Dendrologas, inž. mgstr. Arvydas Rutkauskas
Lietuvos dendrologų draugija
Pavojingas buksmedžių kenkėjas iš Azijos jau mūsų soduose…
Kartu su akivaizdžiu klimato šiltėjimu į Europos šiaurinę ir rytinę dalis, tame tarpe ir į Lietuvą, atkeliauja naujų pavojingų augalų kenkėjų iš pietinių Europos šalių ar Azijos. Viena iš labai pavojingų invazinių kenkėjų rūšių – buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis). Jo kilmės regionai driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų regionų. Pirmiausia jis atkeliavo į Didžiosios Britanijos sodus augalų kolekcionierių neatsargumo dėka. Kontinentinėje Europoje pirmą kartą buvo surastas Vokietijoje 2007 metais. O kaimyninėje Lenkijoje šis gana originalus ir gražus drugys pradėjo kenkti buksmedžiams 2012 metais, pradėdamas savo „veiklą“ nuo jos vakarinės dalies Vroclavo apylinkių. Ir metai po metų plisdamas per pietinę ir centrinę Lenkijos dalį, t. y. kasmet pasistumdamas per Krokuvą, paskui Varšuvą, Lodzę ir galiausiai 2018 m. atkeliavęs ir pastebėtas Vilniaus rajone Lietuvoje. Lietuvos entomologų draugija paskelbė buksmedinį ugniuką šių metų vabzdžiu mūsų šalyje. Ir prašo informuoti jų draugiją pastebėjus šį drugį ar jo vikšrus, nusiunčiant radimvietę ir pageidautina jų fotografijas (kad įsitikinti kad tai būtent ši rūšis – el. paštu bpaulaviciute@yahoo.com).
Kaipgi šis drugys ir jo višrai atrodo ? Pats drugys su sparnais yra 30-45 mm ilgio su ruda galva ir balsvos spalvos kūneliu. Priekiniai sparnai originalaus rašto – balti su tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėmele. Užpakaliniai sparnai balti su ruda juosta išoriniame pakraštyje. Jaunos lervos žalsvai geltonos. Paaugę vikšrai šviesiai žalios spalvos su juodais dryžiais ir baltais taškeliais, didoka juoda blizgia galva, iki 4 cm ilgio. Jeigu pavasarį rasite susuktų lapų lizdelius, tai lėliukė (arba kokonas) bus nuo 1,5 iki 2 cm ilgio. Jų spalva pagal vystymosi stadiją yra nuo žalios su tamsiomis juostelėmis iki rudos vystymosi pabaigoje. Profesionalių iliustracijų apie šio vabzdžio išvaizdą ir biologiją galite rasti puslapyje: http://www.cydalima-perspectalis.de.
Norint su juo išmintingai sukovoti, pirmiausia svarbu žinoti šio naktinio drugio biologiją. Šio drugio kokonai žiemoja iš keleto buksmedžių lapų voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose. Pavasarį, paprastai balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužę, kai vidutinė oro temperatūra viršija +10-12 C išsirita žali vikšrai. Žiemoję vikšrai ar naujai išsiritę pradeda maitintis buksmedžio lapais kai temperatūra pakyla virš +15 C. Gerai užsimaitinę ir išsivystę vikšrai vėl virsta kokonais (sin. lėliukėmis) ir jau gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai vėl pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius. Esant vidutinei +20 C oro temperatūrai viena generacija nuo kiaušinėlio iki suaugėlio užtrunka vidutiniškai 40 dienų. Savo pietinėse tėvynėse šis ugniukas per metus spėja išvystyti iki 4-5 generacijų. Entomologai teigia, kad vidurio Europos šalyse jis gali suspėti per sezoną turėti 2-3 generacijas. Kadangi šiame periode, pašiltėjus klimatui Lietuvoje, iki rugsėjo mėnesio vyrauja palankios šio vabzdžio vystymuisi temperatūros, tai galime spėti, kad ir pas mus galimos dvi ir net trys šio kenkėjo generacijos. Pagal pastebėjimus labai aktyvūs ir gausūs būna antrosios generacijos vikšrai, aktyviai besimaitinantys liepos mėnesį. Tada ir pastebime staigiai nuplinkančius buksmedžius mūsų sodybų bei parkų želdynuose ir medelynuose. Jų plitimas yra staigiai progresinis, nes viena patelė, priklausomai nuo generacijos, maisto kiekio ir oro temperatūros, padeda nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Pati generacija nuo kiaušinėlio iki vikšro trunka tik kelias savaites. Kadangi rudeninė generacija dėl užsitęsusio tais metais rudens gali būti gana vėlyva, tai būtų tikimybė, kad esant staigiam atšalimui ir ilgesniems šalčiams žiemą dauguma nepilnai išsivysčiusių lėliukių ir ypač lervų gali neperžiemoti. Bet tos mūsų žiemos tokios švelnios patapo, kad tikėtis natūralaus šio kenkėjo apnykimo greitu laiku sunku tikėtis.
Kaip elgtis, norint išvengti buksmedžių sužalojimo ir laiku atlikti jų apsaugą?
Ši ugniukų rūšis kenkia mūsuose kol kas tik paprastiesiems ir smulkialapiams buksmedžiams ir jų veislėms. Tėvynėje jie maitinasi ir ant japoninių bei sparnuotųjų ožekšnių (Eupnymus japonica, E. alatus), vietinių purpurinių bugienių (Ilex purpurea). Stebėkim, ar šis ugniukas bandys mūsų mėgstamus dekoratyvius ožekšnius įtraukti į savo racioną.
Šio drugio lervos turi labai didelį apetitą. Būdamos jaunesnės jos graužia daugiau lapų apatinę dalį, palikdamos viršutinę lapo odelę su išryškėjusiomis lapagyslėmis. Vyresni vikšrai graužia visą lapalakštį, todėl krūmai labai nusilpsta ar net žūna, nes staigiai netenka savo asimiliacinių organų. Svarbu laiku nustatyti kenkėjo buvimo kiekį ir gausumą – t.y. pavasarį kruopščiai apžiūrint augalus ar yra lizdelių su lėliukėm. Aptikus gausesnį jų kiekį būtų verta pabandyti panaudoti parafino aliejaus preparatus, kurie užklijuotų lizdelius ir dalis lėliukių bei žiemojančių lervų dėl to žūtų. Tačiau šio metodo efektyvumą dar reikia patikrinti, nes bandymų duomenų dar nėra. Lėliukių nurinkimas rankiniu būdu irgi kartais padeda žymiai sumažinti pirmos generacijos gausą, jei auginate vieną kitą buksmedį. Ugniuko lervos graužia lapus pasislėpę krūmo vidinėje dalyje. Todėl, net laiku naudojant purškimą insekticidais, sunku apdoroti šių krūmelių vidinę dalį. O esant gausesniam lervų kiekiui buksmedžio lapai „išnyksta“ per keletą dienų. Be to mūsų vabzdžialesiai paukščiai nelesa šių vikšrų, matyt jie blogo ar neįprasto skonio.
Vienas realiausių apsaugos būdų yra laiku ir sistemingai purkšti buksmedžius sisteminiais insekticidais. Netgi galima naudoti jų sulaistymą per lapiją su laistytuvu. Vienas iš vakarų šalių medelynų patikrintų kovos būdų yra pavasarinis gegužės mėnesį, atsižvelgiant į vidutines temperatūras, gausus buksmedžių krūmų nupurškimas acetamiprido (neonikotinoidų insekticidų grupė) veikliąją medžiagą turinčiais preparatais. Purškimą atlikti reikėtų apsiniaukusią dieną, kad tirpalo lašeliai ilgiau išbūtų ant lapelių ir būtų efektyviau pasisavinti. Jie gana patikimai sunaikina žiemojusias ir naujai išsiritusias lervas.
Įvairiose vakarų Europos medelynų praktikoje naudojami insekticidai su deltametrino veikliąja medžiaga (pvz.: Decis, Delmetros) arba su cipermetrinu (pvz.: Cyperkill). Literatūroje minima kad efektyvūs yra ir diflubenzurono preparatai (pvz. Dimilin), kurie geriausiai veikia ką tik išsiritusias ar jaunas lervas, nes jis veikia kaip augimo reguliatorius.
Idealiu atveju būtų panaudoti natūralius biologinius preparatus, pvz. entomopatogenines bakterijas – Bacillus thuringiensis var. kurstaki (Europoje parduodamas kaip Dipel DF). Šis entomopatogenas yra veiksmingas kai jį nuryja ir užsikrečia ugniuko vikšrai, todėl naudotinas tik aktyvaus lervų maitinimosi periodu.
Taip pat gaminamos feromoninės gaudyklės, kurios iškabinamos jų aktyvaus maitinimosi metu – nuo balandžio antros pusės iki spalio mėn. Pats feromoninis preparatas gaudyklėje keičiamas šviežiu paprastai kas 6-8 savaites. Pačių gaudyklių kiekis priklauso nuo situacijos želdynuose ar medelynuose. Profilaktiškai užtenka gaudyklės 150-180 kv m plotui. Intensyvaus kenkėjų paplitimo atveju gali reikėti iki 3 gaudyklių 100 kv m plotui. Iš gamintojų galima paminėti tokius ženklus kaip Buxatrap, Russel IPM, Cydawit ir kt.
Dar vienas iš biologinės kovos variantų yra ugniuko vikšrus puolantys patogeniniai nematodai Steinernema carpocapsae. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad jie gana efektyviai naikina šį ugniuką. Tačiau šio metodo veiksmingumas priklauso nuo palaikomo aukšto oro ir aplinkos drėgmės lygio buksmedžių lajose, pvz. laistymo sistemos pagalba. Šio nematodo preparatus Europoje galima įsigyti dvejais pavadinimais: sodininkams – kaip Nemasys ir profesionaliems augintojams – kaip Capsanem.
Dauguma čia paminėtų pesticidų yra profesionalaus naudojimo, todėl jų įsigijimas ir naudojimas turi būti atliekamas laikantis galiojančių mūsų šalyje įstatymų ir taisyklių. Jie paminėti dėl bendros informacijos, kuria remiantis galima kreiptis į cheminių augalų apsaugos produktus atstovaujančių kompanijų ar institucijų atsakingus specialistus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu į rinką gali būti tiekiami ir naudojami tik Lietuvoje registruoti augalų apsaugos produktai. Tuo užsiima Valstybinė augalininkystės tarnyba.
