Stasys Juknevičius

Autobiografiją įsivaizduoju tokią:
Augmenijos ir gyvūnijos pasaulis mane domino nuo pat vaikystės dienų. Jau priešmokykliniame amžiuje, laužiau trapiojo gluosnio šakeles ir kišau į griovį prie kaimo pirtelė, kad užaugtų medžiai, kurie užaugo dideli. Pavasarį bebraidydamas po bekrantį upelį kuriame augo juodalksniai, šalia medžio pastebėjau baltąją žibutę, kuri skiriasi nuo paprastosios netik spalva bet ir visumoje savo išvaizda. Perkėliau į savo „darželį“. Tačiau ji nors ir žydėjo, bet nesidaugino. Melioracijos vykdymo laikotarpiu perkėliau į sodą, bet ir ten savaiminukų nesulaukiau. Tik atgal gražinta į Beržotą, baltoji žibutė pradėjo daugintis. Ja verta būtų susidomėti ir botanikams. Tai panašu į porūšį, nes skiriasi nuo eilinės paprastosios žibutės. Sakyčiau sveikintinas dalykas, kada gamtoje nykstančius augalus mėgėjai perkelia į darželius ar kitas augavietes, išlaikydami atitinkamą rūšį.
Toks likimas ištiko ir dvinamę katpėdėlę. Gamtoje vargu ar dabar rasime, bet yra auginama kapuose ar gėlynuose. Vidurinės mokyklos laikais savo tėvų buvusiame Beržote įrengiau bandymo laukelius, siekdamas išsiaiškinti įvairių trąšų įtaką augmenijos botaniniai sudėčiai. Negeras buvau biologijos mokytojai, duodamas provokuojančius klausimus. Tyrimų rezultate nustačiau, kad botaninei įvairovei trąšos natūralioje pievoje turi neigiamos reikšmės. Tręšimas skatina stelbiančių žolių vystymąsi. Sunku buvo prieštarauti partijos programai, mokymui ir kaimo žmogui kuriems būna visko maža. Beržote buvo pasėtas kultūrinių žolių mišinys viską stelbiančia šunažole. Tad atskiruose ploteliuose apie buvusius natūralių pievų bioįvairovės išsilaikymą nėra nei ką kalbėti. Ypač žoliniai augalai yra tūkstančiais ar milijonais metų prisitaikę prie ūkininkavimo sistemos – būtinas šienavimas ir nuganymas natūralių pievų. Tik deja žmogaus gobšumas sugriovė nusistovėjusią biologinę pusiausvyrą. Didžiausios Lietuvos biologinės įvairovės priešas yra abejotino mentaliteto vadovų abejotinos reikšmės įstatymų saugojimas. Polinkis gamtos puoselėjimui yra genetiškai ir praktiškai susiformavęs reiškinys. Tėvui skiepijančiam vaismedžius, o mamai sodinant jurginus ir aptariant kur kokios spalvos sodinti, darbo buvo nemažai – apie šimtas veislių ir būtinai turėjo sutilpti prie namų, buvau aktyvus pagalbininkas.
Savo genealoginį medį išsiaiškinau tik nepriklausomybės laikais padedant Istorijos ir paminklotyros instituto darbuotojams. Tėvai slėpė savo kilmę, kad J. V. Stalinas nesuteiktų neapmokamą kelionę į Sibirą, nors mamos broliui su šeima teko „paturistauti” į Omsko sritį. Iš mamos pusės turiu dvarininkų Dambrauskų ir Butkevičių kraujo, o iš tėvo Pacų, Babenskų ir Gadliauskų kraujo.
Sukako septyniems metams senelė Butkevičiūtė – Dambrauskienė šalia knygutės padovanojo septynias mėlynas pupas sakydama – imk ir daugink, kad galėtum padovanoti savo anūkams po septynias pupas. Ši tradicija buvo tęsiama nuo XVIII šimtmečio, o gal ir dar ankstyvesnių laikų jos visiškai nepakito.
Oreliuose Dambrauskai turėjo didelį sodą – vyravo obelys, kriaušės ir didelis vyšnynas. Dėdė Česlovas skiepijo, augino ir kaimynams dalino, o senelė rūpinosi derliumi, kol neprinoks – skinti nevalia, o krituolius prašau visiems. Derliaus nuėmimo metu sotūs buvo ir kaimynai. Taip sodai ir paplito Oreliuose. Pakeliui į Krekenavą visuomet buvo sėjami žirniai, kad žmonės pasiskintų ir pailsėtų.
Malonu, kad ainiai užsiiminėjo labdaringa veikla. Pagal literatūrinius duomenis buvęs Napoleono adjutantas  Pacas po karo pralaimėjimo grižo į Lietuvą ir Marijampolėje organizavo kursus kaip auginti ir žiemai saugoti bulves. Visas išlaidas padengdavo pats, kviesdamas lektorius iš Anglijos. Kaip reliktą iš kartos į kartą dar išlaikau rago formos bulves, kurias perdavė mano tėvelis. Prisiminimui tėvas daug laikė reliktinių daiktų, tačiau Stalino represijos laiku kaip įkalčius teko sunaikinti. Išliko tik Pacaitės – Babenskienės staltiesė ir kelios salfetėlės su išsiuvinėtais inicialais, kurias 2013 metais gruodžio mėnesį perdaviau Pažaislio vienuolynui. Būtu gerai, kad šie eksponatai išliktų ateities kartoms.
Tėvas tarnaudamas pas grafą Michelmontą Terespolyje, kūrė parką. Tik gaila, kad jo pavardė neatsispindi spaudiniuose. Studijuodamas veterinarijos akademijoje, jau trečiame kurse susidomėjau mėsiniais galvijais. Per Sąjunginę žemės ūkio ministeriją už aukso valiutą, dedant nemažai pastangų pasisekė Kauno valstybinėje veislininkystės įmonėje sukaupti tinkamiausių mėsinių galvijų spermos banką. Deja kaip vadovas pasinaudojau dalinai ir trumpai. Kad su tam tikra nuoskauda mirsime abu, tėvas dėl parko, aš dėl mėsinių galvijų. Tačiau patenkinti tuo, kad paliekame gimtajam kraštui. Pirmieji Lietuvoje pradėjome tyrimus siekiant sumažinti streso poveikį gyvulininkystėje. Džiaugiamės, kad dabartiniu laiku tas įgyvendinama ir bandoma net human-medicinoje. Vietinių žolinių augalų panaudojimo galimybe siekiant pakeisti sojų rupinius, jau įgyvendinama. Dendroparke sukaupiau daugiau nei 1,3 tūkstančio taksonų sumedėjusiu augalų.
Būčiau laimingiausias žmogus ir tai būtu paskutinis neveltui dirbamas darbas, pagal optimalius variantus, padėti įrengti pažintinį taką „Pažinkite ir apsaugokite mus“. Juk šiuo metu žolinių augalų biologinė įvairovė ypatingai pažeidžiama  augalų visiško išnykimo pavojuje, kad galima būtu pažinti, dauginti ir pagal galimybes gražinti juos į gamtą.
Įgyvendinti pilnai idėją, kai supa vien tik žmogaus besaikis materialinis jausmas yra gana sunku. Sutinkame daug trukdžių, todėl ir liekam bonsajais. Padaryčiau žymiai daugiau jei nebūtu trukdžių.

Iš mokslo siekimo programos.

Pradinę mokyklą pradėjau namuose. Į mokyklą įstojau mokėdamas skaityti, rašyti ir skaičiuoti, todėl po dviejų savaičių buvau perkeltas į antrą klasę. Vidurinėje septintą ir aštuntą klases teko baigti per metus. Pradinę mokyklą lankiau pėsčiomis, įveikdamas ten ir atgal po 2 kilometrus, o į vidurinę po 6 km. Taip ten ir atgal kasdieną, išskyrus sekmadienius. Tris absolventus iš Truskavos į Kauną stojimui į aukštąją mokyklą pakeliui ant lentų sunkvežimyje mus gulinčius, pridengęs brezentu, nuvežė ir paleido vairuotojas Vilijampolės. Jautėmės kaip katinai nežinodami kur eiti.
Krūvis veterinarijos akademijoje buvo nemažas, kiekvieną dieną – po 8 akademines, o šeštadieniais – 6 valandas.
Kartą šeštadienį buvo keturios valandos paskaitų. Po užsėmimo nutariau vykti į namus. Atvažiavau iki Ramygalos, o iš ten apie 15 kilometrų kaip nori. Pavasaris, polaidžio metas, kelias į Krekenavą uždarytas. Jokios mašinos, temsta. Vienintelė išeitis, einu pėsčias. Einu miško kelio viduriu. Kelias šiek tiek matėsi, eiti drąsiau, tačiau trekštelėjus kažkam miške, plaukai stojosi piestu. Banditizmo laikais nakties laiku eidamas į mokyklą užkliuvau ir užgriuvau ant žuvusio partizano. Todėl tamsos baimei komentarų nereikėjo. Išėjus iš miško visiškai nieko nesimatė. Ėjau griūdamas nuo vieno kelio krašto iki kito. Trečią valandą nakties pasiekiau namus. Tėvukas įleido, uždegė lempą, o mama puolė kaisti vandenį, kad apsiplaučiau ir išplovė purvinus drabužius, kojines. Pavalgiau ir šiek tiek pailsėjęs, susikroviau tašę ir vėl atgal. Nors šį sykį tėvukas pakinkęs arklį, išvežė į Truskavą „balsavimui“ pakeliui. Iš Truskavos į namus 9 kilometrai, tai buvo palyginus artima kelionė pėsčiomis į namus. Akademijoje paskaitų klausydavau 3 metus. Trūkstant specialistų – partijai surikus, protui sutrikus, kaip gerai besimokantis buvau išsiųstas į gamybą. Pažinau gyvenimą ir aplinkinį pasaulį. Darbe turėjau būti 7 valandą, tad pusantro mėnesio iš Vilijampolės Sąjungos aikštės pėsčiomis iki hidroelektrinės – Gintaro kolūkio (apie 12 – 13 kilometrų) kasdien. Grįžti buvo lengva, nes kursuodavo jau miesto autobusai.
Studijuojant biologiją, pedagoginiame institute jau buvo palyginus prabanga vos ne kaip šiuolaikiniam studentui. Nors būnant jau atsakingu darbuotoju, tačiau sėdus vėl į mokyklos suolą, pasijunti tokiu pat studentu kaip ir ankščiau su tomis pačiomis vėjavaikiškomis savybėmis.
Ginant habilitacinį darbą, iš tiesų pažinau bendradarbius.
Pastatyti namą ir suteikti palikuonims naudotis gamtos gėrybėmis nieko negražinant –  tai kuo mes skiriamės nuo kitų gyvūnų!?

Stasys Juknevičius

Stasys Juknevičius yra paskelbęs daugiau nei 340 mokslinių ir mokslo populiarių straipsnių. Išleido 25 knygas ir brošiūras.

Prie Karvelių ąžuolas 2019 m. rudenį.

Atnaujinta Antradienis, 05 Lapkritis 2019 12:16