Pradžia Garbės nariai

Stasys Karazija

Spausdinti

Profesorius, habilituotas gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, miškininkas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto neetatinis konsultantas.

Stasys Karazija gimė 1930 m. gruodžio 14 d. Terpeikių kaime, Subačiaus valsčiuje, ūkininko ir eigulio šeimoje. 1937-1941 m. mokėsi Kupiškio rajono Lukonių pradžios mokykloje, 1942- 1949 m. - Kupiškio gimnazijoje.

S.Karazijos vaikystė prabėgo Terpeikiuose, „augome trys broliai ir dvi seserys. Lankiau Lukonių pradžios mokyklą, ten baigiau 4 skyrius, tada perėjau mokytis į Subačiaus pradžios mokyklą, o iš ten jau – į Kupiškio gimnaziją. Ją ir baigiau. Mokykliniai metai buvo sunkūs, mačiau visus pokario žiaurumus, todėl šie prisiminimai šaltoki. Dabar mokiniai, mokytojai viskuo skundžiasi, tačiau mokytis šiuo metu – rojus. Mes labai vargome, net vadovėlių neturėjome. Buvome jubiliejinė – dešimtoji gimnazistų laida. Draugiška, ypač ryšiai sustiprėjo paskutiniais mokslo metais“. S.Karazija augo prie miško. „Tai Terpeikių miškas, tačiau visi jį vadino Mediniu. Galbūt todėl, kad augau netoli jo ir pasirinkau miškininkystės mokslus“. Su mišku buvo susijęs ir jo tėvas. „Tėvai buvo ūkininkai, tačiau netoli augo valdiškas miškelis, tėvas ten dirbdavo eiguliu, vadinamuoju miško sargu. Algos už tai nemokėdavo, tačiau duodavo malkų  ir 3 ha žemės pasodą.  Prie namų buvo ir krūmuotos ganyklos, ten vaikystėje piemenavau, tad su mišku nuolat susidurdavau“.

Gimnazijoje mokėsi gerai, buvo klasės seniūnas ir kandidatas į sidabro medalininkus. Bet ministerijai sumažinus lietuvių kalbos rašinio pažymį juo netapo. Su gimnazijos laikų likusiais gyvais bendramoksliais, ir tais, kurie kartu nebaigė dėl tremčių, ryšiai ir susitikimai liko visą gyvenimą.

S. Karazija prisiminė, kad svarstė rinktis statybą, melioraciją ar miškininkystę. Jau buvo nutaręs stoti į politechnikos institutą, tačiau paskutinę minutę apsigalvojo ir pasirinko studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete.

1949-1954 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos  (LŽŪA) Miškų ūkio fakultete, miškų ūkio inžinierius. Studijų metais, doc. E. Purvino paskatintas, įsijungė į mokslinę veiklą. Studijuodamas aktyviai reiškėsi studentų visuomeniniame gyvenime, ypač mokslinės draugijos veikloje. Dar būdamas studentu, 1953—1954 m. dirbo Lietuvos miškų instituto laborantu.

1954 m. Stasys baigė LŽŪA Miškų ūkio fakultetą, įgydamas miškininko diplomą su pagyrimu. Bet kadangi jis nebuvo komjaunuolis ir neieškojo protekcijų, į aspirantūrą nepateko.1954 m. buvo paskirtas Šimonių girininku Rokiškio miškų ūkyje (iki 1956), 1957 m. sausio 1d. jis buvo paskirtas naujai įkurto Šakių miškų ūkio vyriausiuoju miškininku (1957–1960). Čia dirbdamas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo vykdyti  neplynus pagrindinius kirtimus. Visą gyvenimą miškininkystei paskyręs akademikas iki šiol pamena pirmąjį Šimonių girininko darbą. Čia įgavo miškininkystės praktinio darbo įgūdžių, vėliau labai pravertusių tolimesnėje veikloje. „Šimonyse buvo pirmoji mano darbovietė, tai buvo nauja patirtis, tikroji miškininkystės praktika. Paskui dirbau vyr. miškininku Šakiuose. 30 metų darbavausi Lietuvos miškų institute, tačiau dirbant mokslinį darbą ryšiai su miškininkais niekada nenutrūko“, – pasakojo S. Karazija.

Plečiantis Miškų tyrimo institutui, 1960 m. birželio mėn. S. Karazija buvo pakviestas dirbti mokslinį darbą; taigi atsiradus galimybei ir atitinkamai susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, perėjo dirbti į Lietuvos miškų institutą (tuometinį LMŪMTI). Čia nuo 1960 iki 1989 m. jis perėjo visas pareigybes - nuo jaunesniojo mokslinio bendradarbio iki instituto direktoriaus.

Nuo 1960 m. Lietuvos miškų instituto (LMI) darbuotojas, 1960—1961 Lietuvos miškų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1961—1969 buvo Miško dirvožemių ir miško tipologijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Kartu mokėsi neakivaizdinėje aspirantūroje.

1965 m. gegužės 12 d. Stasys Karazija Baltarusijos S. Kirovo technologijos institute apgynė miškotyros mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Lietuvos TSR beržynų tipai ir produktyvumas“. Vadovas - Latvijos žemės ūkio akademijos profesorius Karlas Saksas, įgijo žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį (1993 m. nostrifikuota kaip Miškotyros daktaro disertacija, kodas 14 B).

1969-1970 Kauno botanikos sodo vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1970-1974 Lietuvos miškų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1973-1989 m. instituto Miško dirvožemių ir miško tipologijos skyriaus vedėjas. Biologijos mokslų daktaras, 1980 m. spalio 9 d. Baltarusijos SSR mokslų akademijos V. Kuprevičiaus eksperimentinės botanikos institute jis apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją „Pietų Pabaltijo miškų tipologinė klasifikacija kaip jų sudėties optimizavimo ir produktyvumo padidinimo pagrindas“ ir įgijo biologijos mokslų daktaro laipsnį (1993 m. nostrifikuota kaip Biologijos habilituoto biomedicinos mokslų (biologija) daktaro disertacija, kodas 01 B), sudarė genetiniu principu pagrįstą Lietuvos ir Kaliningrado srities miškų tipologinę klasifikaciją.1989-1992 m. Lietuvos miškų ūkio mokslinių tyrimų instituto (LMŪMTI) direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui. 1992-1994 m. Lietuvos miškų instituto (LMI) Tipologijos skyriaus vedėjas, 1994–1997 m. Lietuvos miškų instituto direktorius.

S. Karazija daugiau nei keturis dešimtmečius vykdė miško tipologijos, bendrijų cenotinės struktūros pažinimo tyrimus, nagrinėjo medynų struktūros formavimo ir ūkininkavimo juose savitumus, miškų apsaugines funkcijas ir jų vaidmenį landšafto ekologijai. Daug nuveikė plėtodamas Lietuvoje biogeocenotinius miško formacijų tyrimus, sudarydamas genetiniu principu pagrįstą Lietuvos ir Karaliaučiaus srities miškų tipologinę klasifikaciją, pateikdamas visų miško tipų serijų (augaviečių tipų) biogeocenotinę charakteristiką. Prisidėjo kuriant vientisas produktyvių mišrių medynų formavimo sistemas. Pastaruoju laiku savo tyrimais siekia parengti ypač saugomų miško kompleksų išskyrimo, apsaugos ir naudojimo mokslinius pagrindus, atkurti paprastųjų pušų sengires Kuršių nerijoje, įvertinti nacionalinių parkų rezervatinių zonų miškų įvairovę ir būklę.

Tyrimų sritys – miškotyra, geobotanika, aplinkotyra. Paskelbė daugiau kaip 230 mokslinių darbų bei straipsnių. Parašė knygas „Pietų Pabaltijo miškų tipologijos ir biogeocenologijos klausimai“ (1977, rusų k.; sudarytojas ir vienas iš autorių), „Lietuvos miškų augalai“ (1977; su bendraautoriais), „Lietuvos miškų tipai“ (1988). Vienas iš vadovėlio „Miškininkystė“ (1979) autorių. Parašė monografiją „Miškai ir saugomos teritorijos“ (1994), sudarė monografijas „Lietuvos ąžuolynai: išsaugojimo ir atkūrimo problemos“ (1997, su bendraautoriais) ir „Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje (yra pagrindinis jos autorius; 2000), leidinį „Kupiškio gimnazijos X laida“ (2000), knygą „Lietuvos miškų institutas“ (yra jos bendraautoris; 2000) ir vadovėlį „Miško ekologija“ (yra pagrindinis jo autorius; 2008). Apie S.Karaziją išleista „Bibliografinė rodyklė“ (2000).

Nuo 1996 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. 1997-2007 m. - Lietuvos miškų instituto Senato ir Tarybos pirmininkas, nuo 2013 m. - Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas.

1995 m. inicijavo tarptautinio mokslo žurnalo „Baltic Forestry“ leidybą, daug metų buvo mokslo žurnalo „Miškininkystė“ vyriausiasis redaktorius. Vadovavo 30-iai mokslinių projektų tyrimų ir paruošė atitinkamų rekomendacijų. Dalyvavo ruošiant įstatymus (pvz., Miškų įstatymą, Saugomų teritorijų įstatymą), įvairius normatyvus, taisykles ir programas.

Skaitė paskaitas miško tipologijos bei augalijos klasifikacijos klausimais LŽŪA MŪF (dabar VDU ŽŪA) studentams ir doktorantams, paskaitas miškų ūkio gamybos specialistų tobulinimosi kursuose. Daugelio mokslinių bei gamybinių konferencijų, pasitarimų dalyvis. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje gamtosauginių organizacijų ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Buvo Miškų ūkio ministerijos mokslinės techninės tarybos narys, ilgametis Girionių miškininkų choro dalyvis. Nuo 1985 m. Botanikos instituto specializuotos tarybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto jungtinės doktorantūros komisijos narys, Mokslo tarybos ekspertas.

Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos miškininkų sąjūdžio veikloje, yra Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo narys, Lietuvos dendrologų draugijos Garbės narys, Lietuvai pagražinti draugijos narys, Medžiotojų draugijos narys, visuomeninės organizacijos „Consilia academica“ projekto „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ narys, Miškų mokslo senjorų klubo pirmininkas. Laisvalaikis: sodo darbai, kelionės, literatūra (ypač istorinė).

Akademikas sako, kad „dendrologija domėjausi nuo pat studijų laikų, ši disciplina buvo viena mėgstamiausių. Doc. Eriko Purvino paskatintas palinologijos metodais tyriau skroblo paplitimą Lietuvos teritorijoje praeityje. Girininkijoje dirbdamas bandžiau auginti retesnių medžių – užveisiau mažytį jų daigynėlį. Šakiuose kuriant medelyną rūpinausi išplėsti jo asortimentą introdukuotomis rūšimis. Tiesioginis sąlytis su dendrologija buvo dirbant Kauno botanikos sode, tiriant parkų dendroflorą. Vėliau, dirbant Miškų institute, tiesioginio sąlyčio su dendrologija lyg ir nebuvo, tačiau glaudus bendravimas su tokiais dendrologais, kaip Stasys Tuminauskas, Laimutis Januškevičius, neleido atitrūkti nuo dendrologijos“.

Linkime energingam ir dalykiškam gerb. akademikui dar daug naujų idėjų, šilto bendravimo ir neblėstančio jaunatviško entuziazmo mokslinėje bei visuomeninėje veikloje.

Atnaujinta Sekmadienis, 04 Spalis 2020 09:03  

Pradžia Garbės nariai