Pradžia
Naujienos

2021 metų medis - JUODOJI PUŠIS

Spausdinti

 

2021 m. kovo 26 d. vykusiame Lietuvos Dendrologų draugijos virtualiame susirinkime buvo nuspręsta, kad šių metų medis bus JUODOJI PUŠIS.

Kviečiame ne tik draugijos narius, bet ir visus mylinčius medžius parašyti elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai apie jūsų pažintį su juodąja pušimi, apie įdomesnius ir senesnius medžius, augančius Lietuvoje (ir ne tik).

Ta proga dalinamės LDD narės Rasos Puzininienės pasakojimu apie juodąją pušį:

"Mano pažintis su Juodąja pušimi prasidėjo nuo labai gražaus pušies kankorėžio.

Trakų rajone, Lentvaryje, visai netoli mūsų namų, Stadiono gatvėje auga kelios pušys, kurios kasmet subrandina kankorėžius. Pamenu, kad buvau prisirinkusi pilną pintinę, nes labai jau gražūs man pasirodė. O prieš daugiau negu penkiolika metų iš tų pačių surinktų kankorėžių išbyrėjusias sėklas pasėjau ir sudygo. Taip Juodoji pušis atkeliavo pas mus į kiemą.

Tačiau svarbus dar ir kitas faktas, kad Juodųjų pušų Lentvaryje yra ir daugiau. Jos sodintos nedidelėmis grupėmis šalia pagrindinės Lentvario Klevų alėjos gatvės. Visos šios pušys yra sulaukusios daugiau negu 120 metų. Sakysite, iš kur žinau? Štai čia prasideda jau kita istorija.

Kai 1898 metais prie naujai atgimusio Lentvario dvaro rūmų kūrėsi parkas, kurio autoriai buvo kraštovaizdžio artchitektai, prancūzai sūnus R. Andre ir tėvas E. F. Andre, visame Lentvario mieste prie besikuriančių naujų vilų taip pat buvo sodinami ir introdukuoti medžiai, tai yra - Juodosios pušys, Europiniai maumedžiai, Melsvosios pocūgės ir kt. Ir šį nuopelną galima priskirti jau pačiam Lentvario dvaro šeimininkui Vladislavui Tiškevičiui, kuris buvo sumanęs šalia geležinkelio įkurti miestą kurortą su puošniomis vilomis vasarotojams. Todėl įvairių rūšių medžiai buvo pasodinti ne tik dvaro parke, bet ir viso miestelio teritorijoje.

O aš Jums noriu parodyti Juodosios pušies rutulinės formos medį. Beje, šią gražuolę pušį matau pro savo namų langą.

Taigi, šios pušies vidutinis skersmuo 1,30 m aukštyje yra 65 cm. , jos aukštis siekia apie 20 m, amžius virš 120 metų.

Juodosios pušies rutulinės formos medis yra pirmoje ir antroje nuotraukose. Palyginimui trečioje nuotraukoje galite matyti tokio pačio amžiaus Juodąją pušį.

O paskutinėje nuotraukoje norėjau Jums parodyti, kaip iš gražaus kankorėžio mažos sėklos išauginau pušis, kurios dabar jau puošia mūsų kiemą".

 

Rasos Puzinienės nuotraukos

Atnaujinta Antradienis, 06 Balandis 2021 19:32
 

Kovo 26 d. įvyko LDD narių susirinkimas

Spausdinti

Šių metų kovo 26 d. įvyko kasmetinis Lietuvos dendrologų draugijos narių susirinkimas.

Kadangi dėl Covid-19 situacijos gyvai susitikti negalėjome, tad susitikimas pirmą kartą vyko virtualiai internetu.

Buvo aptarti šie klausimai:

1. LDD veiklos pristatymas už 2020 metus ir finansinė ataskaita (pristatė LDD valdybos pirmininkas Arvydas Rutkauskas).

2. Narystės reikalai – nario mokestis, nauji nariai.

3. Kvorumo patvirtinimas (dalyvių patikrinimas).

4. Valdybos rinkimai (esant kvorumui), rezultatų patvirtinimas.

5. 2020 m. renginių pristatymas (pristatė Valerija Baronienė).

6. 2021 m. planuojama veikla ir renginiai.

7. Dendrologinė ekspertinė LDD veikla, LDD dendrologo eksperto pažymėjimas.

8. LDD narių pasiūlymai ir pageidavimai.

 

Buvo nuspręsta liepos mėnesį dvi dienas keliauti po Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos įdomius dendrologinius bei gamtinius objektus (jeigu nesutrukdys covidinė situacija).

Medeinos šventę švęsti rugpjūčio pabaigoje Lakštingalų slėnyje (Tauragės r.) – jeigu nesutrukdys covidinė situacija.

Kaip visuomet organizuoti dendrologų talką rugsėjo pabaigoje arba spalio mėn. Tik dar nenuspręsta kurioje vietoje, tad siūlykite, kur galėtume patalkininkauti.

Nuotraukose - B.Ambrozo fotografuoti Lakštingalų slėnio vaizdai

Atnaujinta Antradienis, 30 Kovas 2021 13:08
 

Šventinė padėka

Spausdinti

Priartėjo šventės ir metų gale įprasta prisiminti praeitų metų darbus. Metų darbštuolių nominacijos nusipelnė ši komanda, Eriko Laicono valdų šlaituose talkinusi dygstantiems kadagiams išvysti šviesą.

Ramių ir saugių švenčių visiems dendrologams ir jų namiškiams.

 

Beržažievė eglė

Spausdinti

Miškininkas Kęstutis Aukselis atsiuntė labai reto rašto eglės kamieno fotografijas. Nesu tokios niekada mačiusi, dėl to įdomu pasidalinti šiomis fotografijomis plačiau, gal ką nors panašaus esate matę? Kamieno žievė sukamštėjusi, primena kamštinę seno beržo žievę. Lietuvos dendrofloroje eglių su tokiais žievės raštais nėra aprašyta.

Foto K.Aukselis

Lina Straigytė.

Atnaujinta Antradienis, 01 Gruodis 2020 04:26
 

Medeina 2020. Paskutinė vasaros šventė...

Spausdinti

„Elkitės gerai su žeme. Jūs jos negavote, bet jūsų vaikai jums ją paskolino.

Mes nepaveldime žemės iš mūsų Protėvių, mes skolinamės ją iš mūsų vaikų.“

Indėnų išmintis

Dendrologus globojanti miškų deivė Medeina nepamiršo mūsų ir šiemet – kaip ir mes jos. Šįkart Medeinos šventei susirinkome Žemaitijoje, gražiame Dubysos slėnyje įsikūrusioje Wild West (Laukinių Vakarų) stovyklavietėje. Kaip žinia, anais laikais laukiniuose Amerikos vakaruose nebuvo nei greitkelių, nei GPS sistemų. Tad ir mes, kad ir ne savo valia, grįžome į tuos laikus – vietoj asfaltuotų kelių dardėjome miško keliukais, o važiuodami pagal GPS nurodymus siaurame miškų apsuptame žvyrkelyje staiga išgirsdavome džiugų įrašytą balselį: „Atvykote!“. Nors paskirties vieta akivaizdžiai dunksojo kažkur anapus – už upės ir miško. Ką gi, laukiniai vakarai... Vingiais, ratais ir kaimuose sutiktų bobučių nurodytais šunkeliais kas anksčiau, kas vėliau susirinkome ten, kur ir planavome – lietuviškais čiobreliais kvepiančioje, indėniškais tipi baltuojančioje, sraunios Dubysos vingiais išdabintoje prerijoje. Po tradicinių, bet netradiciškai ilgų ir sunkių plaukynių baidarėmis buvo smagu iš didžiulio katilo kabinti gaivius šaltibarščius, keptis kvapnias dešreles ir ragauti išradingų dendrologių ir dendrologų paruoštus naminius gardėsius, bet svarbiausias vakaro įvykis buvo pačios deivės Medeinos dalyvavimas. Šiemet ji įsikūnijo į jauną žaliaplaukę gražuolę, o jos smagi užduotis – išvardinti po penkis augalus, kurių pavadinimai prasideda ta pačia raide, kaip ir atsakančiojo vardas bei pavardė – nebuvo tokia lengva, kaip pradžioje atrodė. Kas pavyzdingai išvardino po penkis ir net daugiau reikalaujamų augalų, kas atnešė herbarinių pavyzdžių, kas pasinaudojo proga pademonstruoti skirtumus tarp vinkšnos, guobos ir skirpsto („visi iš v raidės“ ) – vienaip ar kitaip užduotį įvykdėme visi. O nugalėtojais ne tik deivės, bet ir visų dendrologų vieningu sprendimu pripažinta Aušros ir Žilvino Ramanauskų komanda – jie ne šiaip išvardino reikalaujamus augalus, bet plaukdami baidare sukūrė apie juos (taip pat ir apie atitinkančiomis raidėmis prasidedančius grybus bei gyvūnus) visą kūrinį, pavadinę jį „Trumpąja poema, skirta Medeinai“! (ją rasite po šio teksto).

Šiltas vakaro lietutis galop nutraukė mūsų smagų vakarojimą, dendrologinius pašnekesius ir bendravinmą su Medeina. Išsiskirstę nakvynei kas į tipi, kas į savo palapines ar automobilius, dar ilgokai neužmigome, priverstinai klausydamiesi toje pačioje stovyklavietėje kažką švenčiančios kompanijos mėgstamos muzikos. O kas spėjo užmigti, vidurnaktį buvo pažadinti fejerverkų poškėjimo ir danguje nušvitusių įvairiaspalvių švieselių. Taip pat ir pasibaidžiusių šuoliuojančių žirgų žvengimo; juos stovyklos šeimininkai sakė susiradę ir parginę tik paryčiais. Civilizacija ne pačia maloniausia forma pasiekė ir laukinius vakarus...

Gaivų sekmadienio rytą, triukšmingajai kompanijai saldžiai tebemiegant, pradėjome maudynėmis šaltokoje Dubysos tėkmėje, karšta kava ir aromatingomis per naktį išrūkytomis vėjažuvėmis. Na ir bulvių kugeliui skutimu... Deivė Medeina kukliai pasitraukė, pavirsdama Išsišiepusiu Delfinu ir užleisdama vietą tikriesiems stovyklavietės šeimininkams – indėnams. Mes taip pat jais pavirtome – per įsimintiną vardų suteikimo ritualą tapome tikrais apačais ir dakotais su atitinkamais ženklais ant veidų. O tada išėjome į bizonų medžioklę svaidokais. Jei bizoną vaizduojantis taikinys būtų buvęs gyvas, po šios akcijos jau nebebūtų likę tinkamos maistui dalies... Net šešiametė Baltoji Plunksna tik per plauką neperskrodė bizono šono, o daugelis kitų svaidokų smigo į visas matomas kūno dalis. Taikliausi svaidytojai – Skrandžio Opa ir Kumelė Griovyje – tapo genčių vadais. Pasipuošę garbingai pelnytomis plunksnų karūnomis, jie vedė savo gentis į azartišką ir ganėtinai pavojingą senovinį indėnišką žaidimą – savotišką žolės riedulio atmainą. Netrūko melodingų skanduočių, kovos klyksmų, griuvimų ir susidūrimų, sutrenktų uodegikaulių ir sumuštų šonkaulių, kol galop nugalėjo sportas ir draugystė – žaidimą baigėme rezultatu 1:1. Nenutylėsiu, kad mūsų indėnai, rinkdamiesi vardus, kurie turėtų atspindėti jų tikrąsias asmenybes, nemažai pagudravo. Vienintelį tašką dakotams pelnė nesulaikoma Rojaus Paukštė, kurios nesustabdė net galinga tvirčiausių apačų karių apgultis, o atsakomąjį apačų tašką pasiekė Saulės Sūnus, uraganiškai prasiveržęs pro visas dakotų užtvaras. Štai jums ir vardų romantika, švelnumas ir trapumas ...

Po audringų rungtynių – vėl maudynės Dubysoje, paskui nepaprasto gardumo kugelis, ištrauktas iš navahų kepyklos, ir išvis neapsakomo skonio indėniškai keptas sūris, spaustas iš šeimininkų auginamų ypatingos veislės karvių pieno. Desertui – lietuviški saldūs arbūzai ir melionai, o tada jau laikas į svečius – aplankyti kaimyninę navahų gentį. Oriai sutikti jų vado Gudriojo Lapino ir šamanės Didžiosios Širdies, vadovaujami išmintingų stovyklos šeimininkų, daug sužinjome apie XV amžiaus indėnų būtį ir buitį, papročius, šventes ir kasdienį gyvenimą. Stebėtina, kiek daug bendrumų sieja lietuvius su šia tolima rase, apimančia apie 250 000 genčių (deja, dauguma jų jau išnykusios. Tiksliau, išnaikintos, ir tai praradimas visai žmonijai). Mūsų ir jų senosios šventės ir papročiai, keramika ir audimo staklės, gestai ir žaidimai tokie panašūs, kad visai tikėtina atrodo teorija, jog kažkada turėjome bendrus protėvius, kurie, iškeliavę iš dabartinio Rytų Sibiro, patraukė į skirtingas puses – kas į Rytus, kas į Vakarus...

Po malonios viešnagės vėl gyvenome aktyvų indėnišką gyvenimą. Pirmiausia bizoną gaudėme, o paskui bandėme nukauti strėlėmis. Tikrai būtume jį sumedžioję ir išsikepę vakarienei, bet Tėvas Saulė paslėpė savo veidą už audros debesų, o Motina Žemė, gaivinama liūties, šnekinama griaustinio ir nušviečiama žaibų, išsiuntė mus iš svetingosios Žolės Jūros į gimtuosius tipi...

Kada nors apsilankysime čia dar kartą. Ir vėl išgirsime šiltą pasisveikinimą – „Hau, kola!“ Bet dar neskubėsime. Juk „kai per greitai keliauji, tavo siela nespėja kartu su tavimi.“

Nuotraukos Aušros Šaltenytės

 

Aušros ir Žilvino Ramanauskų

trumpoji poema, skirta Medeinai

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam.

Žilvičiais nuaugę mums mojo krantai:

raudoklė nuraudus, arkliarūgštės rudos

ir ajero statūs stiebai.

 

Ant alksnio nudžiūvusio supos, vyniojos,

viliojo apynių spurgai.

Ant ąžuolo kelmo įšilusio snaudė

žavingi raštuoti žalčiai.

 

Žibučių nematėm, žiedeliai nudžiūvę.

Sodyboj žagreniai – žvakėm stačiom.

Žioveinis ir žiognagė savo akutėm

žibėjo, šypsojos šiltom.

 

Žvynabudžių skėčių krante neaptikom,

neradom taip pat rudmėsių.

Žaliuokių palaukti reiks kantriai o kantriai,

bet neskubam juk iš tiesų.

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam,

mums buvo taip gera, gražu.

O metai praeina, vasara baigias.

Ateis jau ruduo pamažu.

Atnaujinta Trečiadienis, 26 Rugpjūtis 2020 20:55
 


Puslapis 4 iš 9

Pradžia