Garbės narė dr. Valerija Baronienė

Valerija Baronienė gimė ir vidurinę mokyklą baigė Kaune, bet iki mokyklos ir visas atostogas gyveno Žemaitijos pakraštyje, atokiame vienkiemyje tarp miškų. Miškas buvo jos „kiemas“, o medžiai, žolynai, lapiukai ir briedžiai – artimiausi draugai. Logiška, kad ir tolesnio gyvenimo kryptis buvo aiški: nuo pirmaklasės pranešimo mokykloje pasirodžiusiam korespondentui, kad užaugusi bus gamtininkė, iki biologijos studijų universitete, darbo Kauno botanikos sode, daktaro disertacijos apie lapuočius, su kolegomis atliktų pirmųjų Lietuvoje privačių dendrologinių kolekcijų tyrimų. Vėliau buvo vadovavimas Dubravos arboretumui, botanikos ir dendrologijos mokymas Dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete,  Kauno kolegijoje. Gal ne patys reikšmingiausi, bet neabejotinai vieni smagiausių pedagoginės veiklos momentų buvo, kai VDU Gamtos mokslų fakulteto vadovybei teko įrodinėti (laimė, sėkmingai), kad grybai nėra augalai, kai tą pačią vadovybę nustebino, studentams praktikos darbus vesdama gamtoje (ko iki tol šioje įstaigoje nebuvo!), kai bent kelias Kauno kolegijos diplomantų laidas pavyko išmokyti, kad „alyvos“ yra daugiskaitinis daiktavardis, o alyva nėra augalas.

Įdomi ir daug naujų žinių suteikusi veikla buvo dendrologinių kolekcijų, paskelbtų valstybės saugomais gamtos paveldo objektais, tyrimai ir vertinimas.  Kitaip sakant, dirbti Valerijai kaip ir neteko: visą gyvenimą užsiiminėjo mėgstamu hobiu ir už tai dar gaudavo atlyginimą…

Dešimtmečius triūsiant vienoje srityje, sukaupta nemažai  žinių ir patirties, tad natūraliai kilo poreikis tuo pasidalinti. Taip atsirado dešimtys mokslinių ir šimtai populiariųjų straipsnių, keliolika vienos ir su bendraautoriais parengtų leidinių – nuo spalvingų žurnalų apie įvairius sumedėjusius augalus iki monografijų ir žinynų.

Visuomenine veikla, dalyvavimu kokiose nors organizacijose ar socialiniuose tinkluose V. Baronienė negali pasigirti. Išimtis – Lietuvos dendrologų draugija, vienijanti bendraminčius bičiulius, savo laiką ir entuziazmą skiriančius  sumedėjusių augalų studijoms ir puoselėjimui. Kartu su garbiausiais Lietuvos dendrologais – Vytautu Ramanausku, Mindaugu Navasaičiu, Laimučiu Januškevičiumi, Evaldu Naviu ir kitais – stovėjusi prie besikuriančios Draugijos „lopšio“ 1991-aisiais, daugiau kaip tris dešimmečius kartu su kolegomis stengiasi tirti ir gausinti Lietuvos dendrofloros išteklius ir prisidėti organizuojant LDD veiklą.

Laisvalaikio pomėgiai beveik visi vienaip ar kitaip susiję su dendrologija. Kelionės Lietuvoje ir kitose šalyse – didžiulis džiaugsmas, bet jose lankomi miškai, parkai, botanikos sodai ir medelynai, o ne paplūdimiai ar parduotuvės. Valerijai mielas toks moteriškas hobis kaip parfumerija, bet labiausiai domina, kodėl, kaip ir kokie augalai čia naudojami ir kaip jie atsiskleidžia kvepaluose. Ir sodmenų pasirinkimas savo nedidukei, neišpuoselėtai, puslaukinei sodybai „dendrologiškai parfumerinis“ – čia mylimiausi yra kvapūs jazminai, puošmedis, kalikantas, abelija, alyvos, magnolijos. Dar fotografija (visiškai mėgėjiška, be pretenzijų į meną ar profesionalumą), bet į objektyvą kažkodėl pakliūva tik augalai ir gamtovaizdžiai. Mėgstamiausias ne dendrologinis dalykas – knygos, ypač pastaruoju metu kartas nuo karto pasirodantys specialistų parašyti kūriniai, apjungiantys geriausias mokslo ir grožinės literatūros savybes, taip pat ir dešimtmečius neblėstanti meilė fantastikai. Ir kitos jaunystės meilės – ta pati muzika, ta pati šeima ir ta pati Lietuvos gamta.