Gurmaniška dendrologų diena. I dalis

Gurmaniška dendrologų diena

I dalis

Gal ir jums teko girdėti šį anekdotą? “Skelbimas: Esu jauna, graži, turtinga, išsilavinusi, nepriklausoma, linksma, nuotykius mėgstanti blondinė. Nieko neieškau, nieko nesiūlau, nieko neperku, nieko neparduodu, tiesiog giriuosi”. Šis pasakojimas bus šiek tiek panašus: apie turtingą, unikalią ir beveik niekam nežinomą dendrologinę kolekciją, kurios šeimininkė nieko neieško, nieko nesiūlo, nieko neperka, nieko neparduoda… ir netgi nesigiria.

Gal apie jos nežinomumą ir ne visai tiesa. Dendrologai, kurie šią vasarą dalyvavo kelionėje po Mažąją Lietuvą ir užuot ieškojęsi patogios nakvynės nepatingėjo vėlyvą vakarą nukeliauti iki atokių Daubėnų, tikrai prisimins trumpą viešnagę Lydos Zeringienės kolektyviniame sode. Deja, besileidžiančios sutemos, nuovargis po įtemptos dienos ir itin gausus būrys šurmuliuojančių kolegų leido tik suprasti, kad čia gausybė nematytų ir net nelabai girdėtų augalų, bet nedavė galimybės su jais geriau susipažinti.

Kolekcijos šeimininkė iki šiol niekam nesigarsino, ir net jos artimiausi kaimynai nenutuokia apie šalia auginamus rečiausius medžius ir krūmus. Tik šiemet ji pirmąkart įsileido žurnalistus (straipsnis netrukus turėtų pasirodyti “Sodo spalvose”). Tačiau, kaip pati pasisakė, patyliukais neakivaizdžiai domisi Dendrologų draugija ir jos nariais. Malonu, kad mūsų veikla, ypač talkos jos asmeniškai pažįstamo ir gerbiamo K. Kaltenio sukurtame Skinderiškio dendroparke, paskatino pakviesti apsilankyti vasaros kelionės metu.

O rudeniop sulaukėme ir malonaus asmeninio kvietimo atvykti visai dienai apžiūrėti jos puoselėjamų turtų, netgi gavome leidimą aprašyti kolekciją mūsų puslapyje. Tad spalio pradžioje pas ją ir nukeliavo mūsų kuklus, bet entuziastingas ekipažas – Sigutis Obelevičius, Rimvydas Kareiva ir Valerija Baronienė.

Pirmas įspūdis – “negali būti, nes… negali būti! ” Auga medžiai ir krūmai, kurie Lietuvoje lyg ir negali augti, dera tie, kurie lyg ir negali derėti… Kai kurie priklauso 7-10 klimato zonoms, bet nemažai ir tokių, kurie priskiriami 4-7 zonoms, tad teoriškai galėtų pas mus augti. Iki šiol ir atrodė, kad tik teoriškai – ar daug teko pas mus matyti šioms zonoms priskiriamų kivinių aktinidijų, skėtinių bambukų, penkialapių akebijų, amerikinių franklinijų, lenkoraninių albicijų ar šermukšnialapių geltragių? Pasirodo, jie iš tikrųjų auga – nedengiami ir nešildomi, ir ne koks vienas, o daugybė rūšių ir individų vienoje kolekcijoje.

O kur dar tie, kurie visiems žinomi, kuriems mūsų klimato sąlygos tikrai tinka, bet vis tik yra reti, nors papuoštų bet kurį parką, botanikos sodą ar privačią kolekciją ir pro kuriuos šeimininkė praeidama atsainiai mesteli: “čia visi paprasti, jūs viską žinot, nėra ko stabčioti” … Tad nežinom nei bendro sumedėjusių augalų taksonų skaičiaus (manyčiau, apie 250-300), nei juo labiau rečiausių žolinių augalų, paparčių ir gėlių, obelų ir aviečių rūšių ir veislių kiekio. Kai ragauji akebijų ir japoninų sedulų vaisius, seilę varvini prieš nokstančius persimonus, uostai svaiginančio aromato čoisijos ar uosrūtės (Sičuano pipiro) lapus ar bandai suskaičiuoti, kiekgi čia kriptomerijų veislių, bendra kolekcijos apžvalga ir statistiniai rodikliai kažkaip išdulka iš galvos. Juolab kai telefonas isteriškai klykauja, kad baterija jau išseko, nuotraukos nebetelpa, o užrašų knygutė prirašyta visa, įskaitant viršelius. Ir kai rudens vakaras meta vis ilgesnius šešėlius, o šeimininkei, žinome, mums išvykus dar teks rūpintis sunkiai sergančiu vyru.

Bet norisi nors trumpai pasidalinti informacija apie šios kolekcijos įdomybes. Kas visų pirma krinta į akis – kad čia sėkmingai auga ne tik Lietuvos (5-6 zona), o ir kur kas šiltesnio klimato augalai. Ir to negalėtume paaiškinti vietos mikroklimatu – žiemos čia anaiptol ne šiltos, o stiprios šalnos atėjo jau rugsėjo paskutinėmis dienomis, kai didžiojoje Lietuvos dalyje jų dar nematėme. Kitas netikėtumas – medžiai ir krūmai pasodinti tankiai, o tarp jų gausu žolinių augalų – tiek mums negirdėtų retenybių, tiek paprasčiausių žolynų ir tų, kuriuos vadintume piktžolėmis. Ir kažkokiu būdu niekas nieko nestelbia, visiems, regis, pakanka ir vietos, ir šviesos. Kaip tai paaiškinti? Matyt, vienas iš svarbesnių sėkmingos introdukcijos veiksnių yra oro drėgmė. Juk vanduo – vienas stipriausių tirpiklių gamtoje ir puikiai padeda iš oro pasiimti azotą, anglį ir kitus ten esančius elementus. Kitas faktorius – būtent tankiai susodinti augalai. R. Kareiva pastebi: kažkada girininkaudamas žiemą esu matavęs temperatūrą miške ir lauke. Skirtumai  įspūdingi: eglyne buvo šilčiau 6 laipsniais, beržyne 4, o kirtavietėje  gerokai šalčiau (šalčio duobė), kai lauke atviroje vietoje buvo -22. O  ponia Zeringienė, matyt, intuicijos pagalba, sugeba susodinti šalia augalus, vienas kitam draugiškesnius, nei žydas su arabu, tad jie ne konkuruoja,  o padeda vienas kitam.

Ir dar pastebėjome akivaizdžią šeimininkės simpatiją kriptomerijoms, taip pat retiems valgomiems bei kvapniems augalams – tiek sumedėjusiems, tiek ir žoliniams.

Kol kas tiek. Išsamiau apie šios įstabios kolekcijos augalus – kitoje pasakojimo dalyje.

Atnaujinta Penktadienis, 22 Spalis 2021 13:38