Vytautas Ramanauskas

Rašyti apie amžinos atminties Lietuvos nusipelniusį miškininką, Lietuvos dendrologų draugijos garbės narį Vytautą Ramanauska ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad tai buvo žmogus be galo įvairiapusiškas, apdovanotas labai įvairiais talentais ir sugebėjimais, savo ilgoje darbinėje veikloje pasireiškęs ir kaip pedagogas, ir kaip talentingas mokslininkas, sprendęs kardinalias šalies miškų tvarkymo ir priežiūros problemas, ir kaip administratorius, ilgus metus dirbęs vadovaujantį darbą Lietuvos miškų mokslinio tyrimo institute, ir kaip dendrologas, koordinavęs paruošimą ir išleidimą bene populiariausio XX – ojo amžiaus antroje pusėje dendrologijos vadovėlio, su kuriuo išaugo ne viena miškininkų karta ir kurį su pasididžiavimu ir derama pagarba neretai paimame į rankas ir dabar. Šis žmogus taip pat buvo bene pagrindinis Lietuvos dendrologų draugijos įkūrimo iniciatorius ir pirmasis jos pirmininkas, nubrėžęs pagrindines draugijos veiklos kryptis ir uždavinius, kuriais vadovaujamasi ir reiktų vadovautis draugijos veikloje ir šiandien.
Taigi, apžvelgiant tokią turtingą ir margaspalvę šio žmogaus biografiją, įdomių faktų ir įvykių surasti lyg ir nesunku. Tačiau visgi su tam tikrais sunkumais neišvengiamai susiduriama dėl neeilinių, sakyčiau, retų šios iškilios asmenybės žmogiškųjų savybių – tai buvo be galo kuklus, niekada savęs nesureikšminęs žmogus, kurio nuopelnai ir vaidmuo atskirose, kartais net labai svarbiose situacijose, neretai likdavo paprasčiausiai nepastebėti ir deramai neįvertinti. Netgi atvirkščiai – šis žmogus sugebėdavo geranoriškai savo nuopelnais pasidalinti su visais jį supančiais, pats išlikdamas lyg ir šešėlyje.
Su amžinos atminties Vytautu Ramanausku teko laimė bendrauti nuo 1978 m.  Tuo metu buvau jaunas dendrologas, neseniai pradėjęs savo darbinę veiklą Kauno botanikos sode ir dar neapsisprendęs dėl mokslinio – tiriamojo darbo krypčių, dėl disertacinio darbo temos. Taigi, vyresnių kolegų patartas, nedrąsiai pasibeldžiau į tuometinio Miškų mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojo, šalyje plačiai žinomo miškininko, puikaus dendrologo ir pripažinto mokslininko Vytauto Ramanausko duris. Didelei mano nuostabai čia mane pasitiko be galo paprastas ir nuoširdus žmogus, pirmiausiai pasiteiravęs apie darbą, šeimą ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos, gal būt, niekada nebūčiau drįsęs net ir užsiminti. Ir, kiek prisimenu, tik pokalbio pabaigoje sugrįžome prie tų klausimų, kurie mane ir atvedė pas šį nuostabų žmogų… Aptarėme juos, kaip tuo metu man pasirodė, gana trumpai, bet taip aiškiai ir dalykiškai, kad daugelis šio  žmogaus išsakytų minčių išliko visam gyvenimui, padėdamos suformuoti ar pakoreguoti pagrindinius manio mokslinio tiriamojo darbo, o gal būt, ir paties gyvenimo principus. Taigi, taip prasidėjo pažintis ir iki pat šio mielo žmogaus mirties išlikęs nuoširdus bendravimas. Pradžioje tai buvo dalykiniai susitikimai, kuriuose stengdavausi aptarti rūpimus mokslinio tiriamojo darbo bei planuojamų ir paruoštų leidinių klausimus. Vytautas Ramanauskas dažniausiai būdavo ir pirmasis šių darbų kritikas, ir pagrindinis recenzentas. Miela prisiminti ir tai, su kokiu entuziazmu šis žmogus priėmė keleto bendraminčių kolegų pasiūlymą – suburti kūrybinį kolektyvą ir koordinuoti naujojo dendrologijos vadovėlio rankraščio ruošimą. Belieka tik apgailestauti, kad ši graži iniciatyva, kurią Vytautas Ramanauskas ypač vertino ir brangino, savo laiku taip ir nebuvo realizuota. Kiek vėliau su Vytautu Ramanausku susitikdavome ir nedarbinėje aplinkoje. Neretai užsukdavau į kuklų jo butelį Baršausko gatvėje. Kalbėdavome apie daug ką – šalies botanikos sodus ir jų veiklą, Kauno botanikos sodo dendrologų problemas ir netgi ….apie politinę situaciją šalyje. Ir rodės, kad viskas šiam žmiogui įdomu ir be galo svarbu. Žinoma, daugiausiai dėmesio ir laiko skirdavome dendrologinių problemų aptarimui. Tokiuose pokalbiuose ir diskusijose pirmą kartą kilo mintis ir dėl Lietuvos dendrologų draugijos įkūrimo, kuri, Vytauto Ramanausko žodžiais tariant, “padėtų koordinuoti šalies botanikos sodų ir kitų gamtotyros įstaigų dendrologų veiklą, nukreipiant ją aktualiausių klausimų sprendimui ir išvengiant bereikalingo dubliavimo”, kuris, beje, tuo metu buvo gana dažnas reiškinys. Pasitarus su kolegomis, gana greitai buvo suburta iniciatyvinė grupė ir 1991 metų balandžio 16 d. Lietuvos miškų mokslinio tyrimo institute įvyko steigiamasis draugijos posėdis. Pirmuoju draugijos pirminiku vienbalsiai buvo išrinktas Vytautas Ramanauskas. Tuo metu gerbiamas Vytautas jau buvo pasitraukęs iš aktyvios darbinės veiklos ir vadovavimas draugijai, kaip jis pats yra išsireiškęs, “buvo atgaiva ir kūnui ir sielai”. Kartu su kolegomis organizavome draugijos mokslinio leidinio “Dendrologia Lithuaniae” leidybą, rūpinomės individualių dendrologinių kolekcijų steigimu ir išsaugojimu, organizuodavome kasmetines dendrologų išvykas po šalies parkus, dendrologines kolekcijas bei kitus gamtosauginius objektus. Šiomis išvykomis Vytautas Ramanauskas ypatingai džiaugdavosi ir be galo jų laukdavo. O priežastis paprasta – šis žmogus visą gyvenimą labiausiai vertino betarpišką, žmogišką bendravimą ir šiltus santykius tarp žmonių. Taigi išvykas kartu su Vytautu Ramanausku planuodavome ir koreguodavome kone ištisus metus, aptardami ir įvertindami kiekvieną smulkmeną, kiekvieną detalę, ir jos, kaip taisyklė, pasisekdavo. Sugrįžus į namus dažniausiai išgirsdavome tradicinę gerb. Vytauto frazę : “Na va…dabar galvokime apie kitus metus…” Tuos žodžius paprastai palydėdavo santūri, vos pastebima, bet be galo visiems maloni šio žmogaus šypsena… Dendrologų draugijos veikloje būta ir nemalonių akimirkų, kurias Vytautas Ramanauskas išgyveno ypač jautriai ir skausmingai. Visų pirma tai nykstančios, be šeimininkų ir apsaugos likusios dendrologinės kolekcijos, nenormali ir pražūtinga tuometiniam dendrologijos skyriui situacija, susiklosčiusi dėl neteisėtų statybų ir augalų kolekcijų naikinimo Kauno botanikos sode. Draugijos pirmininko iniciatyva buvo buvo kviečiami neeiliniai draugijos valdybos posėdžiai, ruošiami raštai atsakingoms valstybinėms institucijoms, ministerijoms ir netgi Vyriausybei… Nesėkmes, kaip ir džiaugsmus, Vytautas Ramanauskas sutikdavo santūriai. Visam gyvenimui įsiminė tyliai jo pasakyti žodžiai: “Ką gi.… padarėme, rodos, viską, ką galėjome…” Štai tokį prisimenu Vytautą Ramanauską, manau tokį jį prisimena ir dauguma šalies dendrologų ir bendraminčių – be galo kuklų, be galo šiltą ir nuoširdų žmogų, palikusį laikui nepavaldų atminimą daugelio mūsų širdyse.

L. Januškevičius