Kviečiame keliauti su draugija po Šiaulių krašto dendrologines bei kitas gamtines įdomybes gegužės 20-21 dienomis.
Numatoma aplankyti:
Daniliškio dvaro liepų alėją (Panevėžio r.).
Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą ir apžvalgos bokštą (bus ekskursija po lankytojų centrą bei pojūčių taką).
Šiaulių botanikos sodą (kaip tik tądien vyks Augalų Žavadienio šventė).
Pasivaikščioti aplink Rėkyvos ežerą ir durpyną (ekskursija su gidu).
Kurtuvėnų regioninį parką (vaikščiosime su gidu po gamtą).
Nakvynė sodyboje „Ąžuolų slėnis“ (su pirtimi ir kubilu).
Kuršėnus ir dvaro parką.
Žagarės dvaro parką (ekskursija su gidu).
Pakruojo dvarą ir pavasarinį gėlių festivalį.
Kelionės kaina 110 eurų.
Į kainą įskaičiuotas autobusas su vairuotoju, lankymo bilietai ir ekskursijos, nakvynė sodyboje (po 4-5 žmones kambaryje, su visais patogumais).
Už papildomą mokestį siūloma:
Vakarienė Kurtuvėnų smuklėje „Kryžkelė“. Valgytume šio krašto kulinarinį paveldą karštą kumpį, marinuotą aluje ir meduje. Žmogui 22 eurai (į kainą dar įeina gira ir alus, vegetarams būtų kastinys su bulvėmis, vaišes pristatytų su pasakojimu apie to krašto valgius).
Š. m. kovo 31 d. Lietuvos dendrologų draugijos nariai ir kiti gamtai neabejingi mūsų bičiuliai susirinko VDU Kauno botanikos sode. Kęstutis Obelevičius surengė labai įdomią ir informatyvią ekskursiją, kurios metu sužinojome ne tik oficialiai skelbiamų, bet ir gana netikėtų šio sodo istorijos faktų. O gerai tvarkomos sumedėjusių augalų ekspozicijos, neblogai peržiemoję šiltesnio klimato šalių augalai, želdinimas gegužliniais bei kitos botaninės įdomybės, jei ne planuojamas susirinkimas, tikriausiai būtų sulaikę mus iki vėlaus vakaro.
Kasmetiniame visuotiniame susirinkime dalyvavo daugiau kaip pusė iš sąrašuose esančių Draugijos narių, taigi susirinkime priimti sprendimai yra teisėti. LDD Valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas informavo apie praėjusių metų veiklą (susirinkimai, renginiai, pažintinės kelionės, videomedžiagos kaupimas, valdybos posėdžiai). Pateikta finansinė ataskaita: didžioji dalis LDD lėšų išleista internetinio puslapio atnaujinimui ir palaikymui, mokesčiams Registrų centrui, atlyginimui dokumentus tvarkančiai finansų įmonei, renginiams, šventėms, talkų, ekskursijų ir švenčių metu dovanojamiems augalams ir leidiniams.
Loreta Semaškienė supažindino su pagrindiniais atnaujinamų LDD įstatų punktais. Draugijos tikslai, veikla ir struktūra iš esmės nesikeičia; svarbiausias pasikeitimas – įgaliojimas Valdybos pirmininkui atstovauti Draugijai ir veikti jos vardu (iki šiol tą galėjo daryti tik visa Valdyba kartu).
Edita Medeina ir A. Rutkauskas pristatė šiemet planuojamas išvykas. Gegužės 20-21 dienomis planuojama Editos vadovaujama pažintinė kelionė po Šiaulių krašto gamtinius objektus (draugijos nariai jau gali registruotis). Vasarą, preliminariai liepos 6-16 dienomis, numatyta mūsų narės Danielės Šležienės organizuojama pažintinė kelionė po Prancūziją. Tradicinė Medeinos šventė rugpjūčio 19-20 dienomis vyks Biržų rajone. Rudeninės talkos vieta dar nenumatyta, laukiame pasiūlymų!
Valdybos pirmininko A. Rutkausko pastangomis kuriami trumpi filmukai apie Draugijos renginius, labiausiai nusipelniusius narius ir jų veiklą: apie Stasį Juknevičių bei apie Kęstučio Skamarako parką jau galima pamatyti, apie Mindaugą Navasaitį ir LŽŪA arboretumą baigiamas montuoti. Šiemet planuojama paruošti videomedžiagą apie Garbės narius Laimį Januškevičių, Aldoną Vitkevičienę, Stasį Karaziją. Labai kviečiami ir laukiami mūsų nariai, norintys ir galintys prisidėti savo idėjomis ir/ar darbu.
Valerija Baronienė priminė stojimo į LDD ir išstojimo arba pašalinimo iš jos sąlygas, mokesčių mokėjimo tvarką ir kitus formalumus. Prie mūsų Draugijos veiklos jau ne kaip bičiuliai, o kaip tikrieji nariai panoro prisijungti šeši daugiau ar mažiau patyrę gamtininkai. Sveikiname savo naujuosius narius Liną Čiutaitę, Eleną Daubarienę, Sonatą Kazlauskaitę, Kęstutį Kluonį, Jolitą Margevičienę, Povilą Sruoginį! Primename, kad norintys tapti LDD nariais bet kada gali užpildyti prašymą (pavyzdys yra mūsų puslapyje, skiltyje „Nariai“, apačioje: https://dendrologai.lt/?page_id=732, kurį svarsto ir sprendimą priima Valdyba artimiausiame savo posėdyje.
Botanikos sodo žolelių arbata ir suneštiniais užkandžiais baigėme pirmąjį, bet ne paskutinį šiais metais dendrologų ir jų bičiulių susitikimą. Linkime turiningų, darbingų, derlingų metų!
Kaštainių (Castanea) gentyje yra 13 rūšių. Jos aptinkamos Šiaurės Amerikoje (auga 7 rūšys), Pietų, Pietryčių ir Rytų Europoje (1-a rūšis), Centrinėje ir Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja – auga 5-ios rūšys). Kaštainiai priklauso bukinių (Fagaceae) šeimai ir yra artimi bukų, ąžuolų giminaičiai. Apibendrinant galima sakyti, kad pasaulyje yra keturios pagrindinės kaštainių rūšys: amerikinis (C. dentata), kininis (C. mollissima), japoninis (C. crenata) ir valgomasis (C. sativa). Iš šių rūšių yra išvesta daugybė veislių ir hibridų. Valgomasis kaštainis (Castanea sativa) yra vienintelė vietinė šios genties (Castanea) rūšis Europoje. Jis yra neabejotinai vienas iš naudingiausių medžių žmonijai, kuris teikia vertingą medieną, maitina ir gydo. Tai vidutinio stambumo lapuotis, užaugantis iki 30-35 m. Vidutiniškai gyvena 500-600 m. Pavieniais atvejais – iki 1000 metų ir daugiau. Europoje dar aptinkami egzemplioriai augantys nuo XII amžiaus, kurių kamieno skersmuo siekia 4-5 metrus. Seniausias egzempliorius auga Sicilijoje (Italija). Manoma, kad jo amžius – virš 2000 metų. Pagrindinis paplitimo arealas apima Viduržemio jūros regioną. Didžiausi savaiminiai valgomųjų kaštainių miškai yra Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (Apeninų ir Pirėnų pusiasaliai). Kadangi ši rūšis žmonių eksploatuojama nuo labai senų laikų (2000-4000 m,. pr. Kr.), todėl sunku atsekti jos tikrąjį natūralų paplitimo arealą. Rūšis taip pat aptinkama Šiaurės Afrikoje (Marokas), Šiaurės Vakarų Europoje (Anglija, Belgija), Pietvakarių Azijoje (Turkija), Balkanų pusiasalio šalyse, Graikijoje, Rytų Europoje (Kaukazo, Kaspijos ir Juodosios jūrų regionuose).
Lietuvoje pirmieji valgomieji kaštainiai pasodinti apie 1950 m. Kauno botanikos sode. Privačiose kolekcijose dažniau pradėti sodinti apie 1980 m. Tačiau ir šiais laikais jis mūsuose yra dar labai retas. Miškininko dendrologo S. Šimulio dėka rūšis sėkmingai introdukuota Klaipėdos rajone. 1980 m. jo pasodinti trys medeliai jau dideli ir kasmet gausiai dera. Sėklų kilmė- Astrachanė (Kaspijos jūros regionas). Šiuo metu medžiai jau yra 7, 12 ir 15 m aukščio, o jų kamienų skersmenys 21,39,48 cm. (1 m aukštyje).
Mūsų pajūryje kaštainiai sulapoja gegužės gale. Ši savybė labai gera, nes dažniausiai jau būna praėjusios pavasarinės šalnos. Lapai pilnai užauga iki birželio pabaigos. Rūšis priskiriama 5-7 klimato atsparumo zonai (pagal USDA metodiką). Žydi liepos pradžioje kartu su mažalape liepa. Augalas vienanamis (turi vyriškus ir moteriškus žiedus). Vyriški žiedai – baltos, blyškiai gelsvos 10-20 cm ilgio šluotelės (žirginėliai). Žydintis medis atrodo labai puošniai, bet skleidžia savotišką aromatą. Smulkūs moteriški žiedai telkiasi vyriškų žirginėlių apatinėje dalyje. Žieduose gausu žiedadulkių ir nektaro. Augalai yra kryžmadulkiai, todėl gausiai dera kai šalia auga dar bent vienas žydintis medis. Spalio 1-ą savaitę subrandina labai dygliuotus vaisius („ežiukus“), kurių viduje būna 1-3 kaštoninės spalvos sėklos (vidutinis svoris 9-10 gr.). Saldžius riešutus labai mėgsta kėkštai ir pelės. Sėjinukai mūsų sąlygomis derėti pradeda anksti, apie 7-10 m., todėl geriausia juos dauginti sėklomis. Dauginti skiepijimo būdu verta tik žemaūges vaisines formas, kurios skiepijamos pavasarį į valgomųjų kaštainių sodinukus. Medžiai gerai auga lengvose, rūgščiose smėlio, priesmėlio ir priemolio dirvose. Panašu, kad jiems tinka visi rūgštūs ir gerai nusausinti dirvožemiai. Formuoja gilią liemeninę šaknį ir puikiai atlaiko vasaros sausras. Jiems patinka karštos vasaros. Kaštainis, priešingai nei graikinis riešutmedis, nemėgsta šarminių dirvožemių. Ant kalkakmenių ir karbonatinguose dirvožemiuose jie auga, bet nežydi. Prieš sodinant patartina pasitikrinti dirvožemio rūgštingumą. Tai ypatingas medis mūsų parkams ir sodams.
MEDIENA. Kieta, gražios tekstūros ir prilygsta ąžuolo medienai. Dėl atsparumo puviniui labai tinka lauko baldams, lauko dailylentėms, tvoroms gaminti. Kaštainio mediena – skali ir tinkama stulpams, grebėstams. Nuo senų laikų naudojama statyboje ir baldams gaminti. Medienoje gausu taninų (rauginių medžiagų).
MAISTAS. Riešutai yra labai maistingi ir saldūs. Jų sudėtyje krakmolas sudaro 38- 80 % , riebalai tik apie 1%, baltymai (didelės biologinės vertės) – iki 5 %. Vaisiuose yra vitaminų E, C, B1, B2, B3, pantoteno rūgšties, piridoksino ir folio rūgšties. Jie taip pat yra mineralų tokių kaip Ca, P, K,Mg, S, Fe, Cu, Zn ir Mn šaltinis. Nuo seniausių laikų kaštainių riešutai buvo džiovinami ir malami miltai, kurie plačiai naudojami maisto pramonėje. Kaštainių miltuose yra aukštos kokybės baltymų su nepakeičiamomis aminorūgštimis (4-7 g/100 g), daug cukrų (20-30 g/100 g), krakmolo (50-60 g/100 g), maistinių skaidulų (4-10 g/100 g) ir nesočiųjų riebalų (2-4 g/ 100 g). Kaštainio miltai yra geras fenolio junginių, mineralų ir vitaminų šaltinis. Pasaulio rinkoje didžiausia kaštainių riešutų tiekėja yra Kinija. Po jos seka Bolivija, Turkija, Korėja ir Italija. Italija yra didžiausia augintoja ir tiekėja Europoje.
Italai iš kaštainių miltų kepa saldžius blynus, o vaisius naudoja makaronų patiekaluose, įdaruose, mėsos troškiniuose, desertuose. Kaštainius galima valgyti žalius, bet paprastai Europoje jie skrudinami ant ugnies arba kitaip kepami. Valgomi vieni kaip užkandis arba su pasūdyto sviesto griežinėliu (Prancūzija). Konservuoti kaštainiai sirupe – populiarus prancūziškas delikatesas vadinamas „Marrons glaces“. Japonijoje kaštainius verda su druska kaip mes bulves. Ypač vertinamas kaštainių medus dėl unikalaus skonio. Iš lapų galima pasigaminti skanią ir sveikatai naudingą arbatą.
VAISTAI.Valgomasis kaštainis (lot. Castanea sativa), toliauCS, dėl savo ekonominės svarbos yra pripažintas vienu svarbiausių medžių pasaulyje. Be valgomų saldžių vaisių, visos valgomojo kaštainio dalys buvo tirtos ir turi vaistinių savybių. Kaštainių „šalutiniai“ produktai (lapai, žievė, vaisių goželės) yra polifenolių – stiprių antioksidantų šaltinis.
Nuo seno liaudies medicinoje gydymui buvo naudojamas valgomojo kaštainio lapų nuoviras (ištrauka) gydant:
įvairias kvėpavimo takų ligas, tokias kaip astma, kosulys, peršalimas, bronchų ligos;
reumato gydymui;
viduriavimui stabdyti;
taip pat turi raminamąjį poveikį, todėl tinka gerti bet kuriuo paros laiku.
Atlikta (ir vis dar atliekama) daug mokslinių tyrimų apie veikliąsias medžiagas bei jų poveikį žmogaus organizmui. Gydymui naudojami kaštainių lapai, žievė, sėklų goželės-dėžutės, žiedai ir pumpurai, vandeninės ištraukos bei tinktūros. Visos dalys turi biologiškai aktyvių junginių ir savybių:
Citoprotektoriai (antinavikinis poveikis, žievė). Buvo atlikti tyrimai su prostatos vėžiu, gimdos kaklelio, skrandžio, storosios žarnos, krūties ir kepenų vėžiu sergančiais. Pastebėta, kad buvo slopinamas skirtingų vėžio ląstelių gyvybingumas. Tirtas kaštainių žievės ekstrakto poveikis leukemijos ląstelėms. Rezultatai rodė, kad žievės ekstraktas gali sukelti ląstelių apoptozę (patvirtintas specifnis vėžio ląstelių mirties mechanizmas). Žievės ekstraktas gali būti naudojamas kaip alternatyva arba kartu su chemoterapiniais vaistais visų tipų vėžio pakenktų organų ir sistemų gydymui.
Antibakterinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė), kurio tyrimas atskleidė slopinimą prieš septynias bakterijų padermes. Jautriausios bakterijos buvo Enterobacter aerogenes ir Staphylococcus aureus (auksinis stafilokokas), Proteus vulgaris (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo sukelti ligą laipsnis), Pseudomonas aeruginosa ir Enterobacter cloacae. Blokavo Proteus vulgaris bakterijų patogeninį aktyvumą ir virulentiškumą (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo laipsnis sukelti ligą).
Antivirusinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
Priešuždegiminis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė).
Neuroprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda apsaugoti nervų ląsteles nuo žalos ar mirties. Sustabdo ir riboja smegenų audinio žalą, atsirandančią dėl ūminės išemijos. Gali padėti atstatyti atmintį po Covid-19 viruso pakenkimo.
Kardioprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda atnaujinti ir reguliuoti deguonies aprūpinimą miokarde. Vartojama siekiant užkirsti kelią širdies raumenų sustorėjimui.
Antioksidantai (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė, pumpurai) mažina laisvųjų radikalų susidarymo riziką ir padeda organizmo antioksidacinei sistemai neutralizuodami jau susidariusius laisvuosius radikalus ir atitaisydami jų sukeltus pažeidimus. Juose yra taninų (didelės molekulinės masės polifenoliniai junginiai), įskaitant kastalagino, veskalagino ir fenolinių junginių (suriša laisvuosius radikalus bei aktyvina antioksidacinių fermentų sintezę, tokiu būdu apsaugodami nuo lipidų sukelto oksidacinio poveikio (pvz. DNR pažeidimo), šaltinis.
Antispazminis poveikis (lapai, pumpurai).
Hipolipideminis poveikis (lapai) naudojami padidėjusio cholesterolio mažinimui.
Hipoglikeminis poveikis (lapai) sergantiems cukriniu diabetu, reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.
Fungicidinis poveikis (žiedai, lapai) turi polifenolių, kurie stipriai paveikė Candida rūšis. Žiedų ekstraktas atskleidė fungicidinį Candida glabrata poveikį. Žiedų ir lapų nuovirai naudojami esant spuogams, uždegiminei odos būklei.
Sėklų goželės taip pat turėjo hidratacijos savybę ir apsaugą nuo kolageno skilimo keratinocituose (odos ląstelės, sudarančios apie 90 % epidermio, pagrindinė keratinocitų funkcija – sudaryti barjerą tarp organizmo ir aplinkos). Visi rezultatai rodo, kad valgomojo kaštainio sėklų goželės ekstraktai ir juose esančios veikliosios medžiagos gali būti panaudojami kosmetikoje, skirtoje odos apsaugai.
Turi fotoprotektoriaus savybę (lapai), kuri apsaugo nuo saulės spindulių daromos žalos. Stimuliuoja kolageno sintezę, gamybą ir reguliavimą.
Palaiko veninę ir limfinę cirkuliaciją (pumpurai), padeda esant įvairioms problemoms: išsiplėtusioms venoms, hemorojui, dubens venų varikozė, limfodema, limfos sąstovio atvejais, gerina sunkiai gyjančių žaizdų gijimą, limfinės kilmės edemai, bendro silpnumo atvejais. Didina veninę cirkuliaciją ir malšina spazmus. Tinka spazminiam kosuliui malšinti derinat kartu su kitomis vaistažolėmis.
Paruošė: Loreta Poškienė ir Artūras Poškus
Šaltiniai:
David More, John White Trees of Britain and Northeern Europe. London, 2003.
1. Dėl visuotinio susirinkimo. Nuspręsta: visuotinis susirinkimas vyks kovo 31 d. 15.00 val. VDU Kauno botanikos sode (Ž.E.Žilibero g.6, Kaunas). Kviečiame visi LDD nariai bei visi norintys. Po susirinkimo suneštinės vaišės bei ekskursija po sodą.
2. Dėl kelionių. Nuspręsta: gegužės 20-21 d. po Šiaulių kraštą (Šiaulių botanikos sodas, Žagarės ir Pakruojo dvaro parkai, Krekenavos regioninis parkas bei kt.). Organizuoja Edita Medeina.
Liepos 6-16 d. po provansiškąją Prancūziją. Organizuoja Danielė.
2023 rugpjūčio 19-20 d. Medeinos šventė – Biržų rajone. Organizuoja Edita Medeina.
3. Dėl LDD valdybos rašto VDU ŽŪA’ai dėl arboretumo skulptūrų statymo planų ir jų etiką. Nuspręsta: Valerija Baronienė paruošia rašto ruošinį.
4. Dėl filmų apie LDD garbės narius. Nuspręsta: 2023 m. filmus kurti apie A.Vitkevičienę, L.Januškevičių, S.Karaziją.
5. Dėl ES projektų rengimo ir finansavimo veiklos vykdymo. Nuspręsta: jei atsirastų savanoriai dokumentacijos ruošimui, bendradarbiaujant su VDU bei Girionių kolegija.
6. Dėl talkos 2023 spalį. Nuspręsta: ieškoti variantų kur talka galėtų vykti.
Bijūno (Paeonia) genties pavadinimą K. Linėjus 1753 metais įrašė į savo monografiją Species Plantarum. Vardą parinko pagal senovės graikų legendą. Esą dieviškasis gydytojas Paianas (graikai taria – Peonas) šituo augalu išgydė Heraklio sužeistą dievą Plutoną ir dar kelis dievus. Gentis priklauso bijūninių (Paeoniaceae) šeimai, įformintai 1830 metais F. Rudolfo (Friedrich K. L. Rudolph), ir yra vienintelė šios šeimos gentis.
Šiuolaikiniuose botaniniuose kataloguose įrašytos 32 – 40 (dažniausiai 35) bijūnų rūšys. Gentis skirstoma į tris sekcijas: Moutan, Onaepia ir Paeonia. Moutan sekcijai priklauso visi sumedėję (krūminiai ir puskrūmiai, visi jie auga Kinijoje), Onaepia – abi Šiaurės Amerikos (JAV ir Meksikoje) vakarinėje dalyje augančios žolinės rūšys, Paeonia – visos likusios žolinės, augančios nuo Atlaso kalnų Šiaurės Afrikoje (Alžyre ir Maroke), Europoje ir Azijoje. Dauguma bijūnų rūšių yra kalnų augalai, savaime augantys subtropinės ar vidutinio klimato pietinės srities zonų kalnų miškuose ar alpinėse pievose. Eurazijos žemumose sutinkamos vos 3 – 4 rūšys.
Kinų botanikai į Moutan sekciją įrašė 8 rūšis: P. cathayana, P. decomposita, P. delavayi, P.jishanensis, P. ludlowii, P.ostii, P.giui, P. rockii. Kaip matome, P. suffruticosa čia nėra. Kodėl? Nes išaiškinta, kad tai hibridas, tad dabar tarptautinį pavadinimą (sakome – lotynišką, bet tai ne visai tiesa: Paeonia yra kiek sulotynintas graikiškas pavadinimas) rašome Paeonia x suffruticosa.
Paeonia x suffruticosaPaeonia x suffruticosa
Sumedėję bijūnai skirstomi į du pošeimius: ssp. delavayanae, kuriam priklauso P. delavayi ir P. ludlowii, ir ssp. vaginatae, kuriam priklauso likusios 6 rūšys. Tiesa, čekų botanikai Hajda ir Vadickas (Hajda, Vaddick 2004) kinų rūšimis vadinamus P. jishanensis, P. giui ir P. rocki laiko porūšiais. Hajda net sudaręs visai kitokią genties lentelę, bet naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad kinai teisesni.
O kaip yra su pas mus auginamais krūminiais bijūnais? Esmė ta, kad laukinio jų protėvio nerasta. Krūminiai bijūnai Kinijoje kaip dekoratyviniai auginti jau nuo Cinų dinastijos laikų, t. y. 200 metų prieš mūsų erą. Kai juos pamatė europiečiai, Kinijoje jau auginta apie 1000 jų kultivarų. Į Europą jie pateko tik aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Anglams jie taip patiko, kad 1834 metais Robertas Fortūnas išvyko į Kiniją specialiai jų parvežti. Taigi, P. suffruticosa aprašytas remiantis iš Kinijos parvežtais egzemplioriais. Tik 1996 metais dviems kinų botanikams Hong Deyan ir Pan Kaiyu kilo mintis surasti jų laukinį protėvį. Nustatę galimą jų kilmės teritoriją – Pietvakarių Kiniją – botanikai kibo į paieškas. Paaiškėjo liūdna tiesa: bijūnų būklė ten tragiška. Bent kiek tinkamesnės žemdirbystei žemės eksploatuojamos, o laukinėse teritorijose dėl perteklinio naudojimo (liaudies medicinoje vartojamos vos ne visos augalo dalys) jie išnaikinti. Po beveik du metus trukusių paieškų botanikai surado vos du augalus: vieną Henano provincijoje ant stačios uolos sienos, kitą Hubei provincijoje stačiame kalno šlaite tarp kitų krūmų. Jais remdamiesi aprašė P. suffruticosa. Po 20 metų, kai ištobulėjo genetiniai augalų tyrimai, šie botanikai nusprendė patikslinti tikrąją krūminio bijūno kilmę. Mat darželiuose augę pasirodė esą bent penkių rūšių hibridai. Henano provincijoje jie rado tą patį ant uolos augantį krūmą. Jo genetiniai tyrimai parodė, kad tai visiškai kita rūšis – P. ostii. Po ilgų ieškojimų Hubei provincijoje aptiko kitą augalą, tik suabejojo, ar tai tas pats, prieš 20 metų augęs. Šio genetiniai tyrimai nustebino. Pasirodė, kad tai iš hibridinio augalo sėklos išsigryninęs į vieną tėvinių rūšių bijūnas. Pagal Mendelio dėsnius žinome, kad iš hibridinių augalų sėklų išaugę dalis augalų paveldi tik vienos kurios tėvinės rūšies savybes. Štai toks augalas čia ir buvo surastas. Jo genų konfigūracija neatitiko jokių kitų žinomų bijūnų, tad kinai jį pavadino Paeonia cathayana. Taigi, kurį laiką gamtoje žinomas vos vienas šios rūšies egzempliorius. Jis ir laikomas vienu iš P. x suffruticosa tėvinių rūšių. Tiesa, kataloguose rašoma, kad P. cathayana auga Hubei ir Henano provincijose, taigi, jų turi būti ne vienas. Tik ar arealo vieta nenurašoma iš senesnių, jau paneigtų duomenų?
Paeonia rockiiPaeonia rockii
O mums belieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje krūminiai bijūnai auga, žydi ir dera visai neblogai. Dar prieš 30 – 35 metus jie labai stipriai apšaldavo, išgyvendavo tik po sniegu ar stipriai dengiami. Beje, pirmą žydintį pamačiau profesoriaus T. Ivanausko Obelynėje dar būdamas studentu. Krūmas būdavo dengiamas eglišakėmis ir dar papildomai apklojamas. Dabar savo auginamų nedengiu. Auginu du: vieną panašų į P. rockii, baltais su plačiu violetiniu žiedlapių pagrindu žiedais (P. ostii violetinis žiedlapių pagrindas siauras), kitą purpuriškai raudonais žiedais. Pas mane jiems jau darosi per tamsu, nes auga po Magnolia ‘Galaxy‘ laja, o iš pietų saulę užstoja ir Magnolia ‘Genie‘. Bet kol kas krūmai žydi ir dera. Tinkamiausia bijūnams vieta yra saulėta ar nedidelis pavėsis, dirva gerai drenuota, laidus derlingas priemolis ar priesmėlis, pH 6 – 8. Esant didesnei oro drėgmei (jokiu būdu ne dirvos) – prie baseinų, fontanų, krūmai atrodo vešlesni. Žydi gegužę arba birželį, gana trumpai, apie 6 – 12 dienų. Beje, kad augalas žydėtų, jam reikalingas šaltis. Sausio – vasario mėnesiais, atrodo, augalo ramybės periodu pumpuruose formuojasi žiedo sudėtinės dalys. Sėklos sunoksta rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjį. Sunokusios dėžutės greit prasiveria. Išdžiūvusios sėklos dygsta sunkiai, net į trečius – ketvirtus metus.
Paeonia delavayiPaeonia tenuifolia
Bijūnai dauginami sėklomis, atlankomis, krūmo dalijimu, skiepijimu. Man padauginti nei vasarinėmis, nei sumedėjusiomis gyvašakėmis nepavyko. Tiesa, tada neturėjau jokių stimuliatorių. Skiepyti galima į žolinių bijūnų šaknies kaklelį. Prigijusius skiepus reikia sodinti giliai, kad skiepo vieta atsidurtų 10 – 15 cm gylyje. Kitaip žels daug poskiepio atžalų. Dalis skiepinusių pasakojo, kad skiepyti bijūnai neilgaamžiai, išgyvena apie 15 – 20 metų. Gal netinkamai pasodino? Mano skiepytas prieš daugiau nei 30 metų auga kuo puikiausiai, išleido savas šaknis, kurios pakeitė žolines (buvusio poskiepio). Tręšti bijūnus galima kaulų miltais, ragų drožlėmis, pelenais (šiais saikingai). Į mineralines trąšas dažnai reaguoja neigiamai: lapai gelsta, augimas lėtėja. Nuo vasaros vidurio, t.y. liepos pabaigos, geriau visai netręšti.
VDU Kauno botanikos sodasVDU Kauno botanikos sodo vyr. specialistė Jolanta Šabūnaitė
VDU botanikos sodo parkas šiais laikais turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su kasmet vasarą pražystančiu ir lankytojus viliojančiu gelsvažiedžiu tulpmedžiu (Liriodendron tulipifera), senosiomis tikrosiomis metasekvojomis (Metasequoia glyptostroboides). Bet viskas prasidėjo nuo kitų egzotinių augalų, tokių kaip japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum), Crataegus macranthera, Sorbus aria, kai 74 ha teritorijoje, Fredos dvare, anot prof. K. Regelio „netoli Kauno: ten jau yra gražus parkas, daugybė retų medžių, tvenkiniai…, pradėjome auginti egzotinius medžius ir krūmus. Iš senesnių laikų čia jau augo platanas (Platanus), Aesculus luteus, iš Amerikos, keleta Acer rūšių ir t.t. Mes pasodinome spygliuočių kolekciją – Abies, Pinus, Picea, Larix. Volai (kariniai įtvirtinimai) buvo apsodinti (tuometiniai įstatymai netrukdė apsodinti karinių įrenginių, kurie tam labai tiko) Pinus pumila, gautais iš Klaipėdos, čia bandyta daryti alpinariumą“. Deja, šios pušys neišliko. „Ginkgo biloba mes gavome dovanai iš Raudondvario parko, kur šį medį globojo moterys kumetės. Nelengvas darbas buvo tą medį pervežti ir pasodinti“ – rašo savo atsiminimuose prof. K. Regelis. 1933 m. „Lietuvos Aido“ 128 numeryje randame žinutę apie šio ginkmedžio atsiradimo botanikos sode istoriją. Prof. K. Regeliui paliekant Kauną, dviskiautis ginkmedis buvo 5 metrų aukščio, pasak profesoriaus, vienas didžiausių Šiaurės Europoje, „toliau į Šiaurę Ginkgo medžių nebuvo, didelius medžius aš mačiau tik Vokietijoje ir Šveicarijoje. … Ginkgo medis Kaune buvo retenybė.“ Įdomu, kad jis pirmą kartą sporifikavo 2020 metais, prof. K. Regelio 130 gimimo metų jubiliejaus proga. Bet lieka intriga, iš kur atsirado antrasis dviskiautis ginkmedis, augantis už rūmų, pirmojo, prieš salą, beveik kopija – aukščiu, kamieno storiu, forma. Gal tai tik spaudos klaida, gal ir sodino du ginkmedžius, o išspausdino, kad vieną, o gal reikėjo nutylėti, kad gavo du. Pasak E. M. Ramanauskaitės, „1926-aisiais sodo kolekcijose buvo 4650 rūšių augalų, o šis skaičius kiekvienais metais augo“. A. Minkevičius prisiminimuose rašo, kad „parkas ir dendrarijus pasipildė daugeliu naujų augalų, atvirame grunte buvo įveista per 6000 aukštesniųjų augalų rūšių“. Kiek dendrologinių objektų rūšių sodas tuo metu turėjo, lieka paslaptyje, nors jis mini, kad „parke įveista 560 medžių ir krūmų“.
Duomenys apie augalus buvo kaupiami specialiose kortelėse, dalis jų yra išlikusios, jose datos su kelių metų paklaida. Peržvelgus jas susidaro nemažas augalų, sodintų trečiajame ketvirtajame dešimtmečiuose, sąrašas. Didžioji dauguma šių medžių vokiškos kilmės – iš Berlyno, Špėto arboretumo, yra ir iš Kaliningrado, Sankt Peterburgo.
Medžių ir krūmų, sodintų botanikos sode 1923-1936 metais, sąrašas remiantis augalų kortelėmis:
Neišlikę ar dalis likusių iki šių dienų*
Augalo vardas
Kilmė
Abies concolor (Gord. & Glend.) Lindl. Ex Hildebr.
1926, Berlynas
Acer pseudoplatanus L.
1923-1932, Špėtas
*
Betula papyrifera Marsh.
1923-1933, Špėtas
*
Carpinus betulus L. ‘Fastigiata’
apie1928
Celastrus scandens L.
1936
Cercidiphyllum japonicum S. & Z.
1924-1928, Špėtas
Crataegus macracantha Loudon.
1926-1930, Špėtas
Elaeagnus angustifolia L.
~1930, Kaunas
*
Fagus sylvatica L.
~1923 / 1930, Špėtas
Fagus sylvatica L. ‘Atropunicea’
1923-1932, Kaliningradas
Ginkgo biloba L.
1933, Raudondvaris
Gleditsia triacanthos L.
~1923-1936
Juglans ailantifolia Carr.
1924-1936, Kaliningradas
Juglans ailantifolia var. ailantifolia (Carr.) Rehd.
1924-1936, Berlynas
Juglans nigra L.
1924-1928, Berlynas
*
Larix decidua Mill.
1923, 1926, Berlynas
*
Larix decidua Mill.
1930
Larix kaempferi (Lamb.) Carr.
1926, Berlynas
*
Larix laricina (Du Roi) K. Koch
1926, Berlynas
*
Larix x marschlinsii Coaz.
1926, Berlynas
Larix x marschlinsii Coaz.
1926
Larix sibirica Ledeb.
1926, Berlynas
Larix sibirica Ledeb.
1928, Peterburgas
Malus baccata (L.) Borkh.
1930
Morus nigra L.
1930
Philadelphus inodorus L.
1930, Berlynas
*
Philadelphus microphyllus A. Gray
1939, Kanada
Picea abies (L.) H. Karst. ‘Ohlendorffii’
1926, Berlynas
Picea abies (L.) H. Karst. ‘Virgata’
1926, Berlynas
Picea engelmannii Parry ex Engelm.
1928, Berlynas
*
Picea glauca (Moench) Voss
1928, Berlynas
*?
Picea glauca var. albertiana (S. Br.) Sarg.
1928-1932, Berlynas
*?
Picea glauca (Moench) Voss ‘Coerulea’
1928, Berlynas
Picea omorica (Pačič.) Purk.
1926-1936, Špėtas
*
Picea pungens Engelm.
1926-1932, Špėtas
*
Pinus banksiana L.
1-26-1932, Špėtas
*
Pinus nigra J. F. Arnold
1926-1932, Špėtas
Pinus strobus L.
1926-1932, Berlynas
Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco
1923-1926, Berlynas
Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco var. glauca (Beissn.) Franco
1926, Berlynas
Robinia pseudoacacia L.
1924-1926-1930, Berlynas
Sorbus aria (L.) Crantz
1936
Taxus baccata L. ‘Dovastoniana’
1930, Berlynas
*?
Taxus baccata L. ‘Elegantissima’
1930-1940, Špėtas
Taxus baccata L. ‘Fastigiata’
1930, Berlynas
Taxus cuspidata Siebold et Zucc.
1940, Berlynas
Thuja occidentalis L.
1932, Špėtas
Thuja occidentalis L.
1932, Berlynas
Thuja occidentalis L.
1932, Berlynas
Thuja occidentalis ‘Columna’
1935, LT
Ne kiekvienam augalui pavyko išgyventi žiemas, karo metus, įvairias negandas, pavyzdžiui, Larix laricina telikę 7, Morus alba, Juglans ailantifolia var. ailantifolia likętik keli. Apie kai kuriuos medžius galime spėlioti, kad jie sodinti prie prof. K. Regelio, pavyzdžiui Pinus contorta, augantys ant forto, Cydonia prieš jazminų kolekciją. Čia pagelbsti dr. A. Minkevičiaus sudarytas ir 1936 metais išleistas „VDU botanikos sodo planas“ (spausdino „Raidės“ spaustuvė). Persikelkime į tų metų sodą.
Be parko, plane įvardijamas ir Arboretum (9 numeris plane) bei Natūralių augalų bendruomenės (10). Dendrofloros objektai pasiskirsto 11-47 numeriais pažymėtuose kvartaluose. Kai kurios abejonės neišsisklaidė: ar tikrai saloje augantys europiniai maumedžiai sodinti sodui besikuriant, ar likę nuo dvarininko Jozefo Godlevskio laikų. Dar viena intriga: ar tikrai atsodinti po karo, už japoninio puošmedžio, sodinto 1924-1928 metais, augantys lazdynai ir raugerškis. A. Minkevičius mini čia augusius „Corylus var. atropurpurea ir var. aurea“ bei raugerškį „Berberis vulgaris var. atropurpurea“, nors vėlesnėse duomenų kortelėse rašoma, kad šie lazdynai sodinti 1956 m., o raugerškis 1986 metais. Galima manyti, kad Rhus typhina išliko 13 numeriu pažymėtame plotelyje. VDU botanikos sodo kūrimosi pradžioje pasodinama tujos, kukmedžiai, šeivamedžiai, baltosios akacijos (dabar robinijomis vadiname), jazminai, spirėjos, potentilės (taip tuo metu jas vadina dr. A. Minkevičius), pražysta azalijos ir rododendrai, sodo planelyje pažymėti 15-25 numeriais. Tų laikų rododendrai, deja, neišliko. Nauji augalai praturtino tuometinį botaninį žodyną: naujų kolekcijų vardai padaryti iš jų lotyniškų atitikmenų – Spiraea, Potentilla. Prof. K. Regelis (jis ir botanikos žodyno komisijos narys) savo atsiminimuose rašo, kad augalų celė, dabar ląstelė, dar neturėjo vieno termino.
Dr. Minkevičiaus sudarytas botanikos sodo planas, 1936 m.
Dendrologinės kolekcijos buvo sodinamos ne tik moksliniu, dekoratyviniu požiūriu, bet ir praktiniu. A. Minkevičiaus prisiminimuose profesoriaus 110 metinėms rašo, kad net dviejose vietose buvo aklimatizuojamos ir Carya, Pterocarya, Juglans. Tuo užsiėmė sodo direktorė M. Lukaitienė; vieną žiemą daug medelių apšalo, tačiau keli išliko iki mūsų dienų. Galima susipažinti su tuometiniu „valakiškuoju (dabar vadinamas graikiniu) riešutmedžiu – Juglans regia ir šilkmedžiu – Morus alba (26 kv.), ten pat auga jaunas Fagus sylvatica“. Iki šių dienų nepakeitusi vietos (27 numeris planelyje) raugerškių kolekcija, taip pat šalia esantys Euonymus (čia ir dabar auga beveik 63 cm skersmens kamienu siauralapis ožekšnis (E. hamiltonianus). A. Minkevičiaus žodžiais tariant, „praktiškai svarbus pažinimui raugerškis (Berberis) ir mahonia (Mahonia)“ (dabar ten auga tik raugerškiai) bei netoli auganti dygioji šunobelė, Rhamnus catharcticus, o jų buvo sodinta ne viena rūšis. Anot dr. A. Minkevičiaus, „pastarasis (tuo metu šio augalo vardas buvo vyriškos giminės – „šunobelis“) 1934 m. uždraustas be leidimo Lietuvoje auginti dėl Puccinia graminis grybo“. Gali būti, kad tai seniausia ir storiausia dygioji šunobelė Lietuvoje, tik dėl „kaimyno“ grybo turinti negerą vardą, ir ji niekam neįdomi kaip dendrologinis dekoratyvinis objektas.
Arboretume (28-44 kvartalai) augalai buvo sugrupuoti šeimomis: Celastraceae, Rosaceae, Hydrangeaceae. Dr. A. Minkevičiaus teigimu, ši sodo dalis kasmet papildoma naujomis rūšimis, grupėmis. Jau tuo metu pavasarį vienas gražiausių kampelių buvoerškėtinių šeima (Crataegus, Pyrus, Malus, Sorbus, Prunus, Amygdalus, Cydonia, Spiraea). Vis dar sodą puošia senoji gražioji Malus niedzwetzkyana, sodinta prof. K. Regeliui vadovaujant. Išlikusios serbentų (ir dabar auga R. aureum, R. alpinum), jazminųkolekcijos, tačiau tikrai neberasime čia aviečių (Rubus). 1936 m. VDU botanikos sodo planelyje rašoma, kad „Oleaceae šeimą reprezentuoja Forsythia, kelios Ligustrum rūšys, nemažas botaniškų ir skiepytų įvairiaspalvių alyvų rinkinys“; gal net 100 alyvų krūmų išlikę iki šių dienų. Papilionaceae, dabar Fabaceae, šeimą vis dar atstovauja baltažiedė (Robinia pseudoacacia) ir rausvažiedė (R. neomexicana) robinijos, tada vadintos akacijomis, Gleditia triacanthos, karaganos – Caraganafrutex (betišnyko C. spinosa ir C. spinosissima), Laburnum alpinum. Caprifoliaceae šeimoje (plane 44 kvartalas), gyvuojančioje ir dabar, tada pasodinta daugelis Lonicera, Sambucus, Viburnum rūšių, kai kurie augalai išliko. Atsiskyrėlis senas juodasis šeivamedis vis dar žaliuoja, vienišas, apkerpėjęs….
Senoji spygliuočių kolekcija pradžiugina išlikusiais šimtamečiais medžiais, o viskas prasidėjo nuo Taxus baccata, Pinus, Pseudotsuga douglasii var. glauca, Abies concolor, Abies balsamea. Kai kurie spygliuočiai, kaip Juniperus communis ir J. sabina, Picea pungens var. glauca ir var. argentea – jau tik botaninė sodo istorija. Nepamiršta ir augalų bendrijos, viskas buvo daroma studentų labui: čia, 45-47 kvartaluose, „natūralinėmis augalų bendruomenėmis“ išvardijamuose ploteliuose „užveistas lietuviškas eglynas, pušynas iš žemaūgių Pinus montana su pavienių eglių ir maumedžių egzemplioriais, Fagus sylvatica miškelis su Abies alba priemaiša, pavaizduoti Alpes“. Bukų miškelis gyvuoja ir dabar su vienu ypač ypatingu – suaugusiomis šakomis, suformavusiomis taip vadinamą „skylę“, taip pat šalia eglyno keturi Abies alba, išlikę ir Fagus sylvatica f.purpurea bei prie šilkmedžių augantys bukai. Deja, nebepamatysime Pinus montana pušynėlio, tačiau ir dabar galime pamatyti tuo metu lankytojus dominusį amūrinį kamštenį.
Tik rašytiniuose šaltiniuose teliks parke augę Paulownia imperialis, Pinus flexilis, Abies balsamea (1926, sodinta net 14 medžių), Acer saccharinum (1923-1932, Špėtas) Acer saccharinum ‘Wieri’ (1924, Špėtas) (šie klevai žuvo 2006-2016 m.), Aesculus hippocastanum ‘Pendula’ (1923-1932, Karaliaučius), Aesculus octandra (1928, Berlynas), Betula lenta, Thujopsis dolabrata, Crataegus x berolinensis (1936, Berlynas), Crataegus calpododendron (1926-1930), Crataegus laevigata ‘Rubra Plena’ (1936, prie administracinio sodo pastato), Hydrangea heteromalla (1935), augusi netoli senojo japoninio puošmedžio, Picea pungens ‘Koster’, Pinus strobus (ši, pasak dr. A. Minkevičiaus, sodinta saloje), Tilia mongolica,Tilia platyphyllos ‘Laciniata’ (1923-1932, Berlynas, 2 medeliai), Salix fragilis x babylonica, Elaeagnus argentea, Fraxinus excelsior var. pendula ir var. heterophylla, augę netoli ginkmedžio.
Kai kurie prof. K. Regelio laikais sodinti medžiai dar neprieinami ar sunkiau pasiekiami lankytojams, kaip juodieji šilkmedžiai, augantys senajame pomologiniame sode, Larix × marschlinsii miškelyje už fortifikacinių įrenginių, kuris kažkurį laiką priklausė miestui, tik 2011 metais atgautas, Fagus ir Larix, augantysVaistinių ir prieskoninių bei Pomologijos mokslo sektoriuose.
„Aš turėjau galvoje arboretumą praplėsti, bet mano sumanymas paliko tik popieriuje“, taip atsiminimuose rašė prof. K. Regelis, tačiau visi geri sumanymai niekada nelieka užmarštyje…
Vyresn. specialistė J. Šabūnaitė
Literatūra:
Regelis K. Atsiminimai apie Lietuvos universitetą. 1972.
Minkevičius A. „VDU universiteto botanikos sodo planas. 1936, Kaunas
Daug minčių sukeliantis dr. L. Januškevičiaus straipsnis apie parkų būklę paskatino parašyti ir mane. Žinoma, darbu, susijusiu su parkais, pasigirti negaliu, jei neskaitysime nepilnų 10 mėnesių, kai ėjau Girionių girininkijos girininko pareigas. Į šios girininkijos ribas įėjo ir architekto Antano Tauro suprojektuotas ir 1961 metais pradėtas sodinti apie 125 ha peizažinis Girionių parkas. Į parko zoną įeina ir apie 35 ha Girionių gyvenvietė. Pradėjęs dirbti 1982 metų vasarą, tik šią teritorijos dalį ir dar apie 10 ha arti Miškų instituto radau daugiau ar mažiau tvarkomą. Didesnė dalis su įspūdingu reljefu: giliomis daubomis, upelio slėniu, šaltiniais, Pakalniškių piliakalniu, Kauno marių šlaitais ir atodangomis, ko gero, po parko įkūrimo buvo nemačiusios jokios priežiūros. Daubos ir šlaitai apaugę baltalksniais, drebulėmis, sunkiai praeinamais sausmedžių, karklų, gervuogių brūzgynais, lazdynais. Jokių erdvių su vaizdu į marias ir kitoje jų pusėje stūksančiu Pažaislio vienuolyno ansambliu. Nieko keisto: parkas, kaip ir dabartiniais laikais, traktuotas kaip eilinis girininkijos miškas ir jo priežiūrai jokių lėšų neskirta. Girininkijoje girininkai dažnai keitėsi, dėl sudėtingo reljefo medienos gamyba (ir visi kiti darbai) kėlė daug problemų, o planus vykdyti reikėjo. Taigi, niekas į tą parko dalį nagų nekišo. Pačią Girionių gyvenvietę ir jos želdinius gana kvalifikuotai tvarkė tuometinė Dubravos miškų tyrimo stotis (vėliau Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija), o centrinę parko dalį priešokiais Lietuvos Miškų institutas. Nors institute dirbo ne vienas parkų specifiką išmanęs specialistas, bet darbus organizuodavo ir jiems vadovaudavo tuometinis instituto direktorius. Deja, jo išmanymas nebuvo toks, kaip apie tikrus miškus. Daug jo sprendimų parkui ar bent jo atskiroms dalims buvo netinkami. Štai tarp stadiono ir netoliese iškasto tvenkinio buvo pasodinta tanki mišri spygliuočių grupė: juodosios ir baltosios eglės, smailiaspygliai, sibiriniai ir lygiažvyniai kėniai. Tarp jų savaiminės, o gal netyčia pasodintos kelios paprastosios eglės. Dirvą architektas šiems augalams parinko labai tinkamą: drėgną negilią daubelę, šaltiniuotą molio dirvą. Medynėlį reikėjo gerokai praretinti. Pradėjęs dirbti ten radau tik šio medynėlio kelmus, paliktas paprastąsias egles ir kelis kėnius. Vėliau gerbiamas tuometis instituto darbuotojas, Dendrologų draugijos garbės narys V. Ramanauskas pasakojo, kad niekaip nesugebėjo direktoriaus įtikinti retinant palikti nors po kelias juodąsias, baltąsias egles, o iškirsti paprastąsias (beje, jas visas vėliau šlapioje žemėje išvartė vėjas). Akademiko atsakymas buvo: taigi jos daug lėčiau auga. Kitoje vietoje jo nurodymu iškirsta meksikinė robinija (Robinia neomexicana), kurios kitur Lietuvoje, berods, nebuvo. Motyvas – pavienis medelis trukdo traktoriui pjauti žolę…
Kitų metų vasarą, kai mane perkėlė į Dubravos medelyną, perdavinėjau pradėtus kirtimus parke specialiai priimtam meistrui. Pasirodo, žmogus apie parkus neišmanė nieko! Valėme labai vaizdingą daubą su vaizdu į Pažaislį ir šalia esančią kalvą. Vienu iš stačių kalvos šlaitų iki marių leidosi senas, nenaudojamas keliukas, apsodintas medžių guotais (t.y. į vieną duobę sodinant po 3 – 5 beržus ar liepas). Dalyje šlaito jau buvome iškirtę krūmynus ir savaiminius medžius, išryškindami tuos guotus. Pamatęs juos “meistras” pareiškė tuoj pat iškirsiąs. Mano aiškinimas, kad tai viena parko puošmenų, jam atrodė tiesiog svaičiojimai: “Na kam reikalingi tokie kreivaliemeniai, nei rąsto, nei lentos, tik malkoms”. Laimei, parke kirtimus vykdė vietinis eigulys, dalyvavęs dar jį sodinant ir išmanęs kaip ir ką daryti (kai kada ir mane pamokydavo). Jis atsisakė klausyti to “meistro” nesąmonių, o šiam atsivežus kirtėjų brigadą iš miško, nuėjo pas Miškų tyrimo stoties vyr. inžinierių. Šis kirtimą sustabdė, o greitai ir pats “meistras” buvo perkeltas kitur. Deja, bet nei iš manęs perėmęs pensijos laukęs, nei vėlesni girininkai rimčiau parko tvarkyti nesiėmė. Kažkiek, bent pažintinius takus, regyklas, nukreipiančias rodykles įrengė Kauno marių regioninio parko administracija.
Kam apie tai rašau? Priežastys kelios. Kaip ir nurodo dr. L. Januškevičius, dideli trūkumai įstatymuose. Ir dar labai daug priklauso nuo to, kas tą parką administruoja. Ir, be abejo, nuo jį prižiūrinčių asmenų. Kaip pavyzdį gerbiamas Laimis paminėjo Degaičių ir Palangos parkus. Taip. Degaičius, kiek sveikata leidžia, prižiūri gerb. Adolfas Kišonas, o Palangos parke dirba visas savo darbą išmanančių žmonių kolektyvas. Taigi, darbas atliekamas ne priešokiais, o planingai ir, kas labai svarbu, pastoviai. Gana skeptiškai žiūriu į vienkartinius tvarkymo darbų užsakymus (nors tai vis geriau, nei nieko), ką daro ne viena savivaldybė jai priskirtame parke, skvere ar panašiai. Taip, jei architektas geras, parką sutvarkys, gal net prikels naujam gyvenimui. Bet kas po to ir kokią priežiūrą vykdys? Gal kiek pagenės, šienaus vejas? Beje, apie vejų šienavimą: prieš kokius 30 metų iš Girionių parko vieno šlaito iškasiau keletą lieknųjų plukių ir perkėliau į Dubravos arboretumą. Žinoma, gamtiniu požiūriu padariau nusikaltimą – išėmiau saugotiną (tada jos , beje, dar nebuvo įrašytos į Raudonąją knygą) augalą iš natūralios augimvietės. Tame šlaite jų buvo nemažas plotas, dabar, deja, sunykęs – prižėlė gausybė krūmų. Arboretume po klevų ir beržų lajomis jos palengva plito, kol mechanizuotos šienapjovės tarp medžių nelindo. Pradėjus ten pjauti rankinėmis motorinėmis žoliapjovėmis plukės per keletą metų išnyko. Tas pats atsitiko ir su arboretumo ąžuolyne pasodintomis miškinėmis lelijomis ir su pamiškėje vešėjusiomis orchidėjomis – rausvosiomis gegūnėmis, net gausia kmynų bendrija. Beje, lelijos išnyko ir nevalytoje ąžuolyno dalyje, kur labai tankiai sužėlė sedulos ir sausmedžiai. Tai rodo, kad tiek šienavimą, tiek krūmynų valymą reikia atlikti išmanančiam žmogui. Laikinam, tam kartui samdytam, visko neparodysi, be to, jam terūpės kuo greičiau viską atlikti, pageidautina nesukant galvos, ką ir kur palikti.
Taigi, be įstatymų, labai svarbu, kam parkas priklauso. Lietuvos valdžia, panašu, kad ir didžioji visuomenės dalis, jų vertės nesupranta. Yra savivaldybės rūpestingai, gerai prižiūrinčios joms priskirtus želdinius, kitos apsiriboja žolės šienavimu, dar kitos trinkelėmis „puošia“ – pagal savo supratimą. Retas parkas turi atsakingą jį prižiūrintį SPECIALISTĄ. Gerai dar, jei yra koks vietinis prižiūrėtojas, paremontuojantis suolą, pašluojantis takus. Na, žolę išpjauti tai dažna savivaldybė pasirūpina. O seni medžiai daugumai atrodo lyg didžiausi priešai – kiekviena proga juos stengiamasi iškirsti. Vis prisimenu Čekijoje Pruhonicės pilies parke prie pat tako augantį seną, sutręšusį, drevėtą kladrastį. Prie jo buvo įkasti trys stulpai, tarp jų išvedžiotos vielos ir pririšta kiekviena, kad ir vos besilaikanti, bet dar gyva šakelė. Šalia augo ir jaunas kladrastis, bet parko darbuotojai jautė pareigą saugoti ir tą, senąjį. Kada toks požiūris atsiras pas mus? Mūsų „specialistai“, teisindami pavojumi žmonėms, jį jau seniai būtų nupjovę. Žinoma, nupjovei – ir problemos nėra. O priežiūra kainuoja. Kainuoja ir nauji želdiniai, tik, matyt, į kitokią sąmatos eilutę pinigai įtraukiami. Va čia yra viena didžiausių problemų – finansavimas. Su privačiais parkais lyg ir viskas aišku – savininkas jais kiek gali rūpinasi. O priklausantys žinyboms?
Dubravos arboretumas turėtų būti priskiriamas botanikos sodų kategorijai (o ir yra Lietuvos universitetų botanikos sodų asociacijos – LUBSA – narys). Deja… Priklauso jis Valstybinių miškų urėdijai. Dabar, kai vietoj buvusių 42 urėdijų įkurta viena su keletu padalinių, man iš šono žiūrint atrodo, kad jos didžiausias tikslas – pelnas. Kirtimai suintensyvėjo keleriopai. Tiesa, iškirsti plotai atsodinami, čia nieko neprikiši. Medynus atkurti rūpinamasi, nors jų priežiūra suprastėjusi. Bet arboretumas Urėdijai – kaip šuniui penkta koja – paliktas likimo valiai. Jau vien faktas, kad arboretumas neturi savos administracijos, savų darbininkų. Vadinamas arboretumo specialistas (toks etato pavadinimas) faktiškai yra Dubravos medelyno meistras, pavaldus medelyno viršininkui. Šis, žinoma, pirmiausia rūpinasi sodinukais, daigais, sėklomis… Medelyne darbuotojų nedaug, tad pavasario ir rudens darbymečiu arboretumui – jokių darbininkų. O ir pati specialistė siunčiama prie sodmenų, išdavimo, apskaitos ir t.t. Gi tas pats laikas aukso vertės ir arboretume. Pavėluoti darbai dažnai naudos neduoda. Dabar dar nuo 2022 metų rudens bene geriausiai augalus pažįstanti specialistė perkelta į Raudondvario medelyną, o Dubravos arboretumas paliktas išvis be vadovo. Jokia tiriamoji veikla nevykdoma. Gaila, bet didesnioji arboretumo dalis virsta vietinių žmonių šunų pavedžiojimo, neretai ir palaidų pabėgiojimo „parkeliu“. Medelynas jo tvarkyti nepajėgus. O tvarkyti labai reikia. Kuriant arboretumą klaidų pridaryta nemaža. Sodinant augalus visai neatsižvelgta į čia labai įvairuojantį dirvožemį, augalų ekologinius poreikius, drėgmę, pH. Viskam tam pataisyti reikia sutelkti reikiamą techniką, specialistų ir darbininkų komandą, turėti savo atskirą biudžetą. Darbo užtektų, ypač į komplektą įtraukiant ir Girionių parką. Ar kada to sulauksime? Kol kas belieka tik su sveiku pavydu žvalgytis į Lenkijos miškų žinybai priklausančius 6 arboretumus.
Lapkričio 16 d. įvyko nuotolinis LDD valdybos posėdis. Apsvarstyti įvairūs Draugijos veiklos klausimai, numatyta ateinančių metų veiklos programa. Nemažai problemų kėlė formalūs Draugijos veiklos įteisinimo aspektai, registravimas, atitikimo įvairiems teisės aktams tvirtinimas. Šie klausimai jau išspręsti, artimoje ateityje tikimės vėl gauti Draugijos, kaip paramos gavėjo, statuso patvirtinimą ir tuo pačiu galimybę gauti dalį mokesčių mokėtojų pajamų mokesčio kaip paramą. Kai kuriais klausimais bus reikalingi visuotinio LDD narių susirinkimo sprendimai. Aptarti ateinančių metų renginiai. Svarbiausias jų – visuotinis LDD narių susirinkimas 2023 m. kovo 31 d. Kauno botanikos sode. Kiti planuojami 2023 metų įvykiai: „Žiemos susitikimas“ sausio pradžioje Dzūkijos nacionaliniame parke. Pavasario kelionė gegužės antrą savaitgalį Šiaulių krašte. Medeinos šventė rugpjūčio 19-20 d. Biržų rajone. Rudens talka Kauno rajone spalio mėnesį. Buvo aptarti įvairūs vasaros kelionės į tolimesnius kraštus variantai. Kol kas svarstomi du galimi pasirinkimai: Bulgarija/Vengrija arba Šiaurės Airija. Netrukus ketiname paklausti ketinančių aktyviai praleisti 7-14 dienų, kurios kelionės labiau norėtųsi. Posėdyje aptarti ir kiti LDD rūpesčiai. Tarp jų – mūsų biblioteka, kuriai dabar neturime konkrečios buvimo vietos ir ją galinčio kuruoti žmogaus (laukiame pasiūlymų!), popierinio LDD žurnalo leidyba ir su tuo susiję tematikos bei finansavimo klausimai, reikalavimai stojantiems į Draugiją, naujų narių priėmimas. Pasveikinkime naujus visateisius LDD narius Korneliją Šinkūnaitę ir Eriką Laiconą! Bei kiti einamieji klausimai. Norinčius įstoti į mūsų Draugiją kviečiame užpildyti ir atsiųsti standartinį prašymą, kuris netrukus bus patalpintas mūsų svetainėje skyriuje „Nariai“. Galima: 1) jį atsispausdinti ir pasirašyti ranka, po to įteikti bet kuriam Valdybos nariui asmeniškai Draugijos renginių ar susitikimų metu arba 2) užpildyti kompiuteryje ir pasirašyti elektroniniu parašu, tada atsiųsti Draugijai paštu dendrologai@gmail.com . Primename, kad stojamasis mokestis yra 20 eurų, metinis nario mokestis – 15 eurų. Juos galima sumokėti į LDD sąskaitą Swed banke LT917300010002247363, sumokėjus būtinai pranešti Valerija Baronienei el. paštu betweenaround@gmail.com .
Gražiausiomis rudens dienomis, medžių lapams jau tyliai grįžtant į žemę, į ją amžiams atgulė ir Lietuvos dendrologų draugijos garbės narys Antanas Kęstutis Kaltenis (1935-2022) – viena iškiliausių Lietuvos dendrologijos pasaulio asmenybių.
Ne tik mūsiškiams, bet ir daugelio kitų Europos ir dar tolimesnių šalių dendrologams, miškininkams bei kitiems gamtai neabejingiems žmonėms žinomas Skinderiškio dendrologinis parkas. Šios pačiame šalies viduryje, Kėdainių rajone įkurtos dendrologinės kolekcijos pradžių pradžia galima laikyti 1963 metus, kai pradėjęs dirbti eiguliu Kęstutis Kaltenis eiguvos sodyboje ėmė auginti pirmuosius dekoratyvinius medelius ir krūmus. Jų sėklas rinko Lietuvos botanikos soduose ir dvarų parkuose, o vėliau ėmė jas siųstis iš visos buvosios Sovietų Sąjungos, nemažai ir pats parsiveždavo iš kelionių po Kaukazą, Karpatus, Juodosios jūros pakrantes. Kai sparčiai gausėjanti kolekcija ėmė nebetilpti sodyboje, atsirado galimybė jai plėstis tuometiniame Pajieslio kolūkyje, sunykusio Skinderiškio dvaro vietoje. Čia 1971 m. pavasarį ir pradėtas kurti Skinderiškio dendrologinis parkas, kuriam Kęstutis skyrė visą savo laiką, jėgas ir žinias. Jo aistra medžiams, begalinis darbštumas, atkaklumas ir entuziazmas pritraukė ir daugiau gamtos mylėtojų, tad parko kūrimo ir tvarkymo darbuose kasmet dalyvaudavo gausus būrys talkininkų – nuo moksleivių ir studentų iki iškilių Lietuvos ir užsienio mokslininkų, įstaigų vadovų, valstybės ir visuomenės veikėjų. Taip sukaupta viena didžiausių Lietuvos dendrologinių kolekcijų, plotu (125 ha) ir augalų rūšių bei veislių skaičiumi (apie 1300) galinti konkuruoti su botanikos sodais. Tiek specialistus, tiek eilinius parko lankytojus ypač žavi pavasarį svaiginančiais kvapiais žiedais užburiančių magnolijų gausa ir rudenį akinančiomis spalvomis švytintys apie septyniasdešimties rūšių ir veislių klevai. O parke stūksantys masyvūs rieduliai, saulėje raibuliuojantys tvenkiniai ir keliolika lietuvių bei užsienio menininkų sukurtų medžio skulptūrų – prasmingi ir įsimenantys akcentai.
Kęstučio Kaltenio veikla ne kartą buvo įvertinta garbingais apdovanojimais – 1993 m. už Skinderiškio dendrologinio parko sukūrimą ir išpuoselėjimą jis tapo Valdo Adamkaus premijos laureatu, 2011 metais įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija už atsidavimą savo profesijai ir darbą puoselėjant miškus, 2021 m. Kėdainių rajono savivaldybė įteikė Sidabro garbės ženklą „Už nuopelnus“. Pajieslio bendruomenės centras parko 50-mečio proga ėmėsi iniciatyvos šį dendrologinį parką pavadinti Kęstučio Kaltenio vardu – deja, jo įkūrėjas šio įvertinimo nespėjo sulaukti.
Neužprotokoluoti, bet nepamiršti liko tūkstančių žmonių pagarbos ir dėkingumo žodžiai, audringų diskusijų įkarštis ir nuoširdaus bendravimo šiluma, kartu sodintų medelių stiebimasis ir nepakartojami šviesios asmenybės prisiminimai. O svarbiausia – liko įstabus Skinderiškio dendrologinis parkas ir pavyzdys žmogaus, visu savo gyvenimu parodžiusio, kaip turime mylėti Tėvynę.
