• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.

Gurmaniška dendrologų diena. II dalis

Gurmaniška dendrologų diena

II dalis

Sunku tiek nuosekliai papasakoti, tiek sugrupuoti kolekcijoje matytus augalus. Pagal kilmę? Pagal giminingumą? Pagal naudojimą? Iš eilės, kaip auga kolekcijoje? Pagal abėcėlę? Bandysime, kiek įmanoma, grupuoti pagal gentis. Pradedame nuo pušūnų.

Kėniai (Abies). Maždaug 10 rūšių ir veislių. Visi nedideli, visi gražūs ir sveiki, kai kurie su kankorėžiais, o juos identifikuodami galėjom būti puikia iliustracija teiginiui „trys dendrologai – penkios nuomonės“. Tai kaukazinis, arizoninis, ispaninis, kilnusis (kvapusis, kilmingasis), Vičo (japoninis) kėniai – kai kurios tipinės rūšys, daugiau įvairių veislių, o įspūdingiausias, be abejo, marokinis kėnis (Abies marocanaA. pinsapo var. marocanaA. pinsapo subsp. marocana – autoritetai nesutaria, tai mes juo labiau…). Trijų metrų aukščio nesiekiantis medis pasipuošęs nuostabiais kankorėžiais, kuriuos šiaip taip pavyko pasiekti ir vieną net nuskinti (jokio savivaliavimo, šeimininkės pasiūlymu!).

Japoninis cefalotaksas ‘Fastigiata‘ (Cephalotaxus harringtonia ‘Fastigiata‘) – nedidukas, sveikas ir energingai atrodantis endeminis Japonijos augalas, dažniausiai auginamas genties atstovas.

Puskiparisių (Chamaecyparis) kolekcijoje negausu. Ir gerai, nes vien pagalvojus apie visas galimas auginti jų veisles, norisi porai savaičių pasitraukti iš realaus gyvenimo. Pamatėme gražius, sveikus poros Lausono puskipario, bukojo ir baltojo  puskiparisių veislių (Chamaecyparis obtusa ‘Draht’, Ch. thyoides ‘Andelyensis’) atstovus.

Japoninės kriptomerijos – viena didžiųjų Lydos Zeringienės meilių. Didelės ir mažos, senos ir jaunos, kiekviena su savo įsigijimo ir auginimo istorija, kiekviena savaip unikali. Suskaičiavome apie 15 veislių, o kiek yra dar nepamatytų, žino tik pati kolekcijos šeimininkė… Didžiausios – tipinė iš K. Kaltenio gauta japoninė kriptomeria (Cryptomeria japonica ) ir šalia auganti gražuolė C. japonica ‘Rasen‘ prigludusiais, spirališkai susisukusiais spygliais. Ir dar po visą plotą išsibarsčiusios C. japonica ‘Compressa‘, ‘Cristata‘, ‘Dinger‘, ‘Black Dragon‘, ‘Gosetsu‘, ‘Kyara Gold‘, ‘Vilmoriniana‘, ‘Lobii‘, ‘Monstrosa‘, ‘Vilmorin Gold‘, ‘Vilmorin Nana‘. Kiekviena kitokia, išsiskirianti krūmo ar medelio, šakelių ir  spyglių spalva bei forma, bet visos sveikos, neapšalusios, saulėj nenudegusios.

Toliau abėcėline tvarka – kuningamijos. Jų čia dvi – kininė kuningamija ir jos veislė ‘Glauca‘ (Cunninghamia lanceolata‚ C. lanceolata ‘Glauca‘). Nedidelės, sveikos ir vešlios.

Kiparisų irgi ne perteklius, nors Lietuvoje bet koks kiparisas jau yra… kaip čia pasakius… išsišokimas! Taigi taip ir nenustatytos veislės Leilando kiparisas (Cupressus x leylandii), t. y. dailiojo kipariso (Cupressus macrocarpa) ir nutkinio kipariso (nutkinio geltkiparisio) (Cupressus nootkatensisXanthocyparis nootkatensis) hibridas, ir arizoninis kiparisas (Cupressus arizonica). Regis, nei kiparisui, nei jo šeimininkei nė kiek nerūpi, kad jis neturėtų augti žemesnėje kaip 7 klimato zonoje…

Pušų jau daugiau, visos sveikos ir vešlios, bet kol kas niekuo labai nestebina. Siaura ir melsva korėjinė pušis (tikriausiai Pinus koraiensis ‘Compacta Glauca‘), kada nors išauginsianti ilgus kankorėžius saldžioji (Pinus lambertiana), auksaspalvė kalninė pušis ‘Ophir‘, nedidukės sibirinė ir ilgaspyglė himalajinė (P. sibiricaP. wallichiana) savo tikrąjį grožį atskleis dar po dešimtmečio.

Kelios kitos gentys negausios: ginkmedis (Ginkgo biloba) bei taip ir neidentifikuotas himalajinis kadagys, geltonspyglis japoninis maumedis (Larix kaempferi ‘Magic Gold‘), tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides) – vieninteliai, bent jau kiek pastebėjome, savo genčių atstovai. Eglių taip pat vos pora, nors nemaža gyvatšakė baltoji (Picea glauca ‘Virgata‘) tikrai padarė įspūdį.

Stambialapis podokarpas (Podocarpus macrophyllus), savaime augantis Japonijoje ir nedidelėje Kinijos dalyje, Rytuose laikomas Budos medžiu, labai vertinamas fengšui filosofijoje, o šių medžių vagystės Honkongo miestuose jau tapusios rimta problema. L. Zeringienės kolekcjos medeliui kol kas tikriausiai negresia būti pavogtam – mažas sodinukas jaukiai įsitaisęs tarp kitų krūmų ir žolynų.

Poros metrų aukščio švelnusis šilkmaužis (Pseudolarix amabilis), vienas gražiausių kolekcijos spygliuočių, nudžiugino sodria aukso spalva nusidažiusiais spygliais.

Toks egzotinių augalų sodas, be abejo, negali apsieiti be didingųjų sekvojų. Visžalė sekvoja (Sequoia sempervirens) dar nedidukė, o melsvaspyglis didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum ‘Glauca‘) jau pasiekęs įspūdingų matmenų ir toliau ryžtingai tiesiasi į viršų. Neatrodo, kad Daubėnų klimatas kuriam nors jų keltų kokių problemų.

Ir dar po vieną rūšį kitų dviejų pušūnų genčių: pora nedidukų dvieilių taksodžių (Taxodium distichum) bei didelis, vešlus kininis kukmedis (Taxus chinensis).

Įvairiausių lapuočių čia dar daugiau. Didelė įvairovė, sunku išskirti gausiausią šeimą ar rūšį. Jei nekreipsim dėmesio į obelis ir kitus vaismedžius bei vaiskrūmius, augalų skaičiumi visus pralenkia persimonai.  Rūšys – japoninis persimonas (Diospyros kaki), virgininis persimonas, arba virgininis juodmedis (D. virginiana), ir slyvinis persimonas, arba rytinis juodmedis (D. lotus), dar bent viena rūšis neidentifikuota, kelios skirtingos veislės ir atmainos, „vyriški“ ir „moteriški“ individai… Virgininis persimonas priskiriamas 4-9 klimato zonai, kiti 7-10, bet visiems tai nė motais, auga, klesti ir net vaisus brandina (neparagavome – dar buvo nenunokę ir vargu ar spės nunokti iki šalčių).

Toliau keliaujam pagal abėcėlę. Nykstantis endeminis Korėjos krūmas ankstyvasis baltvas (Abeliophyllum distichum) čia, kaip ir daugybėje Europos sodų ir parkų, auga vešliai, kasmet žydi baltai rausvais žiedais ir nė neketina išnykti.

Klevai – visi gražūs, sveiki ir pasipuošę rudeninėmis spalvomis. Keli plaštakiškojo (Acer palmatum) atstovai, tarp jų puikiai atrodantis mūsų padovanotasis. Į akis krinta švytintis gelsvasis klevas ‘Aureum‘ (A. shirasawanum ‘Aureum‘) ir aukštas ryškiai raudonas Zyboldo klevas (A. sieboldianum).

Aktinidijų, tikėtina, yra daugiau, nes šeimininkė neabejinga įvairiausiems valgomiems augalams. Bet mes atkreipėme dėmesį tik į kivį, tiksliau kivinę aktinidiją (Actinidia deliciosa). Atrodo gerai, bet, deja, dar be vaisių…

Dar vienas įdomus ir mums beveik nežinomas krūmas – amerikine aka, dar vadinama feichoja (Acca sellowianaFeijoa sellowiana). Tai Pietų Amerikos tropikų visžalis augalas, plačiai auginamas kaip vaisinis šilto klimato šalyse… ir dar Kretingos rajone, Daubėnuose.

Penkialapės akebijos (Akebia quinata) – vienas p. Lydos mėgstamų augalų. Jų čia gausu, beveik kap mūsų kiemuose vynvyčių. Šviesiai violetinių beveik prinokusių vaisių kekės svarina liaunas šakeles, o lėkštėje mūsų jau laukia subrendę vaisiai su skaniu saldžarūgščiu minkštimu, kuriame beveik skaidrioje žele juoduoja nedidelės sėklos, bei valgomu, bet gana aitriu, kartoku išoriniu vaisiaus dangalu.

Lenkoraninė albicija (Albizia julibrissin) kol kas dar mažiukė, tad pasigrožėjome tik jos ažūriniais smulkiai plunksniškais lapais, bet ne rausvais žiedų “pūkučiais”.

Triskiautė azimina (Asimina triloba) – dar vienas valgomus vaisius brandinantis augalas, kilęs iš rytinės Š. Amerikos dalies. Krūmas jau nemažas, bet vaisių dar teks palaukti…

Tikrasis popiermedis (Broussonetia papyrifera), šilkmedžių giminaitis, savo tėvynėje Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose tūstantmečiais buvo naudojamas maistui, vaistams, ūkio reikmėms. Čia vargu ar bus pritaikytas praktiškai, bet netikėta buvo vien pamatyti augantį lauke. Nustebino ir jo giminaičiai – šilkmedžiai: Morus macroura, kilęs iš Rytų Azijos 7-10 klimato zonos, ir spirališkomis šakomis akį traukiantis baltasis šilkmedis ‘Spirata‘ (M. alba ‘Spirata‘; anksčiau buvusi atskira rūšis plačialapis šilkmedis – M. latifolia – dabar laikomas baltuoju).

Kvapnūs magnolijų giminaičiai kalikantai Lietuvoje ne naujiena, o šioje kolekcijoje, be puošniojo (Calycanthus floridus), pamatėme dar ir baltažiedį kalikantą ‘Venus‘ (C. ‘Venus‘). Taip pat auga ir gražuolis baltažiedis kininis kalikantas (C. chinensis), akivaizdžiai besiskiriantis nuo kitų kalikantų ir iki šiol priklausęs kitai – Sinocalycanthus – genčiai, bei raudonžiedis hibridinis kalikantas Sinocalycalycanthus raulstonii, dėl kurio statuso botanikai iki šiol nesutaria.

Daugybė kamelijų, rytų ir pietryčių Azijos visžalių krūmų, žinomi tiek kaip dekoratyviniai, tiek ir maistiniai augalai (arbatžolės taip pat yra kamelijos – Camellia sinensis). Čia auginama japoninė kamelija (Camellia japonica) – kol kas mažutis, bet puikiai atrodantis, sveikas krūmas. Tuo pačiu reikėtų paminėti ir dar vieną šios šeimos atstovę – baltažiedę frankliniją (Franklinia alatamaha). Šis iš pietrytinės JAV dalies kilęs medelis, nors nėra labai jautrus šalčiui, sodininkų laikomas vienu sunkiausiai auginamų augalų, labai reikliu aplinkos sąlygoms ir nepakenčiančiu persodinimo. Tad buvo labai smagu jį čia pamatyti.

Karijos, riešutmedžių giminaitės, šioje kolekcojoje taip pat neužmirštos. Pekaninė ir baltoji karijos (Carya illinoinensisC. ovata) sodriu lapų geltoniu iš tolo traukia akį, nors vaisių dar ir nesubrandina. Netoliese auga ir kaštainiai – valgomasis (Castanea sativa) ir japoninis (C. crenata). Medeliai jauni, jų vaisių irgi dar teks palaukti.

Katalpą matėme tik vieną, bet neeilinę – hibridinę formą tamsiai raudonais lapais (Catalpa erubescens f. purpurea).

Cerciams atstovauja dvi rūšys – kininis (Cercis chinensis) ir apskritalapis (C. siliquastrum). Rudenį jie, kaip ir dauguma kitų ankštinių augalų, ypatingu grožiu nepasižymi.

Virgininis sniegmedis (Chionanthus virginicus) – vienas tų augalų, kurie, berods, galėtų augti ir Lietuvoje (5-9 klimato zona), bet tebėra gana retas. Čia pamatėme nedidelį, pavasarį žydėjusį, sveiką ir gražų krūmą.

Kvapus rūtinių šeimos visžalis krūmas trilapė skirbė (Choiysia ternata), dar vadinamas Meksikos apelsinmedžiu, savaime auga Š. Amerikos pietuose. Šioje kolekcijoje jis puikiai jaučiasi, šeimininkės labai mėgstamas dėl stipaus malonaus aromato. Taip pačiai klimato zonai (7-10) priskiriamas ir čia vešintis iš Viduržemio jūros pakrančių kilęs visžalis krūmas lauralapis švitrūnas (Cistus laurifolius).

Kelios japoninės sedulos (Cornus kousa) džiugina tiek jau ryškėjnčiomis rudens spalvomis, tiek ir skaniais gana gausiais vaisiais. O veislė ‘Laura‘, nors nedera,  žavi ryškiais margais, baltai apkraštuotais lapais.

Keli puošniojo skepetenio (Davidia involucrata) medeliai, kaip ir pas daugumą kitų augintojų Lietuvoje, užsispyrę nenori augti. Net didžiausias, nors jau keliolikos metų, neviršija žmogaus aukščio.

Akebijų giminaitė iš tos pačios lardizabalinių šeimos kininė dekaisnėja (Decaisnea fargesii), kilusi iš Kinijos (7-9 zona), populiariai vadinama „lavonpirščiu“ ar „mėlynomis dešrelėmis“ dėl savo maždaug 10 x 3 cm dydžio mėlynų vaisių. Šįkart pasigrožėjome tik dviejų medelių didžiuliais plunksniškais lapais – vaisių jie kol kas nebrandina.

Žilakrūminių šeimai atstovauja kelių rūšių krūmai, vedantys valgomus vaisius: siauralapis, gausiažiedis ir skėtinis žilakrūmiai (Elaeagnus angustifoliaE. multifloraE. umbellata) bei sidabrinė šeferdija (Shepherdia argentea). Ne itin dažni Lietuvoje, bet tinkami auginti mūsų klimato sąlygomis.

Vešlūs, žali ir jau pradėję gelsti, eleurorokokai (Eleutherococcus senticosusE. sessiliflorus ir dar pora neatpažintų) bei žolinės aralijos (Aralia) – aralijinių šeimos augalai. Yra ir pora gebenių (Hedera), bet ženšenio, jei jį ir augina, čia nepamatėme…

Žydintis ir derantis katilėlinis sietminas (Enkianthus campanulatus) – vienas iš negausių šios kolekcijos erikinių augalų. Kitas – svyrančioji leukotoja, arba pobereinis (Leucothoe fontanesiana). Abiem puikiai tinka Lietuvos klimatas, tad jie ir jaučiasi atitinkamai.

Keli reti, kol kas nedideli valgomieji augalai – skiautėtalapis fikusas, arba figmedis (Ficus carica), paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra), saldžioji hovenija (Hovenia dulcis), Visi priskiriami 7-10 klimato zonoms, bet jie to tikriausiai nežino ir todėl sėkmingai auga. Čia reikėtų paminėti ir tikrąjį bananą (Musa paradisiaca) – bent už tai, kad tai 9-11 zonos augalas, nors ir nėra sumedėjęs.

Helwingia chinensis – visžalis krūmas iš Kinijos, pirmąkart europiečių pamatytas ir aprašytas tik 20 a. pabaigoje. Priskiriamas 7-10 klimato zonoms, tebėra retas net V. Europos želdynuose. Kas galėjo pamanyti, kad pirmą kartą gyvai jį pamatysime ne kokiame karališkajame Kew botanikos sode, o čia, Daubėnuose…

Riešutmedis, nuo kurio vaisių apžiūros ir pradėjome savo pažintį su šia kolekcija, ne tik mums, bet ir pripažintiems pasaulio autoritetams nėra visai aiškus. Atrodo, tai graikinio ir madžiūrinio riešutmedžių hibridas. Buvo pavadintas Juglans x sinensis (kininiu riešutmedžiu), bet naujausiuose šaltiniuose kininis riešutmedis (J. sinensis) jau laikomas graikinio riešutmedžio (J. regia) sinonimu… Viena iš daugelio taksonominių painiavų, bet kaip bebūtų, medis gražus, augus ir gausiai derantis.

Aukšta ir vešli, rudenišku auksu nusidažiusi kvapioji lindera (Lindera benzoin) – dar vienas augalas, kuris lyg ir turėtų sėkmingai augti Lietuvoje, bet kažkodėl labai retas. Tokių retenybių kolekcijoje nemažai. Štai šermukšnialapis geltragis (Xanthoceras sorbifolia) jau visai solidaus amžiaus ir dydžio, iš toliau primenantis gražiai nugeltusį šermukšnį, vaistinė nandina (Nandina domestica) ir dabar skaisčiai raudonas japoninis seglinis (Stewartia pseudocamellia… nors gal tai buvo S. serrata?) gausiai žydi, tikrasis dervamedis (Liquidambar styraciflua) irgi nemažas. Buvo džiugu pamatyti žaliuojančius čia, vienoje kolekcijoje, ir mažesnius, bet vešlius ir sveikus gausiažiedę kelreiterę (Koelreuteria paniculata),  obuolinę makliūrą (Maclura pomifera), miškinę nisą (Nyssa sylvatica), porą paulovnijų (kininę Paulownia tomentosa ir dar vieną neidentifikuotą, galbūt P. elongata), raudonai žydinčią nepalinę sidabražolę (Potentilla nepalensis), kininį garlį (Pseudocydonia sinensis), japoninį stiraką (Styrax japonicum), plokščiadyglę uosrūtę (Zanthoxylum simulans) ir keletą kitų.

Tarp augalų, priekiriamų kur kas šiltesnio klimato zonoms (7-10), dar reikėtų paminėti tikrąją pistaciją (Pistacia vera). Vaisių kol kas ji neduoda, bet atrodo gerai, sveika ir vešli. Panašiai galima pasakyti ir apie arabų šalyse labai gerbiamą indinį zizifą (Ziziphus jujuba), išminties medį. Nenustebsim, jei kada nors ponia Lyda raškys jų vaisius.

Paskoti apie šiol kolekcijos augalus būtų galima dar daug. Liko nepaminėti kiek dažnesni, bet irgi įdomūs augalai – keružinis migdolas, visžalis raugerškis Berberis linearifolia (trigona) ‘Orange King‘, tikrasis alksnotis, hamamelis ‘Diana‘, sumedėjusios jonažolės, margalapiai bugieniai, stambiakekė indigažolė, kelių rūšių sausmedžiai ir magnolijos, gluosnialapės kriaušės, bedyglės plunksnalapės gervuogės, laibapurkis karklas, plunksnalapis lekėčius, juoduogio šeivamedžio veislės, alyvos, triskart per sezoną žydintis sodinis putinas… O kur dar vaismedžiai ir vaiskrūmiai – nuo daugybės veislių aviečių iki šliandrų, persikų ir nektarinų, dar  pora rūšių bambukų, dar įdomiausi paparčiai, dar daugybė dekoratyviųjų, kvapiųjų, prieskoninių ir vaistinių žolinių augalų.  O kur dar tie, kurių nė nepamatėme, nes nuo tokios įvairovės gana mažame plote tiesiog raibsta akys…

Šį ilgą pasakojimą parašyti paskatino dvi svarbiausios mintys. Pirma, Lietuvoje yra tokių lobių ir turtų, kurių dažnai net neįtariam esant. Atraskime, grožėkimės ir džiaukimės! Antra, nepasikliaukime vien tuo, kaip „yra ir turi būti“. Bandykime, klyskime, sėkime, dauginkime, auginkime, eksperimentuokime, dalinkimės, nenuleiskime rankų, sekatorių ir kastuvų!

Valerija Baronienė, Rimvydas Kareiva

P. S. Pabandysime įkelti nuotraukų į mūsų Foto galeriją: „Lydos Zeringienės dendrologinė kolekcija“. Techniškai keblus darbas, tad augalų vardus ten rasite tik lotyniškus.

Atnaujinta Penktadienis, 22 Spalis 2021 13:53