Pradžia Straipsniai Šeivamedžiai

Šeivamedžiai

Spausdinti

ŠEIVAMEDŽIAI

Šeivamedžio pavadinimas paminėtas dar Plinijaus raštuose. Manoma, kad jis kilęs nuo žodžio sambuce – fleita. Graikų piemenys iš tuščiavidurių jų kamienų darydavo švilpynes. Genties pavadinimą įteisino K. Linėjus, remdamasis juoduogio šeivamedžio aprašymu.

Ar jie Lietuvoje savaiminiai? Dar neseniai visi dendrologiniai leidiniai tvirtino – ne. Tiesa, 1785 metais Žiliberas, o 1791 m. B. Jundzilas juos mini kaip Lietuvos floros augalus, bet tuomet Lietuvos ribos atrodė visai kitaip. Neseni pelkių durpių sluoksnių tyrimai atskleidė, kad kelių šimtmečių nuosėdose yra nemažai šeivamedžių žiedadulkių. Vadinasi, buvo savaiminiai? Žinoma, teoriškai jas galėjo atnešti debesys, vėjas. Bet senosios Lietuvos žolininkės apie juos žinojo. Mano vaikystėje mūsų dzūkiško kaimo žolininkė jų šakelių ir šaknų parsinešdavo po kelionių į Vilnių. Kaimo moterėlės, priruošusios miško gėrybių, pėsčiomis iki sostinės keliaudavo apie 60 kilometrų. Mat už darbą kolūkiečiai pinigų negaudavo. Mūsų krašte šeivamedžių nebuvo, bet tarp Senųjų Trakų ir Lentvario bei arčiau Vilniaus jie auga. Žolininkė jų ir prisirinkdavo, tik vadino peliašūdžiu. Man, jau studentui, parvežus keletą daigelių juos iškart pažino.

Šeivamedžio (Sambucus) gentis pradžioje buvo priskiriama sausmedinių (Caprifoliaceae), vėliau išskirta į atskirą šeivamedinių (Sambucaceae), o dabar įvardijama kaip ūksminių (Adoxaceae) šeimos gentis. Pasaulyje priskaičiuojama virš 20 šeivamedžių rūšių. Europoje savaiminių 3, o iš viso auginama 14 rūšių, 3 porūšių ir apie 80 veislių bei kultivarų. Neskaitant botanikos sodų Lietuvoje plačiau žinomos 2 rūšys ir keliolika jų kultivarų, o gerokai retesnės dar 2 rūšys.

Žolinis šeivamedis (S. ebulus).

Tarnaudamas kariuomenėje Karaliaučiaus srityje kariniuose poligonuose, šaudyklose ir atsarginiame aerodrome jų vis pamatydavau. Ir prie pat Lietuvos, Dobrovolsko poligone Širvintos upės pakrantėje. O už upės – Lietuva. Ko gero, Rytprūsiuose tai buvo dažna darželių gėlė. Lietuvoje kažkada augintas Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje, Kudirkos Naumiestyje. Pats jo Lietuvoje nesu matęs. Tai puskrūmis žoline antžemine dalimi, pasak literatūros 0,5 – 2 m aukščio augalas. Visi mano matyti buvo apie 0,8 – 1,0 m. Auga upių slėniuose, šlaituose, nešienaujamose pievose, ganyklose, atvirose vietose. Niekada nemačiau miške ar aukštesniuose krūmuose. Plinta šaknų atžalomis (matyti augalai didelių sąžalynų nesudarė) ir labai lengvai sėklomis. Natūraliai paplitęs nuo pietinės Švedijos, per Ukrainą, Kaukazą iki Vid. Azijos ir ŠV Afrikoje bei Madeiros saloje. Žydi birželio – liepos mėnesiais. Žiedynas - stiebo viršūnėje esantis netikras skėtis. Žiedų vainiklapėliai balti, išorėje kiek rausvai balti, kuokeliai rausvi (skirtumas nuo juoduogio, kurio kuokeliai gelsvi). Skėčio skersmuo apie 10 (15) cm, jis visada stiebo viršūnėje, nenusviręs (juoduogio skėčiai ir vaisiai dažniausiai nusvirę). Peržydėjusį augalą ne prasčiau puošia nokstantys vaisiai, iš pradžių tamsiai rausvi, sunokę juodi uogos pavidalo kaulavaisiai. Augalas nestipriai, bet nemaloniai (žiedų kvapas primena karčiųjų migdolų) kvepia. Žiedai nektaro turi nedaug, tad kvapu augalas prisivilioja daugiau vabzdžių. Nuodingas. Nuodingi ir jo vaisiai. Sėklos sunoksta rugsėjį – spalį. „Uogoje“ – apie 5 mm skersmens kaulavaisyje – jų dažniausiai būna po 3. Senoje literatūroje rašyta, kad 20 uogų žmogui mirtina dozė. Dabar išaiškinta, kad jos  nėra tokios pavojingos, tik sukelia pykinimą, vėmimą. Žiemą šio šeivamedžio antžeminė žolinė dalis sunyksta, lieka tik požeminis šakniastiebis. Auginamas darželiuose lengvai sulaukėja. Gal ir mano matyti pabėgę iš darželių?

Juoduogis šeivamedis (S. nigra)

Natūraliai auga lygumose ir kalnuose iki 1600 m aukščio Vidurio ir Vakarų Europoje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje 6 – 8 klimato zonose šviesiuose miškuose, pajūrio kopose. Klesti dykvietėse, griuvėsiuose. Jo šiaurinė paplitimo riba eina per Karaliaučiaus sritį, Baltarusiją. Lietuvoje jau seniai sulaukėjęs. Kaune dažnai auga Aleksoto ir Žaliakalnio šlaituose dykvietėse, atvirose vietose ir nedideliame pavėsyje. Dirva tinkamiausia neutrali ar kiek šarminė, lengva ar vidutinio sunkumo, kiek drėgnoka, bet būtinai turinti daug azoto. Krūmai, kartais medžiai, išauga iki 4 – 5 (10) m aukščio ir 4 – 5 m skersmens skėtiška ar rutuliška laja. Žydi gegužės pabaigoje – birželį (kai kurie dekoratyviniai kultivarai birželį – liepą). Žiedai balti, jų kuokeliai gelsvi, susitelkę į 10 – 15 cm skersmens skydiškus žiedynus. Kaulavaisiai juodi, 6 – 8 mm skersmens, kartais pailgi. Juose po 3 (2 -4) sėklas. Sėklos balsvos, plokščios. Sunoksta rugsėjo mėn.

Dekoratyvinėje sodininkystėje plinta apie 40 juoduogio šeivamedžio kultivarų, kurie vis labiau populiarėja ir Lietuvoje.

Juoduogis šeivamedis 'Albovariegata'

Juoduogis šeivamedis 'Aurea'

Juoduogis šeivamedis 'Gerda'

Juoduogis šeivamedis 'Guincho Purple'

Juoduogis šeivamedis 'Laciniata'

Juoduogis šeivamedis 'Linearis'

Juoduogis šeivamedis 'Pulverulenta'

Juoduogis šeivamedis - daug morfologinių formų turinti, gausi mutacijomis rūšis. Nuotraukoje - iš juodojo šeivamedžio sėklos išdygęs sėjinukas - mutantas.

‘Albovariegata‘ krūmas iki 3 – 4m aukščio, baltai margais lapais; ‘Aurea‘ jauni lapai aukso geltonumo, vėliau gelsvai žali; ‘Aureovariegata‘ geltonais lapų pakraščiais; ‘Gerda‘ (pardavinėjau komerciniu pavadinimu Black Beauty) lapai tamsiai purpuriniai, geroje dirvoje beveik juodi, krūmas iki 3 m aukščio, jo žiedai rožiniai, skleidžiasi birželį – liepą. 2000 metais Boskope (Plantarium Boscoop) parodoje gavo bronzos medalį; ‘Ewa‘ (Black Lace) panašios lapų spalvos, tik jie karpyti kaip ‘Laciniata‘. Žiedai rožiniai; ‘Fructo Luteo‘ prinokę vaisiai geltonos spalvos; ‘Guincho Purple‘ lapai tamsiai purpuriniai, rudenėjant rausta. Žiedai rausvai balti, žydi birželio liepos mėnesiais, labai kvapūs. Nereiklus dirvai, atsparus sausrai ir užterštam orui; ‘Laciniata‘ krūmas giliai karpytais lapais. Baltais žiedais žydi birželį – liepą; ‘Madonna‘ – tankus krūmas plačiai geltonais lapų pakraščiais; ‘Eifel – 1‘ (Black Tower) laja koloniška, lapai tamsiai purpuriniai; ‘Monstrosa‘ labai originalios lajos formos, lapai žali; ‘Marginata‘ lapų pakraščiai balti; ‘Naomi‘ – dar platesniais baltais pakraščiais; ‘Pulverulenta‘ jauni lapai beveik balti, vėliau su gausybe baltų dėmelių ir taškelių. Krūmas auga lėčiau už kitus, bet pasiekia 3 m aukštį. Labai puošnus, iš toliau atrodo gausiai žydintis; ‘Pendula‘ šakelės svyrančios, lapai žali. Šie ir kiti, rečiau sutinkami kultivarai nelabai tiks mažiems darželiams, nes išauga didoki ir platūs, bet puikiai papuoš erdvesnes zonas, parkus, uždengs nedekoratyvius pastatus. Yra išvesta keliolika veislių, auginamų kaip vaiskrūmiai (daugiausia Vokietijoje): ‘Allesoe‘, ‘Alv‘, ‘Donau‘, ‘Hamburg‘, ‘Korsar‘, ‘Riese aus Vossroch‘, ‘Sambu‘ ir kt. Jos pasižymi didesniu derliumi, stambesnėmis kekėmis, turi daugiau vitaminų.

Kanadinis šeivamedis (S. canadensis)

Labai panašus į juoduogį. Dalis botanikų jį net laiko juoduogio porūšiu (S. nigra ssp. canadensis) ar varietetu. Mano auginti nuo juoduogio skyrėsi plaukuotais (šeriuotais) stiebais ir antrametėmis šakelėmis, ant kurių lenticelių nedaug (juoduogio lenticelių daug). Natūraliai paplitęs rytinėje Š. Amerikos dalyje nuo Atlanto vandenyno iki Didžiųjų ežerų pietinėje Kanados dalyje ir beveik pusėje JAV teritorijos iki Teksaso pietuose. Šis šeivamedis atsparesnis šalčiui, auga 4 – 9 klimato zonose, neapšąla iki -30°C. Išauga iki 4 m aukščio (mano auginti nedaug viršydavo 2 m). Jo žiedai kvepia daug maloniau, nei juoduogio, gelsvai balti, plačiuose skydiškuose žiedynuose. Šerdis, kaip ir juoduogio, balta. Žydi panašiu metu. Vaisiai smulkesni, sunokę turi purpurinį atspalvį, juodi. Tėvynėje kanadinis šeivamedis paplitęs palei upes, ežerus, mėgsta drėgnesnes vietas, bet gerai auga ir sausose. Europoje auginami vos keli jo dekoratyviniai kultivarai: ‘Aurea‘, ‘Laciniata‘, ‘Maxima‘, ‘Rubra‘... Man teko matyti tik ‘Aurea‘, kuris panašus į juoduogio tokio paties pavadinimo kultivarą, tik geltonumas išlieka ilgiau ir kiek ryškesnis. Kaip vaiskrūmiai auginamos kelios veislės: ‘Adams‘, ‘Johns‘, ‘Scotic‘, ‘Kent‘, ‘Nova‘ – išaugina gausų, iki 7 kg nuo krūmo derlių, o ‘York‘ vaisiai žymiai didesni, apie 1 cm skersmens. Kad gausiai derėtų reikia bičių ir daug kitų vabzdžių, kuriuos privilioja savo kvapu. Kaip vaistinis netgi pranoksta juoduogį šeivamedį.

Raudonuogis šeivamedis (S. racemosa)

Tai 3 – 7 klimato zonų krūmas, išaugantis 2 – 4 m aukščio, paplitęs nuo Karaliaučiaus srities, per visą rytų Europą ir Vakarų Sibirą. Toliau į rytus ir Kaukaze auga labai į jį panašūs sibirinis, armėninis šeivamedžiai, kurie dalies botanikų laikomi raudonuogio porūšiais ar varietetais.  Lietuvoje seniai sulaukėjęs, aptinkamas ne tik miestų, gyvenviečių želdiniuose, bet ir miškuose, krūmynuose, ypač priesmėlio ir smėlio dirvose po pušimis ir net drėgnesniuose medynuose po ąžuolais, drebulėmis. Labai panašus į juoduogį, bet jo šakų šerdis ruda. Žiedynai taipogi skiriasi. Jie ne skėtiški, o panašūs į mūsiškių ievų, šluotelės ūglių viršūnėse. Patys žiedai smulkūs, apie 5 mm, šviesiai gelsvi. Žydi gerokai anksčiau už juoduogį šeivamedį, gegužės mėnesį. Vaisiai subręsta liepą ir kurį laiką labai puošia krūmą. Iki rudens nulesami paukščių arba po kurio laiko patys nubyra. Žmonėms jie šiek tiek nuodingi. Auga greit. Sodinamas apsauginiuose želdiniuose, uždengti neišvaizdžius statinius, šiukšlynus, pavieniui ir grupėmis parkuose. Tėviškėje apsodinau sandėliuką ir lauko virtuvę – išnyko pelės  ir žiurkės.

Raudonuogio šeivamedžio kultivarų daug mažiau, nei juoduogio, nesuskaičiuojama nė 10. Bene žinomiausias iš jų ‘Plumosa Aurea‘.

Jo lapeliai negiliai karpyti, saulėtoje vietoje ryškiai geltoni, o pavėsyje gelsvai žali. Krūmas išauga apie 2 m aukščio. Nepakenčia kalkingų dirvų. Dubravos medelyne molingoje žemėje skursdavo, prastai augo, žiemą stipriai apšaldavo, o rūgščioje drėgnoje dirvoje prie pelkutės augo puikiai. Lenkai nurodo jį esant 4 klimato zonos augalą, bet, manau, jo atsparumą pervertina – praeito šimtmečio žiemų apie Kauną dažnai neatlaikydavo. Dar esu auginęs geltonlapius kultivarus ‘Aurea‘ ir ‘Sutherland Gold‘. Neutralioje dirvoje augo neblogai, kalkingoje skurdo.

Visų šeivamedžių uogas noriai lesa apie 60 paukščių rūšių. Džiovintos juoduogio šeivamedžio uogos mano mamai labai pagelbėdavo nuo galvos skausmo. Lapai skleidžiasi labai anksti, vieni pirmųjų pavasarį. Jie – kompostuotojų svajonė – greitai suyra ir skatina kitų komponentų irimą. Žiedus lanko bitės, kamanės.

 

Rimvydas Kareiva

Nuotraukos Valerijos Baronienės

Atnaujinta Penktadienis, 29 Balandis 2022 17:46  

Pradžia Straipsniai Šeivamedžiai