio Kalnų parko vietoje, Vytauto atvesti kryžiuočiai negalėjo paimti dvi savaites, o kai paėmė, tai tik dėl išdavystės iš vidaus. Tad mediniai įtvirtinimai išties buvo ganėtinai tvirti – nereikia jų visai nuvertinti.

    Aišku, gaisro atveju medinis miestas sudega labai greitai. O jei dar stogai šiaudiniai… Tačiau gyventi mediniame name yra daug maloniau nei mūriniame. Tad manau, kad kitomis technologijomis atsvėrus medienos trūkumus, žmonės, bent jau mūsų platumų, tikrai galėtų sugrįžti į medinius namus. Sakote, vėl reikės pjauti mišką? Bet svarbiausia saikas. Niekas juk nesako, kad nevalia esant reikalui nusikirsti medžio ar užsiauginti miško pramoniniais tikslais! Tačiau ir medis medžiui nelygus, ir miškas miškui. Šia prasme erdvės medžio panaudojimui yra daug. Viskas atsiremia į tvarumą arba, tiksliau, tausumą, tausą. Jei gyventume tausiai, vietos žemėje būtų gana ir mums, ir miškui su visa jo gyvybe. – O medis ir miestas – ar čia įmanomas darnus, tausus sugyvenimas? – Žinoma, įmanomas, o šiandien tiesiog būtinas. Tik dėl to pirmiausia kalbėčiau ne apie žmogaus santykį su medžiu, o apie žmogaus santykį su žmogumi, kuris pasireiškia ir per aplinką. Arba kitaip, dar giliau: apie skirtingų sąmonės būsenų tarpusavio santykius. Kiekviename žmoguje telpa viskas – ir dangus, ir pragaras. O žmogus jaučia, galvoja ir elgiasi priklausomai nuo jį užvaldžiusios sąmonės būsenos. Nes bet kurioje padėtyje galima jausti, galvoti ir elgtis kitaip.

    Raganų eglė
    Raganų eglė

    Todėl didžiausia grėsmė kyla ne iš išorinio pasaulio, bet iš vidaus, iš tam tikrų žmogaus sąmonės būsenų, kurios gali nepalikti akmens ant akmens, kur jau ten medžio… Gal tiksliau tai net ne sąmonės, o dvasios būsenos, nes jos anaiptol ne visos sąmoningos. Karų nesukelia ginklai, karus sukelia žmogaus mintys, jausmai, poelgiai. Nuo jų priklauso žmogaus santykis ir su kitu žmogumi, ir su aplinka.

    Visuomeniniai judėjimai, teisinė apsauga, dora politika – visa tai puiku. Tačiau pamatinė visų jų dirva, esminis pagrindas – tai gilioji dvasinė, humanitarinė kultūra. Rūpestis žmogaus vidiniu pasauliu, jo priežiūra ir, žinoma, visų pirma jo pažinimas. Tas pats, kurio reikalavo užrašas virš Delfų šventyklos durų: „Pažink save.“ Kas iš technologijų, jeigu jos yra panaudojamos žudymui, naikinimui, griovimui? Laimei, ne visada. Todėl ir medis, ir gamtosauga – tai visų pirma humanitarinės kultūros reikalas. Šia prasme nieko nėra praktiškesnio už filosofiją. Žinoma, ne akademinių institucijų kanalizuotą, ne disertacijomis patvirtinamą filosofiją, bet aną primapradę – būties pagrindų apmąstymą. Tik šitaip šie pagrindai tampa sąmoningi ir žmogus įgauna galią dorai įvertinti savo būtį, o tada – priimti atitinkamus sprendimus ir imtis atitinkamų veiksmų. Žmonių poelgių priežastys yra mintys, todėl jas tiesiog būtina įsisąmoninti, apmąstyti ir perprasti.

    – Šiandien vis daugiau kalbama apie klimato kaitą, o tai iš dalies lemia ir kintantį požiūrį į urbanizuotas teritorijas: žaliosios erdvės mieste jau suvokiamos kaip būtinybė. Nepaisant to, miestų plėtra paprastai visada vyksta gamtos sąskaita. – Šiandien „plėtrą“ jau turėtume vertinti kaip atgyveną. Pradėkime nuo to, kad žemės paviršiaus plotas ribotas, o dėl klimato atšilimo bei tirpstančių ledynų jo tolydžio tik mažės. Plėtra buvo svarbi tuomet, kai žmogų ištisai supo girios: vos prasikerti kelią, po metų kitų jis vėl užžėlęs… Tačiau dabar padėtis visai kitokia. Mes taip užujome gamtą, kad nuolatos nyksta ištisos augalų bei gyvūnų rūšys. Negrąžinamai. Bet juk žmogus – irgi viena iš rūšių. Net jei technologijų padedami iš inercijos dar kurį laiką išgyventume dykumoje, kuris sveiko proto žmogus savo noru tai pasirinktų? O kaip tik šitokios nelaimės link ir veda nežabota „plėtra“. Štai kodėl tai neišvengiama atgyvena: arba nevaldoma „plėtra“ į mirtį, arba suvaldytas gyvenimas be „plėtros“.

    Čia vėl esminė žmogaus dvasios būsena. Nes nuo jos priklauso požiūris į pelną. Savaime pelnas nėra žmogaus gyvenimo vertas motyvas, tuo nesunku įsitikinti ribinėje situacijoje. Gana priešui užpulti šalį, ir iškart pasidaro aišku, kad ekonomika tėra būtina priemonė krašto, tautos gyvybei palaikyti – priemonė, o ne tikslas, ne besąlygiška teisė vieniems kitų sąskaita pelnytis. Kai tik pasipelnymas pasidaro savitikslis, tuomet ir kultūra, ir civilizacija rieda stačiai į pragarą. Žinoma, siekis pelnytis – vienas iš būtinų žmogaus poreikių. Bet ne vienintelis. Ne ką mažesnis poreikis yra aukotis – aukoti savo gyvenimą, laiką, jėgas, patirtį bendram reikalui, kuris kartu sudaro tavo gyvenimo prasmę. Šiedu poreikiai nebūtinai turi vienas kitam prieštarauti. Žmogus kasdien eina į darbą ir triūsia, kad pelnytų atlygį, kurį neša namo, kad pamaitintų šeimą ir vaikus. Tai tik pats paprasčiausias, kiekvienam akivaizdus pavyzdys. Be šeimos ir vaikų žmogus nežinotų, ką su tuos savo pelnu veikti. Vadinasi, pelnas tėra priemonė aukotis dėl šeimos ir vaikų. Bet galimas kitoks santykis. Tarkime, žmogus pamato, kad jam užaugo daili dukra, ir nutaria parduoti ją į viešnamį – tegul pelną neša! Tai pelnas, iškeltas į tikslą. Šitokie žmonių tarpusavio santykiai – tai liga, iškrypimas. Ir atitinkamai žmogaus santykis su gamta, su medžiu. Kai medis trukdo „plėtrai“, vadinasi, stabdo pasipelnymą, tai yra tas pats, kas savo dukrą parduoti į viešnamį. Nes iš tikrųjų visa „plėtra“ verta tiek, kiek ji augina – ne pjauna ir parduoda.

  • Natūralūs ir žmogaus išpuoselėti gamtos turtai Šiaulių krašte

    „Vėl gegužio žiedai…“ – ir vėl pavasarinė dendrologų kelionė. Šiaulių kraštas, turtingas savo istorija, kultūra, žmonėmis ir gamta, dovanojo mums ir puikų vasarišką orą. Saugiai vežiojami visų mylimo kelių žinovo Artūro, taktiškai prižiūrimi kelionės organizatorės Editos ir šviečiami entuziastingosios Vilmos, per dvi dienas sukaupėme žinių, įspūdžių ir geros nuotaikos visai vasarai.

    Pirmasis ankstyvą rytą prasidėjusios kelionės sustojimas – jau sunykusio Daniliškio dvaro vietoje, kur išlikusi įspūdinga liepų alėja: apie 350 aukštų ir storų mažalapių liepų gobia 285 m ilgio taką.

    Pasivaikščioję keliaujame į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, užkopiame ir į apžvalgos bokštą. Stumbrų gyvenimo keliai ir klystkeliai, Nevėžio senvagių kilmė ir gamtinė įvairovė demonstruojama per visą patalpos erdvę besilankstančioje ekspozinėje juostoje, o labiausiai mus sužavėjo visų apylinkėse gyvenančių gyvūnų pėdsakai ir originaliai – stiklo plokštėse – demonstruojami vietiniai augalai. Gal šios ekspozicijos ir skirtos vaikams, bet dendrologai, net sulaukę garbaus amžiaus, nepraranda vaikiško smalsumo ir sugebėjimo žavėtis gamta.

    Krekenavos regioninio parko lankytojų centras

    Saulės miestas Šiauliai mus pasitinka akinančiai žydru dangumi ir ne mažiau akinančia garsiąja Lape, pakeliui apžiūrime ir Frenkelio vilos rožyną bei Saulės laikrodžio aikštę. Norėtųsi Šiauliais grožėtis ilgiau, bet mūsų laukia botanikos sodas, kur kaip tik vyksta tradicinė Augalų žavadienio šventė. Mūsų kolega dendrologas, buvęs šio sodo darbuotojas Vaidas Juknevičius surengė ekskursiją po įdomiausius sodo kampelius, neaplenkdamas nei klestinčių savo sodintų kuningamijų, nei buožgalviais knibždančios pakrantės. Pora valandų pralekia nepastebimai, ir vėl leidžiamės į kelią – programoje Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras, Laisvučių daugiakamienis klevas ir daugiakamienė liepa, o didžiausia staigmena – žydintys rododendrai natūraliame miške. Su mumis keliaujanti kolegė Vitalija papasakoja dar negirdėtą šio rododendryno istoriją, tad pasidžiaugiame ne tik vaizdais ir kvapais, bet ir naujomis žiniomis.

    Kolegė Vitalija supažindina su rododendryno istorija

    Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“ – šventė ne tik pilvui, bet ir dūšiai. Legendinė smuklės šeimininkė Zoselė vaišina mus pagal senovinį receptą gamintu stebinančio skonio kumpiu, palydėtu jo kilmės paslapčių istorija… Po turiningos, bet fiziškai nelengvos dienos malonu pailsėti gražioje, šiuolaikiškoje kaimo turizmo sodyboje „Ąžuolų slėnis“. Danieliai, pirtis, kubilas ir iki tamsos užsitęsusios dendrologinės diskusijos – graži gražaus šeštadienio pabaiga.

    Sekmadienis – poilsio diena rimtai dirbantiems žmonėms, bet ne Šiaulių kraštą pažinti trokštantiems dendrologams. Ilgai negaišdami vykstame į Kuršėnus, jų dvaro parką ir ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą. Nedidelis, bet jaukus ir puikiai tvarkomas miestelis bei parkas (jau nekalbant apie garsųjį Kuršėnų vyniotinį) palieka kuo geriausius įspūdžius.

    Ventos vingiai Kuršėnuose

    Toliau skubame į Žagarę ir jos dvaro parką, kur mūsų laukia regioninio parko gidė Modesta. Dvaro sodyba pradėta statyti dar 16 amžiuje, o 19 amžiuje didikai Naryškinai perstatė ir išpuoselėjo rūmus, pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą įveisė apie 60 ha ploto parką. Buvo pasodinta apie 200 rūšių medžių ir krūmų, bet dėl vėlesnio niokojimo ir natūralių priežasčių dabar jų išliko mažai. Prieš dešimtmetį parengtas naujas parko projektas, stengiantis išlaikyti pirminio projekto augalų asortimentą. Pastaruoju metu parkas pavyzdingai prižiūrimas, atnaujinamas, tad pora valandų su kvalifikuota gide neprailgo.

    Šis sekmadienis – tikra parkų diena: iš Žagarės keliaujame į ne mažiau įdomų Pakruojo dvaro parką. Tai didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, bet mums labiau norisi apžiūrėti parką. Tiesa, laikas eiliniam lankytojui ne pats tinkamiausias – pavasarinis narcizų ir tulpių žydėjimas beveik baigėsi, vasarinės gėlės dar nepasodintos, bet seni įspūdingi medžiai niekur nedingo ir tiesiog vilioja saulėje spindinčia gaivia žaluma. Peizažinis dvaro parkas, pradėtas veisti pabaigus dvaro rūmų statybą 1850 metais, nelabai didelis ir negali pasigirti ypatinga sumedėjusių augalų įvairove, bet žavi ir Kruojos vingiais, ir senais puikiai į gamtovaizdį įkomponuotais medžiais, ir originaliomis botaninėmis skulptūromis bei gėlynais.

    Dvi puikios dienos, kupinos smagaus dendrologų, jų bičiulių ir šeimų bendravimo, įspūdžių, naujų patirčių ir žinių pasibaigė per greitai. Kaip ir visos dendrologų kelionės… Tardami nuoširdų ačiū Editai, Artūrui ir Vilmai, atsisveikiname tik trumpam – iki kitų susitikimų!

    Tekstas – dr. Valerijos Baronienės.

    Nuotraukos – V.Baronienės ir Editos Medeinos

    Prie Kurtuvėnų dvaro svirno
  • Verkių dvaro parkas – garsi praeitis ir apverktina (skaudi) dabartis

    Dr. Laimutis Januškevičius.

    Griebtis plunksnos ir parašyti šias eilutes paskatino neplanuotas apsilankymas Verkiuose. Į šią vaizdingą ir visais požiūriais (tiek istoriniu, tiek kraštovaizdžio architektūros) vertingą miesto vietą užsuku gana dažnai, kada tik apsilankau Vilniuje, ir visada išsinešu puikius įspūdžius ir jaučiuosi  pakylėtas… Puikios parko erdvės, nuostabios reginių panoramos iš bene įspūdingiausios Vilniuje apžvalgos aikštelės – visa tai nejučiomis atgaivina tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Deja, šįkart taip neatsitiko ir garsią dvarvietę teko palikti nusivylusiam ir prislėgtam… Vis kankino mintis – kodėl taip atsitiko, iš kur tas aplaidumas, kas dėl to kaltas?… Bet, prieš pereinat prie liūdnos realybės, truputis istorijos…

    Verkiai yra Vilniaus miesto dalis, dešiniajame Neries krante, į šiaurę nuo miesto centro. Verkių dvaras kartu su vaizdingu, šalia Neries besidriekiančiu parku, yra bene pagrindinis Verkių regioninio parko akcentas.  XIV a. pabaigoje Verkių apylinkes Vladislavas Jogaila buvo paskyręs Vilniaus vyskupams. Pasak istorinių šaltinių, čia iki XVII a. stovėjo gana erdvūs mediniai rūmai. Kiek vėliau Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis čia pastatė naujus mūrinius rūmus. 1780 m. Verkių dvarvietę nupirko vyskupas Ignotas Masalskis. Naujųjų Verkių rūmų projektą I. Masalskio užsakymu paruošė žymus to meto architektas Martynas Knakfusas. Spėjama, kad jam talkininkavo Laurynas  Stuoka-Gucevičius. Dvaro pastatų ansamblio statyba truko iki 1792 m., bet dar nebuvo galutinai užbaigta. 1794 m. mirus vyskupui I. Masalskiui, Verkių dvarą paveldėjo vyskupo brolio dukra Helena Apolonija ir jos antrasis vyras grafas Vincentas Potockis. Iš Potockių taip ir neužbaigtą dvaro ansamblį perėmė Vilniaus apskrities maršalka Maltos kryžiaus komandoras Stanislovas Jasenskis, o vėliau (1830 m.) jį nupirko kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas.

      Iš buvusiojo geometrinio išplanavimo apatiniojo ir žymiai mažesnio viršutiniojo Verkių parkų šių laikų sulaukė tik viršutinysis peizažinis parkas. Apatinis parkas sunyko dar XIX a. Spėjama, kad aukštutinį Verkių parką projektavo Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas, projektavęs parkus Radviloms, Krasinskiams bei Sapiegoms. Tolesniam parko tvarkymui ir vėlesnei rekonstrukcijai vadovavo senojo Knakfuso sūnus Martynas ir L. Stuoka–Gucevičius. Pastarajam vadovaujant buvo užbaigti statyti Aukštųjų Verkių dvaro centriniai rūmai ir rekonstruotas visas dvaro ansamblis. 1786 m. viršutiniame parke pastatytos puikios oranžerijos, kuriose buvo auginami iš Italijos atvežti tropiniai ir subtropiniai augalai. Spėjama, kad oranžerijų projekto autoriai buvo M. Knakfusas arba L. Stuoka-Gucevičius. 1840–1864 m., valdant dvarą kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui, Aukštutinių Verkių rūmai vėl buvo rekonstruoti. Šalia jų buvo įrengtas dviejų aukštų žiemos sodas (senosios oranžerijos jau buvo sunykę). Šiuo laikotarpiu parkas kiek sumažėjo, bet buvo puikiai tvarkomas ir prižiūrimas. Viršutinių Verkių parkas ypač nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo iškirsta apie 14 riešutmedžių, daug vietinių medžių. 1923 m. Verkių rūmuose įsikūrė Kozlovskio mergaičių gimnazijos ir pensiono auklėtinės, o 1939 m. centriniuose rūmuose buvo įkurta gyvulininkystės mokykla. 1960 m. buvusioje oficinoje įsikūrė Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas, o centriniuose rūmuose – Zoologijos ir parazitologijos institutas. 1978 m. šie rūmai buvo perduoti Mokslų Akademijai ir pavadinti Mokslininkų rūmais. Visas buvusio Verkių dvaro pastatų ansamblis buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu.

    Nuo kelio į Naujuosius Verkius į Verkių dvaro parką veda lenkta alėja, įsiterpusi tarp gana puošnaus buvusių arklidžių pastato ir teniso kortų vakarinėje pusėje ir ne mažiau puošnaus Verkių regioninio parko administracinio pastato rytinėje pusėje. Ypač patrauklūs reginiai į apačioje tekančią Neries upę ir plačios Vilniaus miesto reginių panoramos atsiskleidžia iš apžvalgos aikštelės pietinėje parko terasoje. Iš retesnių egzotinių medžių parke tebeauga kuriliniai ir plačiažvyniai maumedžiai, didelė vakarinė tuja, didžialapės liepos, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji ir graikiniai riešutmedžiai, karolininė liepa ir kai kurie kiti ( iš viso apie 40  svetimžemių medžių ir krūmų rūšių ir formų).

    Verkių regioninio parko direkcija

    Sovietmečiu  parko priežiūra rūpinosi Zoologijos ir parazitologijos institutas, kuriam aktyviai talkininkaudavo ir parke įsikūręs Botanikos ožinstitutas. Tautinio atgimimo metais jį savo žinion perėmė Verkių regioninio parko administracija. Tiek sovietmečiu, tiek ir tautinio atgimimo metais parkas buvo pakankamai gerai tvarkomas ir prižiūrimas, buvo mėgiama ir gausiai vilniečių lankoma vieta. Pirmieji aplaidumo požymiai parke pasijuto prieš keletą metų – pradėtos rečiau šienauti vejos, parko erdvių pakraščiuose išryškėjo sausuoliai, prastai buvo prižiūrima parko infrastruktūra (takai, poilsio vietos, apžvalgos aikštelė). Tačiau norėjosi tikėti, kad tai tik laikini nesklandumai ir kad netrukus viskas vėl stos į savo vietas. Tačiau tai, ką pamačiau parke per paskutinį apsilankymą, tiesiog atėmė žadą – parko erdvės, net ir centrinės, padengtos pūvančiais lapais, visur gausu, ypač erdvių pakraščiuose, prikritusių šakų ir pūvančių, nesutvarkytų medžių kamienų, parko šlaituose gausu sausuolių, apleista parko infrastruktūra, šalia pagrindinio parko tako auga seni, galingi drevėti medžiai, kurie bet kada gali tapti sunkios nelaimės priežastimi.

    Nerimą dėl parko dar labiau padidino atsitiktinai sutikta buvusi Botanikos instituto darbuotoja, kuri, man papriekaištavus, atvirai išdėstė savo požiūrį ir nuostatas dėl parko tvarkymo ir priežiūros, kurių dabar ir prisilaikoma. Pasirodo, kad „parko erdvių vejas pakanka šienauti tik du kartus per vegetacijos sezoną“ (pavyzdingai tvarkomuose parkuose tai daroma kiekvieną savaitę arba, blogiausiu atveju, du kartus per mėnesį). Sužinojau ir dar ir daugiau „naujienų“ – dabartinių parko tvarkytojų nuomone, parko erdvių nereikia tręšti, nes tai „puikiai atlieka negrėbstomi, pūvantys lapai“. Be to, „retai šienaujamos ir neprižiūrimos parko vejos prisideda prie parko bioįvairovės gausinimo“. Dėl tos pačios priežasties „parkų erdvėse tiesiog būtina išsaugoti sausuolius ir drevėtus medžius“.

    Štai kaip lengvai, pasirodo, galima paaiškinti elementarų aplaidumą. Ir, ko gero, reikia būti aklam, kad nepastebėtum, kaip šie „postulatai“ puikiai susišaukia su bendromis tendencijomis, kuriomis šiandien vadovaujamasi prižiūrint Vilniaus miesto viešąsias erdves. Juk ir čia į pirmą planą iškeltas anaiptol ne estetinis šių erdvių vaizdas, bet būtent „bioįvairovės gausinimas“, tame tarpe  neužmirštant ir erkių… Taip, atskirais atvejais ir atskirose nuošalesnėse vietose, tai, gal būt, ir galima pateisinti, bet, kada tai daroma istorinio parko centrinėse erdvėse, tai jau netelpa į jokius rėmus… Ir nors  šia tema masinės informacijos priemonėse jau buvo diskutuota, kalbant apie Vilniaus  miesto viešąsias erdves, atsakingiems Verkių parko tvarkytojams dar kartą norėtųsi priminti, kad parkas ir, ypač istorinis želdynas, yra kraštovaizdžio architektūros meno kūrinys ir, būtent atsižvelgiant į tai, jį tiesiog būtina pavyzdingai tvarkyti ir puoselėti, o ne „saugoti ir gausinti jame bioįvairovę“. Beje, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, ta bioįvairovė dažname parke kaip tik ir atsiranda dėl aplaidžios priežiūros. Akivaizdus to pavyzdys – ne mažiau garsus Užutrakio dvaro parkas. Stebina ir skaudina ir tai, kad tokią, sakyčiau, nemokšišką nuomonę apie žaliųjų erdvių tvarkymą palaiko ir jai pritaria, atrodytų, išsilavinę žmonės ir netgi gamtininkai.

    Grįžtant gi prie Verkių dvarvietės parko problemų, labai norėtųsi, kad parkas pagaliau surastų tikrąjį šeimininką, kuris ne tik „gyventų parke“, kaip tai daro Verkių regioninio parko direkcija, bet ir deramai (noriu tai pabrėžti)  juo rūpintųsi  bei “juo gyventų“. Manyčiau, kad šioje liūdnoje situacijoje galėtų padėti kad ir UAB „Vilniaus parkai“, kuri šiandien gana gerai rūpinasi Vingio parku, Bernardinų sodu, Lukiškių aikšte ir kitais Vilniaus miesto žaliaisiais plotais. O besirūpinantiems  bioįvairove ir jos gausinimu norėtųsi palinkėti tai daryti ir ieškoti tam galimybių miškuose ir kitose natūralios gamtos teritorijose, o ne parkuose ir kitose reprezentacinėse erdvėse, kur turi būti puoselėjamas estetinis vaizdas ir sukuriamos visos sąlygos maloniam poilsiui.

    Dr. Laimutis Januškevičius.

  • AUGALŲ KATALOGAI IR DUOMENŲ BAZĖS

    Augalų sistematika negali apsieiti be katalogų (katalogus mes čia suprantame klasikine reikšme, kaip informacinę vienarūšių daiktų kartoteką ar sąrašą, o ne šiuolaikine samprata kaip prekių sąrašą). Antraip kaip mes sužinotume apie naujai atrastas rūšis, sukurtas veisles, pokyčius klasifikacijoje ir visa kita? Botanikai tą suprato jau seniai, bet pirmasis šio darbo ėmėsi K. Linėjus. Jo veikalas „Species Plantarum“, išleistas 1753 metais, ir buvo pirmasis tuo metu žinomų augalų katalogas. Vėliau iki pat 19 amžiaus pabaigos mokslininkai tyrinėjo, atradinėjo, kaupė žinias. Išleisdavo veikalus apie atskiras rūšis, šeimas, gentis, atskirų valstybių ar tam tikrų teritorijų florą. Bet rimtų visą žinomą florą apimančių katalogų, o juo labiau duomenų bazių (tai yra susistemintas, metodiškai sutvarkytas duomenų rinkinys, kuriuo galima naudotis individualiai), nebuvo.

    O kokiais katalogais ir duomenų bazėmis galime naudotis šiandien?

    IPNI (International Plant Names Index). Tik 19 amžiaus pabaigoje Kju (KEW) karališkasis botanikos sodas (Royal Botanical Gardens Kew) Londone išleido katalogą Index Kewensis. Jame buvo pasaulio floros pavadinimai su jų sinonimais. Vėlesniuose leidimuose sinonimų atsisakyta. Nuo 1999 metų prie šio katalogo rengimo prisijungė dar du iš 5 pasaulio didžiausių gamtos tyrimo centrų, katalogas pavadintas IPNI. Dabar jį kuruoja Karališkojo Kju botanikos sodo, Harvardo universiteto ir Australijos Nacionalinio Herbariumo (APNI) botanikai. Tai vienas tiksliausių ir patikimiausių katalogų.

    The Plant List, tūkstantmečio pradžiose sukurtas apjungus Kju karališkojo botanikos sodo ir Misurio botanikos sodo duomenų bazes, apie dešimtmetį buvo populiariausias informacijos šaltinis. Jame pateikiama daugiau kaip milijonas mokslinių augalų vardų, iš jų daugiau kaip 350 000 priimtų, naudotinų vardų (angl. accepted names), daugiau kaip 470 000 sinonimų ir virš 240 000 neapibrėžto, nepatvirtinto statuso vardų. Šis katalogas, nors nebepildomas nuo 2013 metų, veikia ir dabar, juo patogu naudotis.

    http://www.theplantlist.org/

    WFO (World Flora Online) – tai 2012 m. pradėtas bendras visų žymiausių botanikos institucijų internetinis projektas, kurio tikslas – išsami, visus žinomus sinonimus ir nuorodas į autorius apimanti duomenų bazė apie visus neiškastinius taksonus. Joje dabar yra virš 1 422 000 augalų vardų. Nuotraukų ir taksonų aprašymų santykinai nedaug (atitinkamai apie 160 000 ir 57 000).

    Nuo 2021 m. gegužės WFO Plant List pakeitė aukščiau minėtą katalogą The Plant List. 

    http://www.worldfloraonline.org/  https://wfoplantlist.org/plant-list

    POWO (Plants of The World Online) – informacija apie sėklinius augalus. Jį 2017 metais pradėjo leisti Kju karališkasis botanikos sodas. Šiame kataloge nurodyta augalų klasifikacija, paplitimas, charakteristikos. Katalogas leidžiamas remiantis įvairių šalių botanikų publikacijomis. Jo tikslas – teikti floristinius duomenis globaliai augalų apsaugai ir aukščiau minėtam katalogui WFO (World Flora Online). Dabar tai bene geriausia ir viena tiksliausių duomenų bazių. Joje 2022 metų pabaigoje buvo virš 1 124 000 augalų pavadinimų, iš kurių 90 100 smulkiai aprašytų taksonų, o 2023 kovo 10 d. – jau 1 417 000 taksonų ir 199 100 aprašymų. Beje, visi šio katalogo tekstai rekomendaciniai, t. y. juos galima tikslinti. https://powo.science.kew.org/

    1990 metais pradėtas ir daugiau kaip 30 metų vykdytas projektas WCSP (World Checklist of Selected Plant Families), kaupęs ir viešinęs naujausią informaciją apie patvirtintus augalų vardus ir jų sinonimus, 2022 m. baigė savo veiklą, o visi duomenys buvo įtraukti į POWO sistemą.

    EOL (The Encyclopedia of Life). Šiame kataloge nuo 2008 metų kaupiami duomenys apie augalus, gyvūnus, grybus. Tikslas – patikimų žinių apie gyvybę Žemėje kaupimas ir visuotinis prieinamumas. Čia galima rasti bendrą informaciją apie įvairias gyvybės formas, jų ryšius, ekologiją, sąveikas. Paieška duoda gana išsamią informaciją apie konkrečią rūšį (paplitimas, optimalios aplinkos sąlygos, kenkėjai, sėklų išvaizda ir svoris, sodinimo tankumas ir kt.), bet naudotis nėra patogu, reikia įgūdžių.

    https://eol.org/

    ITIS (Integrated Taxonomic Information System) pradėtas apie 1990 metus. Tai JAV ir Š. Amerikos floros taksonomija, vėliau išplėsta ir į kitus žemynus. Katalogas neišsamus, dar pildomas, bet beveik vien Š. Amerikos duomenimis. Pliusas, kad nurodoma išsami kiekvieno taksono sistematinė priklausomybė (nuo karalystės ir pokaralystės iki rūšies), tačiau minusų daugiau: nenurodomi dauguma sinonimų (arba nurodomas koks vienas, neaišku kokiu pagrindu pasirinktas), geografinės nuorodos apima tik Š. Ameriką, o ne savaiminio paplitimo arealą, literatūros šaltiniai apima tik paskutinius kelis dešimtmečius, t. y. nenurodomi pirmieji taksoną aprašę autoriai.

    https://www.itis.gov/

    NCBI (National Center for Biotechnological Informations) pradėtas leisti 1988 metais. Čia kaupiami medicininę vertę turinčių augalų duomenys.

    Didžiausias dėmesys šioje duomenų bazėje skiriamas biomedicininei ir genominei informacijai, negausūs apie augalus pateikiami duomenys svarbūs nebent genetikams, o augalų ir kitų organizmų nomenklatūra ir klasifikacija nėra patikima, kas nurodoma ir pačioje duomenų bazėje („The NCBI taxonomy database is not an authoritative source for nomenclature or classification“).

    https://www.ncbi.nlm.nih.gov/

    GRIN (Germplasm Resources Information Network) pradėtas leisti 1990 metais.

    Tai JAV žemės ūkio departamento (U. S. Department of Agriculture, USDA), kuris ir finansavo projektą, duomenų bazė. Oficialiai skelbiama, kad čia pateikiama informacija apie JAV nacionalinius augalų, taip pat gyvūnų ir mikroorganizmų genetinius išteklius, svarbius maistui ir žemės ūkiui. Iš tiesų paieškoje galima rasti ne tik JAV, bet ir kitose šalyse, bent vidutinio klimato zonose, augančių ar auginamų augalų (nebūtinai svarbių žemės ūkiui) vardus, visus žinomus jų sinonimus ir nuorodas į publikacijas, taip pat nurodomas jų savaiminis paplitimas ir naudojimas. Geras šaltinis, kai reikia išsamių duomenų apie konkrečią rūšį.

    https://www.ars-grin.gov/

    https://npgsweb.ars-grin.gov/gringlobal/taxon/taxonomysearch

    Pagal aprašymą, šios duomenų bazės dalis PVPO (Plant Variety Protection Organization) reguliariai skelbia visų naujų veislių sąrašus su kita pagrindine informacija, bet praktiškai pavyksta rasti tik duomenis apie žemės ūkio kultūras.

    Tropicos – šį katalogą leido Misurio universiteto Botanikos sodas. Naudotis juo sudėtinga, nes surašyti ir visi augalų sinonimai, dažnai duomenų neapdorojant, t.y. be gretutinių paaiškinimų. Pliusas – kad yra nemažai nuotraukų, bet kartais joms trūksta smulkesnės informacijos (pvz., nufotografuotas bonsas, bet nurodyta tik augalo rūšis).

    https://www.tropicos.org/home

    PFAF (Plants For A Future)  – maistinių, vaistinių ir kitaip praktiškai naudojamų augalų duomenų bazė, kurioje pateikiama informacija daugiausia apie daugiamečius vidutinio klimato zonų augalus. Nors taksonų skaičius nėra didelis (apie 8000), bet patogia naudotis forma pateikiama gana išsami informacija tiek apie augalus ir jiems reikalingas sąlygas, tiek apie jų taikymą. 

    https://pfaf.org/user/Default.aspx

    GBIF (the Global Biodiversity Information Facility) pristatomas kaip tarptautinis tinklas ir duomenų infrastruktūra, finansuojama pasaulio vyriausybių ir skirta visiems ir bet kur suteikti atvirą prieigą prie duomenų apie visų rūšių gyvybę Žemėje. Tai 1999 m. pradėta kurti milžiniška biologinės įvairovės duomenų bazė, apimanti šimtus milijonų įrašų apie visas dabartines ir iškastines gyvybės formas – nuo virusų ir bakterijų iki gyvūnų ir augalų. Naudingas šaltinis mokslininkams, kai reikia labai išsamių duomenų (ne tik sinonimai ir paplitimas, bet ir nuorodos į visus šaltinius įvairiose mokslo įstaigose ir kt., jei nuotraukos, kurių kartais šimtai ar tūkstančiai – tai kiekviena su išsamiais jų publikavimo duomenimis ir t. t.). Dendrologams vertinga nebent dėl nuotraukų, padedančių apibūdinti konkrečias rūšis.

    https://www.gbif.org/what-is-gbif

    https://www.gbif.org/species/search

    Dar yra nemažai jau nebeleidžiamų, apimančių kurios nors teritorijos ar valstybės ribas katalogų. Jie dažnai pateikia nepilnus, kartais jau pasenusius duomenis. Tereikia neužmiršti, kad internete niekas neišnyksta – tarp perlų ir aukso luitų rasime dar daugiau šlamšto ir net visiško mėšlo, o atsirinkimas yra visiškai mūsų pačių reikalas.

    Taigi, turime kelis rimtus katalogus. Atrodytų – puiku: viskas kaip ant lentynėlių sudėliota. Deja… Rašydami apie kurios nors genties augalus dažnai parašome: gentyje yra nuo… iki… rūšių. Kodėl?

    Dažniausiai todėl, kad nėra patikimų duomenų. Juk gamtoje nėra visiems vienodų taisyklių. Žymiausi botanikai dažnai nesutaria, ką laikyti rūšimi, ką porūšiu ar dar smulkesniu taksonu. Ribos tarp tų taksonų gamtoje dažnai būna labai neaiškios. Labai daug vilčių dėta į genetinius tyrimus, bet ir jie kartais įneša dar didesnę sumaištį. Pavyzdžiui, visi zoologai iki pat 20 amžiaus pabaigos žinojo, kad Afrikoje yra viena žirafų rūšis. Ištyrę ją dabar genetikai sako, kad genetiškai tai 6 atskiros rūšys. Nors išoriškai jos nesiskiria. Mums, dendrologams, toks pavyzdys – himalajinis kėnis (Abies pindrow) ir jo trumpaspyglis varietetas (A. pindrow var. brevifolia). Jau senokai genetiškai nustatyta, kad tai dvi atskiros rūšys. Trumpaspygis varietetas net ir pavadintas kitaip – Abies gamblei, pagal Gamblio kalnyną vakarų Himalajuose, kur jis labiausiai paplitęs. Bet ligi šiol dendrologinėje literatūroje, išskyrus anglų (o ir anglų botanikai ne visi tai pripažįsta), taip pat ir čia nurodytose duomenų bazėse, apie tai nerašoma. Kiti botanikai nepasitiki šio amžiaus pradžioje surengtos ekspedicijos išvadomis? Ar tai tiesiog biurokratiniai nesklandumai – išvadas turi patvirtinti pasaulinis dendrologų kongresas, vykstantis kas keletą metų. O jame juk visų susikaupusių duomenų neišnagrinėsi… Taigi, anglai rašo vienaip, vokiečiai kitaip, prancūzai pagal save, dar kiti, turintys gerus botaninių tyrimų centrus – savaip. O pagrindinis, dabar daugumos pildomas katalogas – tik rekomendacinis… Kita vertus, turbūt ir neįmanoma įstatymiškai priversti visus laikytis vienodo rūšių traktavimo, o kitaminčiams taikyti baudžiamąjį kodeksą.

    Kaip bebūtų gaila, nėra ir vargu ar kada bus išsami, visa apimanti dekoratyvinių augalų kultivarų duomenų bazė. Šioje srityje pasikeitimai vyksta greičiau, negu jų dokumentacija – vienos veislės netenka populiarumo ir nustojamos auginti, kitos atsiranda, trečių keičiami pavadinimai, ketvirtos įgyja naujus komercinius vardus, penktos grupuojamos ir pervadinamos, dėl šeštų vardų ir autorių teisių tąsomasi teismuose, septintos turi po keletą sinonimų ir taip toliau… Tad kiekvienu konkrečiu atveju tenka ieškoti naujausios informacijos ir skubėti ja pasinaudoti, kol nepaseno.

    Geriausia, ką šiuo metu pavyko rasti – tai sodininkystės asociacijos (The National Gardening Association) nuolat pildoma dekoratyvinių augalų duomenų bazė The Garden.org Plants Database. Patogi naudotis, lengva rasti bet kurios genties ar rūšies kultivarus ir smulkius jų aprašymus (bent jau naujesnių, populiaresnių), beveik visų – ir nuotraukas. Beje, užsiregistravus ir prisijungus, katalogą galima ir patiems pildyti.

    https://garden.org/plants/

    Praktinei informacijai, augalų rūšių ir šiuolaikinių jų veislių atpažininimui naudingas Esveldo medelyno katalogas. Trumpi aprašymai, nuotraukos (dažniausiai), geras informacijos šaltinis dekoratyvinių augalų augintojams.

    https://esveld.shop/stock-list/

    Rimvydas Kareiva

    Dr. Valerija Baronienė

  • Kviečiame į kelionę su dendrologais po Šiaulių kraštą

    Kviečiame keliauti su draugija po Šiaulių krašto dendrologines bei kitas gamtines įdomybes gegužės 20-21 dienomis.

    Numatoma aplankyti:

    Daniliškio dvaro liepų alėją (Panevėžio r.).

    Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą ir apžvalgos bokštą (bus ekskursija po lankytojų centrą bei pojūčių taką).

    Šiaulių botanikos sodą (kaip tik tądien vyks Augalų Žavadienio šventė).

    Pasivaikščioti aplink Rėkyvos ežerą ir durpyną (ekskursija su gidu).

    Kurtuvėnų regioninį parką (vaikščiosime su gidu po gamtą).

    Nakvynė sodyboje „Ąžuolų slėnis“ (su pirtimi ir kubilu).

    Kuršėnus ir dvaro parką.

    Žagarės dvaro parką (ekskursija su gidu).

    Pakruojo dvarą ir pavasarinį gėlių festivalį.

    Kelionės kaina 110 eurų.

    Į kainą įskaičiuotas autobusas su vairuotoju, lankymo bilietai ir ekskursijos, nakvynė sodyboje (po 4-5 žmones kambaryje, su visais patogumais).

    Už papildomą mokestį siūloma:

    Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“. Valgytume šio krašto kulinarinį paveldą karštą kumpį, marinuotą aluje ir meduje. Žmogui 22 eurai (į kainą dar įeina gira ir alus, vegetarams būtų kastinys su bulvėmis, vaišes pristatytų su pasakojimu apie to krašto valgius).

    Pusryčiai sodyboje „Ąžuolų slėnis“ 8 eurai (įvairūs blyneliai, varškėčiai, kava/arbata).

    Pietūs Žagarėje – plovas, kurį atvežtų su mobilia virtuvėle, 5 eurai.

    Parašykite, kas norite keliauti ir ar užsisakote maitinimus el. paštu dendrologai@gmail.com

    Nuotraukoje – Pakruojo dvaro parkas.

  • Įvyko visuotinis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas

    Š. m. kovo 31 d. Lietuvos dendrologų draugijos nariai ir kiti gamtai neabejingi mūsų bičiuliai susirinko VDU Kauno botanikos sode. Kęstutis Obelevičius surengė labai įdomią ir informatyvią ekskursiją, kurios metu sužinojome ne tik oficialiai skelbiamų, bet ir gana netikėtų šio sodo istorijos faktų. O gerai tvarkomos sumedėjusių augalų ekspozicijos, neblogai peržiemoję šiltesnio klimato šalių augalai, želdinimas gegužliniais bei kitos botaninės įdomybės, jei ne planuojamas susirinkimas, tikriausiai būtų sulaikę mus iki vėlaus vakaro.

    Kasmetiniame visuotiniame susirinkime dalyvavo daugiau kaip pusė iš sąrašuose esančių Draugijos narių, taigi susirinkime priimti sprendimai yra teisėti. LDD Valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas informavo apie praėjusių metų veiklą (susirinkimai, renginiai, pažintinės kelionės, videomedžiagos kaupimas, valdybos posėdžiai). Pateikta finansinė ataskaita: didžioji dalis LDD lėšų išleista internetinio puslapio atnaujinimui ir palaikymui, mokesčiams Registrų centrui, atlyginimui dokumentus tvarkančiai finansų įmonei, renginiams, šventėms, talkų, ekskursijų ir švenčių metu dovanojamiems augalams ir leidiniams.

    Loreta Semaškienė supažindino su pagrindiniais atnaujinamų LDD įstatų punktais. Draugijos tikslai, veikla ir struktūra iš esmės nesikeičia; svarbiausias pasikeitimas – įgaliojimas Valdybos pirmininkui atstovauti Draugijai ir veikti jos vardu (iki šiol tą galėjo daryti tik visa Valdyba kartu).

    Edita Medeina ir A. Rutkauskas pristatė šiemet planuojamas išvykas. Gegužės 20-21 dienomis planuojama Editos vadovaujama pažintinė kelionė po Šiaulių krašto gamtinius objektus (draugijos nariai jau gali registruotis). Vasarą, preliminariai liepos 6-16 dienomis, numatyta mūsų narės Danielės Šležienės organizuojama pažintinė kelionė po Prancūziją. Tradicinė Medeinos šventė rugpjūčio 19-20 dienomis vyks Biržų rajone. Rudeninės talkos vieta dar nenumatyta, laukiame pasiūlymų!

    Valdybos pirmininko A. Rutkausko pastangomis kuriami trumpi filmukai apie Draugijos renginius, labiausiai nusipelniusius narius ir jų veiklą: apie Stasį Juknevičių bei apie Kęstučio Skamarako parką jau galima pamatyti, apie Mindaugą Navasaitį ir LŽŪA arboretumą baigiamas montuoti. Šiemet planuojama paruošti videomedžiagą apie Garbės narius Laimį Januškevičių, Aldoną Vitkevičienę, Stasį Karaziją. Labai kviečiami ir laukiami mūsų nariai, norintys ir galintys prisidėti savo idėjomis ir/ar darbu.

    Valerija Baronienė priminė stojimo į LDD ir išstojimo arba pašalinimo iš jos sąlygas, mokesčių mokėjimo tvarką ir kitus formalumus. Prie mūsų Draugijos veiklos jau ne kaip bičiuliai, o kaip tikrieji nariai panoro prisijungti šeši daugiau ar mažiau patyrę gamtininkai. Sveikiname savo naujuosius narius Liną Čiutaitę, Eleną Daubarienę, Sonatą Kazlauskaitę, Kęstutį Kluonį, Jolitą Margevičienę, Povilą Sruoginį! Primename, kad norintys tapti LDD nariais bet kada gali užpildyti prašymą (pavyzdys yra mūsų puslapyje, skiltyje „Nariai“, apačioje: https://dendrologai.lt/?page_id=732, kurį svarsto ir sprendimą priima Valdyba artimiausiame savo posėdyje.

    Botanikos sodo žolelių arbata ir suneštiniais užkandžiais baigėme pirmąjį, bet ne paskutinį šiais metais dendrologų ir jų bičiulių susitikimą. Linkime turiningų, darbingų, derlingų metų!

    Tekstas dr. Valerijos Baronienės

    Nuotraukos Editos Medeinos

  • DUONOS MEDIS – VALGOMASIS KAŠTAINIS  (Castanea sativa). Paplitimas ir biologija

    Kaštainių (Castanea) gentyje yra 13 rūšių. Jos aptinkamos Šiaurės Amerikoje (auga 7 rūšys), Pietų, Pietryčių ir Rytų Europoje (1-a rūšis), Centrinėje ir Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja – auga 5-ios rūšys). Kaštainiai priklauso bukinių (Fagaceae) šeimai ir yra artimi bukų, ąžuolų giminaičiai. Apibendrinant galima sakyti, kad pasaulyje yra keturios pagrindinės kaštainių rūšys: amerikinis (C. dentata), kininis (C. mollissima), japoninis (C. crenata) ir valgomasis (C. sativa). Iš šių rūšių yra išvesta daugybė veislių ir hibridų. Valgomasis kaštainis (Castanea sativa) yra vienintelė vietinė šios genties (Castanea) rūšis Europoje. Jis yra neabejotinai vienas iš naudingiausių medžių žmonijai, kuris teikia vertingą medieną, maitina ir gydo. Tai vidutinio stambumo lapuotis, užaugantis iki 30-35 m. Vidutiniškai  gyvena 500-600 m. Pavieniais atvejais – iki 1000 metų ir daugiau. Europoje dar aptinkami egzemplioriai augantys nuo XII amžiaus, kurių kamieno skersmuo siekia 4-5 metrus.  Seniausias egzempliorius auga Sicilijoje (Italija). Manoma, kad jo amžius – virš 2000 metų. Pagrindinis paplitimo arealas apima Viduržemio jūros regioną. Didžiausi savaiminiai valgomųjų kaštainių miškai yra Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (Apeninų ir Pirėnų pusiasaliai). Kadangi ši rūšis žmonių eksploatuojama nuo labai senų laikų (2000-4000 m,. pr. Kr.), todėl sunku atsekti jos tikrąjį natūralų paplitimo arealą. Rūšis taip pat aptinkama Šiaurės Afrikoje (Marokas), Šiaurės Vakarų  Europoje (Anglija, Belgija), Pietvakarių Azijoje (Turkija), Balkanų pusiasalio šalyse, Graikijoje,  Rytų Europoje (Kaukazo, Kaspijos ir Juodosios jūrų regionuose).

    Lietuvoje  pirmieji valgomieji kaštainiai pasodinti apie 1950 m. Kauno botanikos sode. Privačiose kolekcijose dažniau pradėti sodinti apie 1980 m. Tačiau ir šiais laikais jis mūsuose yra dar labai retas.   Miškininko dendrologo S. Šimulio dėka rūšis sėkmingai introdukuota Klaipėdos rajone. 1980 m. jo pasodinti trys medeliai jau dideli ir kasmet gausiai dera. Sėklų kilmė- Astrachanė (Kaspijos jūros regionas). Šiuo metu medžiai jau yra 7, 12 ir 15 m aukščio, o jų kamienų skersmenys 21,39,48 cm. (1 m aukštyje).

    Mūsų pajūryje kaštainiai sulapoja gegužės gale. Ši savybė labai gera, nes dažniausiai jau būna  praėjusios pavasarinės šalnos. Lapai pilnai užauga iki birželio pabaigos. Rūšis priskiriama 5-7 klimato atsparumo zonai (pagal USDA metodiką).  Žydi liepos pradžioje kartu su mažalape liepa. Augalas vienanamis (turi vyriškus ir moteriškus žiedus). Vyriški žiedai – baltos, blyškiai gelsvos 10-20 cm ilgio šluotelės (žirginėliai). Žydintis medis atrodo labai puošniai, bet skleidžia savotišką aromatą. Smulkūs moteriški žiedai telkiasi vyriškų žirginėlių apatinėje dalyje. Žieduose gausu žiedadulkių ir nektaro. Augalai yra kryžmadulkiai, todėl gausiai dera kai šalia auga dar bent vienas žydintis medis. Spalio 1-ą savaitę subrandina  labai dygliuotus vaisius („ežiukus“), kurių viduje būna 1-3 kaštoninės spalvos sėklos (vidutinis  svoris 9-10 gr.). Saldžius riešutus labai mėgsta kėkštai ir pelės.  Sėjinukai mūsų sąlygomis derėti pradeda anksti, apie 7-10 m., todėl geriausia juos dauginti sėklomis. Dauginti skiepijimo būdu verta tik žemaūges vaisines formas, kurios skiepijamos pavasarį į valgomųjų kaštainių sodinukus.  Medžiai gerai auga lengvose, rūgščiose smėlio,  priesmėlio ir priemolio dirvose. Panašu, kad jiems tinka visi rūgštūs ir gerai nusausinti dirvožemiai. Formuoja gilią liemeninę šaknį ir puikiai atlaiko vasaros sausras. Jiems patinka karštos vasaros. Kaštainis, priešingai nei graikinis riešutmedis, nemėgsta šarminių dirvožemių. Ant kalkakmenių ir karbonatinguose dirvožemiuose jie auga, bet nežydi. Prieš sodinant patartina pasitikrinti dirvožemio rūgštingumą. Tai ypatingas medis mūsų parkams ir sodams.

    MEDIENA. Kieta, gražios tekstūros ir prilygsta ąžuolo medienai. Dėl atsparumo puviniui labai tinka lauko baldams, lauko dailylentėms, tvoroms gaminti. Kaštainio mediena – skali ir tinkama stulpams, grebėstams. Nuo senų laikų naudojama statyboje ir baldams gaminti. Medienoje gausu taninų (rauginių medžiagų).

    MAISTAS. Riešutai yra labai maistingi ir saldūs. Jų sudėtyje krakmolas sudaro 38- 80 % , riebalai tik apie 1%, baltymai (didelės biologinės vertės) – iki 5 %. Vaisiuose yra vitaminų E, C, B1, B2, B3, pantoteno rūgšties, piridoksino ir folio rūgšties. Jie taip pat yra mineralų tokių kaip Ca, P, K,Mg, S, Fe, Cu, Zn ir Mn šaltinis.  Nuo seniausių laikų kaštainių riešutai buvo džiovinami ir malami miltai, kurie plačiai naudojami maisto pramonėje. Kaštainių miltuose yra aukštos kokybės baltymų su nepakeičiamomis aminorūgštimis (4-7 g/100 g), daug cukrų (20-30 g/100 g), krakmolo (50-60 g/100 g), maistinių skaidulų (4-10 g/100 g) ir nesočiųjų riebalų (2-4 g/ 100 g). Kaštainio miltai yra geras fenolio junginių, mineralų ir vitaminų šaltinis. Pasaulio rinkoje didžiausia kaštainių riešutų tiekėja yra Kinija. Po jos seka Bolivija, Turkija, Korėja ir Italija. Italija yra didžiausia augintoja ir tiekėja Europoje.

    Italai iš kaštainių miltų kepa saldžius blynus, o vaisius naudoja makaronų patiekaluose, įdaruose, mėsos troškiniuose, desertuose. Kaštainius galima valgyti žalius, bet paprastai Europoje jie skrudinami ant ugnies arba kitaip kepami. Valgomi vieni kaip užkandis arba su pasūdyto sviesto griežinėliu (Prancūzija). Konservuoti kaštainiai sirupe – populiarus prancūziškas delikatesas vadinamas „Marrons glaces“. Japonijoje kaštainius verda su druska kaip mes bulves. Ypač vertinamas kaštainių medus dėl unikalaus skonio. Iš lapų galima pasigaminti skanią ir sveikatai naudingą arbatą.

    VAISTAI. Valgomasis kaštainis (lot. Castanea sativa), toliau CS, dėl savo ekonominės svarbos yra pripažintas vienu svarbiausių medžių pasaulyje. Be valgomų saldžių vaisių, visos valgomojo kaštainio dalys buvo tirtos ir turi vaistinių savybių. Kaštainių „šalutiniai“ produktai (lapai, žievė, vaisių goželės) yra polifenolių – stiprių antioksidantų šaltinis.

    Nuo seno liaudies medicinoje gydymui buvo naudojamas valgomojo kaštainio lapų nuoviras (ištrauka) gydant:

    • įvairias kvėpavimo takų ligas, tokias kaip astma, kosulys, peršalimas, bronchų ligos;
    • reumato gydymui;
    • viduriavimui stabdyti;
    • taip pat turi raminamąjį poveikį, todėl tinka gerti bet kuriuo paros laiku.

    Atlikta (ir vis dar atliekama) daug mokslinių tyrimų apie veikliąsias medžiagas bei jų poveikį žmogaus organizmui. Gydymui naudojami kaštainių lapai, žievė, sėklų goželės-dėžutės, žiedai ir pumpurai, vandeninės ištraukos bei tinktūros. Visos dalys turi biologiškai aktyvių junginių ir savybių:

    • Citoprotektoriai (antinavikinis poveikis, žievė). Buvo atlikti tyrimai su prostatos vėžiu, gimdos kaklelio, skrandžio, storosios žarnos, krūties ir kepenų vėžiu sergančiais. Pastebėta, kad buvo slopinamas skirtingų vėžio ląstelių gyvybingumas. Tirtas kaštainių žievės ekstrakto poveikis leukemijos ląstelėms. Rezultatai rodė, kad žievės ekstraktas gali sukelti ląstelių apoptozę (patvirtintas specifnis vėžio ląstelių mirties mechanizmas). Žievės ekstraktas gali būti naudojamas kaip alternatyva arba kartu su chemoterapiniais vaistais visų tipų vėžio pakenktų organų ir sistemų gydymui.
    • Antibakterinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė), kurio tyrimas atskleidė slopinimą prieš septynias bakterijų padermes. Jautriausios bakterijos buvo Enterobacter aerogenes ir Staphylococcus aureus (auksinis stafilokokas), Proteus vulgaris (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo sukelti ligą laipsnis), Pseudomonas aeruginosa ir Enterobacter cloacae. Blokavo Proteus vulgaris bakterijų patogeninį aktyvumą ir virulentiškumą (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo laipsnis sukelti ligą).
    • Antivirusinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
    • Priešuždegiminis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
    • Neuroprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda apsaugoti nervų ląsteles nuo žalos ar mirties. Sustabdo ir riboja smegenų audinio žalą, atsirandančią dėl ūminės išemijos. Gali padėti atstatyti atmintį po Covid-19 viruso pakenkimo.
    • Kardioprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda atnaujinti ir reguliuoti deguonies aprūpinimą miokarde. Vartojama siekiant užkirsti kelią širdies raumenų sustorėjimui.
    • Antioksidantai (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė, pumpurai) mažina laisvųjų radikalų susidarymo riziką ir padeda organizmo antioksidacinei sistemai neutralizuodami jau susidariusius laisvuosius radikalus ir atitaisydami jų sukeltus pažeidimus. Juose yra taninų (didelės molekulinės masės polifenoliniai junginiai), įskaitant kastalagino, veskalagino ir fenolinių junginių (suriša laisvuosius radikalus bei aktyvina antioksidacinių fermentų sintezę, tokiu būdu apsaugodami nuo lipidų sukelto oksidacinio poveikio (pvz. DNR pažeidimo), šaltinis.
    • Antispazminis poveikis (lapai, pumpurai).
    • Hipolipideminis poveikis (lapai) naudojami padidėjusio cholesterolio mažinimui.
    • Hipoglikeminis poveikis (lapai) sergantiems cukriniu diabetu, reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.
    • Fungicidinis poveikis (žiedai, lapai) turi polifenolių, kurie stipriai paveikė Candida rūšis.  Žiedų ekstraktas atskleidė fungicidinį Candida glabrata poveikį. Žiedų ir lapų nuovirai naudojami esant spuogams, uždegiminei odos būklei.
    • Sėklų goželės taip pat turėjo hidratacijos savybę ir apsaugą nuo kolageno skilimo keratinocituose (odos ląstelės, sudarančios apie 90 % epidermio, pagrindinė keratinocitų funkcija – sudaryti barjerą tarp organizmo ir aplinkos). Visi rezultatai rodo, kad  valgomojo kaštainio  sėklų goželės ekstraktai ir juose esančios veikliosios medžiagos gali būti panaudojami kosmetikoje, skirtoje odos apsaugai.
    • Turi fotoprotektoriaus savybę (lapai), kuri apsaugo nuo saulės spindulių daromos žalos. Stimuliuoja kolageno sintezę, gamybą ir reguliavimą.
    • Palaiko veninę ir limfinę cirkuliaciją (pumpurai), padeda esant įvairioms problemoms: išsiplėtusioms venoms, hemorojui, dubens venų varikozė, limfodema, limfos sąstovio atvejais, gerina sunkiai gyjančių žaizdų gijimą, limfinės kilmės edemai, bendro silpnumo atvejais. Didina veninę cirkuliaciją ir malšina spazmus. Tinka spazminiam kosuliui malšinti derinat kartu su kitomis vaistažolėmis.

    Paruošė: Loreta Poškienė ir Artūras Poškus

    Šaltiniai:

    1. David More, John White Trees of Britain and Northeern Europe. London, 2003.
    2. Mindaugas Navasaitis Dendrologija, Vilnius, 2004.
    3. https://www.frutas-hortalizas.com/Fruits/Types-varieties-European-chesnut.html
    4. https://lt.wikipedia.org/wiki/Ka%C5%A1tainis
    5. https://www.missouribotanicalgarden.org/PlantFinder/PlantFinderDetails.aspx?taxonid=280759
    6. https://www.euforgen.org/species/castanea-sativa/
    7. https://www.englishwoodlandstimber.co.uk/species/chestnut/
    8. https://ecochoice.co.uk/news/blog/item/spotlight-on-species-chestnut
    9. https://www.honeytraveler.com/single-flower-honey/chestnut-honey/
    10. https://www.mdpi.com/2071-1050/14/19/12181
    11. https://link.springer.com/article/10.1186/s12906-017-1756-6
    12. https://www.mdpi.com/1420-3049/24/18/3401#
    13. https://www.mdpi.com/2306-5710/7/3/63
    14. https://www.hindawi.com/journals/omcl/2013/471790/
    15. https://pubs.rsc.org/en/content/articlelanding/2021/fo/d1fo00029b/unauth
    16. https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0926669012005882
    17. https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0963996921002635
    18. https://www.hindawi.com/journals/bmri/2014/232956/
    19. https://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/11263504.2020.1813828
    20. https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0367326X00001854
    21. https://www.mdpi.com/1999-4923/13/10/1634
    22. https://www.hindawi.com/journals/omcl/2019/8926075/
    23. https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S1359511317310073