Namuose pranašu nebūsi. Šis posakis tinka ne tik žmonėms. 1984 metais Dubravos miško sėklininkystės centro vadovai sumanė išvalyti senokai apleistą ir sutankėjusį dekoratyvinių augalų daigynėlį. Iškirto dekoratyvines alksnių, gluosnių ir tuopų veisles. Mat net anais labai negausaus asortimento laikais kolūkių ir kitų įstaigų vadovai šnairai žiūrėjo, jei pasakydavau, kad tai vietinių medžių dekoratyvinė forma. Laikai keičiasi, kinta ir požiūris į augalus. Naujuose parkuose želdinių foną sudaro vietinės rūšys ir viena kita jų veislė ar forma. Alksniai – ne išimtis. Lenkijos medelynai jų siūlo apie 10 veislių. O Lietuvos?
Alksnio (Alnus) gentį 1754 metais įkūrė Phillipas Milleris. Dabar kataloge PWO (Plants of the World Online) įrašytos 35 rūšys, nors kai kurių šalių sąrašuose būna nuo 25 iki 41. Tai Šiaurės pusrutulio augalai. Tik vienos rūšies alksniai (A. acuminata) Pietų Amerikoje kerta pusiaują, paplitę nuo Meksikos iki šiaurės Argentinos, dažniausiai Andų kalnuose. Europoje savaiminės 7 rūšys. Dvi iš jų aprašytos tik 2017 metais, auga Portugalijoje, Ispanijoje. Vidurio Europoje savaiminės 3 rūšys, Lietuvoje 2 ir jų savaiminis hibridas.
Juodalksnis (A. glutinosa) mums bene žinomiausia ir viena įspūdingiausių genties rūšių. Paplitęs nuo Britų salų, Pirėnų pusiasalio šiaurės iki Uralo kalnų, Vakarų Sibiro, Turkijos, Kaukaze. Medžiai dažniausiai tiesiu kamienu, 20 – 25 m aukščio. Aukščiausi Lietuvoje siekia 33 m. Latvijoje 1998 metais išmatuotas storiausiu kamienu buvo 1,45 m skersmens. Išgyvena iki 300 metų, bet dažniausiai 120 – 150. Lietuvoje juodalksnynai sudaro beveik 6% miškų ploto. Auga dažniausiai šlapiose ar drėgnose, užliejamose vietose. Mano tėviškėje Varėnos rajone jauni juodalksnynai užimdavo ir visai sausas, smėlio ar žvyro kalvas, bet sulaukę 25 – 30 metų pradėdavo nykti. Jei pakanka drėgmės, tai ir smėlyje jie auga visai neblogai, bet labiau mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingesnius priesmėlius, priemolius. Juodalksnių šaknys beveik statmenai auga gilyn, į šonus beveik nesiplečia, tad labai sutvirtina upių, ežerų pakrantes. Šaknys fiksuoja azotą, o nukritę lapai jo per metus į 1 ha įneša apie 100 kg. Nenukenčia užliejamose vietose, nebent šaknies kaklelis bent keliems mėnesiams atsiduria po vandeniu. Tuomet išdžiūsta.
Senų parkų projektuotojai juodalksnius vertino. Mane sužavėjo vienas parkas Švedijoje. Jame stovi karaliaus šeimai priklausanti pilis, kur vasarą jie poilsiauja. Parke tėra vos 5 medžių rūšys: keli uosiai, kiek daugiau beržų, ąžuolų, vėliau pasodinta liepų alėja (mano nuomone, darkanti visą parko išplanavimą) ir juodalksniai, juodalksniai… Šie auga pavieniui, grupėmis, mažais miškeliais. Puikios erdvės, atrodo lyg savaime susiformavusios. Reljefas neįspūdingas: lyguma, nežinia, formuotas (tą lyg ir rodytų esanti sala) ar natūralus pelkėtais pakraščiais ežeriukas. Taigi, paprasta, niekuo neišsiskirianti vietovė, labai tinkama juodalksniams. Bet suformuota taip, kad palieka labai gerą įspūdį.
Lietuvoje keliuose senuose parkuose juodalksniai taip pat užėmė sau tinkamą vietą prie upelių, ežerų, tvenkinių. Bet jų veislių beveik neauginta. Dabar viena kita yra botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose. O Europoje priskaičiuojama apie 30 juodalksnio dekoratyvinių veislių ar formų:
‘Aurea‘ dažniau auga žemu medžiu, rečiau aukštu krūmu. Jo šakos gelsvai žalios, žiedynai geltoni. Lapai pavasarį geltoni, vėliau žalsvai geltoni. Iki 1984 m. augo Dubravos medelyno apleistame daigynėlyje.
‘Imperialis‘ lapai giliai iškarpyti siauromis skiautėmis. Medžiai suaugę dažniausiai viršija 10 m aukštį, turi kiaušinišką ažūrinę lają. Augo Dubravos medelyno daigynėlyje.
‘Incisa‘ lapai smulkūs, savotiškai negiliai iškarpyti apvaliomis skiautėmis, kurios neretai būna ne vienoje plokštumoje, išlinkusios. Lapai kiek primena gudobelę. Gana siaura tankia laja medis auga Dubravos arboretumo kolekcijoje.
‘Laciniata‘ šiek tiek panašus į ‘Imperialis‘, tik lapų skiautės stambesnės ir jų mažiau.
‘Pyramidalis‘ auga kaip normalus medis, tik kiek lėčiau. Visos šakos gana glaustai kyla aukštyn. Senesnių medžių laja primena beveik koloną, jaunesnių verpstę.
‘Rubrinervia‘ lapų gyslos, dažnai ir lapų pagrindas ties lapkočiu raudoni.
Lietuvoje Giedrius Tamašauskas rado tankiu krūmu augantį juodalksnį. Įskiepytas į 1 m aukščio stiebą formuoja rutulišką lają. Dabar vienas sužalotu kamienu egzempliorius auga Dubravos kolekcijoje.
Estijos dendrologai man parodė pas juos surasto „garbanoto“ juodalksnio nuotrauką. Jo šakos susiraičiusios kaip paprastojo lazdyno ‘Contorta‘.
Baltalksnis (A. incana) – kita Lietuvoje plačiai paplitusi alksnių rūšis, tik, skirtingai nei juodalksnis, dažnesnė šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje (juodalksnis dažnas Suvalkijoje ir Dzūkijoje). Visas baltalksnio arealas kiek mažesnis, nei juodalksnio. Auga jis nuo Skandinavijos iki Uralo ir Vakarų Sibiro, į pietus iki miškastepių zonos, Lenkijos vidurio, kai kur siekia Ukrainą. Toliau į pietus jis aptinkamas tik Alpėse ir aplinkiniuose kalnuose: Vogėzuose, Karpatuose, Tatruose… Taip pat Šiaurės Kaukaze. Auga panašiose vietose kaip juodalksnis, tik ne tokiose šlapiose ir kalkingesnėse bei kiek derlingesnėse. Kaip ir juodalksnis, šaknyse kaupia azotą, o lapai greitai pūva, labai tinka kompostui. Trumpaamžis, išgyvena iki 80 metų. Dažniausiai auga medžiu, jaunas greitai, apie 1 m, o kelmo ataugos iki 1,5 m per metus. Dekoratyviniuose želdiniuose auginamos kelios veislės:
‘Aurea‘ jauni lapai geltoni, apie vasaros vidurį tampa gelsvai ar šviesiai žali. Dažnai auga krūmu, rečiau žemu medeliu. Plinta šaknų atžalomis. Dubravos medelynėlyje iškirstas 1984 metais.
‘Foliis Aureomarginatis‘ lapai geltonais pakraščiais. Auga greičiau nei ‘Aurea‘ ir būna aukštesnis.
‘Laciniata‘ lapai iškarpyti siauromis skiautėmis, labai primena tokiu pačiu pavadinimu juodalksnio veislę. Auga iki 10 m aukščio medžiu. Gausiai plinta šaknų atžalomis.
‘Monstrosa‘ – dažniausiai iki 2 m aukščio krūmas. Paprastai ant ilgųjų ūglių trumpieji auga kuokštais, dėl ko šakos atrodo sustorėjusios, gumbuotos.
‘Pendula‘ auga greitai. Medis kreivu liemeniu ir lanku išlinkusiomis skeletinėmis šakomis, svyrančiais ūgliais.
Giedrius Tamašauskas Lietuvoje surado baltalksnio krūmą „garbanotomis“, t. y. visaip išsilanksčiusiomis šakomis, forma ir augimu primenantį paprastojo lazdyno veislę ‘Contorta‘. Apie 2 m aukščio krūmas dabar auga Dubravos kolekcijoje, yra Žemės Ūkio akademijos arboretume.
Lietuvoje randami juodalksnio ir baltalksnio hibridai vadinami plaukuotuoju alksniu (A. x pubescens), didesnės dekoratyvinės vertės neturi.
Iš Čekijos parsivežiau širdžialapio alksnio (A. cordata) sėklų. Jas paėmiau netyčia, nuo žemės rinkdamas išbirusias himalajinių beržų sėklas. Taigi, kelių išdygusių medelių kurį laiką nepažinau, tik įtariau, kad tai alksnis. Išauginti vazonuose jie po 6 metų užderėjo. Šių alksnių kankorėžiai gerokai didesni, nei mūsiškių. Šiaip medeliai niekuo ypatingi nebuvo. Atidaviau Dubravos arboretumui. Deja, pjaunant žolę nupjauti jau piršto storio medeliai. Vėliau, likviduojant dekoratyvinius augalus medelyne, iškirsti ar išrauti keli užsilikę. Širdžialapiai alksniai Lietuvoje nuo 2010 metų nei daigai, nei jau pradėję derėti nė karto nebuvo apšalę, puikiai augo ir derėjo. Kadangi didesnės dekoratyvinės vertės neturi, tai jais gali domėtis nebent kolekcionieriai ir, žinoma, botanikos sodai.
Europos botanikos soduose auginama dar apie 15 alksnių rūšių, bet dekoratyviniuose želdiniuose jų matyti neteko.
V. Baronienės papildymas: Dubravos arboretume auga du retesni alksniai, anksčiau (kai kurių autorių ir dabar) laikyti atskiromis rūšimis, dabar priskirti vienai kaip jos porūšiai. Alnus alnobetula subsp. fruticosa (A. fruticosa, A. viridis subsp. fruticosa) – subarktinė Azijos rūšis, natūraliai paplitusi šiaurinėse ir vidurinėse Azijos platumose, šiaurinėje rusijoje, rytinėje ir šiaurinėje Š. Amerikos dalyje. Tai 3 – 6 m aukščio krūmas, Dubravos arboretume išaugo iki 3 m aukščio ir panašaus pločio. Gražiai atrodo pavasarį (balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje), apsipylęs rausvais vertikaliais moteriškais žiedynais ir stambiais nusvirusiais žirginiais. Lapai kiaušiniški arba elipsiški, smailiaviršūniai, pjūkliškai dantyti. Alnus alnobetula subsp. sinuata (A. sinuata, A. viridis subsp. sinuata) savaime auga Š. Amerikos vakarinėje dalyje, Aliaskoje, Šiaurės Kinijoje, Japonijoje, Rytų Sibire. Krūmas, kartais neaukštas medis, dažnai su keliais kamienais. Pakenčia skurdžias, nederlingas dirvas, geriau auga drėgnose vietose. Dubravos arboretume jaunas krūmas gausiai žydėjo ir derėjo, kuokeliniai žirginiai ilgi (iki 14 cm), piesteliniai smulkūs, žalsvi. Lapai gana dideli, blizgantys, kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški, stambiai dvigubai dantyti. Kaip ir aukščiau aprašytas A. alnobetula subsp. fruticosa, gana dekoratyvus, greitai augantis ir nereiklus krūmas, bet lapus kartais smarkiai apgraužia pjūkleliai (Nematus).
Rimvydas Kareiva, Lietuvos dendrologų garbės narys
Nuotraukos dr. Valerijos Baronienės
