Airijos sala nedidelė (84 tūkst. km²), bet parkų, sodų ir arboretumų joje gausu. Švelnus drėgnas klimatas leidžia auginti ne tik daugumą Europos medžių ir krūmų, bet ir nemažai egzotų iš Pietų Amerikos, Australijos, Pietryčių Azijos. Anglai, nuo XII amžiaus valdę šią salą, čia puoselėjo ir savo sodininkystės tradicijas, tad kelių šimtmečių amžiaus medžiai soduose ir parkuose – įprastas vaizdas. Įprastas, aišku, vietiniams, o mes aikčiojome ir fotografavome kiekviename žingsnyje. Tų žingsnių buvo nemažai, apie kai kuriuos jų papasakosime – gal šįkart su mumis nekeliavę kolegos susigundys aplankyti Airiją kitą kartą.
1 diena. Vos išlipę iš lėktuvo sulaukėme šiek tiek vėluojančio airio Džeimso vairuojamo autobuso ir nuvykome į Tully medelyną. Tai 50 metų amžiaus, vienas iš pirmaujančių didmeninių medelynų Airijoje. Gausu tiek sumedėjusių augalų, tiek ir žolinių, išsiskiria hebės ir levandos asortimentas. Padarė įspūdį dideli sumedėję paparčiai ir seni, dešimtmečius auginti plaštakiškieji klevai ir alyvmedžiai. Tūkstantinės jų kainos, suprantama, taip pat daro įspūdį.
Gineso alaus darykla (ją pasirinkome vietoj garsiosios Niugrendžo megalitinės kapavietės, į kurią negavome bilietų) – šiuolaikiškai įrengta, estetiška ir informatyvi. Skirta lankytojams, kurių kasmet apsilanko daugiau kaip milijonas, nes į tikrąsias gamybines patalpas pašaliniai neįleidžiami. Susipažinome su gamybos procesu, paragavome jo rezultato ir iškeliavome į Airijos nacionalinį botanikos sodą Glasnevine Dublino pakraštyje. Beveik 20 ha ploto sodas su šimtamečiais kukmedžiais, araukarijomis, sekvojomis ir įprastesniais medžiais, riešutų kaulijančiomis pilkosiomis voverėmis (invazinės, bet vis tiek mielos!), kaip tik šiuo metu veikianti Airijos keramikos paroda – buvo kur pasivaikščioti, pailsėti ir akis paganyti.
2 diena prasidėjo stipriu lietumi ir ekskursija Dubline. Linksma ukrainietė gidė, per pustrečių metų gerai išmokusi anglų kalbą ir besimokanti airių, puikiai išmananti šalies ir miesto istoriją, supažindino su svarbiausiomis sostinės įžymybėmis ir įdomybėmis.
Kitas objektas – Pauerskorto (Powerscourt) dvaras ir sodas – tiesiog pribloškė medžių didybe ir grožiu. Ne veltui „National Geographic“ 2014 m. įvardijo Pauerskorto sodą trečiuoju geriausiu sodu pasaulio sodų dešimtuke – po Versalio rūmų ir Kju sodų Londone. Sodas buvo kuriamas nuo XVII amžiaus, o XIX a. viduryje dvaro ir titulo paveldėtojas vikontas Powerscourtas, vos sulaukęs pilnametystės, pradėjo namo ir sodų renovaciją. Dar niekur nematytų matmenų sekvojos, mamutmedžiai, araukarijos, kukmedžiai, kiparisai, kriptomerijos, kedrai, tujos, taksodžiai, liepos, klevai, eglės ir kiti medžiai, kuriuos iki šiol „pažinojome“ tik iš nuotraukų, taip pat didžiuliai rododendrų medžiai, arbutai ir kiti erikiniai augalai – kiekviename žingsnyje kvapą gniaužiantys vaizdai. Aplankėme ir už kelių kilometrų esantį 121 m aukščio Pauerskorto krioklį, susiformavusį per paskutinį ledynmetį. Krioklys triukšmingai krenta žemyn per granito uolas iš viršuje esančių durpynų ir teka į upę apačioje, kunkuliuodamas tarp akmenų ir purslais drėkindamas ir taip drėgną Airijos orą.
Turiningos dienos pabaigoje dar nuvykome į vieną geriausių Airijoje privatų Mount Usher sodą, pasižymintį ne tik neformalia atmosfera ir natūraliu išdėstymu, bet ir išskirtine medžių ir krūmų kolekcija, spalvomis švytinčiais gėlynais, vandenyje atsispindinčiomis įvairiaspalvėmis hortenzijomis.
3 diena. Vudstoko sodas ir arboretumas, įkurtas 1740 m. ir suklestėjęs 1850-1878 m., kai jo valdytojai rinko ir vežė egzotiškus augalus iš viso pasaulio – dar vienas monumentalių medžių sodas. Be garsiųjų araukarijų ir kvapiųjų kėnių alėjų, 20 ha plote yra ir daugiau į ką paganyti akis – didžiausi Airijoje himalajinės cūgos, sekvojos, kiparisų egzemplioriai, ne ką mažesni ąžuolai, kriptomerijos, bukai, mamutmedžiai, eglės, kelių rūšių tujos, kaštainiai, nuostabios Meksikos pušys ir daug kitų, mums net negirdėtų medžių.
Tą dieną aplankėme ir kitą, besididžiuojantis gausiomis kolekcijomis, – John‘o Fitzgeraldo Kennedy atminimui skirtą ir jo vardu pavadintą arboretumą. Jo plotas net 250 ha, atidarytas 1968 m. šalia J. F. Kenedžio šeimos sodybos. Tai ne tik visuomenės poilsiui ir švietimui skirtas parkas, bet ir mokslo įstaiga, kurioje atliekami augalų tyrimai, kaupiamos ir saugomos pasaulyje nykstančios augalų rūšys.
Kita ekskursija – Fotos sode ir arboretume. Fotos salą Philipas de Barry gavo dovanų XII amžiuje už jo indėlį normanams užkariaujant Airiją, o po 700 metų jo palikuonys įveisė sodą ir arboretumą, prieinamą ir visuomenei. Jame yra viena geriausių Europoje lauke auginamų retų, šilumamėgių medžių ir krūmų kolekcijų. Unikalios Fotos sąlygos – šiltas dirvožemis ir apsaugota vieta – leidžia klestėti daugeliui puikių egzotinių augalų iš Pietų pusrutulio.
4 dieną aplankėme tris labai skirtingus, bet ir labai įdomius objektus. Pirmasis – privatus Knockpatrick sodas, jį 1920-aisiais įkūrė dabartinio savininko tėvas. Buvo malonu susipažinti su jau garbingo amžiaus savininkais ir jų lydimiems klausytis pasakojimų apie augalus. Nors darbus sode padeda nudirbti 7 jų vaikai, apie augalus nusimano, regis, tik abu senieji šeimininkai. Nedidelis, bet labai turtingas sodas sužavėjo tiek sumedėjusių augalų, tiek gėlių gausa ir įvairove, ypač hortenzijomis, magnolijomis, kamelijomis. Yra netgi rūtų darželis!
Kitas mūsų kelionės punktas – Mohero uolos, vienas pirmųjų Airijos turistų traukos objektų ir UNESCO pasaulinio Bureno ir Mohero uolų geoparko dalis. Jos iškilusios į daugiau kaip 215 m aukštį, vaikščiodami grįstais takais grožėjomės stichine Atlanto jėga ir stačiais uolų skardžiais.
Įdomios dienos pabaigą apvainikavo tikras desertas – pažintis su unikaliu Caher Bridge sodu ir unikaliu jo šeimininku. Ekologas Karlas (Carl Wright) 1999 metais lazdynų ir erškėčių krūmynuose pradėjo kurti sodą pagal savo sodo viziją. Kadangi ir dirvožemis, ir klimatas šioje vietoje, anot šeimininko, baisūs (dirvos praktiškai nėra, tik akmenys, pavasaris prasideda gegužės mėnesį, o vasara baigiasi rugpjūtį), viską teko pertvarkyti. Kasmet vienas pats, padedamas tik šiuo metu 94 m. amžiaus tėvo, atsiveždavo šimtus tonų dirvožemio, iš akmenų statė tvoras ir užuovėjas, kasė tvenkinį ir protakas, rinko ir sodino augalus – ir taip sodas plečiamas kasmet, iki dabar. Pradėjo nuo kelių arų, dabar sodo plotas maždaug vienas hektaras, bet didžiulė augalų gausa ir įvairovė, originalios skulptūros ir suoliukai, tvenkinys ir upeliukai, terasos ir pakeltos lysvės, raizgus takelių tinklas ir ūksmingi kampeliai su didele paparčių kolekcija sukuria tikro sodo dizaino stebuklo įspūdį.
5 diena – šioks toks atsipalaidavimas po įtemptų, įspūdingų ir greito tempo ankstesniųjų. Pradėjome ją Carrowmore megalitinių kapų aplankymu. Airijos megalitinių kapų tradicija – tai didelių akmeninių paminklų statyba neolito laikotarpiu (3700–2900 m. pr. Kr.), daugiausia laidojimo ir apeigų tikslais. Šie statiniai – pylimai su praėjimu į laidojimo kameras, akmenų piramidės, dolmenai ir pleišto formos kapai. Carrowmore megalito kapinės yra seniausia ir tankiausia neolito kapų koncentracija Airijoje. Tiesą sakant, iš aprašymų tikėjomės daugiau, nors ant kalvų išdėstyti akmenys ir restauruota plokščia akmenų piramidė bei atsiveriantys banguojančių kalvų vaizdai ir kelia mistiško prisilietimo prie senovės įspūdį.
Netoliese esantis tapybiškas Glencar krioklys dydžiu negali lygintis su neseniai matytu Pauerskorte, bet patiko vešli jį supanti žaluma, romantiškas upelis ir smagūs pasivaikščiojimų takai.
Dienos pabaigai – dar vienas privatus sodas netoli jūros. Tai Salthill sodas, išlaikęs senovinio tradicinio anglų aptverto sodo dvasią. Akmeninės sienos statytos daugiau kaip prieš šimtą metų, o tarp jų – spalvingi gėlynai, vešlios pievelės, daržovių lysvės ir nemažai egzotiškų medžių ir krūmų. Šeimininkė dėl amžiaus ir sveikatos negalėjo mūsų priimti, o jos pagalbininkas prisipažino augalų pavadinimų nežinąs, tad teko pažindintis patiems. Ką atpažinome, ko ne, bet įdomybių – nuo notofagų iki į puošmedį panašaus Tetracentron sinense – prisižiūrėjome.
6- tąją dieną pradėjome ne dendrologine atrakcija – ėjome kabančiu virviniu Carrick-a-Rede tiltu, jungiančiu žemyną su mažyte salele. Anksčiau šį tiltą naudojo lašišų žvejai, jis ne kartą buvo sugriuvęs ir vėl atnaujintas. Dabartinis tiltas, kabantis 30 m aukštyje virš uolų ir vandens, pagamintas iš pocūgės medienos ir vielinių lynų. Nors tiltas ir ne toks ilgas, kaip atrodė sprendžiant iš nuotraukų, ėjimas juo buvo smagus nuotykis.
Nuvykę prie legendomis apipinto Milžinų kelio, arba klojinio (Giants Causeway), patyrėme išties nepamirštamų įspūdžių. Po tūkstantinių lankytojų masių šurmulio turizmo centre ir grūsčių kiekviename žingsnyje – pagaliau erdvė, uolos ir gamtos didybė. Milžinų klojinys, jį supančios uolos ir pro jas vedantys siauri takai, žvilgsnis į vandenyną iš paukščio skrydžio ir nežinomo dizainerio (Kūrėjo? vulkano? pačių akmenų gyvybės?) meistriškai sudėliotos akmenų plokštės – vaizdai, kurių neatpasakosi. Juos reikia pamatyti.
Dar vienas šios dienos malonumas – Antrimo pilies sodai, seniausi Airijoje, sodinti XVII amžiuje. Tuo pat metu statyta ir pilis, dabar jau sunykusi, o štai sodai išliko ir kasmet vis gražėja. Žavėjomės ne tik didžiuliais medžiais – liepomis, ąžuolais, tujomis, kukmedžiais, pušimis, jau įprastomis tapusiomis sekvojomis ir kiparisais, – bet ir puikiais gėlynais, išradingomis instaliacijomis, meniškomis skulptūromis (tarp jų 2024 m. atidengta karalienės Elžbietos II ir Edinburgo hercogo princo Filipo statula).
7 diena, paskutinė Airijoje. Bet prieš skubėdami į oro uostą dar turime laiko aplankyti Belfasto botanikos sodą. Jam beveik 200 metų, užima 11 ha. Yra išlikusių anksčiau sodintų augalų kolekcijų iš pietinio pusrutulio,1880-aisiais pasodinti įvairių rūšių ąžuolai, tarp kurių ir Quercus canariensis, kelių rūšių araukarijos, notofagai, mamutmedžiai, sekvojos, kedrai, pušys… Beje, paprastoji pušis, kažkada augusi Airijoje, ledynmečio metu išnyko ir dabar auginama kaip introdukuotas medis. Dėmesį traukia 1840 m. pastatyta oranžerija – vienas ankstyviausių lenktų ketaus šiltnamių pavyzdžių pasaulyje, ankstesnis nei šiltnamiai Kju ir Airijos nacionaliniame botanikos sode Glasnevine. Kitas sodo šiltnamis pastatytas 1889 m. Sode taip pat yra vienas ilgiausių žolinių augalų sodų Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, 1932 m. įkurtas rožių sodas.
Ir tai – šiuokart viskas. Prisivaikščioję ir fiziškai kiek pavargę, pamatę ir sužinoję nemažai naujo, kupini įspūdžių, pilnais fotoaparatais nuotraukų ir ne tokiais pilnais lagaminais lauktuvių (programoje nenumatėme laiko „šopintis“), grįžtame namo su mintimi, kad ne vienam mūsų aplankytų arboretumų ar sodų reikėtų skirti po ištisą dieną, o gal ir kelias. Gali būti, kad ateityje čia dar grįšime. Tad Airijai sakome ne šiaip Slán (sudie) , o Slán leat (iki pasimatymo).
Tekstas dr. Valerijos Baronienės
Nuotraukos Editos Medeinos
