Apie talką Vaclovo Into Akmenų muziejaus parke – gailėkitės, kas nedalyvavote!
Prieš dešimtį metų po nuotykingos kelionės į Rumuniją rašiau – “mums viskas visada baigiasi gerai!” Tą patį galiu pasakyti ir dabar, po talkos Mosėdyje, Vaclovo Into Akmenų muziejaus parke. Lietus, pliaupęs visą kelią nuo Kauno iki Mosėdžio, virto lengva dulksna ir netrukus visai baigėsi, vos mums pasiekus kelionės tikslą. Nors puikiai prižiūrimame parke darbų nebuvo daug, bet negausi mūsų grupė rado kur pasireikšti. Karpėme ir formavome krūmus, genėjome rojaus obelį, riešutmedžius ir guobas, dalinomės nuomonėmis ir patarimais apie augalų priežiūrą. Visą pusdienį mus lydėjo entuziastinga Akmenų muziejaus direktorė Gintarė Sakalauskienė ir nepailstanti vyr. specialistė Milda Gedgaudienė, o kartu su jomis – šypsenos ir gera nuotaika, pasakojimai apie šviesaus atminimo Vaclovą Intą, parko kūrimo ir akmenų rinkimo istorijos ir kvapą gniaužiantys rudens spalvomis nusidažiusio parko bei įspūdingų dydžių ir formų akmenų vaizdai.
Lietaus debesis trumpam užslinko kaip tik besirengiant eiti užkąsti, o mūsų suneštinius pietus papildė p. Mildos kepti pyragai ir kvapni žolelių arbata. Ir ne kur po krūmu, o pačiame muziejuje, prie lino staltiese dengto stalo! Pabendravę ir aptarę muziejaus ir parko aktualijas, išklausėme šilto direktorės Kristinos padėkos žodžio ir ne visai pelnytų pagyrų, o priėmę padėkos raštą ir atminimo dovaną, buvome pakviesti į ekskursiją po Akmenų muziejų. Pamatėme ir patyrėme daug naujo – nuo pažinties su Žemės istorija ir brangiaisiais akmenimis iki praktinių ugnies įskėlimo titnagu bandymų ir naktimis muziejuje siaučiančių kipšiukų kanopėlių apžiūros.
Turininga diena tuo nesibaigė – kas dar neskubėjo namo, aplankė netoliese augantį Lietuvos 2025 metų medžiu paskelbtą Laukių ąžuolą. Šis titulas jam suteiktas visai neseniai, tad, panašu, buvome pirmieji, pasveikinę galiūną (kamieno apimtis 5,10 m, aukštis 27 m) su garbingo vardo suteikimu. Artėjant sutemoms, taip ir rimčiau nesušlapę lietuje, palikome gražųjį Mosėdį, įspūdingą Vaclovo Into akmenų muziejų ir parką, nuoširdžias ir svetingas jo darbuotojas, pažadėję čia dar grįžti su gausesniu dendrologų būriu.
Tekstas ir nuotraukos dr. Valerijos Baronienės
