Cūgos

Spausdinti

 

 

Cūgos – artimos kėnių ir eglių giminaitės, tik turinčios gerokai smulkesnius kankorėžius ir trumpesnius nedygius spyglius. Lotyniškas pavadinimas kilęs iš japonų kalbos – jie taip vadina dvi Japonijoje augančias medžių rūšis. Natūraliai pasaulyje cūgos paplitusios keturiuose regionuose: jau minėtoje Japonijoje (2 rūšys); Kinijoje nuo Nepalo per visą Tibetą, centrinę ir pietryčių Kiniją, šiaurės Mianmare ir šiaurės Vietnamo kalnuose, Taivane iki Geltonosios ir abiejų Kinijos jūrų (3 rūšys); Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje nuo Aliaskos iki Kalifornijos ir Uoliniuose kalnuose (2 rūšys ir natūralus hibridas) bei Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje nuo Hudzono įlankos ir pietinių Kvebeko ir Ontarijo provincijų teritorijų iki abiejų Dakotų vakaruose bei Džordžijos pietuose (2 rūšys). Pastaruoju metu priimtoje sistematinėje nomenklatūroje išvardijamos devynios rūšys ir vienas natūralus hibridas. Senesni autoriai nurodydavo net iki 24 rūšių. Augalai vienanamiai, t.y. vyriški ir moteriški žiedai būna ant tų pačių augalų, visada ant pernykščių šakelių. Visos esamos rūšys – medžiai, kai kurie labai aukšti. Ūgliai ploni, nusvirę žemyn, pumpurai smulkūs. Išvesta daug kultūrinių veislių nuo siaurų, koloniškų, svyrančių iki mažyčių, labai lėtai augančių kupstelių, geltonspyglių ar baltai margų...

Dabartinės Lietuvos teritorijoje cūgos augintos nuo seno. Prieš antrąjį pasaulinį karą dabartinės Šilutės miškų urėdijos Švėkšnos girininkijos Begėdžių miške įveistos nedideliais ploteliais. Vilkėnų parke augo du dideli galingi cūgų medžiai. Didžiausią ir storiausią iš jų – 25 metrų aukščio ir 1,4 metro  skersmens kamienu 2002 metais išvertė  audra. Miškuose Lietuvoje cūgų auginti neapsimoka, nebent kaip pavarovinę rūšį ąžuolynuose (padėtų nusivalyti nuo apatinių šakų ir neperaugtų, o tuo pačiu ir nestelbtų ąžuolų). Gi dekoratyviniuose želdiniuose cūgos auginamos dar per retai. Parkuose, skveruose tiktų rūšiniai medžiai: cūgų lajos tankios, vienų rūšių (kanadinių, karolininių, Ziboldo) plačios, primena lapuočių lajas, o kitų (kalninių, kaliforninių, Džefrio) siauros, panašios į eglių. Individualiose sodybose, gyvenvietėse, kur nėra daug laisvos vietos, galima sodinti daug žemaūgių, krūmais ar kupstais augančių veislių arba siauromis lajomis medelių. Dirvožemiui cūgos nėra labai išrankios: mėgsta derlingą, kalkingą normalaus drėgnumo ar kiek drėgnesnę dirvą, nors dalis rūšių visai neblogai auga ir rūgščioje žemėje, smėlyje ar durpėse. Visos cūgos mėgsta drėgną orą, mat jos – kalnų augalai, kur dažni rūkai arba arti vandenynas (prastai auga dažniausiai dėl dviejų priežasčių: per sauso oro ir per didelio šalčio ar staigių temperatūros svyravimų). Nepakenčia sausrų ir prie šaknų stovinčio vandens. Dauguma rūšių puikiai ištveria didoką paunksmę – tuo beveik prilygsta kukmedžiams. Nebijo karpymo, todėl puikiai tinka gyvatvorėms, net ir prie šiaurinių namų sienų. Iš esmės, jos gerai auga tokiose pat vietose, kaip ir eglės.

Lietuvoje cūgas augina (arba augino) vos keletas miškų urėdijų medelynų. Dabar, vyresnybei nurodžius miškų urėdijoms dekoratyvinių augalų masiškai neauginti, didesnę dalį cūgų bent kurį laiką atsivešime iš užsienio. Europoje cūgų auginama vis daugiau, plečiamas jų asortimentas. Atsiranda poreikis jas atpažinti. Nes ne specialistams dauguma cūgų rūšių, gal tik išskyrus kalninę ir iš dalies Džefrio, atrodo labai panašios. Bet jos Lietuvoje augs tikrai nevienodai, dažniausiai dėl skirtingo atsparumo šalčiui ir oro drėgmės poreikio.

LENTELĖ  CŪGOMS  APIBŪDINTI

1)       Ūgliai pliki   - 2)

Tsuga sieboldii Japoninė (Ziboldo) cūga

2)      Ūgliai plaukuoti  - 1)

3)      Spyglių viršūnėlės smailos  - 4)

Tsuga dumosa Himalajinė cūga

4)      Spyglių viršūnėlės apvalios, bukos arba iškirptos  – 3)

5)      Spyglių viršutinėje pusėje bent ties viršūne yra žiotelių eilės (melsvi ruoželiai)  - 8)

6)      Spyglių kraštai lygūs, be dantelių (gerai matosi pro lupą). Spygliai  5 – 25 mm ilgio, jų viršutinėje pusėje yra skersinės melsvos ar balsvos juostelės  - 7)

Tsuga mertensiana Kalninė (Mertenso, juodoji) cūga

7)      Spyglių pakraščiuose bent arti viršūnės yra dantelių (gerai matyti pro lupą). Spygliai 10 – 15 mm ilgio  - 6)

Tsuga x jeffreyi Džefrio cūga (Ts. heterophylla x Ts. mertensiana)

8)      Spyglių viršutinėje pusėje nėra žiotelių eilių  - 5)

9)      Spyglių viršūnėlės užapvalintos, bet ne bukos, be jokių iškirpimų. Spyglių šonuose yra dantelių (gerai matosi pro lupą)  - 12)

10)   Ūgliai apaugę ilgokais plaukeliais. Spygliai 10 – 18 mm ilgio, ūgelyje jų ilgis skiriasi nedaug. Spyglių apatinėse pusėse dvi siauros šviesios juostelės ir platūs žali pakraščiai  - 11)

Tsuga canadensis Kanadinė cūga

11)   Ūgliai apaugę trumpais plaukeliais. Spyglių apatinės pusės su dviem baltomis juostelėmis ir siauru žaliu pakraščiu. Spygliai 6 – 18 mm ilgio, ūglyje jų ilgiai labai skiriasi, net esančių šalia vienas kito  - 10)

Tsuga heterophylla Kaliforninė cūga

12)   Spyglių viršūnėlės bukos arba iškirptos. Jei spyglių viršūnėlės apvalios, tai tame pačiame ūglyje yra ir iškirptomis viršūnėlėmis  - 9)

13)   Tame pačiame ūglyje yra spyglių ir su užapvalintomis, ir su iškirptomis viršūnėlėmis. Spyglių kraštai be dantelių, jie 8 – 10 mm ilgio, o ūgliai apaugę trumpais plaukeliais  - 14)

Tsuga caroliniana Karolininė cūga

14)   Visų spyglių viršūnėlės bukos arba daugiau ar mažiau iškirptos  - 13)

15)   Spyglių kraštai be dantelių (gerai matosi pro lupą). Jie 5 – 15 mm ilgio  - 16)

Tsuga diversifolia Įvairiaspyglė (skirtingalapė) cūga

16)   Spyglių kraštuose yra dantelių (gerai matosi pro lupą). Spygliai 10 – 30 mm ilgio  - 15)

17)   Ūgeliai labai ploni, apie 1 mm skersmens, nukarę. Spygliai šviesiai žali (jauni gelsvai žali), bukomis viršūnėmis, jų apatinė pusė su dviem siauromis kreidos baltumo juostelėmis ir plačiais žaliais pakraščiais  - 18)

Tsuga chinensis Kininė cūga

18) Ūgliai 1,5 – 2 mm skersmens. Spygliai tamsiai žali, bukomis ar kiek iškirptomis viršūnėmis.      Spyglių apatinė pusė su dviem plačiomis kreidos baltumo juostelėmis  - 17)

Tsuga forrestii Foresto cūga

 

 

Tsuga canadensis Kanadinė cūga

Pumpurai maži, smailai kiaušiniški, šviesiai rudi. Ūgliai gausiai plaukuoti ilgais (ilgesniais nei 1 mm) plaukeliais, gelsvi iki pilkai rudų. Spygliai 10 – 18 mm ilgio, nuo pagrindo link viršūnės palaipsniui truputį siaurėjantys, dantytais pakraščiais ir apvalia viršūne, viršutinėje pusėje raukšlėti, žvilgantys, apatinėje su dviem siauromis baltomis juostelėmis ir plačiais žaliais pakraščiais. Kankorėžiai su trumpais koteliais (kotuoti tik kanadinių, karolininių ir Ziboldo cūgų kankorėžiai, kitų – bekočiai), kiaušiniški, 15 – 20 mm ilgio. Nuo panašiausios karolininės cūgos skiriasi mažesniais kankorėžiais, ilgesniais plaukeliais plaukuotais ūgliais, dantytais spyglių kraštais ir visada užapvalinta, be įkirpimų spyglių viršūnėle. Medžiai iki 30 m aukščio, paplitę Š. Amerikos rytinėje dalyje nuo Hudzono įlankos ir Kvebeko bei Ontarijo provincijų pietinių pakraščių iki Apalačių kalnų 5 klimatinėje zonoje. Pastaruoju metu jas ir karolinines cūgas natūraliose augimvietėse siaubia kenkėjas Adelges tsugae, netyčia atvežtas iš Kinijos. Pačioje Kinijoje šis kenkėjas didelės įtakos vietinėms cūgoms nedaro. Lietuvoje kol kas kanadinė plačiausiai, nors ir nedažnai auginama cūga. Atvežama ir jos veislių: ‘Albospica‘, ‘Aurea‘, ‘Argenteovariegata‘, ‘Jervis‘, ‘Nana‘, ‘Pendula‘ ir kt. Autorius yra išauginęs kanadinę cūgą labai trumpais 5 – 8 mm ilgio spygliais.

 

Tsuga caroliniana Karolininė cūga

Pumpurai maži, apskritai kiaušiniški. Jauni ūgliai šviesiai gelsvai rudi, apaugę trumpais plaukeliais. Spyglių pakraščiai be dantelių, viršūnės dažniausiai užapvalintos, bet tame pačiame ūglyje yra ir iškirptomis viršūnėmis. Spyglių viršutinės pusės tamsiai žalios, žvilgančios, apatinės su dviem plačiomis baltomis juostelėmis ir siaurais žaliais pakraščiais (skirtumas nuo kanadinių cūgų). Kankorėžiai 20 – 35 mm ilgio (gerokai didesni už kanadinių cūgų), su trumpais koteliais. Paplitusios Š. Amerikoje Apalačių kalnuose 600 – 1500 m aukštyje. Arealas yra piečiau kanadinių cūgų arealo. Auga 6 klimatinėje zonoje. Tėvynėje medžiai 15 (iki 20) m aukščio, labai šakoti.

 

Tsuga chinensis Kininė cūga

Pumpurai maži, rutuliški ar apskritai kiaušiniški, šviesiai rudi. Jauni ūgliai plaukuoti trumpais plaukeliais, nuo gelsvai rudų iki gelsvai pilkų, labai ploni, nukarę. Ūgliuose spygliai išsidėstę dviem eilėmis, šviesiai (pilkšvai) žali (skirtumas nuo panašių kaliforninių cūgų), žvilgantys viršutinėje pusėje ir dviem siauromis kreidos baltumo juostelėmis apatinėje. Spygliai tame pačiame ūglyje labai nevienodo – (6) 10 – 20 (30) mm  ilgio, bukomis arba kiek iškirptomis viršūnėmis. Kankorėžiai be kotelių, apskritai kiaušiniški. Pagal jų dydį išskiriami 3 šių cūgų varietetai:

var. chinensis – kankorėžiai 15 – 25 x 13 – 22 mm

var. oblongisquamata – kankorėžiai 18 – 28 x 10 – 15 mm

var. robusta – kankorėžiai 40 x 35 mm

Medžiai tėvynėje 40 – 50 m aukščio, paplitę Tibete ir centrinėje Kinijoje iki Taivano 6 klimatinėje zonoje. Europoje (Olandija) teko matyti tik krūmu augantį egzempliorių.

 

Tsuga diversifolia Įvairiaspyglė (skirtingalapė) cūga

Pumpurai maži, apvalūs ar kiek suploti, negausiai gauruoti. Ūgliai nuo gelsvai iki rausvai rudų, plaukuoti trumpais plaukeliais. Spyglių pakraščiai be dantelių. Spygliai 5 -15 mm ilgio, į viršūnę nežymiai platėjantys (vienas iš skiriamųjų požymių), viršutinėje pusėje tamsiai žali, žvilgantys, raukšlėti, apatinėje su dviem plačiomis kreidos baltumo juostelėmis. Spyglių viršūnėlės giliai iškirptos. Spygliai ūgliuose suaugę labai tankiai. Kankorėžiai 18 – 20 mm ilgio, kiaušiniški, bekočiai. Medžiai iki 25 m aukščio, paplitę Japonijos kalnuose 700 – 2000 m aukštyje 5 klimatinėje zonoje, kur labai didelė oro drėgmė. Šalčiui atsparios, bet dėl sauso oro Europoje išauga žymiai mažesnės.

 

Tsuga dumosa Himalajinė cūga

Pumpurai maži, rutuliški, plaukuoti. Ūgliai šviesiai rudi, apaugę trumpais plaukeliais. Spygliai 15 – 30 mm ilgio, į viršūnę palaipsniui siaurėjantys, dantytais kraštais ir smailomis viršūnėmis (vienintelė cūga, turinti spyglius smailomis viršūnėlėmis). Spyglių viršutinė pusė žalia, kiek raukšlėta, kraštai ir viršūnė truputį nulinkę, o apatinė beveik ištisai sidabriškai balta su siaura žalia juostele pakraštyje. Kankorėžiai 18 – 25 mm ilgio, kiaušiniški, be kotelių. Medžiai 40 – 50 m aukščio, paplitę Tibete, pietvakarių Kinijoje ir šiaurės Mianmare kalnuose 1700 – 3500 m aukštyje 9 klimatinėje zonoje. Europoje auga tik pietinėje dalyje. Prancūzijoje (Le Barres  arboretume) – žemi medeliai, labiau panašūs į krūmus, Olandijoje – apšąlantys krūmai.

 

Tsuga forrestii Foresto cūga

Pumpurai šviesiai rudi, maži, beveik rutuliški. Ūgliai 1,5 – 2 mm storio (pagrindinis skirtumas nuo kininių cūgų, kurių ūgliai apie 1 mm skersmens). Spygliai labai panašūs į himalajinių cūgų, tik trumpesni, 10 – 25 mm ilgio, buka ar dažniausiai negiliai iškirpta viršūne, dantytais pakraščiais, tamsiai žalia viršutine ir sidabriškai balta apatine pusėmis. Kankorėžiai 25 – 30 mm ilgio ir 15 – 20 mm skersmens, siaurai kiaušiniški ar beveik cilindriški. Medžiai iki 30 m aukščio, paplitę pietvakarių Kinijos kalnuose 2000 – 3500 m aukštyje 8 – 9 klimatinėse zonose. Šios cūgos paplitusios didelėje teritorijoje, bet retos ir nyksta dėl intensyvių kirtimų. Pastaraisiais metais Kinijos vyriausybė oficialiai jas paskelbė saugomomis, bet ruošiant plotus žemdirbystei ir nelegaliai jų vis tiek iškertama daug. Šios cūgos atsparesnės už himalajines, bet Europoje dar labai retos, auginamos Olandijoje, Belgijoje, D. Britanijoje. Senesnėje literatūroje Ts. forrestii buvo aprašoma kaip kininės cūgos varietetas, o kai kurie autoriai ją laiko kininės ir himalajinės cūgų hibridu.

 

Tsuga heterophylla Kaliforninė cūga

Pumpurai smulkūs, rutuliški, gauruoti. Jauni ūgliai gelsvai rusvi, vėliau tamsiai rudi, apaugę ilgais plaukeliais. Viršūninis ūglis paprastai gana ilgas, vingiuotas, su trumpais šoniniais ūgeliais. Spygliai 6 – 18 mm ilgio, bukai užapvalinta be jokių iškirpimų viršūnėle, dantytais pakraščiais, viršutinėje pusėje tamsiai žali, žvilgantys, dažnai raukšlėti, apatinėje su dviem plačiomis baltomis juostelėmis ir siauru žaliu pakraščiu. Kankorėžiai 20 – 25 mm ilgio, pailgi, bekočiai, sėkliniai žvyneliai atvirkščiai kiaušiniški, jų ilgis viršija plotį. Medžiai tėvynėje 30 – 60 m aukščio, paplitę Š. Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje nuo Aliaskos iki Kalifornijos 6 klimatinėje zonoje. Kalnuose pakyla iki 600 m aukščio ir tik vakarinėje Uolinių kalnų dalyje pakyla iki 1800 m. Labai greitai augantys medžiai, bet tik nuo vėjų apsaugotose vietose drėgnose dirvose ir drėgname ore (medžiai prisitaikę augti jūrinio klimato sąlygomis). Tai bene tankiausias šakas turinčios cūgos – per jų raizgalynę sunku prasibrauti iki kamieno.

 

Tsuga x jeffreyi Džefrio  cūga  (Ts. heterophylla x Ts. mertensiana)

Pumpurai smailūs, kiaušiniški. Ūgliai rausvai ar tamsiai rudi, plaukuoti ilgais plaukeliais. Spygliai ūgliuose išsidėstę spirališkai, be jokių matomų eilių, dažnai pasišiaušę, 10 – 15 mm ilgio, nuo viršūnės iki pusės negausiai dantyti, toliau lygiakraščiai, užapvalinta viršūne. Spyglių viršutinė pusė iki pusės raukšlėta, ties viršūne yra viena trumpa žiotelių eilė, apatinėje pusėje žiotelės per visą spyglių ilgį. Kankorėžiai 10 – 20 mm ilgio, bekočiai. Tėvynėje maži 10 – 12(15) m aukščio medžiai siauromis lajomis. Auga nuo Aliaskos iki Kalifornijos, dažniausiai Uoliniuose kalnuose kartu su abiejomis motininėmis rūšimis 5 – 6 klimatinėse zonose. Pakartotinai išaugintos 1851 metais Edinburgo (Škotija) botanikos sode. Auginama retai. Teko matyti tik Olandijoje.

 

Tsuga mertensiana Kalninė (Mertenso, juodoji) cūga

Pumpurai smailai kiaušiniški. Ūgliai rausvai rudi, pirmus du metus gausiai plaukuoti ilgais plaukeliais, ploni, nusvirę ar kabantys. Spygliai 5 – 25 mm ilgio, išsidėstę spirališkai, bukai užapvalintomis viršūnėmis, be dantelių, melsvai žali (gerokai melsvesni už visų kitų cūgų). Spyglių viršutinėje pusėje ryškios skersinės melsvos ar balsvos juostelės (pagal jas šias cūgas lengva atskirti nuo visų kitų). Kankorėžiai žymiai didesni už visų kitų cūgų, 30 – 75 mm ilgio, bekočiai, pailgai elipsiški (primena baltųjų eglių kankorėžius), jų sėkliniai žvyneliai plaukuoti. Tėvynėje medžiai iki 30 m aukščio, siaura laja. Paplitę nuo Aliaskos iki Kalifornijos, nuo Ramiojo vandenyno pakrantės iki rytinių Uolinių kalnų šlaitų. Auga 6 klimatinėje zonoje.  Kaskadų kalnuose siekia 2100, o Siera Nevados - 3350  m aukštį. Tai viena gražiausių cūgų. Latvijoje (Baltezers medelyne) smėlio dirvoje be jokių pakenkimų 2015 metais pasiekė 5 m aukščio.

 

Tsuga  sieboldii Japoninė (Ziboldo)  cūga

Pumpurai smailūs, gelsvai rausvi ar rudi, jų žvyneliai blakstienoti. Ūgliai pliki (vienintelė cūgų rūšis neplaukuotais ūgliais). Spygliai be dantelių, 6 -22 mm ilgio, ūglyje išsidėstę netankiai, viršutinėje pusėje šviesiai žali, žvilgantys, apatinėje su dviem baltomis juostelėmis. Spyglių viršūnėlės visada iškirptos. Kankorėžiai 20 – 25 mm ilgio, kiaušiniški, kotuoti. Paplitusios pietinėse Japonijos salose kalnuose 500 – 1500 m aukštyje 6 klimatinėje zonoje labai drėgname ore labai įvairiuose dirvožemiuose (nuo smėlio iki sunkaus molio ar net ant uolų, kur dirvožemio beveik visai nėra). Medžiai tėvynėje iki 30 m aukščio. Europoje dėl oro drėgmės stokos dažniausiai žemi medeliai ar krūmai vos kelių metrų aukščio. Lajos plačios. Šakos nuo kamieno atsišakoja horizontaliai.

 

Rimvydas Kareiva