Pradžia Straipsniai Madeira: kelionė į pirmykščius miškus

Madeira: kelionė į pirmykščius miškus

Spausdinti

Madeira: kelionė į pirmykščius miškus

Kai 1420-aisiais portugalai pasiekė Madeiros salą, ji priminė rojaus sodą – švelnus ir šiltas klimatas, debesų gaubiami kalnai, žaliuojančios kalvos ir plokštikalnės, bekraščiai miškai ir žydintys krūmai, negausūs ir nepavojingi vabzdžiai bei smulkūs žinduoliai, aplink gilus žydras Atlanto vandenynas ir nė vieno žmogaus... Nenuostabu, kad saloje sparčiai kūrėsi kolonistai, o kartu prasidėjo ir gamtos niokojimas – miškai buvo kertami medienai ir deginami, kad atsirastų vietos cukranendrių ir bananų plantacijoms bei ganykloms, miestams ir keliams, o vietinės rūšys išstumiamos agresyvesnių įvežtinių gyvūnų ir augalų.

Ši nedidelė (740,7 kv. km) vulkaninės kilmės sala tokia nuošali (560 km nuo Maroko ir 980 km nuo Lisabonos), kad iki kolonizavimo joje gyvavo tik tos rūšys, kurios savo jėgomis, vėjo, vandens ar atsitiktinai krantus pasiekusių rąstigalių ar jūržolių kuokštų pagalba sugebėdavo pasiekti jos krantus. Vėliau sąmoningai ar netyčia žmonės įvežė antra tiek introducentų – nuo eukaliptų iki musių, kurių vieni išplito ir stelba natūralią florą ir fauną, kiti liko tik parkų ir sodų gyventojais. Miestų želdynai ir parkai akina spalvų ir formų įvairove, juose gausu hortenzijų, įvairių svogūninių ir sumedėjusių iš Brazilijos, Afrikos ir Australijos kilusių augalų – Europos dendrologas čia pasijunti ir sužavėtas, ir neišmanėlis...

Nors per kelis šimtmečius natūrali Madeiros gamta gerokai pasikeitė, bet ir dabar ji stebina savo grožiu, įvairove ir endeminių rūšių gausa. Čia priskaičiuojama 1226 vietinės aukštesniųjų augalų rūšys (panašiai kaip Lietuvoje), iš jų dvi gentys ir daugiau kaip 120 rūšių – endeminės. 20 a. antroje pusėje imtasi saugojimo priemonių: įkurti botanikos sodai, gamtos parkai ir rezervatai, kuriuose leidžiama veikla – tik vaikščiojimas ir žiūrėjimas.

Pakrantėse, lygumose (kurios sudaro vos 10 proc. teritorijos) ir lėkštesniuose šlaituose įsikūrę miestai ir gyvenvietės, plantacijos bei daržai, kai kur veši krūmokšniai ir pievos, o miškais apaugę kalnų šlaitai. Tiesa, juos lengviau pamatyti iš tolo, negu aplankyti – keliai paprastai nuveda iš vieno miestelio į kitą vingiuodami kalnų serpantinais ar nerdami į vienas po kito sekančius tunelius, o kelio į mišką taip ir nėra... Belieka levados ir veredos – pėsčiųjų žygeivių takai, reikalaujantys ir nemažai laiko, ir fizinės ištvermės.

Sumažėjus natūralių miškų plotų, Madeiroje jie įveisiami, ypač kalnuose, kur vėsiau ir gali augti vidurinės juostos medžiai. Įvežtinės pajūrinės pušys ir rutuliniai eukaliptai (Pinus pinaster Ait., Eucalyptus globulus Labill.) juose puikiai auga, bet tuo pačiu ir išstumia savaimines Madeiros medžių rūšis. Mažiau agresyvios didžiosios pocūgės, paprastieji bukai ir japoninės kriptomerijos, kurių miškai vėsiuose, drėgnuose šiauriniuose kalnų šlaituose primena Vidurio Europos kalnų miškus.

Iš visų gamtos įdomybių įspūdingiausi yra Laurissilva – vieninteliai pasaulyje pirmykščiai lauramedžių miškai. Prieš 15-40 mln. metų tokie miškai vešėjo didelėje dabartinės Pietų Europos bei Šiaurės Afrikos dalyje, o dabar nepasikeitę išliko tik čia. Jie auga sunkiau prieinamuose šlaituose 300-1600 m aukštyje ir užima apie 16 proc. salos ploto. Tai daugiau kaip pusė 1982 m. įkurto rezervato (Madeiros gamtos parko), apimančio didžiąją  salos dalį. Įvertinus šių miškų, kaip terciaro reliktų, statusą bei rūšių įvairovę,1999 m. jie paskelbti UNESCO pasaulio gamtos paveldu. Šiuose miškuose auga dauguma (76 rūšys) salos endeminių induočių augalų, gausu Europoje retų bei endeminių samanų, kerpių ir kerpsamanių, gyvena daugybė bestuburių ir dvi endeminės paukščių rūšys. Dėl siauro arealo ir negausių populiacijų daugelis šių rūšių yra retos arba nykstančios. Šie miškai svarbūs ir tuo, kad saugo kalnų šlaitus nuo erozijos ir sulaiko lietaus bei aukštikalnių debesų vandenį.  Dabar dedama daug pastangų išsaugoti jų unikaliai florai ir faunai.

Beveik visi lauramedžių miškai auga šiaurinėje salos dalyje, 28-40º šiaurės platumos, tai atitinka paatogrąžių (subtropinę) zoną. Didžiumą jų sudaro drėgnieji miškai, augantys kalnuose debesų juostoje, šiauriniuose šlaituose ir tarpekliuose. Metinis kritulių kiekis čia svyruoja nuo 500 iki 1200 mm, neskaičiuojant vadinamųjų horizontalių kritulių, t. y. susikondensuojančio vandens iš debesų. Be šio vyraujančio miškų tipo, dar išskiriami kiti du, užimantys mažesnį plotą: sausieji, augantys ant pietinių šlaitų, kur kritulių mažiau negu 500 mm per metus, ir nedideli ploteliai superdrėgnųjų, kur kritulių daugiau kaip 1500 mm.

Čia klesti visžaliai lapuočiai sveikais blizgančiais lapais. Šilti orai be minusinių temperatūrų, pakankamas drėgmės kiekis ir skirtingi aukščiai sudaro sąlygas augalijos įvairovei, didelei biomasei ir vaisių brandinimui ištisus metus. Vyrauja endeminiai lauramedinių šeimos (Lauraceae Juss.) medžiai (Apollonias barbujana (Cav.) Bornm., Laurus novocanariensis Rivas-Mart., L. azorica (Seub.) Franco, L. nobilis L., Ocotea foetens (AitonBaill., Persea indica (L.Spreng., Picconia excelsa (Aiton) DC., P. azorica (Tutin) Knobl.). Taip pat dažni alksnotis Clethra arborea Aiton, karpažolė Euphorbia mellifera Aiton, sotvaras Myrica faya Ait., lipniasasėklis Pittosporum coriaceum Dryand. ex Aiton , šunobelė Rhamnus glandulosa Aiton., heberdenija Heberdenia excelsa (Ait.Banks., gebenė Hedera maderensis K.Koch ex A.Rutherf. Medžiai čia dažnai siekia 35-40 m aukštį, jie gausiai apaugę samanomis, kerpėmis ir nedideliais paparčiais. Pomiškis dėl šviesos stygiaus gana menkas. Vis tik galima pamatyti retų žolinių, dažnai žmogaus aukščio augalų – ežeinis Echium candicans L.f. („Pride of Madeira“),  rusmenės Digitalis sceptrum L. f., D. purpurea L. ssp. maderense, kelios endeminės Musschia Dumort. genties rūšys.  Nemažai ir endeminių snapučių, orchidėjų, svogūninių augalų. O štai savaiminį Madeiros medį tikrąją draceną (Dracena draco (L.) L.) teko pamatyti tik miestų želdynuose.

Kai kur į lauramedžių miškus įsiterpia ir aukštos erikos bei kadagiai. Kiek aukštesnėse ar sausesnėse vietose, kur klimatas labiau kontinentinis, tai jau vyraujančios bendrijos, kuriose medžiai ir krūmai mažesni, juose mažiau lianų, epifitų ir samanų. Čia veši erikiniai augalai, kadagiai, bugieniai, švitrūnai ir kai kurie kiti neaukšti medžiai, krūmai bei paparčiai (Daboecia azorica TutinE. F. Warb. , Erica arborea L., E. maderensis D.C. McClint., E. platycodon (Webb & Berthel.) Rivas Mart. & al. , E. platycodon ssp. maderincola (D.C.McClint.) Rivas Mart. & al., Calluna vulgaris (L.) Hull, Vaccinium cylindraceum Sm., Juniperus brevifolia (Seub.Antoine, J. cedrus WebbBerthel. ssp. maderensis (Menezes) Rivas Mart. et al. , Ilex perado Aiton, I. canariensis Poir., I. aquifolium L., Cistus chinamadensis Bañares & P.Romero, Laurus azorica (Seub.) Franco, Myrica faya Ait., Sorbus maderensis Dode, Viburnum rigidum Vent., Adenocarpus foliolosus (Aiton) DC., Chamaecytisus proliferus L. f.,  Genista canarienis L., Teline splendens (Webb & Berthel.) del Arco, T. stenopetala Webb & Berthel. , Asplenium onopteris L., Polypodium cambricum L., Pteridium aquilinum (L.Kuhn), Woodwartia radicans (L.Sm.).

Daug kur nemažus plotus užima invaziniai augalai (Acer pseudoplatanus L., Ailanthus altissima (Mill.Swingle, Arundo donax L., Fuchsia magellanica Lam, Hedychium gardnerianum Sheppard ex Ker Gawl., Passiflora mollissima Liberty Hyde Bailey, Pittosporum undulatum Vent., Solanum mauritianum Scop.), plintantys ir išstumiantys vietines rūšis lauramedžių miškuose. Mažesnį pavojų kelia introdukuoti ir natūralizavęsi spalvingi ankstyvasis agapantas (Agapanthus praecox Willd.), didžialapė hortenzija (Hydrangea macrophylla (Thunb.) Ser.), paprastasis oleandras (Nerium oleander L.), kurių gausu gyvenvietėse, palei kelius ir žygeivių takus, bet nepasitaiko giliai miškuose.

Vietomis laurų miškai išretėję, virtę laukymėmis ir ganyklomis su pavieniais dideliais medžiais. Jų jau nepavadinsi tikromis miško ekosistemomis. Kita vertus, čia galima pasivaikščioti nerizikuojant įstrigti tarp akmenų ir šaknų raizgalynės ar nusiversti nuo stačios uolos, skirtingai nuo daugelio natūralių miškų. Vienas tokių miškų (Fanal Forest), gausiai lankomas turistų, veši salos šiaurės vakaruose. Tai tarsi kitas mistiškas pasaulis, dažniausiai skendintis debesyse su juose šmėžuojančiais tūkstantamečiais medžiais.

Valerija Baronienė

Madeira - rojaus sodas Atlanto vandenyne

 

Debesų gaubiami kalnai - ne pasivaikščiojimams

 

Vereda - žygeivių takas - veda per paparčių ir erikų sąžalynus

 

Kalnų šlaituose klesti neįžengiami miškai

 

Pietiniuose šlaituose - erikinių brūzgynai

 

Laurissilva - pirmykščiai lauramedžių miškai

Lauramedžių amžius čia skaičiuojamas tūkstantmečiais

Lauramedžių miškai

 

Lauramedžių miškai

 

Lauramedžių miškai

Agapantai - invaziniai, bet ne itin grėsmingi augalai

 

Japoninių kriptomerijų miškas

Per mišką gali paeiti tik žygeivių takais

Pomiškis nepraeinamas...

Rusmenės žydi atviresnėse miškų vietose

Vienas gražiausių Madeiros paparčių - Woodwardia radicans

Alksnotis Clethra arborea

Alksnočio (Clethra arborea) žiedai

Vietinės gebenės (Hedera maderensis) ant svetimžemių eukaliptų (Eucalyptus globulus)

Debesys dabar, kaip ir prieš milijonus metų, drėkina kalnų šlaitus

XX

Atnaujinta Penktadienis, 24 Rugsėjis 2021 16:18  

Pradžia Straipsniai Madeira: kelionė į pirmykščius miškus