Laimutis Januškevičius

Laimutis Januškevičius (g. 1951), kartu su žymiu miškininku Vytautu Ramanausku (1922-1997) buvęs Lietuvos dendrologų draugijos įkūrimo iniciatoriumi, vėliau ilgamečiu jos vadovu, savo gyvenimo kelią pradėjo Dzūkijoje, Alytaus rajone. Iš kuklios mokytojų šeimos kilęs jaunuolis, baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, sėkmingai įstojo į prestižinį Kauno medicinos institutą, bet po poros studijų metų suprato, kad jam artimesnė „girių karaliaus“ specialybė, ir toliau mokslus tęsė Žemės ūkio akademijoje. Įgijęs miškininko kvalifikaciją, pradėjo sodinti medžius Kauno botanikos sode. Jaunas dendrologų kolektyvas, nuo 1980 metų vadovaujamas L. Januškevičiaus, beveik plyname lauke sukūrė daigyną ir medelyną, o netrukus ėmė pildyti botanikos sodo sumedėjusių augalų kolekcijas naujais augalais. Jų daigų, sėklų ir ūglių paieška, kaip ir noras pasisemti kuo daugiau žinių ir patirties, Laimutį nuvedė ne tik į daugumą tuometinės Sovietų sąjungos europinės dalies botanikos sodų, medelynų ir arboretumų, bet ir į Tolimuosius Rytus. Kad ir kokį įspūdį paliko šioje nuotaikingoje ir nuotykingoje ekspedicijoje matyti reti augalai ar šviežios amūrinio tigro pėdos, didžiausią dėmesį jaunas dendrologas skyrė gimtojoje Lietuvoje introdukuotiems medžiams ir krūmams. Duomenų rinkimas kelionėse po botanikos sodus, arboretumus, sodybas ir parkus, tyrimai ir bandymai Kauno botanikos sode, darbų organizavimas dendrologijos skyriuje, bemiegėmis naktimis studijuojama literatūra, 1989 m. apginta daktaro disertacija „Lietuvos introdukuotos dendrofloros bioekologiniai tyrimai“ buvo tik mokslininko darbo pradžia. Be tiesioginio darbo botanikos sode, Lietuvos dendrologų draugijos kūrimo, „Dendrologia Lithuaniae“ leidimo bei redagavimo ir konferencijų organizavimo, Laimutis ypač domėjosi Lietuvos introdukuotais sumedėjusiais augalais. 1993-1998 metais kartu su kolegomis atlikti individualių dendrologinių kolekcijų tyrimai – aplankyta šimtai turtingiausių privačių kolekcijų, išanalizuoti ir apibendrinti duomenys, kurie vėliau sugulė į monografiją „Lietuvos dendrologinės kolekcijos“. Nuo 1999 metų L. Januškevičius atsidėjo parkų studijoms. Pradėjęs nuo nykstančio lobio – senųjų dvarų parkų, –  nuosekliai perėjo prie vėliau sukurtų, įskaitant ir geriausius sovietmečio laikų parkus. Šių tyrimų pagrindu parašyti solidūs veikalai: nuo visą tuometinę Lietuvos introdukuotą dendroflorą apžvelgiančios monografijos „Sumedėjusių augalų introdukcija ir aklimatizacija bei jų rezultatai ir perspektyvos Lietuvoje“ (su bendraautoriais) iki kelių parkams skirtų knygų.

Dvidešimt šešerius metus išdirbęs Kauno botanikos sode, L. Januškevičius gali su pasididžiavimu žvelgti į jo medžius – čia daug jo paties padaugintų, pasodintų ir išaugintų vertybių. Dar daugiau jų – tėviškėje, Balninkų kaime sukurtame „Dzūkijos“ arboretume. Pirmuosius medžius čia pasodino dar 1978 metais, o šiuo metu čia auga maždaug 450 rūšių ir veislių medžiai, krūmai ir lianos. Vaizdingas, Tolupės upelio ir tvenkinio puošiamas apie 5 ha ploto parkas – viena gražiausių ir turtingiausių Lietuvos dendrologinių kolekcijų, kurią prižiūrėti dabar padeda ir sūnus.

Ilgamete patirtimi ir gausiomis žiniomis Laimutis mielai dalijasi ne tik su kolegomis dendrologais ir smalsiais sodininkais mėgėjais, bet ir su studentais. Kauno kolegijos, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos ir Kauno technologijos universiteto studentai ilgus metus džiaugėsi semdamiesi dendrologijos žinių iš vieno autoritetingiausių Lietuvos specialistų ir vieno mėgstamiausių dėstytojų – tiek tiesiogiai, tiek ir iš jo knygų, ypač „Dekoratyviosios dendrologijos“.

Galima įtarti, kad Laimutis iš kažkur sužinojo paros ilginimo paslaptį. Dešimtys knygų – nuo kuklių forma ir popieriumi, bet ne turiniu dešimtojo dešimtmečio knygelių iki gražių, solidžiai išleistų pastarųjų metų veikalų, šimtai populiariųjų ir mokslinių straipsnių, darbas botanikos sode, dėstymas aukštosiose mokyklose, tiriamosios kelionės ir ekspedicijos, vadovavimas Lietuvos dendrologų draugijai ir aktyvus dalyvavimas jos veikloje, dendrologų leidinio „Dendrologia Lithuaniae“ leidimas ir redagavimas, veikla įvairiose tarptautinėse, Europos ir Lietuvos gamtininkų, dendrologų, landšafto architektų draugijose, „Dzūkijos“ arboretumo puoselėjimas… Meilės bei dėmesio netrūko ir šeimai – žmonai, vaikams, dabar jau ir vaikaičiams. Bet kadangi Laimučio para tetrunka tiek, kiek ir mūsų visų, akivaizdu, kad viskas pasiekta nuolatiniu žinių siekimu, aiškiu prioritetų išdėstymu, kryptingu darbu. Tik bendraudamas su Laimučiu neįtarsi, kad tai daug ir sunkiai dirbantis žmogus. Visiems, kurie kartu su juo dalyvavo kokioje nors bendroje veikloje – kelionėse, talkose ar dendrologų renginiuose, – ne mažiau negu jo medžių ir krūmų paslapčių išmanymas įsiminė neblėstantis humoro jausmas, skambus juokas, linksmos istorijos, jausmingos akordeono melodijos, neišsemiamas dainų repertuaras. Gyvenimo meilė, veržlumas ir optimizmas – varikliai, kurie Laimutį veda link naujų medžių, naujų knygų, naujų atradimų. Neleiskime šiems varikliams sustoti ir mes.

Atnaujinta Penktadienis, 27 Kovas 2020 14:35