Kaip mes parkus prižiūrime

Daug minčių sukeliantis dr. L. Januškevičiaus straipsnis apie parkų būklę paskatino parašyti ir mane. Žinoma, darbu, susijusiu su parkais, pasigirti negaliu, jei neskaitysime nepilnų 10 mėnesių, kai ėjau Girionių girininkijos girininko pareigas. Į šios girininkijos ribas įėjo ir architekto Antano Tauro suprojektuotas ir 1961 metais pradėtas sodinti apie 125 ha peizažinis Girionių parkas. Į parko zoną įeina ir apie 35 ha Girionių gyvenvietė. Pradėjęs dirbti 1982 metų vasarą, tik šią teritorijos dalį ir dar apie 10 ha arti Miškų instituto radau daugiau ar mažiau tvarkomą. Didesnė dalis su įspūdingu reljefu: giliomis daubomis, upelio slėniu, šaltiniais, Pakalniškių piliakalniu, Kauno marių šlaitais ir atodangomis, ko gero, po parko įkūrimo buvo nemačiusios jokios priežiūros. Daubos ir šlaitai apaugę baltalksniais, drebulėmis, sunkiai praeinamais sausmedžių, karklų, gervuogių brūzgynais, lazdynais. Jokių erdvių su vaizdu į marias ir kitoje jų pusėje stūksančiu Pažaislio vienuolyno ansambliu. Nieko keisto: parkas, kaip ir dabartiniais laikais, traktuotas kaip eilinis girininkijos miškas ir jo priežiūrai jokių lėšų neskirta. Girininkijoje girininkai dažnai keitėsi, dėl sudėtingo reljefo medienos gamyba (ir visi kiti darbai) kėlė daug problemų, o planus vykdyti reikėjo. Taigi, niekas į tą parko dalį nagų nekišo. Pačią Girionių gyvenvietę ir jos želdinius gana kvalifikuotai tvarkė tuometinė Dubravos miškų tyrimo stotis (vėliau Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija), o centrinę parko dalį priešokiais Lietuvos Miškų institutas. Nors institute dirbo ne vienas parkų specifiką išmanęs specialistas, bet darbus organizuodavo ir jiems vadovaudavo tuometinis instituto direktorius. Deja, jo išmanymas nebuvo toks, kaip apie tikrus miškus. Daug jo sprendimų parkui ar bent jo atskiroms dalims buvo netinkami. Štai tarp stadiono ir netoliese iškasto tvenkinio buvo pasodinta tanki mišri spygliuočių grupė: juodosios ir baltosios eglės, smailiaspygliai, sibiriniai ir lygiažvyniai kėniai. Tarp jų savaiminės, o gal netyčia pasodintos kelios paprastosios eglės. Dirvą architektas šiems augalams parinko labai tinkamą: drėgną negilią daubelę, šaltiniuotą molio dirvą. Medynėlį reikėjo gerokai praretinti. Pradėjęs dirbti ten radau tik šio medynėlio kelmus, paliktas paprastąsias egles ir kelis kėnius. Vėliau gerbiamas tuometis instituto darbuotojas, Dendrologų draugijos garbės narys V. Ramanauskas pasakojo, kad niekaip nesugebėjo direktoriaus įtikinti retinant palikti nors po kelias juodąsias, baltąsias egles, o iškirsti paprastąsias (beje, jas visas vėliau šlapioje žemėje išvartė vėjas). Akademiko atsakymas buvo: taigi jos daug lėčiau auga. Kitoje vietoje jo nurodymu iškirsta meksikinė robinija (Robinia neomexicana), kurios kitur Lietuvoje, berods, nebuvo.  Motyvas – pavienis medelis trukdo traktoriui pjauti žolę…

   Kitų metų vasarą, kai mane perkėlė į Dubravos medelyną, perdavinėjau pradėtus kirtimus parke specialiai priimtam meistrui. Pasirodo, žmogus apie parkus neišmanė nieko! Valėme labai vaizdingą daubą  su vaizdu į Pažaislį ir šalia esančią kalvą. Vienu iš stačių kalvos šlaitų iki marių leidosi senas, nenaudojamas keliukas, apsodintas medžių guotais (t.y. į vieną duobę sodinant po 3 – 5 beržus ar liepas). Dalyje šlaito jau buvome iškirtę krūmynus ir savaiminius medžius, išryškindami tuos guotus. Pamatęs juos “meistras” pareiškė tuoj pat iškirsiąs. Mano aiškinimas, kad tai viena parko puošmenų, jam atrodė tiesiog svaičiojimai: “Na kam reikalingi tokie kreivaliemeniai, nei rąsto, nei lentos, tik malkoms”. Laimei, parke kirtimus vykdė vietinis eigulys, dalyvavęs dar jį sodinant ir išmanęs kaip ir ką daryti (kai kada ir mane pamokydavo).  Jis atsisakė klausyti to “meistro” nesąmonių, o šiam atsivežus kirtėjų brigadą iš miško, nuėjo pas Miškų tyrimo stoties vyr. inžinierių. Šis kirtimą sustabdė, o greitai ir pats “meistras” buvo perkeltas kitur. Deja, bet nei iš manęs perėmęs pensijos laukęs, nei vėlesni girininkai rimčiau parko tvarkyti nesiėmė. Kažkiek, bent pažintinius takus, regyklas, nukreipiančias rodykles įrengė Kauno marių regioninio parko administracija.

   Kam apie tai rašau? Priežastys kelios. Kaip ir nurodo dr. L. Januškevičius, dideli trūkumai įstatymuose. Ir dar labai daug priklauso nuo to, kas tą parką administruoja. Ir, be abejo, nuo jį prižiūrinčių asmenų. Kaip pavyzdį gerbiamas Laimis paminėjo Degaičių ir Palangos parkus. Taip. Degaičius, kiek sveikata leidžia,  prižiūri gerb. Adolfas Kišonas, o Palangos parke dirba visas savo darbą išmanančių žmonių kolektyvas. Taigi, darbas atliekamas ne priešokiais, o planingai ir, kas labai svarbu, pastoviai. Gana skeptiškai žiūriu į vienkartinius tvarkymo darbų užsakymus (nors tai vis geriau, nei nieko), ką daro ne viena savivaldybė jai priskirtame parke, skvere ar panašiai. Taip, jei architektas geras, parką sutvarkys, gal net prikels naujam gyvenimui. Bet kas po to ir kokią priežiūrą vykdys? Gal kiek pagenės, šienaus vejas? Beje, apie vejų šienavimą: prieš kokius 30 metų iš Girionių parko  vieno šlaito iškasiau keletą lieknųjų plukių ir perkėliau į Dubravos arboretumą. Žinoma, gamtiniu požiūriu padariau nusikaltimą – išėmiau saugotiną (tada jos , beje, dar nebuvo įrašytos į Raudonąją knygą) augalą iš natūralios augimvietės. Tame šlaite jų buvo nemažas plotas, dabar, deja, sunykęs – prižėlė gausybė krūmų. Arboretume po klevų ir beržų lajomis jos palengva plito, kol mechanizuotos šienapjovės tarp medžių nelindo. Pradėjus ten pjauti rankinėmis motorinėmis žoliapjovėmis plukės per keletą metų išnyko. Tas pats atsitiko ir su arboretumo ąžuolyne pasodintomis miškinėmis lelijomis ir su pamiškėje vešėjusiomis orchidėjomis – rausvosiomis gegūnėmis, net gausia kmynų bendrija. Beje, lelijos išnyko ir nevalytoje ąžuolyno dalyje, kur labai tankiai sužėlė sedulos ir sausmedžiai. Tai rodo, kad tiek šienavimą, tiek krūmynų valymą reikia atlikti išmanančiam žmogui. Laikinam, tam kartui samdytam, visko neparodysi, be to, jam terūpės kuo greičiau viską atlikti, pageidautina nesukant galvos, ką ir kur palikti.

   Taigi, be įstatymų, labai svarbu, kam parkas priklauso. Lietuvos valdžia, panašu, kad ir didžioji visuomenės dalis, jų vertės nesupranta.  Yra savivaldybės rūpestingai, gerai prižiūrinčios joms priskirtus želdinius, kitos apsiriboja žolės šienavimu, dar kitos trinkelėmis „puošia“ – pagal savo supratimą. Retas parkas turi atsakingą jį prižiūrintį SPECIALISTĄ. Gerai dar, jei yra koks vietinis prižiūrėtojas, paremontuojantis suolą, pašluojantis takus. Na, žolę išpjauti tai dažna savivaldybė pasirūpina. O seni medžiai daugumai atrodo lyg didžiausi priešai – kiekviena proga juos stengiamasi iškirsti. Vis prisimenu  Čekijoje Pruhonicės pilies parke prie pat tako augantį seną, sutręšusį, drevėtą kladrastį. Prie jo buvo įkasti trys stulpai, tarp jų išvedžiotos vielos ir pririšta kiekviena, kad ir vos besilaikanti, bet dar gyva šakelė. Šalia augo ir jaunas kladrastis, bet parko darbuotojai jautė pareigą saugoti ir tą, senąjį. Kada toks požiūris atsiras pas mus? Mūsų „specialistai“, teisindami pavojumi žmonėms, jį jau seniai būtų nupjovę. Žinoma, nupjovei – ir problemos nėra. O priežiūra kainuoja. Kainuoja ir nauji želdiniai, tik, matyt, į kitokią sąmatos eilutę pinigai įtraukiami. Va čia yra viena didžiausių problemų – finansavimas. Su privačiais parkais lyg ir viskas aišku – savininkas jais kiek gali rūpinasi. O priklausantys žinyboms?

   Dubravos arboretumas turėtų būti priskiriamas botanikos sodų kategorijai (o ir yra Lietuvos universitetų botanikos sodų asociacijos – LUBSA – narys). Deja… Priklauso jis Valstybinių miškų urėdijai. Dabar, kai vietoj buvusių 42 urėdijų įkurta viena su keletu padalinių, man iš šono žiūrint atrodo, kad jos didžiausias tikslas – pelnas. Kirtimai suintensyvėjo keleriopai. Tiesa, iškirsti plotai atsodinami, čia nieko neprikiši. Medynus atkurti rūpinamasi, nors jų priežiūra suprastėjusi. Bet arboretumas Urėdijai – kaip šuniui penkta koja – paliktas likimo valiai. Jau vien faktas, kad arboretumas neturi savos administracijos, savų darbininkų.  Vadinamas arboretumo specialistas (toks etato pavadinimas) faktiškai yra Dubravos medelyno meistras, pavaldus medelyno viršininkui. Šis, žinoma, pirmiausia rūpinasi sodinukais, daigais, sėklomis… Medelyne darbuotojų nedaug, tad pavasario ir rudens darbymečiu arboretumui – jokių darbininkų. O ir pati specialistė siunčiama prie sodmenų, išdavimo, apskaitos ir t.t. Gi tas pats laikas aukso vertės ir arboretume. Pavėluoti darbai dažnai naudos neduoda. Dabar dar nuo 2022 metų rudens bene geriausiai augalus pažįstanti specialistė perkelta į Raudondvario medelyną, o Dubravos arboretumas paliktas išvis be vadovo. Jokia tiriamoji veikla nevykdoma. Gaila, bet didesnioji arboretumo dalis virsta vietinių žmonių šunų pavedžiojimo, neretai ir palaidų pabėgiojimo „parkeliu“. Medelynas jo tvarkyti nepajėgus. O tvarkyti labai reikia. Kuriant arboretumą klaidų pridaryta nemaža. Sodinant augalus visai neatsižvelgta į čia labai įvairuojantį dirvožemį, augalų ekologinius poreikius, drėgmę, pH. Viskam tam pataisyti reikia sutelkti reikiamą techniką, specialistų ir darbininkų komandą, turėti savo atskirą biudžetą. Darbo užtektų, ypač į komplektą įtraukiant ir Girionių parką. Ar kada to sulauksime? Kol kas belieka tik su sveiku pavydu žvalgytis į Lenkijos miškų žinybai priklausančius 6 arboretumus.

Rimvydas Kareiva