Pradžia Garbės nariai

Evaldas Vylius Navys

Spausdinti

E. V. Navys gimė 1937 m. rugpjūčio 6 d. Alytaus rajone, Gražulių kaime Simno pradinės mokyklos mokytojo Stasio Navio šeimoje. 1946–1951 m. mokėsi Simno vidurinėje mokykloje; 1951–1954 m. - Vilniaus miškų technikume. Baigęs technikumą pradėjo savo darbinę veiklą kaip Alytaus ir Kapčiamiesčio girininko padėjėjas.  Po poros metų praktinio darbo, 1956 m. įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, kurį baigė 1961 m. Po to vėl grįžo dirbti į miškus – dirbo Kuršėnų miškų ūkyje: pradžioje miškų ūkio inžinieriumi, vėliau buvo paskirtas Vitsodžio girininku. Tačiau jau 1963 m. jo profesinis susidomėjimas pasisuko kiek kita kryptimi – jis tapo Palangos parko direktoriumi.

E. V. Navys apie 1963 m.

Štai kaip pats Evaldas aprašė šį svarbų savo gyvenimo posūkį: Atsitiko taip, kad ... atvykau atostogauti į Palangą. Ilsėtis neteko, nes jau pirmąją dieną, susižavėjęs parku ir puošniu miesto-kurorto žaliuoju rūbu, pasisiūliau į vakuojančią parko direktoriaus vietą ir buvau priimtas dirbti. Tada dar gerai neišmaniau kraštovaizdžio architektūros ir gėlininkystės, o be šių žinių pilnaverčiu parko kolektyvo vadovu savęs negalėjau laikyti, nes aš tada turėjau rūpintis tiek parko-architektūros ir gamtos paminklo restauravimu, priežiūra, tiek ir visos Palangos želdynų tvarkymu. Miesto vadovams sutikus, tuojau pat išvykau į Kauno botanikos sodą ir ten tris savaites mokiausi gėlininkystės. Praktinėje veikloje tais klausimais turėjau galimybę tuojau pat pasitarti su didele erudite ir puikia landšafto architektūros specialiste D. Juchnevičiūte bei Lietuvos architektūros korifėjumi įžymiuoju Vytautu Žemkalniu. Į Palangą atvykdavo ir mielai mus konsultuodavo daug ir kitų talentingų žmonių. Tai „Dendrologijos” sudarytojas dr. V. Ramanauskas, šviesios atminties įžymusis dendrologas L. Čibiras, tuometinis Miškų ūkio ministras A. Matulionis, dendrologas B. Matuliauskas ir daugelis kitų. Daugelį klausimų aptardavau su kurso draugu, dabar Dailės instituto dėstytoju R. Pilkausku, kuris jau tada turėjo nemažą želdynų projektavimo patirtį. Šie taurūs žmonės ne tik kad padėjo man tobulėti profesiniu požiūriu, bet ir pajusti atsakomybę už šį unikalų parką“. Iniciatyvus, žingeidus specialistas buvo greitai pastebėtas Vilniuje ir jau 1966 m. E. V. Navys buvo pakviestas dirbti Valstybinio statybos reikalų komiteto landšafto architektūros ir apželdinimo skyriaus vyriausiuoju inžinieriumi. Jis priėmė pasiūlymą ir šiose pareigose dirbo iki 1970 m., kuomet perėjo į Paminklų konservavimo (nuo 1987 m. – Paminklų restauravimo projektavimo) institutą, kur užėmė skyriaus, rengusio daugelio istorinių parkų restauravimo, rekonstravimo projektus, vadovo pareigas, kuriose dirbo iki 1990 m. Būtent jo vadovaujamo skyriaus architektų, parkotyrininkų, dendrologų grupė  parengė ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo Kairėnuose (kuriam E.V. Navys vėliau vadovavo 12 metų) pirmąjį generalinį teritorijos raidos planą. 1977 m. E. V. Navys pradėjo pedagoginę veiklą: iki 1981 m. pabaigos dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1982-1991 m. - tuometiniame Pedagoginiame institute. Kartu toliau gilino savo profesines žinias ir patirtį - 1981 m. Baltarusijos S. Kirovo technologijos institute apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją „Ūkio krypčių Lietuvos parkuose ir kultūrinės-sveikatingumo reikšmės miškuose pagrindimas miškininkystės aspektu“. Nuo 1990 m. E.V. Navys savo profesinę veiklą susiejo su Vilniaus universitetu (VU), kur užėmė tuometinio Gamtos mokslų fakulteto prodekano - vadovavusio Botanikos sodui - pareigas (1990-2002 m.). Botanikos sodo veiklai suaktyvinti E. V. Navys skyrė daug pastangų, tuo padėdamas pagrindus sparčiai jo plėtrai ir augimui (po paskutiniais XX a. metais sodą apėmusio sąstingio). Kartu dirbo ir pedagoginį darbą (užimdamas Genetikos ir botanikos katedros docento pareigas 1990-2008 m.) - dėstė  Botanikos studijų programos magistrams dviejų disciplinų paskaitas („Želdynų planavimas“ bei „Dendrologija ir dekoratyvinių augalų biologija“), vadovavo studentų baigiamiesiems darbams, vedė seminarus, organizavo laboratorinius darbus.

E. V. Navys, nežiūrint ilgą laiką eitų atsakingų bei sunkių oficialių pareigų, visada rasdavo laiko ir aktyviai visuomeninei veiklai: nuo pat pirmųjų Lietuvos dendrologų draugijos veiklos metų aktyviai įsijungė į pastarosios veiklą, buvo jos valdybos narys, nuo 1993 m. buvo šios draugijos leidinio „Dendrologia Lithuania“ atsakingasis redaktorius.  E. V. Navys buvo vienas iš draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ steigėjų ir ilgametis jos pirmininkas, Lietuvos gėlininkų sąjungos valdybos narys. Savo sukaupta ilgamete patirtimi dosniai dalijosi su visais, kurie domėjosi dendrologija, sodininkyste, parkotyra, parengė ir išleido (vienas arba su bendraautoriais) 17 knygų bei parašė kelias dešimtis straipsnių. Iš svarbesnių jo parengtų leidinių dendrologine tematika galima paminėti: „Medingieji medžiai, krūmai ir krūmokšniai Lietuvoje: mokymo priemonė“ 1994 m. - 180 psl.; „Sodininkystė: retieji augalai“ 1996 m. - 168 p.; „Šermukšnio (Sorbus L.) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui“  2001 m. - 147 psl.; „Medžių ir krūmų genėjimo pagrindai“ 2002 m. - 64 psl.; „Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas“ 2003 m. - 111 psl., „Abrikosai ir persikai“ 2004 m. - 62 psl.; „Sodinukai miestams ir miesteliams želdinti“

2005 m. VU Botanikos sodo Vingio skyriuje

2005 m. - 80 p.; „Lazdynai“ 2007 m. - 111 psl.;„Sumedėjusių augalų ištvermingumo zonos Lietuvoje, žiemos pakenkimai ir jų vertinimas : mokomoji knyga“ 2008 m. – 100 psl. ir kt.). Už aktyvią visuomeninę veiklą aplinkos apsaugos srityje ir pedagoginį darbą, už indėlį tvarkant Vilniaus ir visos Lietuvos želdynus 2002 m. apdovanotas LR aplinkos ministerijos teikiama Česlovo Kudabos premija.

E. V. Navys niekada nebuvo abejingas gamtai ir kitų žmonių bėdoms. Apie jį, kaip apie žmogų, labai taikliai yra parašęs  „Žaliojo pasaulio“ vyr. redaktorius Augustas Uktveris - „Ne vienas galėjome pasisemti iš Evaldo energijos, optimizmo ir stiprybės: jis visada veržėsi į didelius darbus ir aktyvią veiklą; kai buvo sunku, nesiguodė, nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybės įtampą. Visada pasiruošęs patarti, padėti, jis buvo neabejingas kitų nelaimėms, sugebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo“. Be visa to kas paminėta, E. V. Navys buvo dar ir didelis Lietuvos patriotas, kuo įsitikinti galime paskaitę jo poezijos žodžius:

„... Lai gėlės skleidžiasi ir žydi

Ne tik sode, darže ar namo aplinkoj,

Bet lai kiekvieną žingsnį lydi

Siekis vienybę kurt tautoj!

Lai valdo Lietuvą ne atėjūnai,

Ne raudonieji pertekę gėrybių,

O patriotai, kurių šaknys tūno

Ir saugo praeities kartų didybę!

                                                   Iš E. V. Navio eilėraščio – „Lai gėlės žydi širdyse“, Varpas 2009.02.

 

E. V. Navys mirė 2015 m. rugsėjo 23 d., palaidotas Vilniaus priemiestyje, Karveliškių kapinėse.

 

A. Skridaila

 

Pradžia Garbės nariai