• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
Naujienos
APIE KRŪMINIUS BIJŪNUS

APIE KRŪMINIUS BIJŪNUS

    Bijūno (Paeonia) genties pavadinimą K. Linėjus 1753 metais įrašė į savo monografiją Species Plantarum. Vardą parinko pagal senovės graikų legendą. Esą dieviškasis gydytojas Paianas (graikai taria – Peonas) šituo augalu išgydė Heraklio sužeistą dievą Plutoną ir dar kelis dievus. Gentis priklauso bijūninių (Paeoniaceae) šeimai, įformintai 1830 metais F. Rudolfo (Friedrich K. L. Rudolph), ir yra vienintelė šios šeimos gentis.

  Šiuolaikiniuose botaniniuose kataloguose įrašytos 32 – 40 (dažniausiai 35) bijūnų rūšys. Gentis skirstoma į tris sekcijas: Moutan, Onaepia ir PaeoniaMoutan sekcijai priklauso visi sumedėję (krūminiai ir puskrūmiai, visi jie auga Kinijoje), Onaepia – abi Šiaurės Amerikos (JAV ir Meksikoje) vakarinėje dalyje augančios žolinės rūšys, Paeonia – visos likusios žolinės, augančios nuo Atlaso kalnų Šiaurės Afrikoje (Alžyre ir Maroke), Europoje ir Azijoje. Dauguma bijūnų rūšių yra kalnų augalai, savaime augantys subtropinės ar vidutinio klimato pietinės srities zonų kalnų miškuose ar alpinėse pievose. Eurazijos žemumose sutinkamos vos 3 – 4 rūšys.

      Kinų botanikai į Moutan sekciją įrašė 8 rūšis: P. cathayana, P. decomposita, P. delavayi, P.jishanensis, P. ludlowii, P.ostii, P.giui, P. rockii. Kaip matome, P. suffruticosa čia nėra. Kodėl? Nes išaiškinta, kad tai hibridas, tad dabar tarptautinį pavadinimą (sakome – lotynišką, bet tai ne visai tiesa: Paeonia yra kiek sulotynintas graikiškas pavadinimas) rašome Paeonia x suffruticosa.

   Sumedėję bijūnai skirstomi į du pošeimius: ssp. delavayanae, kuriam priklauso P. delavayi ir P. ludlowii, ir ssp. vaginatae, kuriam priklauso likusios 6 rūšys. Tiesa, čekų botanikai Hajda ir Vadickas (Hajda, Vaddick 2004)  kinų rūšimis vadinamus P. jishanensisP. giui ir P. rocki laiko porūšiais. Hajda net sudaręs visai kitokią genties lentelę, bet naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad kinai teisesni.

O kaip yra su pas mus auginamais krūminiais bijūnais? Esmė ta, kad laukinio jų protėvio nerasta. Krūminiai bijūnai Kinijoje kaip dekoratyviniai auginti jau nuo Cinų dinastijos laikų, t. y. 200 metų prieš mūsų erą. Kai juos pamatė europiečiai, Kinijoje jau auginta apie 1000 jų kultivarų. Į Europą jie pateko tik  aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Anglams jie taip patiko, kad 1834 metais Robertas Fortūnas išvyko į Kiniją specialiai jų parvežti. Taigi, P. suffruticosa aprašytas remiantis iš Kinijos parvežtais egzemplioriais. Tik 1996 metais dviems kinų botanikams Hong Deyan ir Pan Kaiyu kilo mintis surasti jų laukinį protėvį. Nustatę galimą jų kilmės teritoriją – Pietvakarių Kiniją – botanikai kibo į paieškas. Paaiškėjo liūdna tiesa: bijūnų būklė ten tragiška. Bent kiek tinkamesnės žemdirbystei žemės eksploatuojamos, o laukinėse teritorijose dėl perteklinio naudojimo (liaudies medicinoje vartojamos vos ne visos augalo dalys) jie išnaikinti. Po beveik du metus trukusių paieškų botanikai surado vos du augalus: vieną Henano provincijoje ant stačios uolos sienos, kitą Hubei provincijoje stačiame kalno šlaite tarp kitų krūmų. Jais remdamiesi aprašė P. suffruticosa. Po 20 metų, kai ištobulėjo genetiniai augalų tyrimai, šie botanikai nusprendė patikslinti tikrąją krūminio bijūno kilmę. Mat darželiuose augę pasirodė esą bent penkių rūšių hibridai. Henano provincijoje jie rado tą patį ant uolos augantį krūmą. Jo genetiniai tyrimai parodė, kad tai visiškai kita rūšis – P. ostii.  Po ilgų ieškojimų Hubei provincijoje aptiko kitą augalą, tik suabejojo, ar tai tas pats, prieš 20 metų augęs. Šio genetiniai tyrimai nustebino. Pasirodė, kad tai iš hibridinio augalo sėklos išsigryninęs į vieną tėvinių rūšių bijūnas. Pagal Mendelio dėsnius žinome, kad iš hibridinių augalų sėklų išaugę dalis augalų paveldi tik vienos kurios tėvinės rūšies savybes. Štai toks augalas čia ir buvo surastas. Jo genų konfigūracija neatitiko jokių kitų žinomų bijūnų, tad kinai jį pavadino Paeonia cathayana. Taigi, kurį laiką gamtoje žinomas vos vienas šios rūšies egzempliorius. Jis ir laikomas vienu iš P. x suffruticosa tėvinių rūšių. Tiesa, kataloguose rašoma, kad P. cathayana auga Hubei ir Henano provincijose, taigi, jų turi būti ne vienas. Tik ar arealo vieta nenurašoma iš senesnių, jau paneigtų duomenų?

O mums belieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje krūminiai bijūnai auga, žydi ir dera visai neblogai. Dar prieš 30 – 35 metus jie labai stipriai apšaldavo, išgyvendavo tik po sniegu ar stipriai dengiami. Beje, pirmą žydintį pamačiau profesoriaus T. Ivanausko Obelynėje dar būdamas studentu. Krūmas būdavo dengiamas eglišakėmis ir dar papildomai apklojamas. Dabar savo auginamų nedengiu. Auginu du: vieną panašų į P. rockii, baltais su plačiu violetiniu žiedlapių pagrindu žiedais (P. ostii violetinis žiedlapių pagrindas siauras), kitą purpuriškai raudonais žiedais. Pas mane jiems jau darosi per tamsu, nes auga po  Magnolia ‘Galaxy‘ laja, o iš pietų saulę užstoja ir Magnolia ‘Genie‘. Bet kol kas krūmai žydi ir dera. Tinkamiausia bijūnams vieta yra saulėta ar nedidelis pavėsis, dirva gerai drenuota, laidus derlingas priemolis ar priesmėlis, pH 6 – 8. Esant didesnei oro drėgmei (jokiu būdu ne dirvos) – prie baseinų, fontanų, krūmai atrodo vešlesni. Žydi gegužę arba birželį, gana trumpai, apie 6 – 12 dienų. Beje, kad augalas žydėtų, jam reikalingas šaltis. Sausio – vasario mėnesiais, atrodo, augalo ramybės periodu pumpuruose formuojasi žiedo sudėtinės dalys. Sėklos sunoksta rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjį. Sunokusios dėžutės greit prasiveria. Išdžiūvusios sėklos dygsta sunkiai, net į trečius – ketvirtus metus.

   Bijūnai dauginami sėklomis, atlankomis, krūmo dalijimu, skiepijimu. Man padauginti nei vasarinėmis, nei sumedėjusiomis gyvašakėmis nepavyko. Tiesa, tada neturėjau jokių stimuliatorių. Skiepyti galima į žolinių bijūnų šaknies kaklelį. Prigijusius skiepus reikia sodinti giliai, kad skiepo vieta atsidurtų 10 – 15 cm gylyje. Kitaip žels daug poskiepio atžalų. Dalis skiepinusių pasakojo, kad skiepyti bijūnai neilgaamžiai, išgyvena apie 15 – 20 metų. Gal netinkamai pasodino? Mano skiepytas prieš daugiau nei 30 metų auga kuo puikiausiai, išleido savas šaknis, kurios pakeitė žolines (buvusio poskiepio). Tręšti bijūnus galima kaulų miltais, ragų drožlėmis, pelenais (šiais saikingai). Į mineralines trąšas dažnai reaguoja neigiamai: lapai gelsta, augimas lėtėja. Nuo vasaros vidurio, t.y. liepos pabaigos, geriau visai netręšti.

Rimvydas Kareiva

Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys

Parašykite komentarą