Ką prasmingo galima nuveikti darganotą rudens dieną? Sodinti ąžuolus, tur būt tikrai didelė vertybė, ir dar kokius – Lietuvos senolių palikuonis, praplečiant jų paplitoimo ribas. Dėkui Jonui Ravinskui, surinkusiam giles iš įvairių senolių ir iš jų išauginusiam ąžuoliukus. Ir dėkui Juozui Girinui, kad pakvietė dendrologus į talką pasodinti šiuos ąžuoliukus. Gediminas iškasė duobes, tai talkininkams beliko pasodinti į paruoštas duobes, aprišti, pritvirtinti ir maisto patalais apkloti. Tiesa, vyrukams dar teko išsikasti iš miškininkų medelyno ir atsivežti į naujai kuriamą „sinergijos“ (pasak Juozo) ąžuolyną už stadiono. Tur būt džiaugiasi sodinime dalyvavusi Rimutė, Zita, Marija, Rimvydas, Raimondas, Leonardas, kad likimas suteikė galimybę padauginti seniausių, gražiausių Lietuvos ąžuolų palikuonis, padėti išsaugoti tokį vertingą genofondą. Sodinti Karvelių, Šaravų, Kauno ąžuolyno ir kitų gražiais habitais senolių ąžuolų palikuonys.
Dendrologai, kurie šią vasarą dalyvavo kelionėje po Mažąją Lietuvą ir užuot ieškojęsi patogios nakvynės nepatingėjo vėlyvą vakarą nukeliauti iki atokių Daubėnų, tikrai prisimins trumpą viešnagę Lydos Zeringienės kolektyviniame sode. Deja, besileidžiančios sutemos, nuovargis po įtemptos dienos ir itin gausus būrys šurmuliuojančių kolegų leido tik suprasti, kad čia gausybė nematytų ir net nelabai girdėtų augalų, bet nedavė galimybės su jais geriau susipažinti.
O rudeniop sulaukėme ir malonaus asmeninio kvietimo atvykti visai dienai apžiūrėti jos puoselėjamų turtų, netgi gavome leidimą aprašyti kolekciją mūsų puslapyje. Tad spalio pradžioje pas ją ir nukeliavo mūsų kuklus, bet entuziastingas ekipažas – Sigutis Obelevičius, Rimvydas Kareiva ir Valerija Baronienė.
Apie tai, ką pamatėme, pauostėme ir paragavome – straipsniai „Straipsnių“ kategorijoje („Gurmaniška dendrologų diena’, I ir II dalys, bei nuotraukų galerijoje „Lydos Zeringienės dendrologinė kolekcija“). Kviečiame susipažinti!
Pavojingas buksmedžių kenkėjas iš Azijos jau mūsų soduose…
Kartu su akivaizdžiu klimato šiltėjimu į Europos šiaurinę ir rytinę dalis, tame tarpe ir į Lietuvą, atkeliaujanaujų pavojingų augalų kenkėjų iš pietinių Europos šalių ar Azijos. Viena iš labai pavojingų invazinių kenkėjų rūšių – buksmedinis ugniukas (Cydalima perspectalis). Jo kilmės regionai driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų regionų. Pirmiausia jis atkeliavo į Didžiosios Britanijos sodus augalų kolekcionierių neatsargumo dėka. Kontinentinėje Europoje pirmą kartą buvo surastas Vokietijoje 2007 metais. O kaimyninėje Lenkijoje šis gana originalus ir gražus drugys pradėjo kenkti buksmedžiams 2012 metais, pradėdamas savo „veiklą“ nuo jos vakarinės dalies Vroclavo apylinkių. Ir metai po metų plisdamas per pietinę ir centrinę Lenkijos dalį, t. y. kasmet pasistumdamas per Krokuvą, paskui Varšuvą, Lodzę ir galiausiai 2018 m. atkeliavęs ir pastebėtas Vilniaus rajone Lietuvoje. Lietuvos entomologų draugija paskelbė buksmedinį ugniuką šių metų vabzdžiu mūsų šalyje. Ir prašo informuoti jų draugiją pastebėjus šį drugį ar jo vikšrus, nusiunčiant radimvietę ir pageidautina jų fotografijas (kad įsitikinti kad tai būtent ši rūšis – el. paštu bpaulaviciute@yahoo.com).
Kaipgi šis drugys ir jo višrai atrodo ? Pats drugys su sparnais yra 30-45 mm ilgio su ruda galva ir balsvos spalvos kūneliu. Priekiniai sparnai originalaus rašto – balti su tamsiai rudu kraštu ir būdinga balta dėmele. Užpakaliniai sparnai balti su ruda juosta išoriniame pakraštyje. Jaunos lervos žalsvai geltonos. Paaugę vikšrai šviesiai žalios spalvos su juodais dryžiais ir baltais taškeliais, didoka juoda blizgia galva, iki 4 cm ilgio. Jeigu pavasarį rasite susuktų lapų lizdelius, tai lėliukė (arba kokonas) bus nuo 1,5 iki 2 cm ilgio. Jų spalva pagal vystymosi stadiją yra nuo žalios su tamsiomis juostelėmis iki rudos vystymosi pabaigoje. Profesionalių iliustracijų apie šio vabzdžio išvaizdą ir biologiją galite rasti puslapyje: http://www.cydalima-perspectalis.de.
Norint su juo išmintingai sukovoti, pirmiausia svarbu žinotišio naktinio drugio biologiją. Šio drugio kokonai žiemoja iš keleto buksmedžių lapų voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose. Pavasarį, paprastai balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužę, kai vidutinė oro temperatūra viršija +10-12 C išsirita žali vikšrai. Žiemoję vikšrai ar naujai išsiritę pradeda maitintis buksmedžio lapais kai temperatūra pakyla virš +15 C. Gerai užsimaitinę ir išsivystę vikšrai vėl virsta kokonais (sin. lėliukėmis) ir jau gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai vėl pradeda skraidyti ir dėti kiaušinėlius. Esant vidutinei +20 C oro temperatūrai viena generacija nuo kiaušinėlio iki suaugėlio užtrunka vidutiniškai 40 dienų. Savo pietinėse tėvynėse šis ugniukas per metus spėja išvystyti iki 4-5 generacijų. Entomologai teigia, kad vidurio Europos šalyse jis gali suspėti per sezoną turėti 2-3 generacijas. Kadangi šiame periode, pašiltėjus klimatui Lietuvoje, iki rugsėjo mėnesio vyrauja palankios šio vabzdžio vystymuisi temperatūros, tai galime spėti, kad ir pas mus galimos dvi ir net trys šio kenkėjo generacijos. Pagal pastebėjimus labai aktyvūs ir gausūs būna antrosios generacijos vikšrai, aktyviai besimaitinantys liepos mėnesį. Tada ir pastebime staigiai nuplinkančius buksmedžius mūsų sodybų bei parkų želdynuose ir medelynuose. Jų plitimas yra staigiai progresinis, nes viena patelė, priklausomai nuo generacijos, maisto kiekio ir oro temperatūros, padeda nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Pati generacija nuo kiaušinėlio iki vikšro trunka tik kelias savaites. Kadangi rudeninė generacija dėl užsitęsusio tais metais rudens gali būti gana vėlyva, tai būtų tikimybė, kad esant staigiam atšalimui ir ilgesniems šalčiams žiemą dauguma nepilnai išsivysčiusių lėliukių ir ypač lervų gali neperžiemoti. Bet tos mūsų žiemos tokios švelnios patapo, kad tikėtis natūralaus šio kenkėjo apnykimo greitu laiku sunku tikėtis.
Kaip elgtis, norint išvengti buksmedžių sužalojimo ir laiku atlikti jų apsaugą?
Ši ugniukų rūšis kenkia mūsuose kol kas tik paprastiesiems ir smulkialapiams buksmedžiams ir jų veislėms. Tėvynėje jie maitinasi ir ant japoninių bei sparnuotųjų ožekšnių (Eupnymus japonica, E. alatus), vietinių purpurinių bugienių (Ilex purpurea). Stebėkim, ar šis ugniukas bandys mūsų mėgstamus dekoratyvius ožekšnius įtraukti į savo racioną.
Šio drugio lervos turi labai didelį apetitą. Būdamos jaunesnės jos graužia daugiau lapų apatinę dalį, palikdamos viršutinę lapo odelę su išryškėjusiomis lapagyslėmis. Vyresni vikšrai graužia visą lapalakštį, todėl krūmai labai nusilpsta ar net žūna, nes staigiai netenka savo asimiliacinių organų. Svarbu laiku nustatyti kenkėjo buvimo kiekį ir gausumą – t.y. pavasarį kruopščiai apžiūrint augalus ar yra lizdelių su lėliukėm. Aptikus gausesnį jų kiekį būtų verta pabandyti panaudoti parafino aliejaus preparatus, kurie užklijuotų lizdelius ir dalis lėliukių bei žiemojančių lervų dėl to žūtų. Tačiau šio metodo efektyvumą dar reikia patikrinti, nes bandymų duomenų dar nėra. Lėliukių nurinkimas rankiniu būdu irgi kartais padeda žymiai sumažinti pirmos generacijos gausą, jei auginate vieną kitą buksmedį. Ugniuko lervos graužia lapus pasislėpę krūmo vidinėje dalyje. Todėl, net laiku naudojant purškimą insekticidais, sunku apdoroti šių krūmelių vidinę dalį. O esant gausesniam lervų kiekiui buksmedžio lapai „išnyksta“ per keletą dienų. Be to mūsų vabzdžialesiai paukščiai nelesa šių vikšrų, matyt jie blogo ar neįprasto skonio.
Vienas realiausių apsaugos būdų yra laiku ir sistemingai purkšti buksmedžius sisteminiais insekticidais. Netgi galima naudoti jų sulaistymą per lapiją su laistytuvu. Vienas iš vakarų šalių medelynų patikrintų kovos būdų yra pavasarinis gegužės mėnesį, atsižvelgiant į vidutines temperatūras, gausus buksmedžių krūmų nupurškimas acetamiprido (neonikotinoidų insekticidų grupė) veikliąją medžiagą turinčiais preparatais. Purškimą atlikti reikėtų apsiniaukusią dieną, kad tirpalo lašeliai ilgiau išbūtų ant lapelių ir būtų efektyviau pasisavinti. Jie gana patikimai sunaikina žiemojusias ir naujai išsiritusias lervas.
Įvairiose vakarų Europos medelynų praktikoje naudojami insekticidai su deltametrino veikliąja medžiaga (pvz.: Decis, Delmetros) arba su cipermetrinu (pvz.: Cyperkill). Literatūroje minima kad efektyvūs yra ir diflubenzurono preparatai (pvz. Dimilin), kurie geriausiai veikia ką tik išsiritusias ar jaunas lervas, nes jis veikia kaip augimo reguliatorius.
Idealiu atveju būtų panaudoti natūralius biologinius preparatus, pvz. entomopatogenines bakterijas – Bacillus thuringiensis var. kurstaki (Europoje parduodamas kaip Dipel DF). Šis entomopatogenas yra veiksmingas kai jį nuryja ir užsikrečia ugniuko vikšrai, todėl naudotinas tik aktyvaus lervų maitinimosi periodu.
Taip pat gaminamos feromoninės gaudyklės, kurios iškabinamos jų aktyvaus maitinimosi metu – nuo balandžio antros pusės iki spalio mėn. Pats feromoninis preparatas gaudyklėje keičiamas šviežiu paprastai kas 6-8 savaites. Pačių gaudyklių kiekis priklauso nuo situacijos želdynuose ar medelynuose. Profilaktiškai užtenka gaudyklės 150-180 kv m plotui. Intensyvaus kenkėjų paplitimo atveju gali reikėti iki 3 gaudyklių 100 kv m plotui. Iš gamintojų galima paminėti tokius ženklus kaip Buxatrap, Russel IPM, Cydawit ir kt.
Dar vienas iš biologinės kovos variantų yra ugniuko vikšrus puolantys patogeniniai nematodai Steinernema carpocapsae. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad jie gana efektyviai naikina šį ugniuką. Tačiau šio metodo veiksmingumas priklauso nuo palaikomo aukšto oro ir aplinkos drėgmės lygio buksmedžių lajose, pvz. laistymo sistemos pagalba. Šio nematodo preparatus Europoje galima įsigyti dvejais pavadinimais: sodininkams – kaip Nemasys ir profesionaliems augintojams – kaip Capsanem.
Dauguma čia paminėtų pesticidų yra profesionalaus naudojimo, todėl jų įsigijimas ir naudojimas turi būti atliekamas laikantis galiojančių mūsų šalyje įstatymų ir taisyklių. Jie paminėti dėl bendros informacijos, kuria remiantis galima kreiptis į cheminių augalų apsaugos produktus atstovaujančių kompanijų ar institucijų atsakingus specialistus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu į rinką gali būti tiekiami ir naudojami tik Lietuvoje registruoti augalų apsaugos produktai. Tuo užsiima Valstybinė augalininkystės tarnyba.
2021 m. liepos 3-4 dienomis vyko dendrologų kelionė po Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją, susipažinome su dendrologiniais ir kitais gamtos turtais.Aplankėme šias vietas:Šilutės magnolijas, apie jas mums papasakojo ir parodė šių medžių įkūrėjo dukra ponia Eugenija Juraškaitė-Murauskienė.Mūsų kolegės Ritos Tamašauskienės dekoratyvinių augalų ūkį šalia Švėkšnos (Kalkiškės, Vilnučio g.2, Šilutės r., www.dekoaugalai.lt). Švėkšnos dvaro parką ir jame didžiausią Lietuvoje ginkmedį.Vilkėno dvaro parką ir jame yra įspūdingą ąžuolą ‘Fastigiata‘. Priekulės dvaro parko senuosius bukus bei vieną didžiausių Lietuvoje kaukazinį kėnį. „Virblės medelyną“ šalia Priekulės. Kaštainių sodą (Rokų kaime, Priekulės sen.). B. ir V.Majorų sodybą Jurgių kaime ir jame augančią didžiulę šluotelinę hortenziją.Lydos Zeringienės egzotinių augalų sodą šalia Darbėnų. Japonišką sodą Mažučių kaime, po kurį mus vedžiojo šio sodo įkūrėjas ir šeimininkas Šarūnas Kasmauskas. Palangos botanikos parką. Klaipėdos botanikos sodą. Kintų aukščiausiąją didžiąją tują Lietuvoje, senas veimutines pušis bei raudonųjų ąžuolų alėją miške. Ventės rago ornitologinę stotį, kurioje ekskursiją pravedė ornitologas Vytautas Jusys.
Pristatau 2020 m. išleistą mokslo studiją „Svetimų medžių rūšių auginimo galimybės ir apribojimai Lietuvos ir ES šalių miškuose“, autoriai L.Straigytė ir G.Činga. Pastaraisiais metais girdime daug skirtingų nuomonių apie svetimų medžių rūšių auginimo miškuose (ne)reikalingumą. Vieni Lietuvos miškuose norėtų matyti tik vietinę dendroflorą, bijodami galimo svetimų rūšių invazijos pavojaus; kiti dėl ekonominės naudos ir klimato kaitos pasekmių mato naudą svetimų rūšių auginime; dar kiti mėgsta naujoves, atradimus ir jiems įdomus natūralizacijos procesas. Visų šių skirtingų nuomonių žmonių grupių interesai gali rasti vietą miškuose, nepažeidžiant ekonomikos, ekologijos, kūrybiškumo.Reikia tik išsiaiškinti ribas, kurios neturėtų būti pažeistos. Atsižvelgiant į tokią problematiką ir kilo noras parašyti mokslo studiją. Realizuoti šį norą padėjo dalyvavimas tarptautinėje COST veikloje (2015 m.-2019 m.) apie nevietines medžių rūšis ES miškuose, kurioje patirtimi dalinosi ir diskutavo įvairių ES šalių ekspertai miškininkai, biologai, politikai, ekonomistai, ekologai.
Knygoje analizuojama svetimų medžių rūšių auginimo Lietuvos miškuose galimybės, nauda ir apribojimai, remiantis kitų ES šalių patirtimi. Knygos pradžioje remiantis įvairių ES šalių ataskaitomis, apžvelgiama šių šalių miškų situaciją, liečiančią svetimų medžių rūšių paplitimą, ekonominę naudą, invazyvumo pavojus, teisinį reguliavimą, sodinimo galimybes. Tolimesniuose skyriuose pereinama prie Lietuvos miškų analizės: svetimų medžių rūšių paplitimas; kartografavima; natūralizacijos barjerą peržengiančios rūšys; medynų produktyvumas; galima ekonominė nauda. Pabaigoje suformuluotos išvados, kuriomis remiantis būtų apsaugota nuo invazinių rūšių plitimo į nepageidautinas teritorijas, bet tuo pačiu neužkirstas kelias svetimų rūšių sodinimui plantacijose, ūkiniuose miškuose.
Dėl knygos kreipkitės į autorę. Kam užtenka skaitmeninės knygos – žiūrėkite nuorodą:
2021 m. kovo 26 d. vykusiame Lietuvos Dendrologų draugijos virtualiame susirinkime buvo nuspręsta, kad šių metų medis bus JUODOJI PUŠIS.
Kviečiame ne tik draugijos narius, bet ir visus mylinčius medžius parašyti elektroniniu paštu dendrologai@gmail.com apie jūsų pažintį su juodąja pušimi, apie įdomesnius ir senesnius medžius, augančius Lietuvoje (ir ne tik).
Ta proga dalinamės LDD narės Rasos Puzininienės pasakojimu apie juodąją pušį:
„Mano pažintis su Juodąja pušimi prasidėjo nuo labai gražaus pušies kankorėžio.
Trakų rajone, Lentvaryje, visai netoli mūsų namų, Stadiono gatvėje auga kelios pušys, kurios kasmet subrandina kankorėžius. Pamenu, kad buvau prisirinkusi pilną pintinę, nes labai jau gražūs man pasirodė. O prieš daugiau negu penkiolika metų iš tų pačių surinktų kankorėžių išbyrėjusias sėklas pasėjau ir sudygo. Taip Juodoji pušis atkeliavo pas mus į kiemą.
Tačiau svarbus dar ir kitas faktas, kad Juodųjų pušų Lentvaryje yra ir daugiau. Jos sodintos nedidelėmis grupėmis šalia pagrindinės Lentvario Klevų alėjos gatvės. Visos šios pušys yra sulaukusios daugiau negu 120 metų. Sakysite, iš kur žinau? Štai čia prasideda jau kita istorija.
Kai 1898 metais prie naujai atgimusio Lentvario dvaro rūmų kūrėsi parkas, kurio autoriai buvo kraštovaizdžio artchitektai, prancūzai sūnus R. Andre ir tėvas E. F. Andre, visame Lentvario mieste prie besikuriančių naujų vilų taip pat buvo sodinami ir introdukuoti medžiai, tai yra – Juodosios pušys, Europiniai maumedžiai, Melsvosios pocūgės ir kt. Ir šį nuopelną galima priskirti jau pačiam Lentvario dvaro šeimininkui Vladislavui Tiškevičiui, kuris buvo sumanęs šalia geležinkelio įkurti miestą kurortą su puošniomis vilomis vasarotojams. Todėl įvairių rūšių medžiai buvo pasodinti ne tik dvaro parke, bet ir viso miestelio teritorijoje.
O aš Jums noriu parodyti Juodosios pušies rutulinės formos medį. Beje, šią gražuolę pušį matau pro savo namų langą.
Taigi, šios pušies vidutinis skersmuo 1,30 m aukštyje yra 65 cm. , jos aukštis siekia apie 20 m, amžius virš 120 metų.
Juodosios pušies rutulinės formos medis yra pirmoje ir antroje nuotraukose. Palyginimui trečioje nuotraukoje galite matyti tokio pačio amžiaus Juodąją pušį.
O paskutinėje nuotraukoje norėjau Jums parodyti, kaip iš gražaus kankorėžio mažos sėklos išauginau pušis, kurios dabar jau puošia mūsų kiemą“.
Šių metų kovo 26 d. įvyko kasmetinis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas.
Kadangi dėl Covid-19 situacijos gyvai susitikti negalėjome, tad susitikimas pirmą kartą vyko virtualiai internetu.
Buvo aptarti šie klausimai:
1. LDD veiklos pristatymas už 2020 metus ir finansinė ataskaita (pristatė LDD valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas).
2. Narystės reikalai – nario mokestis, nauji nariai.
3. Kvorumo patvirtinimas (dalyvių patikrinimas).
4. Valdybos rinkimai (esant kvorumui), rezultatų patvirtinimas.
5. 2020 m. renginių pristatymas (pristatė Valerija Baronienė).
6. 2021 m. planuojama veikla ir renginiai.
7. Dendrologinė ekspertinė LDD veikla, LDD dendrologo eksperto pažymėjimas.
8. LDD narių pasiūlymai ir pageidavimai.
Buvo nuspręsta liepos mėnesį dvi dienas keliauti po Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos įdomius dendrologinius bei gamtinius objektus (jeigu nesutrukdys covidinė situacija).
Medeinos šventę švęsti rugpjūčio pabaigoje Lakštingalų slėnyje (Tauragės r.) – jeigu nesutrukdys covidinė situacija.
Kaip visuomet organizuoti dendrologų talką rugsėjo pabaigoje arba spalio mėn. Tik dar nenuspręsta kurioje vietoje, tad siūlykite, kur galėtume patalkininkauti.
Nuotraukose – B.Ambrozo fotografuoti Lakštingalų slėnio vaizdai
Priartėjo šventės ir metų gale įprasta prisiminti praeitų metų darbus. Metų darbštuolių nominacijos nusipelnė ši komanda, Eriko Laicono valdų šlaituose talkinusi dygstantiems kadagiams išvysti šviesą.
Ramių ir saugių švenčių visiems dendrologams ir jų namiškiams.
Miškininkas Kęstutis Aukselis atsiuntė labai reto rašto eglės kamieno fotografijas. Nesu tokios niekada mačiusi, dėl to įdomu pasidalinti šiomis fotografijomis plačiau, gal ką nors panašaus esate matę? Kamieno žievė sukamštėjusi, primena kamštinę seno beržo žievę. Lietuvos dendrofloroje eglių su tokiais žievės raštais nėra aprašyta.
