Pradžia Straipsniai Gruzijos turtai ir grožiai

Gruzijos turtai ir grožiai

Spausdinti

Straipsnis perspausdinamas iš "Mūsų girių", maloniai leidus žurnalo redakcijai

http://musu-girios.lt/

 

Gruzijos turtai ir grožiai

Pasakiusi, kad Gruzija – viena turtingiausių Europos valstybių, garantuotai sulauksiu skeptiškų komentarų. „Europą“ pakeitusi „Azija“, jų taip pat tikriausiai neišvengčiau. Nuomonių šiuo klausimų gali būti įvairių. Pirma, visiškai tikslios geografinės ribos tarp Europos ir Azijos nėra; dažniausiai laikoma, kad ji eina tiesiog per Gruzijos teritoriją, tad tiksliausia būtų vadinti Gruziją Eurazijos šalimi. Antra, istoriškai ir kultūriškai Gruzija visada labiau siejosi su Europa: nuo tada, kai joje paplito graikų (VI a. pr. Kr.) ir romėnų (I a. pr. Kr.) kultūra, iki dabar, kai šalis aiškiai orientuojasi į Europos Sąjungą ir NATO. Jau nekalbant apie tai, kad Iberija – III a. pr. Kr. susikūrusi gruzinų valstybė – buvo viena pirmųjų krikščionybę priėmusių šalių, o absoliuti dauguma dabartinės Gruzijos gyventojų yra krikščionys, t. y. išpažįsta Vakarų civilizacijoje vyraujančią religiją. Ir trečias argumentas, gal ne lemiamas, bet labai svarbus – patys gruzinai laiko save europiečiais.

O dabar apie Gruzijos turtus. Kalbu ne apie BVP ar eilinių gruzinų pragyvenimo lygį – šiuo atžvilgiu mes juos gerokai lenkiame. Tačiau neįtikėtinai įvairiose šios nedidelės valstybės reljefo ir klimato sąlygose stulbina skirtingiausios augalijos ir gyvūnijos gausa. Gruzija yra 580 000 km² užimančio Kaukazo ekoregiono – vieno iš 25 planetos biologinės įvairovės „karštųjų taškų“ (ypatingų regionų su unikalia rūšių įvairove, endeminių rūšių gausa ir realiu įvairovės mažėjimo pavojumi) – centre. Švelniame drėgname vakarinių žemumų (Kolchidės) klimate klesti subtropikų augalai, uolėtas Škaros, Kazbeko, Gistolos, Ušbos ir kitų kalnų viršūnes dengia nenutirpstantis ledas, pietrytiniuose rajonuose plyti pusdykumės, o beveik visų kalnų šlaituose veši miškai, tik kelių kilometrų aukštyje pakeičiami alpinių pievų.

Visame Kaukazo regione priskaičiuojama apie 6350 induočių augalų rūšių, iš kurių 4100 rūšių atstovai auga Gruzijoje (priminsiu, kad beveik tokio pat ploto Lietuvoje nėra nė pusės šio kiekio). Nepaprastai aukštas ir endemizmo lygis – net 300 rūšių augalai yra Gruzijos endemai (t. y. neauga niekur kitur), dar 600 rūšių augalai, paplitę šioje šalyje, yra Kaukazo endemai. Gyvūnija taip pat stebina savo gausa: daugiau kaip 11000 bestuburių ir virš 600 stuburinių gyvūnų rūšių, iš jų 79 žinduolių rūšys. Tokios bioįvairovės ir endeminių rūšių gausos priežastis – valstybės vieta tarp dviejų biogeografinių regionų, migracijos keliai tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, nepaprasta klimato ir reljefo įvairovė bei jos sąlygota rūšių izoliacija.

Beveik pusė Gruzijos – miškingos teritorijos, o gryni miškai užima 2772 tūkstančius hektarų, t. y. apie 40 % šalies ploto. Dauguma miškų yra labai tankūs, seni arba sulaukę brandaus amžiaus. Vos keliasdešimties kilometrų atstumu vienas nuo kito augantys miškų masyvai gali būti visiškai skirtingi, nes kitokios klimato, dirvožemio, reljefo sąlygos. Skiriama 11 miškų tipų: iberinio ąžuolo miškai (Rytų Gruzijoje), kserofiliniai ąžuolynai, rytinio buko miškai vidutinėje ir aukštutinėje miškų zonoje kalnuose, pušynai, pušies ir ąžuolo miškai, reliktiniai kukmedynai, skirpstulo (zelkovos) miškai, klevynai (vyrauja aksominis klevas – Acer velutinum Boiss.), kolchidiniai miškai, endeminės pušies Pinus pitiunta miškai Abchazijoje, kaštainio miškai.

Ypač įdomi augalija Vakarų Gruzijoje, švelnaus drėgno klimato Kolchidės rajone. Manoma, kad čionykštės tropinio ir subtropinio klimato augavietės nesikeitė kelis milijonus metų, todėl čia ypač didelė ekosistemų ir rūšių įvairovė, gausu terciaro reliktų, endeminių augalų ir gyvūnų. Arti jūros plyti drėgnos, pelkėtos žemumos, mirgančios ežerais ir upeliais, kiek tolėliau pasitaiko pavienių medžių, o netrukus prasideda drėgni lapuočių miškai, kuriuose auga retos endeminės pterokarijos (Pterocarya pterocarpa (Michaux) Kunth ex Iljinsk), ąžuolai (Quercus pedunculiflora K. Koch), kelių rūšių gluosniai, barzdotieji juodalksniai (Alnus glutinosa (L.) Gaertn. var. barbata (C. A. Mey) Ledeb.), paprastieji uosiai (Fraxinus excelsior L.), keturkuokiai eglūnai (Tamarix tetrandra Pall.), vietomis tankūs dygliuotųjų šaltalankių (Hippophae rhamnoides L.) ir gervuogių sąžalynai, apraizgyti sarsaparilių (Smilax excelsa L.), kolchidinių gebenių (Hedera colchica (K. Koch) Hibb.) ir miškinių vynmedžių (Vitis vinifera L. ssp. sylvestris (C. Gmel.) Hegi). Tolstant nuo jūros į rytus, kalnuose iki puskilometrio aukščio auga kaštainių ir kaštainių-bukų miškai. Čia pagrindiniai medžiai – valgomasis kaštainis (Castanea sativa Mill.), rytinis bukas (Fagus orientalis Lipsky), kaukazinis skroblas (Carpinus caucasica Grossh.), ąžuolas (Quercus hartwissiana Stewen.) ir kaukazinis skirpstulas (Zelkova carpinifolia (Pall.) K, Koch), o vešliame pomiškyje pamatysime pontinį rododendrą (Rhododendron ponticum L.), vaistinę lauravyšnę (Laurocerasus officinalis M. Roem.), pelžiedę (Ruscus colchicus Yeo). Šiuose miškuose ypač gausu lianų: paprastųjų ir kaukazinių gebenių, miškinių vynmedžių, kaukazinių dioskorėjų. Sausesnėse vietose daugiau iberinių ąžuolų (Quercus iberica Steven ex Bieb.) pramaišiui su kaukaziniais ir rytiniais skroblais (Carpinus caucasica Grossh., C. orientalis Mill.). Kilometro aukštyje – beveik vien valgomieji kaštainiai ir rytiniai bukai, o aukščiau atsiranda ir spygliuočių, kol 1,8-2,1 km aukštyje bukų lieka nedaug, o vyrauja kaukaziniai kėniai (Abies nordmanniana (Steven) Spach.) bei rytinės eglės (Picea orientalis (L.) Link). Toliau kopiant aukštyn, subalpinėje zonoje miškai retėja, gausėja mažesnių lapuočių, vis dažniau pamatysime ir alpinių pievų. Čia auga šunobelės (Rhamnus imeretinus Booth.), šermukšniai (Sorbus subfusca (Ledeb. ex Nordm.) Boiss.), taip pat gausu endeminių rūšių atstovų – pontinių ąžuolų (Quercus pontica K. Koch), beržų (Betula medwediewii Reg., B. megrelica Sosn.), rododendrų (Rhododendron  luteum (L.) Sweet., Rh. ponticum L., Rh. smirnowii Trautv., Rh. ungernii Trautv.), kolchidinių lazdynų (Corylus colchica Albov), vaistinių lauravyšnių, rytinių putinų (Viburnum orientale Pall.), pelžiedžių (Ruscus colchicus Yeo), kaukazinių šilauogių (Vaccinium arctostaphylos L.), pobruknių (Epigaea gaultherioides (Boiss. et Bal.) Takht.), bugienių (Ilex colchica Pojark., I. hyrcana Pojark.). Maždaug 2,4-2,7 km aukštyje medžių jau nebėra – prasideda vešlių alpinių pievų juosta, kurioje kur ne kur keroja kaukazinio rododendro sąžalynai. Mažėja ir žolinių augalų tankumas, ir jų įvairovė, kol maždaug 3,7 km aukštyje lieka plikos uolos, dar aukščiau neretai dengiamos sniego. Tokie Vakarų Kaukazo (Kolchidės) miškai.

Kontinentinio klimato Rytų Kaukazo miškų tipas jau kitoks: nors daugumoje miškų taip pat vyrauja iberiniai ąžuolai, rytiniai skroblai, rytiniai bukai, bet paupiuose auga ąžuolynai ir ąžuolų-tuopų miškai, kuriuose nemažai ir aksominių klevų bei kamštinių skirpstų (Ulmus suberosa Moench). Sausuose šlaituose čia gausu pistacijų (Pistacia mutica Fisch. et  C. A. Mey), persinių ir dvokiančiųjų kadagių (Juniperus polycarpos C. Koch, J. foetidissima Willd.), kaukazinių celčių (Celtis caucasica Willd.), europinių pūkenių (Cotinus coggygria Scop.), o vietomis dygių krūmų (dyglerškių, šunobelių, efedrų ir kitų) brūzgynų. Apie 1,5-2 km aukštyje  žaliuoja rytinio buko, kaukazinio ąžuolo (Quercus macranthera Fisch. et Mey), kaukazinės pušies (Pinus kochiana Klotzsch ex Koch) miškai.

Visoje Gruzijoje vyrauja bukynai – jie sudaro beveik pusę visų miškų. Daugiau kaip dešimtadalis miškų – ąžuolynai, nemažai ir grynų bei mišrių skroblo, kėnio, kaštainio, pušies miškų. Pasivaikščioti juose nėra paprasta – tik  2 % miškų yra iki 100 m virš jūros lygio, o 73 %  miškų veši gana stačiuose kalnų šlaituose daugiau kaip kilometro aukštyje. Tad ir miškininkų darbas čia nelengvas.

Daug dėmesio skiriama miškų apsaugai. Gruzija kartu su Lichtenšteinu, Švedija, Bulgarija ir Slovakija yra didžiausią savo miškų dalį sauganti Europos valstybė, beveik penktadalyje jos miškų nevykdoma jokia veikla, t. y. pagal Europos Ministrų konferencijos dėl miškų apsaugos Europoje poveikio vertinimo gaires jie priskiriami 1.1 klasei (MCPFE class 1.1). O saugoti yra ką – net 566000 hektarų Gruzijos miškų, t. y. 21,5 %, tebėra pirmykščiai. Visame Kaukaze šis rodiklis taip pat aukštas – apie 10 % visos augalijos ir beveik 17 % miškų. Kiti Gruzijos miškai laikomi pusiau natūraliais, juose veikla – tiek kirtimai, tiek sodinimas ar priežiūra – taip pat nėra intensyvi. 2012 metų duomenimis, tik 4,18 %  Gruzijos miškų yra pasodinti.

Nepaisant to, kad didelė Gruzijos teritorijos, o ypač jos miškų, dalis patenka po vienokiu ar kitokiu apsaugos „skėčiu“, t. y. turi griežtos apsaugos zonos, rezervato, draustinio, nacionalinio parko, gamtos paminklo ar panašų statusą, bioįvairovė čia mažėja, kai kurios retos, endeminės rūšys (ypač stambiųjų žinduolių) nyksta. Nuo žmogaus veiklos labiausiai nukentėjo žemumos, neaukštos kalvos  ir subalpinių pievų juosta, bet ir miškai skaidomi į smulkesnius masyvus, į juos įsiterpia dirbtinai įveistos plantacijos, dirbamos žemės. Problemą gilina ir tikslių duomenų apie dabartinę įvairių rūšių ir ekosistemų būklę stoka, ir ekonominiai valstybės sunkumai. Reikia tikėtis, kad pastaruoju metu suaktyvėjusi gamtosauginė veikla, 1999 m. priimtas Gruzijos Miškų kodas (visą su miškais susijusią veiklą reglamentuojantis įstatymas), 2003 m. – Gruzijos Raudonosios knygos ir Raudonojo sąrašo įstatymas, 2005 m. – Nacionalinis bioįvairovės strategijos ir veiksmų planas bei ką tik (2014 m. birželio mėnesį) išleista monografija apie endeminius Kaukazo augalus (Red List of the Endemic Plants of the Caucasus: Armenia, Azerbaijan, Georgia, Iran, Russia, and Turkey) padės išsaugoti nepakartojamą Gruzijos gamtą, savitas ekosistemas ir unikalią rūšių įvairovę.

Šis trumpas pasakojimas – tik žiupsnelis to, ką mes, Lietuvos gamtininkų būrys, pamatėme ir patyrėme per 12 Gruzijoje praleistų dienų. Pritrūko laiko ir vietos pasakyti bent žodį kitą apie  šaunius mūsų globėjus ir palydovus – rūpestingąjį nuolat nerimstantį Antaną, pamaldųjį istorijos ir kulinarijos žinovą Fridoną ir neišmušamą iš pusiausvyros, geranorišką vairuotoją Gogį... Apie vynininkystę, gimusią dabartinės Gruzijos ir Armėnijos teritorijoje, ir 10000 metų amžiaus vyno gaminimo bei laikymo indus... Apie turtingus, gerai prižiūrimus Kutaisio, Bakurianio, Tbilisio, Batumio botanikos sodus... Apie nepaprastai skanų, natūralų, visada šviežią maistą – nuo daug kam girdėtų chinkalių ir chačapurių iki egzotiškųjų adžapsandali ar čichirtma... Apie tūkstančio metų ir dar senesnes bažnyčias, vienuolynus ir šventoves, apie gatvėmis ir keliais vaikštinėjančias karves, apie kopimą pusdykumių kalnais karštyje, nuo kurio net giurzos išsislapstė, apie gruziniškų kapinių ypatumus, apie Kazbeko viršūnėje besiplaikstančius debesis, apie niekam nerūpinčią metalinio turėklo pavidalo sieną tarp Gruzijos ir Azerbaidžano, apie dešimtis nuostabiausio vyno rūšių, apie pramuštgalvišką ir vis tiek ganėtinai saugų vietinių džigitų vairavimo stilių, apie jaukius šeimyninius viešbutukus, apie prancūzų investicijas į slidinėjimo kurortus, apie prieskoniais kvepiantį turgų ir chemikalų nemačiusių vaisių įvairovę, apie dinozaurų pėdsakus bei puošnius stalagmitų raštus požeminėse urvų salėse ir dar apie daug ką... Kol Gruzija netapo vakarietiška blogąja šio žodžio prasme, kol neprarado nei savo gamtos turtų, nei kultūros ir papročių unikalumo, o gruzinų palankumo lietuviams dar  neištirpdė kartais pasitaikantis mūsų tautiečių vartotojiškumas ir akiplėšiškumas – aplankykite senąją Sakartvelo patys.

Valerija Baronienė

Nuotraukos iš kelionės į Gruziją - nuotraukų galerijoje

Atnaujinta Antradienis, 10 Vasaris 2015 15:01  

Pradžia Straipsniai Gruzijos turtai ir grožiai