Sūduva dendrologų akimis: parkai, medžiai ir rapsai

Žydinti, nors ir šaltoka gegužė dendrologus ir kitus gamtą mylinčius žmones ir netgi ne žmones vėl pakvietė kelionėn po mūsų gražiąją šalį. 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais, tad pats laikas susipažinti su jos dendrologinėmis ir istorinėmis įdomybėmis.

Kaip jau senokai bebuvo, keliaujame autobusu, vairuojamu mūsų seniai pažįstamo, visų mylimo jau beveik draugijos nario Audriaus. Už lango saulė, debesys, vėjai, lietūs ir vėl saulė vis kitaip nuspalvina rapsais geltonuojančias garsiąsias „Suvalkijos lygumas“, kurios, tiesą sakant, ne visur tokios ir lygios.

Bitė (centre) – visateisė dendrologų išvykų dalyvė

Vos spėjame pasisveikinti ir šnektelėti su kaimynais – štai ir Žuvinto biosferos rezervatas. Tai pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija (nuo 1937 m.), kurios įsteigimu rūpinosi Tadas Ivanauskas, siekdamas išsaugoti nykstančius vandens paukščius.  2004 m. rezervatas įtrauktas į Europos Sąjungos vertingiausių gamtinių teritorijų tinklą Natura 2000, o 2011 m. – į UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ pasaulinį biosferos rezervatų sąrašą. Visa tai ir dar daugiau sužinojome puikiai įrengtame lankytojų centre, kur interaktyvioje ekspozicijoje savo akimis pamatėme Žuvinto ir jo apylinkių gamtos kaitą nuo pat seniausio driaso laikotarpio prieš 14 000 metų iki pat šių dienų, „pasivaikščiojome“ labai tikroviškai linguojančia „pelke“, pasiklausėme įvairiausių paukščių balsų ir pamatėme jų lizdus. Trumpa ekskursija ir tikrų paukščių stebėjimas per žiūronus tikroje pelkėje ilgai netruko – dabar toks metas, kai negalima trikdyti sparnuočių, besirūpinančių savo mažyliais.

Kitas sustojimas – neoficiali Sūduvos sostinė Marijampolė, kurios pavadinimą taip gražiai marijampolietiškai sugeba ištarti tik tikri sūduviai… Tai senas miestas, kuriame jau prieš kelis šimtmečius gyveno jotvingių gentis. Mums įdomiasia vieta buvo Poezijos (anksčiau vadinosi Pašešupio) parkas – devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atnaujintas ir sutvarkytas, netrukus vėl apleistas, o 2012 m. atgimęs, tekančio ir šokančio vandens gyvybe alsuojantis vertingas ir dendrologiniu požiūriu gamtos kampelis. Žinoma, aplankėme ir Marijampolės „feisbuką“ arba „veidaknygę“ – tunelį, kurio sienos dekoruotos tikrų marijampoliečių nuotraukomis. Kai kurie, vengiantys socialinių tinkų, įsiamžinę nuotraukoje prie tų sienų teisėtai pareiškė – „pagaliau ir aš esu feisbuke!“

Vienas įdomiausių mūsų objektų – Jono Basanavičiaus gimtinė, namas–muziejus ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose. Prieš beveik tris dešimtmečius Dendrologų draugijos nariai tada dar neseniai įkurtame ąžuolyne sodino medelius – kiek norėjo ir kur norėjo, tiesiog kaip laukiniuose vakaruose… Dabar tą sodinimą beprisimena tik nedaugelis vyriausiųjų draugijos narių, o dabartiniai tokios galimybės neturi – ąžuolynas tiek išsiplėtė (plotas apie 40 hektarų), kad norėdamas jame pasodinti sodinuką turi būti bent jau prezidentu. Bet ištyrinėjome atstatytus J. Basanavičiaus šeimos ūkio pastatus, kambarių įrengimą, buities rakandus, o gidės viską aprodė ir pasakojo taip įdomiai, šiltai ir nuoširdžiai, kad ąžuolyno lankymui nelabai ir laiko beliko.

Toliau patraukiame į Vištytį – vieną gražiausiai tvarkomų Marijampolės apskrities gyvenviečių, miesto teises gavusią dar 1570 metais, pavadintą šalia tyvuliuojančio ežero vardu. Vištytis įsikūręs trijų valstybių sandūroje: vakaruose ribojasi su Rusija (Karaliaučiaus sritimi), pietuose – su Lenkija. Regioninis parkas įkurtas 1992 m., siekiant išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Lankytojų centras pasitinka įdomiomis ekspozicijomis, įkvepiančiais gidės pasakojimais ir visur ciepsinčiais vištyčiais. Šie, anot vienos iš daugelio legendų, ir davė vardą ežerui. Greta miestelio ir milžiniškas Vištyčio malūnas. Miltų jau nebemala, bet lankytojai gali jį apžiūrėti ne tik iš lauko, bei ir iš vidaus, o užkopus laiptais iki viršaus, kur ant gegnių perisi balandžiai, nuo vėjo šuorų, regis, siūbuoja visos Sūduvos lygumos aplink…

Pirmasis pirmąją kelionės dieną aplankytas dvaras ir parkas – Paežerių (Nenuostabu, kad taip vadinasi prie ežero įkurtas dvaras. Bet ir pats ežeras vadinasi taip pat – Paežerių ežeras!). Dvaras šaltiniuose minimas jau XVI amžiuje, o klasicistinio stiliaus dvaro rūmai vaizdingoje ežero pakrantėje pastatyti LDK didiko Simono Zabielos rūpesčiu 1795-1799 metais. Sovietiniais laikais apleisti, 2016 m. rūmai buvo restauruoti ir vėl suspindo buvusio aštuonioliktojo amžiaus grožiu. Puošnios salės, unikalūs Liudviko XVI-ojo stiliaus baldai, švytintis parketas, subtilios interjero detalės – tinkama vieta eksponuoti vertingiems meno kūriniams, kurie čia atkeliauja iš Nacionalionio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų ir keičiami kas pusmetį. Greta eksponuojama ir šiuolaikinių menininkų kūryba. Apie 12 ha ploto dvaro parkas žavi senų liepų ir kaštonų alėjomis, vaizdais į ežerą, tvenkiniais. Čia žaliuoja ir valstybės saugomas gamtos paveldo objektas senasis ąžuolas. Manoma, kad jis pasodintas XVI a., kuriantis dvarui. Dabar jo aukštis apie 30 metrų, kamieno apimtis 6,35 m. Nenuostabu, kad tokio amžiaus senolis jau turi ir džiūstančių šakų, bet tikriausiai jis dar pergyvens mus visus…

Paskutinė šios dienos įdomybė dendrologams skamba keistokai – Vilkaviškio autobusų stotis. Kol jos nepamatome… Prieš dvejus metus atidaryta stotis (projekto autorius – nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Gintaras Balčytis), kaip sako rajono meras –  „svajonės išsipildymas“. Parko medžiai čia ne šiaip išsaugoti – net sunku pasakyti, ar stotis yra parko dalis, ar parkas – stoties dalis, nes viskas darniai susujungia viename ansamblyje. Šalia stoties iškilo ir laikrodis–medis, miestui padovanotas verslo bendruomenės. Šis šiuolaikinės architektūros šedevras įvertintas ir tarptautiniu mastu – jį išgyrė ir įtraukė į geriausių pasaulio architektūros kūrinių „topus“ įtakingi Europos architektūros ir meno žurnalai, jis atrinktas atstovauti 2022 metų Lietuvos architektūrai prestižiniame ES šiuolaikinės architektūros konkurse. Reikia pamatyti visiems!

Besibaigiant ilgai turiningai dienai, pasiekiame Mockynę – kaimo turizmo sodybą, kurioje mūsų laukia vakarienė, edukacinė programa, pirtis, Eurovizijos finalas, nakvynė ir pusryčiai. Nors esame pavargę, bet norisi apžiūrėti vaizdingas apylinkes, gražiai apželdintą sodybą, pilną visais balsais ulbančių paukščių virš galvos ir mielų katinukų ant žemės. Po skanaus zanavykiško ragaučiaus, palydėto šeiminkės pasakojimu apie zanavykų tradicijas, papročius ir virtuvę, susirenkame į edukacinį užsiėmimą. Išuostome, išragaujame ir apčiupinėjame dešimtis įvairiausių žolynų, tinkamų gydymui ir pirčiai, maistui ir arbatoms, sielai nuraminti ir kūnui sustiprinti. Kol įsikuriame, pasikaitiname pirtyje, pažiūrime Euroviziją (na ir kas, kad mūsų Monika nelaimėjo – ji vis tiek pati gražiausia ir elegantiškiausia, o pergalės ukrainiečiams tikrai nepavydime!) ir išsiskirstome į miegamuosius – pirmieji paukščiai jau pradeda rytmetines giesmeles. Nakvynė gal ir ne tokia komfortiška, kaip tikėjomės, bet kelionės įspūdžiai ir šauni kompanija kompensuoja nepatogumus. Ką gi, nuotaika gera, pusryčiai skanūs, vairuotojas pailsėjęs – galime vėl leistis į kelią.

Vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje – Gelgaudiškio dvaras, įkurtas dar XV amžiuje, užimantis 119 ha plotą. Keitėsi savininkai, vyko statybos, karai, niokojimai ir atstatymai, dvaro rūmai buvo tai apleidžiami, tai rekonstruojami, parkas tai sodinamas, tai kertamas… Šie rūmai žinomi ne tik dėl buvusių garsių savininkų (Sapiegos, Čartoryskiai, Zabielos, Koideliai, Komarai…) ir dėl to, kad juose mėgo lankytis J. Basanavičius, bet ir dėl to, kad 1972 m. čia buvo filmuojama nemažai „Tado Blindos“ serijų. Dar visai neseniai rūmai buvo užkonservuoti ir nenaudojami, parkas apleistas ir beveik netvarkomas. Smagu matyti, kad šiandien situacija visai kitokia – 2009-2012 m. rekonstruoti rūmai spindėte spindi, didžioji parko dalis 2015 m. atnaujinta. Dabar parkas kruopščiai prižiūrimas, akį traukia Koidelių giminės valdymo šimtmečiu (1797-1892) pasodinta keturių eilių sidabrinių klevų alėja, atkuriama apnykusi kaštonų alėja, gausu įvairių kitų šimtamečių medžių, XIX a. statytas vandentiekio bokštas paverstas kariljonu, kuriame renginių metu skamba varpų muzika. Šių rūmų ir parko lankymo džiaugsmą mums padidino ir tai, kad buvome įleisti nemokamai, tik su prašymu „išeidami uždarykite duris“. Ir dar vienas malonus netikėtumas laukė išeinant iš parko – ką tik darbo dieną pradėjusi paprastutė užkandinė, kurioje tikrus ukrainietiškus barščius virė tikra ukrainietė Olga, ką tik atvykusi iš karo siaubiamos Ukrainos. Šįkart tarp mūsų barščių valgytojai buvo kur kas skaitlingesni už kavos ir ledų mėgėjus.

Gerai nusiteikę pasiekiame Kidulių dvaro sodybą ir parką. Nedideliame parke auga galbūt seniausias Lietuvoje geltonlapis uosialapis klevas (Acer negundo ‘Auratum‘) – tiesa, dabar tėra tik kažkada buvusio seno medžio atžalos, bet ir jos pasiekusios nemažų matmenų. Kažkada gerokai sunykęs parkas dabar neblogai tvarkomas, akį traukia  vešlus paprastasis klevas ‘Schwedleri‘ ir seni, įspūdingo aukščio ąžuolai, klevai, liepos, uosiai, ievos. Dalis apleistų pastatų gražiai rekonstruota pagal ES remiamą „2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą“. Bet mažai tikėtina, kad programa bus tęsiama toliau.

Šios dienos „saldainiukas“ – Kurynės dendrologinė kolekcija arba, kaip kalbininkai liepia sakyti, „rinkinys“. (Reikėtų išsiaiškinti, kaip dabar teks vadinti kolekcionierius? Rinkikais ar rinkėjais?) Tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – vienas iš dviejų tokių visoje Lietuvoje (kitas – Tervydžių kaimo dendrologinis rinkinys, kuriame daugelis iš mūsų lankėmės 2020 metais). Garbaus amžiaus šeimininkas Zigmas Naujokaitis, pradėjęs kuri šią kolekciją 1992 m., negalėjo pats mūsų priimti, bet malonai leido lankytis ir viską apžiūrėti patiems. Beveik 7 ha užimantis parkas su daugiau kaip 300 rūšių ir veislių sumedėjusių augalų gražiai tvarkomas, neseniai aptvertas nuo bebrų ir stirnų saugančia tvora. Siesarties upelis ir jo šlaitai, kalvelės ir daubos parkui suteikia ne mažiau žavesio negu reti, vešlūs, gegužės saulėje lapus ir žiedus skleidžiantys augalai. Spėjome ir apibėgti didžiąją kolekcijos dalį, ir po žydinčiomis obelimis pagulėti, ir liaudies dainą užtraukti.

Kol atvažiavome iki Šakių, Siesarties upelį kirtome kelis kartus, o čia ir vėl jis mus pasitinka. Įdomus faktas – XVI amžiuje Šakiai tebuvo Gelgaudiškio dvaro palivarkas. Miestas, manoma, išaugo iš Šakaičių kaimo, priklausiusio Gelgaudiškio dvarui. Gražiai sutvarkytas miesto centras su originaliu kariljonu, erdviomis poilsio ir vaikų žaidimų zonomis, gerai prižiūrimais dideliais medžiais. Miesto centre telkšo ir nemažas tvenkinys, greta jo – paminklas čia 1890-1894 m. gyvenusiam ir dirbusiam gydytoju Vincui Kudirkai. Siesarties upelis kol kas atrodo gana natūralus, vietomis prie jo auga nemažos grupės išlakių savaiminių medžių. Ypatingų dendrologinių įdomybių čia neradome ir ilgai neužsibuvome.

Zyplių dvaras ir parkas įkurti XIX amžiaus viduryje. Kaip ir daugelis Lietuvos dvarų, Zypliai patyrė ir klestėjimo, ir nuosmukio laikotarpių, ypač sovietiniais laikais, kai dvare įsikūrė mašinų ir traktorių stotis. Ir vėliau ilgą laiką dvaro pastatai ir parkas buvo apleisti, kol aktyvi Lukšių miestelio seniūnija ėmėsi veiklos ir Zyplius prikėlė gyvenimui. 2012 metais restauruoti centriniai rūmai, netrukus – ir kiti pastatai. Dabar juose vyksta projektų pristatymai, menininkų dirbtuvės, parodos ir įvairūs renginiai, įkurtas Zanavykų muziejus. 21 ha ploto parkas ypač įsimena savo 200 metrų ilgio 1891 metais pasodinta berlyninių tuopų alėja. Gausu ir kitų senų medžių – tiek vietinių, tiek introdukuotų. Parko pasididžiavimą – apie 360 metų amžiaus galingą ąžuolą – lankytojai vis dar gali pamatyti, bet jau horizontalioje padėtyje. Jis nuvirto 2008 metais, minint parapijos 200-ąsias metines. Šalia jo pasodintas jaunas ąžuoliukas, tikėkimės, irgi gyvuos ne trumpiau. Seniūnijos rūpesčiu parkas buvo papildytas spalvingais, žydinčiais krūmais, pastatyta dekoratyvinių skulptūrų. Deja, kas lankėmės parke ne vieną kartą, pastebėjome, kad per paskutinius porą metų jam vis mažiau skiriama dėmesio, jau akivaizdūs nepriežiūros ženklai. Būtų liūdna, jei antrajame šio amžiaus dešimtmetyje taip gražiai sutvarkytas parkas trečiajame vėl imtų nykti…

Miškais ir žvyrkeliais išvažiuojame iš Sūduvos, o atsisveikinimui su šiuo gražiu kraštu aplankome ant jo ribos (iš tiesų jau Kauno rajone) Braziūkų kaime augančią Liepą Motinėlę. Tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, viena seniausių ir turbūt storiausia liepa Lietuvoje. Jai daugiau kaip 300 metų, kamieno apimtis 8,4 m, o drevėje galėdavę tilpti 7 žmonės. Dabar drevė užbetonuota – tikrai netikęs augalų „priežiūros“ pavyzdys.

Kelionės pabaigoje, kaip ir pradžioje, už lango  mainosi debesys, saulė, vėjas ir lietus, o į Kauną įvažiuojame tiesiai per vaivorykštės vartus.  Čia jau pradedame skirstytis, dėkodami Editai už organizavimą, Vilmai – už istorines žinias, Audriui – už neblėstančią šypseną ir sklandų vairavimą, o visiems bendrakeleiviams – už draugystę. Iki kitų susitikimų!

Valerija Baronienė

Nuotraukos Valerijos Baronienės ir Editos Jakubauskaitės

Atnaujinta Trečiadienis, 18 Gegužė 2022 14:05