VDU botanikos sodo parkas šiais laikais turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su kasmet vasarą pražystančiu ir lankytojus viliojančiu gelsvažiedžiu tulpmedžiu (Liriodendron tulipifera), senosiomis tikrosiomis metasekvojomis (Metasequoia glyptostroboides). Bet viskas prasidėjo nuo kitų egzotinių augalų, tokių kaip japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum), Crataegus macranthera, Sorbus aria, kai 74 ha teritorijoje, Fredos dvare, anot prof. K. Regelio „netoli Kauno: ten jau yra gražus parkas, daugybė retų medžių, tvenkiniai…, pradėjome auginti egzotinius medžius ir krūmus. Iš senesnių laikų čia jau augo platanas (Platanus), Aesculus luteus, iš Amerikos, keleta Acer rūšių ir t.t. Mes pasodinome spygliuočių kolekciją – Abies, Pinus, Picea, Larix. Volai (kariniai įtvirtinimai) buvo apsodinti (tuometiniai įstatymai netrukdė apsodinti karinių įrenginių, kurie tam labai tiko) Pinus pumila, gautais iš Klaipėdos, čia bandyta daryti alpinariumą“. Deja, šios pušys neišliko. „Ginkgo biloba mes gavome dovanai iš Raudondvario parko, kur šį medį globojo moterys kumetės. Nelengvas darbas buvo tą medį pervežti  ir pasodinti“ – rašo savo atsiminimuose prof. K. Regelis. 1933 m. „Lietuvos Aido“ 128 numeryje randame žinutę apie šio ginkmedžio atsiradimo botanikos sode istoriją. Prof. K. Regeliui paliekant Kauną, dviskiautis ginkmedis buvo 5 metrų aukščio, pasak profesoriaus, vienas didžiausių Šiaurės Europoje, „toliau į Šiaurę Ginkgo medžių nebuvo, didelius medžius aš mačiau tik Vokietijoje ir Šveicarijoje. … Ginkgo medis Kaune buvo retenybė.“ Įdomu, kad  jis pirmą kartą sporifikavo 2020 metais, prof. K. Regelio 130 gimimo metų jubiliejaus proga. Bet lieka intriga, iš kur atsirado antrasis dviskiautis ginkmedis, augantis už rūmų, pirmojo, prieš salą, beveik kopija – aukščiu, kamieno storiu, forma. Gal tai tik spaudos klaida, gal ir sodino du ginkmedžius, o išspausdino, kad vieną, o gal reikėjo nutylėti, kad gavo du. Pasak E. M. Ramanauskaitės, „1926-aisiais sodo kolekcijose buvo 4650 rūšių augalų, o šis skaičius kiekvienais metais augo“. A. Minkevičius prisiminimuose rašo, kad „parkas ir dendrarijus pasipildė daugeliu naujų augalų, atvirame grunte buvo įveista per 6000 aukštesniųjų augalų rūšių“. Kiek dendrologinių objektų rūšių sodas tuo metu turėjo, lieka paslaptyje, nors jis mini, kad „parke įveista 560 medžių ir krūmų“.

Duomenys apie augalus buvo kaupiami specialiose kortelėse, dalis jų yra išlikusios, jose datos su kelių metų paklaida. Peržvelgus jas susidaro nemažas augalų, sodintų trečiajame ketvirtajame dešimtmečiuose, sąrašas. Didžioji dauguma šių medžių vokiškos kilmės – iš Berlyno, Špėto arboretumo, yra ir iš Kaliningrado, Sankt Peterburgo.

Medžių ir krūmų, sodintų botanikos sode 1923-1936 metais, sąrašas remiantis augalų kortelėmis:

Neišlikę ar dalis likusių iki šių dienų*	Augalo vardas	Kilmė
	Abies concolor (Gord. & Glend.) Lindl. Ex Hildebr.	1926, Berlynas
	Acer pseudoplatanus L.	1923-1932, Špėtas
*	Betula papyrifera Marsh.	1923-1933, Špėtas
*	Carpinus betulus L. ‘Fastigiata’	apie1928
	Celastrus scandens L.	1936
	Cercidiphyllum japonicum S. & Z.	1924-1928, Špėtas
	Crataegus macracantha Loudon.	1926-1930, Špėtas
	Elaeagnus angustifolia L.	~1930, Kaunas
*	Fagus sylvatica L.	~1923 / 1930, Špėtas
	Fagus sylvatica  L. ‘Atropunicea’	1923-1932, Kaliningradas
	Ginkgo biloba L.	1933, Raudondvaris
	Gleditsia triacanthos L.	~1923-1936
	Juglans ailantifolia Carr.	1924-1936, Kaliningradas
	Juglans ailantifolia var. ailantifolia (Carr.) Rehd.	1924-1936, Berlynas
	Juglans nigra L.	1924-1928, Berlynas
*	Larix decidua Mill.	1923, 1926, Berlynas
*	Larix decidua Mill.	1930
	Larix kaempferi (Lamb.) Carr.	1926, Berlynas
*	Larix laricina (Du Roi) K. Koch	1926, Berlynas
*	Larix x marschlinsii Coaz.	1926, Berlynas
	Larix x marschlinsii Coaz.	1926
	Larix sibirica Ledeb.	1926, Berlynas
	Larix sibirica Ledeb.	1928, Peterburgas
	Malus baccata (L.) Borkh.	1930
	Morus nigra L.	1930
	Philadelphus inodorus L.	1930, Berlynas
*	Philadelphus microphyllus A. Gray	1939, Kanada
	Picea abies (L.) H. Karst. ‘Ohlendorffii’	1926, Berlynas
	Picea abies (L.) H. Karst. ‘Virgata’	1926, Berlynas
	Picea engelmannii Parry ex Engelm.	1928, Berlynas
*	Picea glauca (Moench) Voss	1928, Berlynas
*?	Picea glauca var. albertiana (S. Br.) Sarg.	1928-1932, Berlynas
*?	Picea glauca (Moench) Voss ‘Coerulea’	1928, Berlynas
	Picea omorica (Pačič.) Purk.	1926-1936, Špėtas
*	Picea pungens Engelm.	1926-1932, Špėtas
*	Pinus banksiana L.	1-26-1932, Špėtas
*	Pinus nigra J. F. Arnold	1926-1932, Špėtas
	Pinus strobus L.	1926-1932, Berlynas
	Pseudotsuga menziesii  (Mirb.) Franco	1923-1926, Berlynas
	Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco var. glauca (Beissn.) Franco	1926, Berlynas
	Robinia pseudoacacia L.	1924-1926-1930, Berlynas
	Sorbus aria (L.) Crantz	1936
	Taxus baccata L. ‘Dovastoniana’	1930, Berlynas
*?	Taxus baccata L. ‘Elegantissima’	1930-1940, Špėtas
	Taxus baccata L. ‘Fastigiata’	1930, Berlynas
	Taxus cuspidata Siebold et Zucc.	1940, Berlynas
	Thuja occidentalis L.	1932, Špėtas
	Thuja occidentalis L.	1932, Berlynas
	Thuja occidentalis L.	1932, Berlynas
	Thuja occidentalis ‘Columna’	1935, LT

Ne kiekvienam augalui pavyko išgyventi žiemas, karo metus, įvairias negandas, pavyzdžiui, Larix laricina telikę 7, Morus alba, Juglans ailantifolia var. ailantifolia likętik keli. Apie kai kuriuos medžius galime spėlioti, kad jie sodinti prie prof. K. Regelio, pavyzdžiui Pinus contorta, augantys ant forto, Cydonia prieš jazminų kolekciją. Čia pagelbsti dr. A. Minkevičiaus sudarytas ir 1936 metais išleistas „VDU botanikos sodo planas“ (spausdino „Raidės“ spaustuvė). Persikelkime į tų metų sodą.

Be parko, plane įvardijamas ir Arboretum (9 numeris plane) bei Natūralių augalų bendruomenės (10). Dendrofloros objektai pasiskirsto 11-47 numeriais pažymėtuose kvartaluose. Kai kurios abejonės neišsisklaidė: ar tikrai saloje augantys europiniai maumedžiai sodinti sodui besikuriant, ar likę nuo dvarininko Jozefo Godlevskio laikų. Dar viena intriga: ar tikrai atsodinti po karo, už japoninio puošmedžio, sodinto 1924-1928 metais, augantys lazdynai ir raugerškis. A. Minkevičius mini čia augusius „Corylus var. atropurpurea ir var. aurea“ bei raugerškį „Berberis vulgaris var. atropurpurea“, nors vėlesnėse duomenų kortelėse rašoma, kad šie lazdynai sodinti 1956 m., o raugerškis 1986 metais. Galima manyti, kad Rhus typhina išliko 13 numeriu pažymėtame plotelyje. VDU botanikos sodo kūrimosi pradžioje pasodinama tujos, kukmedžiai, šeivamedžiai, baltosios akacijos (dabar robinijomis vadiname), jazminai, spirėjos, potentilės (taip tuo metu jas vadina dr. A. Minkevičius), pražysta azalijos ir rododendrai, sodo planelyje pažymėti 15-25 numeriais. Tų laikų rododendrai, deja, neišliko. Nauji augalai praturtino tuometinį botaninį žodyną: naujų kolekcijų vardai padaryti iš jų lotyniškų atitikmenų – Spiraea, Potentilla. Prof. K. Regelis (jis ir botanikos žodyno komisijos narys) savo atsiminimuose rašo, kad augalų celė, dabar ląstelė, dar neturėjo vieno termino.

Dr. Minkevičiaus sudarytas botanikos sodo planas, 1936 m.

Dendrologinės kolekcijos buvo sodinamos ne tik moksliniu, dekoratyviniu požiūriu, bet ir praktiniu. A. Minkevičiaus prisiminimuose profesoriaus 110 metinėms rašo, kad net dviejose vietose buvo aklimatizuojamos ir Carya, Pterocarya, Juglans. Tuo užsiėmė sodo direktorė M. Lukaitienė; vieną žiemą daug medelių apšalo, tačiau keli išliko iki mūsų dienų. Galima susipažinti su tuometiniu „valakiškuoju (dabar vadinamas graikiniu) riešutmedžiu – Juglans regia ir šilkmedžiu – Morus alba (26 kv.), ten pat auga jaunas Fagus sylvatica“. Iki šių dienų nepakeitusi vietos (27 numeris planelyje) raugerškių kolekcija, taip pat šalia esantys Euonymus (čia  ir dabar auga beveik 63 cm skersmens kamienu siauralapis ožekšnis (E. hamiltonianus). A. Minkevičiaus žodžiais tariant, „praktiškai svarbus pažinimui raugerškis (Berberis) ir mahonia (Mahonia)“ (dabar ten auga tik raugerškiai) bei netoli auganti dygioji šunobelė, Rhamnus catharcticus, o jų buvo sodinta ne viena rūšis. Anot dr. A. Minkevičiaus, „pastarasis (tuo metu šio augalo vardas buvo vyriškos giminės – „šunobelis“) 1934 m. uždraustas be leidimo Lietuvoje auginti dėl Puccinia graminis grybo“. Gali būti, kad tai seniausia ir storiausia dygioji šunobelė Lietuvoje, tik dėl „kaimyno“ grybo turinti negerą vardą, ir ji niekam neįdomi kaip dendrologinis dekoratyvinis objektas.

Arboretume (28-44 kvartalai) augalai buvo sugrupuoti šeimomis: Celastraceae, Rosaceae, Hydrangeaceae. Dr. A. Minkevičiaus teigimu, ši sodo dalis kasmet papildoma naujomis rūšimis, grupėmis. Jau tuo metu pavasarį vienas gražiausių kampelių buvoerškėtinių šeima (Crataegus, Pyrus, Malus, Sorbus, Prunus, Amygdalus, Cydonia, Spiraea). Vis dar sodą puošia senoji gražioji Malus niedzwetzkyana, sodinta prof. K. Regeliui vadovaujant. Išlikusios serbentų (ir dabar auga R. aureum, R. alpinum), jazminųkolekcijos, tačiau tikrai neberasime čia aviečių (Rubus). 1936 m. VDU botanikos sodo planelyje rašoma, kad „Oleaceae šeimą reprezentuoja Forsythia, kelios Ligustrum rūšys, nemažas botaniškų ir skiepytų įvairiaspalvių  alyvų rinkinys“; gal net 100 alyvų krūmų išlikę iki šių dienų. Papilionaceae, dabar Fabaceae, šeimą vis dar atstovauja baltažiedė (Robinia pseudoacacia) ir rausvažiedė (R. neomexicana) robinijos, tada vadintos akacijomis, Gleditia triacanthos, karaganos – Caragana frutex (betišnyko C. spinosa ir C. spinosissima), Laburnum alpinum.  Caprifoliaceae šeimoje (plane 44 kvartalas), gyvuojančioje ir dabar, tada pasodinta daugelis Lonicera, Sambucus, Viburnum rūšių, kai kurie augalai išliko. Atsiskyrėlis senas juodasis šeivamedis vis dar žaliuoja, vienišas, apkerpėjęs….

Senoji spygliuočių kolekcija pradžiugina išlikusiais šimtamečiais medžiais, o viskas prasidėjo nuo Taxus baccata, Pinus, Pseudotsuga douglasii var. glauca, Abies concolor, Abies balsamea. Kai kurie spygliuočiai, kaip Juniperus communis ir J. sabina, Picea pungens var. glauca ir var. argentea – jau tik botaninė sodo istorija. Nepamiršta ir augalų bendrijos, viskas buvo daroma studentų labui: čia, 45-47 kvartaluose, „natūralinėmis augalų bendruomenėmis“ išvardijamuose ploteliuose „užveistas lietuviškas eglynas, pušynas iš žemaūgių Pinus montana su pavienių eglių ir maumedžių  egzemplioriais, Fagus sylvatica miškelis su Abies alba priemaiša, pavaizduoti Alpes“. Bukų miškelis gyvuoja ir dabar su vienu ypač ypatingu – suaugusiomis šakomis, suformavusiomis taip vadinamą „skylę“, taip pat šalia eglyno keturi Abies alba, išlikę ir Fagus sylvatica f. purpurea bei prie šilkmedžių augantys bukai. Deja, nebepamatysime Pinus montana pušynėlio, tačiau ir dabar galime pamatyti tuo metu lankytojus dominusį amūrinį kamštenį.

Tik rašytiniuose šaltiniuose teliks parke augę Paulownia imperialis, Pinus flexilis, Abies balsamea (1926, sodinta net 14 medžių), Acer saccharinum (1923-1932, Špėtas) Acer saccharinum ‘Wieri’ (1924, Špėtas) (šie klevai žuvo 2006-2016 m.), Aesculus hippocastanum ‘Pendula’ (1923-1932, Karaliaučius), Aesculus octandra (1928, Berlynas), Betula lenta, Thujopsis dolabrata, Crataegus x berolinensis (1936, Berlynas), Crataegus calpododendron (1926-1930), Crataegus laevigata ‘Rubra Plena’ (1936, prie administracinio sodo pastato), Hydrangea heteromalla (1935), augusi netoli senojo japoninio puošmedžio,  Picea pungens  ‘Koster’, Pinus strobus (ši, pasak dr. A. Minkevičiaus, sodinta saloje), Tilia mongolica, Tilia platyphyllos ‘Laciniata’ (1923-1932, Berlynas, 2 medeliai), Salix fragilis x babylonica, Elaeagnus argentea, Fraxinus excelsior var. pendula ir var. heterophylla, augę netoli ginkmedžio.

Kai kurie prof. K. Regelio laikais sodinti medžiai dar neprieinami ar sunkiau pasiekiami lankytojams, kaip juodieji šilkmedžiai, augantys senajame pomologiniame sode, Larix × marschlinsii miškelyje už fortifikacinių įrenginių, kuris kažkurį laiką priklausė miestui, tik 2011 metais atgautas, Fagus ir Larix, augantysVaistinių ir prieskoninių bei Pomologijos mokslo sektoriuose.

„Aš turėjau galvoje arboretumą praplėsti, bet mano sumanymas paliko tik popieriuje“, taip atsiminimuose rašė prof. K. Regelis, tačiau visi geri sumanymai niekada nelieka užmarštyje…

Vyresn. specialistė J. Šabūnaitė

Literatūra:

1. Regelis K. Atsiminimai apie Lietuvos universitetą. 1972.
2. Minkevičius A. „VDU universiteto botanikos sodo planas. 1936, Kaunas
3. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-57303/straipsnis-2psl/Ispudinga-Kauno-Botanikos-sodo-istorija-kaip-skurdo-salygomis-ji-ikure-i-Lietuva-atviliotas-sveicaras-Konstantinas-Regelis /žiūrėta:2021-01-05/ E.M. Ramanauskaitė
4. Minkevičius A. „Konstantinas Regelis ˗Botanikos sodo Kaune įkūrėjas“. VDU Botanikos sodo raštai. T.X., 2002. p. 9-20
5. Sumedėjusių augalų kortelės // Saugomos VDU Botanikos sode DVDU Botanikos sodo Dendrologijos ir Fitopatologijos mokslo sektoriuje

Daug minčių sukeliantis dr. L. Januškevičiaus straipsnis apie parkų būklę paskatino parašyti ir mane. Žinoma, darbu, susijusiu su parkais, pasigirti negaliu, jei neskaitysime nepilnų 10 mėnesių, kai ėjau Girionių girininkijos girininko pareigas. Į šios girininkijos ribas įėjo ir architekto Antano Tauro suprojektuotas ir 1961 metais pradėtas sodinti apie 125 ha peizažinis Girionių parkas. Į parko zoną įeina ir apie 35 ha Girionių gyvenvietė. Pradėjęs dirbti 1982 metų vasarą, tik šią teritorijos dalį ir dar apie 10 ha arti Miškų instituto radau daugiau ar mažiau tvarkomą. Didesnė dalis su įspūdingu reljefu: giliomis daubomis, upelio slėniu, šaltiniais, Pakalniškių piliakalniu, Kauno marių šlaitais ir atodangomis, ko gero, po parko įkūrimo buvo nemačiusios jokios priežiūros. Daubos ir šlaitai apaugę baltalksniais, drebulėmis, sunkiai praeinamais sausmedžių, karklų, gervuogių brūzgynais, lazdynais. Jokių erdvių su vaizdu į marias ir kitoje jų pusėje stūksančiu Pažaislio vienuolyno ansambliu. Nieko keisto: parkas, kaip ir dabartiniais laikais, traktuotas kaip eilinis girininkijos miškas ir jo priežiūrai jokių lėšų neskirta. Girininkijoje girininkai dažnai keitėsi, dėl sudėtingo reljefo medienos gamyba (ir visi kiti darbai) kėlė daug problemų, o planus vykdyti reikėjo. Taigi, niekas į tą parko dalį nagų nekišo. Pačią Girionių gyvenvietę ir jos želdinius gana kvalifikuotai tvarkė tuometinė Dubravos miškų tyrimo stotis (vėliau Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija), o centrinę parko dalį priešokiais Lietuvos Miškų institutas. Nors institute dirbo ne vienas parkų specifiką išmanęs specialistas, bet darbus organizuodavo ir jiems vadovaudavo tuometinis instituto direktorius. Deja, jo išmanymas nebuvo toks, kaip apie tikrus miškus. Daug jo sprendimų parkui ar bent jo atskiroms dalims buvo netinkami. Štai tarp stadiono ir netoliese iškasto tvenkinio buvo pasodinta tanki mišri spygliuočių grupė: juodosios ir baltosios eglės, smailiaspygliai, sibiriniai ir lygiažvyniai kėniai. Tarp jų savaiminės, o gal netyčia pasodintos kelios paprastosios eglės. Dirvą architektas šiems augalams parinko labai tinkamą: drėgną negilią daubelę, šaltiniuotą molio dirvą. Medynėlį reikėjo gerokai praretinti. Pradėjęs dirbti ten radau tik šio medynėlio kelmus, paliktas paprastąsias egles ir kelis kėnius. Vėliau gerbiamas tuometis instituto darbuotojas, Dendrologų draugijos garbės narys V. Ramanauskas pasakojo, kad niekaip nesugebėjo direktoriaus įtikinti retinant palikti nors po kelias juodąsias, baltąsias egles, o iškirsti paprastąsias (beje, jas visas vėliau šlapioje žemėje išvartė vėjas). Akademiko atsakymas buvo: taigi jos daug lėčiau auga. Kitoje vietoje jo nurodymu iškirsta meksikinė robinija (Robinia neomexicana), kurios kitur Lietuvoje, berods, nebuvo.  Motyvas – pavienis medelis trukdo traktoriui pjauti žolę…

   Kitų metų vasarą, kai mane perkėlė į Dubravos medelyną, perdavinėjau pradėtus kirtimus parke specialiai priimtam meistrui. Pasirodo, žmogus apie parkus neišmanė nieko! Valėme labai vaizdingą daubą  su vaizdu į Pažaislį ir šalia esančią kalvą. Vienu iš stačių kalvos šlaitų iki marių leidosi senas, nenaudojamas keliukas, apsodintas medžių guotais (t.y. į vieną duobę sodinant po 3 – 5 beržus ar liepas). Dalyje šlaito jau buvome iškirtę krūmynus ir savaiminius medžius, išryškindami tuos guotus. Pamatęs juos “meistras” pareiškė tuoj pat iškirsiąs. Mano aiškinimas, kad tai viena parko puošmenų, jam atrodė tiesiog svaičiojimai: “Na kam reikalingi tokie kreivaliemeniai, nei rąsto, nei lentos, tik malkoms”. Laimei, parke kirtimus vykdė vietinis eigulys, dalyvavęs dar jį sodinant ir išmanęs kaip ir ką daryti (kai kada ir mane pamokydavo).  Jis atsisakė klausyti to “meistro” nesąmonių, o šiam atsivežus kirtėjų brigadą iš miško, nuėjo pas Miškų tyrimo stoties vyr. inžinierių. Šis kirtimą sustabdė, o greitai ir pats “meistras” buvo perkeltas kitur. Deja, bet nei iš manęs perėmęs pensijos laukęs, nei vėlesni girininkai rimčiau parko tvarkyti nesiėmė. Kažkiek, bent pažintinius takus, regyklas, nukreipiančias rodykles įrengė Kauno marių regioninio parko administracija.

   Kam apie tai rašau? Priežastys kelios. Kaip ir nurodo dr. L. Januškevičius, dideli trūkumai įstatymuose. Ir dar labai daug priklauso nuo to, kas tą parką administruoja. Ir, be abejo, nuo jį prižiūrinčių asmenų. Kaip pavyzdį gerbiamas Laimis paminėjo Degaičių ir Palangos parkus. Taip. Degaičius, kiek sveikata leidžia,  prižiūri gerb. Adolfas Kišonas, o Palangos parke dirba visas savo darbą išmanančių žmonių kolektyvas. Taigi, darbas atliekamas ne priešokiais, o planingai ir, kas labai svarbu, pastoviai. Gana skeptiškai žiūriu į vienkartinius tvarkymo darbų užsakymus (nors tai vis geriau, nei nieko), ką daro ne viena savivaldybė jai priskirtame parke, skvere ar panašiai. Taip, jei architektas geras, parką sutvarkys, gal net prikels naujam gyvenimui. Bet kas po to ir kokią priežiūrą vykdys? Gal kiek pagenės, šienaus vejas? Beje, apie vejų šienavimą: prieš kokius 30 metų iš Girionių parko  vieno šlaito iškasiau keletą lieknųjų plukių ir perkėliau į Dubravos arboretumą. Žinoma, gamtiniu požiūriu padariau nusikaltimą – išėmiau saugotiną (tada jos , beje, dar nebuvo įrašytos į Raudonąją knygą) augalą iš natūralios augimvietės. Tame šlaite jų buvo nemažas plotas, dabar, deja, sunykęs – prižėlė gausybė krūmų. Arboretume po klevų ir beržų lajomis jos palengva plito, kol mechanizuotos šienapjovės tarp medžių nelindo. Pradėjus ten pjauti rankinėmis motorinėmis žoliapjovėmis plukės per keletą metų išnyko. Tas pats atsitiko ir su arboretumo ąžuolyne pasodintomis miškinėmis lelijomis ir su pamiškėje vešėjusiomis orchidėjomis – rausvosiomis gegūnėmis, net gausia kmynų bendrija. Beje, lelijos išnyko ir nevalytoje ąžuolyno dalyje, kur labai tankiai sužėlė sedulos ir sausmedžiai. Tai rodo, kad tiek šienavimą, tiek krūmynų valymą reikia atlikti išmanančiam žmogui. Laikinam, tam kartui samdytam, visko neparodysi, be to, jam terūpės kuo greičiau viską atlikti, pageidautina nesukant galvos, ką ir kur palikti.

   Taigi, be įstatymų, labai svarbu, kam parkas priklauso. Lietuvos valdžia, panašu, kad ir didžioji visuomenės dalis, jų vertės nesupranta.  Yra savivaldybės rūpestingai, gerai prižiūrinčios joms priskirtus želdinius, kitos apsiriboja žolės šienavimu, dar kitos trinkelėmis „puošia“ – pagal savo supratimą. Retas parkas turi atsakingą jį prižiūrintį SPECIALISTĄ. Gerai dar, jei yra koks vietinis prižiūrėtojas, paremontuojantis suolą, pašluojantis takus. Na, žolę išpjauti tai dažna savivaldybė pasirūpina. O seni medžiai daugumai atrodo lyg didžiausi priešai – kiekviena proga juos stengiamasi iškirsti. Vis prisimenu  Čekijoje Pruhonicės pilies parke prie pat tako augantį seną, sutręšusį, drevėtą kladrastį. Prie jo buvo įkasti trys stulpai, tarp jų išvedžiotos vielos ir pririšta kiekviena, kad ir vos besilaikanti, bet dar gyva šakelė. Šalia augo ir jaunas kladrastis, bet parko darbuotojai jautė pareigą saugoti ir tą, senąjį. Kada toks požiūris atsiras pas mus? Mūsų „specialistai“, teisindami pavojumi žmonėms, jį jau seniai būtų nupjovę. Žinoma, nupjovei – ir problemos nėra. O priežiūra kainuoja. Kainuoja ir nauji želdiniai, tik, matyt, į kitokią sąmatos eilutę pinigai įtraukiami. Va čia yra viena didžiausių problemų – finansavimas. Su privačiais parkais lyg ir viskas aišku – savininkas jais kiek gali rūpinasi. O priklausantys žinyboms?

   Dubravos arboretumas turėtų būti priskiriamas botanikos sodų kategorijai (o ir yra Lietuvos universitetų botanikos sodų asociacijos – LUBSA – narys). Deja… Priklauso jis Valstybinių miškų urėdijai. Dabar, kai vietoj buvusių 42 urėdijų įkurta viena su keletu padalinių, man iš šono žiūrint atrodo, kad jos didžiausias tikslas – pelnas. Kirtimai suintensyvėjo keleriopai. Tiesa, iškirsti plotai atsodinami, čia nieko neprikiši. Medynus atkurti rūpinamasi, nors jų priežiūra suprastėjusi. Bet arboretumas Urėdijai – kaip šuniui penkta koja – paliktas likimo valiai. Jau vien faktas, kad arboretumas neturi savos administracijos, savų darbininkų.  Vadinamas arboretumo specialistas (toks etato pavadinimas) faktiškai yra Dubravos medelyno meistras, pavaldus medelyno viršininkui. Šis, žinoma, pirmiausia rūpinasi sodinukais, daigais, sėklomis… Medelyne darbuotojų nedaug, tad pavasario ir rudens darbymečiu arboretumui – jokių darbininkų. O ir pati specialistė siunčiama prie sodmenų, išdavimo, apskaitos ir t.t. Gi tas pats laikas aukso vertės ir arboretume. Pavėluoti darbai dažnai naudos neduoda. Dabar dar nuo 2022 metų rudens bene geriausiai augalus pažįstanti specialistė perkelta į Raudondvario medelyną, o Dubravos arboretumas paliktas išvis be vadovo. Jokia tiriamoji veikla nevykdoma. Gaila, bet didesnioji arboretumo dalis virsta vietinių žmonių šunų pavedžiojimo, neretai ir palaidų pabėgiojimo „parkeliu“. Medelynas jo tvarkyti nepajėgus. O tvarkyti labai reikia. Kuriant arboretumą klaidų pridaryta nemaža. Sodinant augalus visai neatsižvelgta į čia labai įvairuojantį dirvožemį, augalų ekologinius poreikius, drėgmę, pH. Viskam tam pataisyti reikia sutelkti reikiamą techniką, specialistų ir darbininkų komandą, turėti savo atskirą biudžetą. Darbo užtektų, ypač į komplektą įtraukiant ir Girionių parką. Ar kada to sulauksime? Kol kas belieka tik su sveiku pavydu žvalgytis į Lenkijos miškų žinybai priklausančius 6 arboretumus.

Rimvydas Kareiva