Kaišiadorių kraštas – ąžuolai ir inkilai, darželiai ir piliakalniai, gegužraibės ir akmenynai…
Permainingi gegužės orai dovanojo nuostabų savaitgalį tradicinei pavasarinei dendrologų kelionei po Lietuvą (o kaipgi kitaip – juk mums viskas visada baigiasi gerai!). Šiemet lankėme Kaišiadorių apylinkėse esančius gamtinius objektus, nepraleisdami ir senųjų Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos kaimų bei miestelių Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.
Pirmasis mūsų sustojimas – Antakalnio kaime (neįsižeiskit, vilniečiai, Antakalnių Lietuvoje ne vienas). Garsioji dešimtkamienė liepa dabar teturi aštuonis drūtus kamienus, bet pasižiūrėti yra į ką. Paskui patraukėme Girelės pažintiniu taku, stebėjomės Inkilų alėjos eksponatų gamintojų išradingumu ir matavome 300 metų amžiaus ąžuolo kamieno skersmenį. Iš miško grįžome į miestą – gido vadovaujami sužinojome ir išvydome nemažai Kaišiadorių įdomybių. O dienos „vinis“ buvo netikėtas susitikimas su Kaišiadorių vyskupu doc. dr. Jonu Ivanausku. Pamatėme ne tik aukšto rango dvasininką, bet ir šiltą, malonų, išmintingą žmogų, kuris mielai mums aprodė viename gražiausių Kaišiadorių pastatų įsikūrusią vyskupijos kuriją ir jos istorijai skirtą ekspoziciją, papasakojo apie eksponatus, padovanojo šventųjų paveikslėlių ir mus palaimino.
Dienai įpusėjus, Gudienos poilsiavietėje pasigrožėjome XVI a. čia gyvenusio totoriaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario Chašaidaro skulptūra ir pietums gavome totoriško plovo, gaminto ir dalijamo vietinio totoriaus. Ir vėl į kelią – ilgas pasivaikščiojimas po Paparčių botaninį draustinį, ieškant gegužraibių ir kitų retų žolynų, gėrintis begalinėmis pievomis ir avelių bandomis. Jau atrodė, kad pavargome, bet tik užsiropštę į Lašinių piliakalnį, apžiūrėję milžinišką Lašinių akmenį ir pažygiavę (kartais keturpėsti) po Strėvos konglomeratų atodangą ir riedulių krūvas, supratome, kas yra tikrasis nuovargis. Nepaisydami jo, dar aplankėme Mergakalnio apžvalgos aikštelę, pasigrožėjome plačiomis Kauno mariomis ir pasisukome „statinėje“, stebimi trijų katinėlių žvilgsnių.
Ir pagaliau – vakaro pramogos: vakarienė Etnografijos muziejaus arbatinėje, Žolynų namų organizuotas valgomų paveikslėlių gaminimas, veikiančio dušo paieškos ir saldus miegas, skambant nelabai darniam, bet labai garsiam varlių chorui.
Saulėtą Sekminių sekmadienio rytmetį praleidome keliaudami po visą Lietuvą – puikių gidžių vedami muziejuje aplankėme beveik visus Lietuvos etnografinius regionus. Sužinojome daugybę įdomių, keistų ir linksmų dalykų apie žemaičius ir aukštaičius, dzūkus ir sūduvius, išmokome negirdėtų žodžių bei posakių, pamatėme neregėtų žaislų ir rakandų. Mielai būtume tęsę ekskursijas, bet mūsų jau laukė etnobotanikė, darželių žinovė Gražina Žumbakienė, supažindinusi su senaisiais mūsų sodybų žolynais, jų savybėmis ir reikšme kasdieniniame gyvenime. Palikę svetingą Etnografijos muziejų, trumpam užsukome į atstatytų Aristavelės dvaro rūmų menes pamatyti tipiškos bajoriškos rezidencijos. O šalia esančioje Ąžuolų ganykloje, laimei, nieko ganyti nereikėjo – tik pasigrožėti šimtamečiais ąžuolais ir tarp jų besiganančiais arkliais.
Mūsų draugijos narės Angelijos Eidukienės ir jos vyro Valdo sodybos aplankymas tapo puikia šios kelionės baigiamąja dalimi. Išpuoselėti želdynai, puikiai prižiūrimų augalų kompozicijos, vis plečiamos ir gausinamos paparčių, rododendrų, spygliuočių kolekcijos, rečiausi augalai ir netikėčiausi jų deriniai ir žavėjo, ir stebino. Angelija nenuslėpė ir nesėkmių bei netekčių – kaip ir visi, auginantys augalus, šios sodybos šeimininkai taip pat jų neišvengiamai patiria ir iš jų mokosi. Apžiūrėjome ir šeimininkės kūrybines dirbtuves – Angelija yra dailininkė, reguliariai rengianti savo tapybos parodas visoje Lietuvoje, ir originalius pačių projektuotus ir pagamintus šviestuvus bei dekoratyvinius elementus, ir smalsius stručius bei nenuoramas antis. Šeimininkai maloniai viską rodė ir pasakojo, tik vienas klausimas taip ir liko neatsakytas – kiek valandų turi jų para? Net tokiems darbštiems ir kruopštiems žmonėms šitiek visko nuveikti per įprastas 24 valandas, mūsų skaičiavimais, niekaip neįmanoma.
Apie tai, kad mūsų „suneštiniai pietūs“ erdvioje šeimininkų pavėsinėje pavirto Valdo gamintų patiekalų banketu, smulkiau nepasakosiu. Užteks, kad dalyvavę šioje kelionėje dar kartą su malonumu ją prisimins, o nedalyvavę truputį paliūdės ir pasižadės ateinančiais metais būtinai prastumdyti visus kitus reikalus ir susiorganizuoti puikų savaitgalį su kolegomis ir bičiuliais.
Valerija Baronienė
Tekstas: dr. Valerijos Baronienės
Nuotraukos Valerijos Baronienės, Vytauto Nemčinavičiaus ir Editos Medeinos