Pradžia Straipsniai Dendrologai Rumunijoje: mums viskas visada baigiasi gerai!

Dendrologai Rumunijoje: mums viskas visada baigiasi gerai!

Spausdinti

Šį straipsnį viešinti gal ir vėloka - praėjo jau kone metai po kelionės. Bet gal geriau vėliau, negu niekada? Tad, maloniai leidus žurnalo  "Mūsų girios", kuriame jis buvo spausdintas, redakcijai, įdedu jūsų dėmesiui.

 

Dendrologai Rumunijoje: mums viskas visada baigiasi gerai!

Dvylika dienų trunkanti kelionė po Rumunijos botanikos sodus, parkus, miestus ir medelynus jau į pabaigą. Bet apie namus dar negalvojame, nes šiandien, priešpaskutinę išvykos dieną, traukiam į Apuseni gamtos parką. Gamtos parkai pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN, angl. International Union for Conservation of Nature) klasifikaciją priskirti V kategorijai – saugomi kraštovaizdžiai. Lietuvoje jiems artimiausi regioniniai parkai. Beveik 76 000 ha užimantis Apuseni gamtos parkas yra Vakarų Rumunijoje, neaukštuose to paties pavadinimo kalnuose. Puiki proga susipažinti su Vakarų Karpatų viršūnėmis ir tarpekliais, srauniais upokšniais ir karstinėmis įgriuvomis, miškais ir ganyklomis... Ir, žinoma, urvais – šiuose gana jaunuose klintiniuose kalnuose jų priskaičiuojama apie 400! Keliuose rasta priešistorinio žmogaus veiklos pėdsakų ir ledynmečio gyvūnų fosilijų, kai kuriuose gyvena retų rūšių šikšnosparniai ir kiti endeminiai gyvūnai, jau nekalbant apie įvairiausias geologines įdomybes, dėl kurių Apuseni parkas vadinamas urvų tyrinėtojų rojumi. Į rojų mums dar ankstoka, jau nekalbant apie laiko trūkumą, tad šįkart turės pakakti vieno urvo.

Ilgos kelionės metu per autobuso langus grožėsimės kalnų panorama, pasidomėsim ir mažais kaimeliais bei vietiniais miškais, kol pagaliau pasieksim Skarišoaros (Scărișoara) urvą su vienu didžiausių požeminių Europos ledynų. Toks planas. Pradžioje jį vykdome sėkmingai, kol ateina laikas sukti į šalutinį kelią, prie kurio nedviprasmiška nuoroda įspėja, kad už 50 km galės važiuoti tik ne sunkesnės kaip 7,5 tonos svorio transporto priemonės. Mūsų autobusas sunkesnis, ir gerokai: 18 tonų. O sankryžoje stovi policijos automobilis su rūsčiai žvelgiančiais pareigūnais. Sustojame. Kol visi vienu metu reiškiame kuo skirtingiausias nuomones apie tolesnio važiavimo tikslingumą ir kryptį, mūsų kelionės vadovė ir vairuotojas eina pasišnekučiuoti su policijos ekipažu. Ilga diskusija, Editos šypsena ir Artūro diplomatija duoda rezultatų: nuoroda atsirado tik dėl kelio remonto, mums leidžiama – ir, tikėtina, pavyks – važiuoti toliau, pakeliui budintys policininkai bus įspėti ir mus praleis. Už visa tai atsidėkojome dailiu buteliu. Tik nepagalvokite, kad alkoholio, pareigūnui jo nesiūlytume jokiu būdu! Tai tik tradicinių gydomųjų Lietuvos žolelių antpilas, stiprinantis sunkiai dirbančio žmogaus sveikatą.

Pakilios nuotaikos negadina kartkartėmis kelyje melancholiškai vaikštinėjančios susimąsčiusios karvės ar mažumėlę nustebę arkliai. Po pernykštės kelionės į Gruziją, kurioje dalyvavo gera pusė šiemetinių keliauninkų, naminiai gyvūnai ant asfalto mūsų nebestebina. Privažiavę kelių trobų kaimelį, sustojame išsiaiškinti vietinių žemės ūkio ir amatų ypatumų. Trešnės? Kalnų medus? Vilnoniai kilimėliai? Cuika ? (Tai toks nacionalinis gėrimas – vaisių brendis, gaminamas iš slyvų. Atvirai sakant, neišlavintam moters gomuriui gana bjaurus, bet pažintiniais tikslais galima ir paragauti). Už keletą eurų įsigyjam stiklainėlį medaus ir bendrakeleivę – šią, suprantama, dykai. Smagi ir šneki moteriškė su kirviu ant peties (autobuse jį taktiškai pasideda po kojom) buvo beeinanti į kažkokį tašką už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų, o dabar rumuniškai pasakoja apie savo kaimą, apylinkių miškus, lokius ir kitas įdomybes. Paklausite, kaip susikalbėjom? Nepažįstate mūsų vairuotojo Artūro. Šypsena, gestais, lietuviškais ištiktukais ir sienas griaunančiu humoro jausmu jis bendrauja visomis pasaulio kalbomis, o jei Žemėn atskristų žalieji žmogeliukai iš Marso – aptartų vietines aktualijas ir užmegztų abipusiai naudingus kultūrinius bei prekybinius ryšius greičiau, negu kokie tarpplanetinių reikalų valdininkai sudarytų specialų komitetą. Taip smagiai plepėdami pasiekiam upeliuką, virš kurio staigiu posūkiu besidriekianti siaurutė aptrupėjusio asfalto juostelė neatrodo labai patikima. Tiksliau, atrodo visiškai nepatikima. Dėl to ar ne dėl to, bet mūsų keleivė staiga supranta pasiekusi kelionės tikslą ir išlipa, mojuodama kirviu, o mes giliai įkvepiam ir... atsimerkiam jau kitoje upelio pusėje. Vėl pro šalį skrieja kalnai ir atkakliai nesikeičiantys eglynai, bet juk anksčiau skaitydama apie šių kalnų augaliją sužinojau, kad čia auga „spruce fir“. Taip ir buvo parašyta – be skyrybos  ženklo ar jungtuko, bet reikšmė juk aiški: eglės ir kėniai. Išlipame pramankštinti kojų, įkvėpti gryno kalnų oro ir pasidairyti tų kėnių. Jokių egzotiškų dendrologinių objektų nėra, visus medžius atpažįstame be vargo – žemiau vienas kitas skroblas, trakinis klevas ar šermukšnis, aukščiau šlaituose tankūs vešlūs eglynai, po kojomis – samanos ir mėlynės, bet kėnių niekur nesimato. Tik tada suprantu, kad tas „spruce fir“ tebuvo paraidinis mokslinio eglės vardo – Picea abies – vertimas į anglų kalbą... Bet europinis kėnis Rumunijoje iš tikrųjų auga, ir netrukus ant tolimesnių Bihor kalno šlaitų aiškiai atskiriame eglynus nuo kėnių miškų, o vietomis juos pakeičia bukynai. Nors šiuose kalnuose bukų matosi nedaug, jie yra vyraujantys Rumunijos miškų medžiai (31% – tokia pat dalis, kokią sudaro visos spygliuočių rūšys kartu, o iš pastarųjų daugiausia eglių – 23%). Nemažai miškuose ir ąžuolų (18 %) bei kitų kietųjų lapuočių (15%), o minkštieji lapuočiai, kaip ir kėniai, tesudaro 5 % visų medžių. Pernai vasarą pradėtas natūralių bukų miškų šiaurės ir centrinėje Rumunijoje nominacijos UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašui procesas, jis turėtų būti baigtas ateinančiais metais. Rumunijos mokslininkų duomenimis, iš 6,249 milijonų hektarų jų miškų (tai sudaro 26,6 % šalies ploto) maždaug 218000 hektarų miškų tebėra pirmykščiai, jų ekosistemos nepaliestos žmogaus veiklos.

Kiek palaipioję stačiais eglyno šlaitais ir paragavę mėlynių, grįžtame į autobusą. Dar valanda, ir pasiekiame kalno papėdę su tokio siaurumo keliu ir staigumo posūkiais, kad visiems pasidaro aišku – autobusas toliau nebevažiuos. Ne taip aišku, ką darysim mes – karštyje kopsim 8 km į kalną iki urvo bei atgal ar pasižvalgę po apylinkes važiuosim „namo“? Kol mažoje kavinukėje sotinamės šaltu vandeniu, stipria kava ir gardžia čia pat pjaustomų daržovių sriuba, kažkam topteli išganinga mintis pasitarti su vietiniais gyventojais. Ir štai – po trumpų derybų visaip tarškančiais, riaumojančiais, springstančiais ir dūmijančiais džipais riedame į kalną, susėdę atviruose kėbuluose, o kojų perteklių iškorę laukan. Viena grupė, antra, trečia, ketvirta... Edita lengviau atsikvepia – visi 40 keliauninkų atvyko gyvi ir daugmaž sveiki. Na, jeigu neskaičiuosim išmetamųjų vamzdžių skleidžiamų karštų dūmų apdegintos avalynės, džinsų ir blauzdų. Dar kilometras pėsčiomis, 11 lėjų (ant bilieto parašyta, kad 10, bet tiek jau to) – ir stačiais laipteliais leidžiamės žemyn, žemyn, žemyn – daugiau kaip 100 metrų iki urvo angos ir dar apie 50 m pačiame urve. Prieš kelias minutes sunkiai užsikapanojus į kalną 30 °C temperatūroje, dabar virš galvų ant uolos skliautų kabantys varvekliai ir po kojomis boluojantis ledynas atrodo kažkaip nerealiai... kol bendrakeleivio sviesta sniego gniūžtė šlepteli po marškinėliais ir įtikina, kad esu visiškoje tikrovėje. Netgi šaltokoje – oficialūs šaltiniai skelbia, kad kai kuriuose urvuose temperatūra vasarą siekia „net“ vieną laipsnį šilumos, turistų lankomoje dalyje niekad nepakyla aukščiau nulio, o žiemą būna apie -7 °C. Dabar pats vidurvasaris, bet vis tiek geriau jau būčiau paklausiusi mamos ir pasiėmusi striukę, o ne lininį švarkelį. Esame pagrindinėje, didžiausioje (108 m ilgio ir 78 m pločio) urvo „salėje“. Į keletą kitų eiliniai turistai neįleidžiami, jos paliktos mokslininkų žiniai. Salė atrodo kaip ledo dengiamas požeminis ežeras, bet iš tiesų tai apie 20 m storio ledynas, atsiradęs maždaug prieš 3500 metų. Kažkur tyliai caksintys vandens lašai, prieblandoje dūluojantys lediniai stalaktitai ir stalagmitai, tolima žalsva šviesa iš urvo angos – regis, atsidūrėme kitame pasaulio matmenyje. Balsai prityla iki kuždesio, fotoaparatų blykstės dar labiau sutirština šešėlius tolimuosiuose urvo kampuose, o visiškai nejudantis oras, regis, saugo visų kada nors čia pabuvojusių mintis...

Kelionė žemyn tais pačiais visu greičiu lekiančiais džipais vėl pažeria visko – ir dulkių bei dūmų į akis, ir trumpų širdies ritmo sutrikimų ypač staigiuose posūkiuose, ir įspūdingų vaizdų. Kabinoje prisėdusios Jūratės koketiški aikčiojimai kartkartėmis priverčia vairuotoją sustoti, kad galėtume pafotografuoti, tad stovėdami kėbule viena akimi žvelgiame į objektyvą, o kita gaudome vairuotojo judesius – jau perkėlė koją nuo stabdžio pedalo ant akceleratoriaus ar dar ne. Tai ir nuotraukos gaunasi tokios... na, kaip žiūrint viena akimi. Bet svarbiausia – neišdildomi įspūdžiai! Kadangi važiuojame ir grįžtame mažomis grupelėmis, belaukiant lieka laiko iš arčiau pasižiūrėti, kas gi auga miško pakraštyje. Porą šimtų metrų iki miško driekiasi vešli bitėmis dūzgianti pieva, panašesnė ne į natūralią bendriją, o į vaistažolių darželį – raudonėliai ir kraujažolės, mėtos ir šalavijai, jonažolės ir čiobreliai, vingiorykštės ir akišveitės, barkūnai ir ramunėlės... Tai tik tie, kuriuos atpažinau, o iš viso šių kalnų pievose randama 420 žolinių augalų rūšių. Saulėje blyksintis upeliukas su besiturškiančia ančių šeima tarsi vaiko piešinyje atskiria pievą nuo aukštyn šlaitu kylančio miško. Pamiškėje – blindės, šermukšniai ir klevai, vienas kitas bukas ir trešnė, o aukščiau eglės, eglės ir dar daugiau eglių...

Įsitikinę, kad iš ledo urvo sugrįžo lygiai tiek pat dendrologų, kiek buvo kelionės pradžioje, sėdame į autobusą ir keliaujame į Oradea, miestą prie Vengrijos sienos, paskutinės mūsų nakvynės Rumunijoje vietą. Žemėlapyje atstumas nedidelis, apie pusantro šimto kilometrų, bet kelionė trunka kelias valandas. Siaurais, vingiuotais ir duobėtais kalnų keliais „su vėjeliu“ nepalakstysi. Gal ir gerai – turime laiko paskutinį kartą pasigrožėti šios šalies gamtovaizdžiais. Paskutinį kartą šiemet, o ateityje – kas žino, ar neatves mūsų keliai čia ir vėl? Juk, kur bebūtume, mums viskas visada baigiasi gerai.

 

Valerija Baronienė

 

Pradžia Straipsniai Dendrologai Rumunijoje: mums viskas visada baigiasi gerai!