Pradžia
Naujienos

Aplinkos ministerijos informacinis pranešimas apie natūralių buveinių tinklą Lietuvoje

Spausdinti

Jo vardas – margasis akiuotis. Tai puošeiva šešiakojis vabalas iš ūsuočių šeimos – vienas iš 21 rūšių, dėl kurių Europos Komisija pradėjo prieš Lietuvą pažeidimo procedūrą. Padarėlis turėjo būti apsaugotas pagal europinę Buveinių direktyvą.

Tačiau Lietuva to nepadarė. Nepadarė, nes margasis ūsuotis Lietuvoje nesiveisia – arba gamtininkams jo nepavyko aptikti. „Mieli entomologai, jeigu vabalą pastebėsite, atsiųskite duomenų. Radavietę įkelsime į saugomų rūšių informacinę sistemą, o nuotrauką – į svetainę gamtosknyga.lt“, – šmaikštauja Tomas Tukačiauskas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėjas.

Anot ministerijos ekologo, Europos Komisija ne vienus metus ragino Lietuvą steigti „Natura 2000“ teritorijas atitinkamoms laukinės faunos ir floros rūšims, tik dėl šito vabalo nebuvo įsitikinusi. Todėl Lietuvos mokslininkai privalėjo nustatyti, ar margasis akiuotis šalies teritorijoje deda kiaušinėlius, ar kas pusšimtį metų tik vizituoja kirsdamas valstybės sieną.

„Vadinasi, dėl gyvūnų esame padarę viską, ko tikisi Europos Komisija“, – konstatuoja aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Tačiau Europos Komisiją domina ne tik gyvūnai ir augalai, o ir pačių natūralių buveinių tinklo kokybė. Dėl jo Europa su Lietuva diskutuoja nuo 2011 m. Komisija pripažįsta Lietuvos pažangą steigiant buveinių teritorijas, tačiau įvardijusi tinklą kaip nepakankamą, 2018 m. gegužės 18 d. pateikė oficialų pranešimą dėl ES teisės pažeidimo procedūros.

Dar nepraėjus nė mėnesiui nuo savo priesaikos, ministras Simonas Gentvilas surašė konkretų grafiką, kaip Lietuva pašalins šio didžiausio pasaulyje saugomos gyvosios gamtos tinklo trūkumus. Detalų darbų grafiką su diplomatiniu atsiprašymu Europos Komisijai aplinkos ministras išsiuntė praėjusį penktadienį. Pagal planą, „Natura 2000“ teritorijų sąrašas bus užpildytas iki kitų metų pabaigos.

Planui įgyvendinti ministrui neužteks spragtelėti pirštais – vien šiais metais naujoms teritorijoms nustatyti reikia surasti apie 34 tūkst. ha natūralių buveinių. Pavyzdžiui, apie 6 tūkst. ha saugomų teritorijų miškų reikia perrašyti Plačialapių ir mišrių miškų buveinei.

„Todėl Valstybinė miškų urėdija pirmiausia turės peržiūrėti suplanuotus kirtimus ir palikti dalį miškų saugomoms buveinėms“, – konstatuoja Tomas Tukačiauskas. Aplinkos ministerijos laukia iššūkis susitarti ir su privačių žemių savininkais, ypač ūkininkais. „Juos reikės įtikinti, kad drugelis ar natūrali pieva yra tiek pat verta išlikti, kaip gaunama vertė iš derliaus“, – sako specialistas.

Apsaugoti gamtą Europai – brangus užsiėmimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje dėl dviejų šimtų mažojo erelio rėksnio porų gerovės: lizdų remonto, dirbtinių lizdų kėlimo, mokslinių tyrimų, dokumentų rengimo ir kt., skirta daugiau kaip 1 mln. eurų europinių lėšų – vienos lizdavietės sąnaudos sudarė 5 tūkst. eurų. Kitais atvejais dar skiriamos kompensacijos nuosavybės savininkams. Tačiau buveinių apsauga ir atsiperka – Lietuvos mokslininkų skaičiavimais, ekosistemų paslaugų saugomuose miškuose metinė vertė yra 1,5 karto didesnė nei vienam kartui iškirsta mediena.

Ieškodamas pusiausvyros tarp ūkinės veiklos miškuose ir gyvosios gamtos apsaugos, aplinkos viceministras Danas Augutis praėjusią savaitę parengė Nacionalinio miškų susitarimo proceso tvarką. Iš pradžių aptarus su socialiniais partneriais ir interesų grupėmis, vėliau susitarimas keliaus politinių parlamentinių partijų žinion.

Dabartinė Vyriausybė yra užsibrėžusi šalies miškingumą išauginti iki 35 proc. šalies teritorijos, o saugomų teritorijų plotą per šią kadenciją padidinti iki penktadalio – kas penktas hektaras Lietuvoje bus saugomas.

„Idealiu atveju natūralios buveinės ir rūšys šalyje turi būti saugomos daugmaž tolygiai – pavyzdžiui, žuvele vijūnu neužtenka rūpintis vien Nemuno deltoje, jos apsaugai svarbios teritorijos ir kituose regionuose“, – atkreipia dėmesį Tomas Tukačiauskas.

Pagal Europos Komisijai nusiųstą aplinkos ministro grafiką, Aplinkos ministerija nedelsiant imasi nustatyti papildomas teritorijas nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, natūralių eutrofinių ežerų su plūdžių arba aštrių bendrijomis, upių sraunumų su kurklių bendrijomis, karbonatinių smėlynų pievų, griovų ir šlaitų miškų, viržynų buveinėms. 2022-ųjų pabaigoje „Natura 2000“ tinklas bus užbaigtas nustatant užtektinai teritorijų žolių turtingų eglynų, pelkėtų lapuočių miškų, sausųjų ąžuolynų, pelkinių miškų buveinėms.

Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategijoje numatyta saugomas teritorijas išplėsti iki 30 proc. sausumos ploto atkuriant didelius plotus nualintų ir daug anglies sukaupusių ekosistemų.

 

Šventinė padėka

Spausdinti

Priartėjo šventės ir metų gale įprasta prisiminti praeitų metų darbus. Metų darbštuolių nominacijos nusipelnė ši komanda, Eriko Laicono valdų šlaituose talkinusi dygstantiems kadagiams išvysti šviesą.

Ramių ir saugių švenčių visiems dendrologams ir jų namiškiams.

 

Beržažievė eglė

Spausdinti

Miškininkas Kęstutis Aukselis atsiuntė labai reto rašto eglės kamieno fotografijas. Nesu tokios niekada mačiusi, dėl to įdomu pasidalinti šiomis fotografijomis plačiau, gal ką nors panašaus esate matę? Kamieno žievė sukamštėjusi, primena kamštinę seno beržo žievę. Lietuvos dendrofloroje eglių su tokiais žievės raštais nėra aprašyta.

Foto K.Aukselis

Lina Straigytė.

Atnaujinta Antradienis, 01 Gruodis 2020 04:26
 

Rudeninė talka Margupio draustinyje

Spausdinti

Rudeninė dendrologų talka vyks spalio 17 d. 10.30 val. Margupio botaniniame draustinyje. Išlestakių kaimas, Seredžiaus seniūnija, Jurbarko raj.

Įveskite į Google Maps pavadinimą Išlestakiai, ir tikrai rasite.

Darbui bus reikalingos krūmapjovės, pjūkleliai, genėtuvai, sekatoriai, taip pat darbinės pirštinės, batai ir rūbai, nes talka vyks bet kokiu oru.

Valstybinio Margupio botaninio draustinio plotas 25,25 ha, didesnioji draustinio dalis priklauso Editai ir Erikui Laiconams.
Draustinio paskirtis – išsaugoti kadagynus. Draustinio teritorijoje yra tokios Europinės svarbos natūralios buveinės:

Kadagynai - 1,85 ha.

Stepinės pievos – 9,15 ha.

Eutrofiniai aukštieji žolynai.

Šienaujamos mezofitų pievos.

Daugiau informacijos apie draustinį rasite čia: http://www.laiconas.lt/gamta/draustinis/

Savo iniciatyva p. Erikas Margupio botaniniame draustinyje yra numatęs įrengti pažintinį taką, kurio trasą jau pažymėjo, bet ten reikia pravalyti apie 1 m pločio takelį – iškirsti skirpstus, dygiąsias slyvas ir kitą augmeniją, pašalinti kelmelius. Šiems darbams reikalingos krūmapjovės su peiliais, pjūkleliai, sekatoriai; šakų nešiotojai ir geros nuotaikos kupini talkininkai.
Sodyboje nuo 2018 m. veikia speleologijos muziejus, kurį šeimininkas mums mielai parodys ir papasakos. Jis yra išleidęs knygų apie keliones ir speleologiją, besidomintys taip pat galės įsigyti. Todėl pasiimkite ne tik sumuštinių ir kavos, bet ir pinigų. Šeimininkė renka vaistažoles, gamina arbatas bei hidrolatus. Ji gali mus pavaišinti, papasakoti, kas norės galės įsigyti žolelių ir kitų gaminių.

Pasiimkite termosą su arbata bei sumuštinį sau ir draugui, nes vaišės kaip visada suneštinės. Tik neužmirškite - dendrologai vienkartinių indų nenaudoja !

Sodyboje yra poilsiavietė-pašiūrė dengtu stogu ir su laužaviete, tad šeimininkas siūlo norintiems nakvoti gamtoje, atsivežti savo miegmaišį ir kilimėlį.

Taip pat kas norės - galės išbandyti infraraudonųjų spindulių pirtį.

Kaip visuomet kviečiame visus - ir tuos, kurie negali dirbti fiziškų darbų, o tiesiog nori pabūti gamtoje su bendraminčiais.

Be abejo, turėkite apsaugos priemones nuo Covid-19 ir reikės laikytis saugaus atstumo bei kitų atsargumo priemonių.

Sunku numatyti kiek laiko ten užtruksime, bet su talka, ekskursija bei suneštinėmis vaišėmis visada trunka apie 4-6 valandas.

Esame draugiški augintiniams, kurie jeigu yra tvarkingi - visada laukiami.


Talką organizuoja dr. Loreta Semaškienė.

Koordinatės:

466580, 6114511 (LKS)

55.165085, 23.475495 (WGS)

55° 9' 54.3", 23° 28' 31.78" (WGS)

Galima važiuoti palei Nemuną pro Seredžių, galima autostrada link Ariogalos ir pro Butkiškę, kaip kam patogiau.

Atnaujinta Ketvirtadienis, 15 Spalis 2020 13:09
 

Medeina 2020. Paskutinė vasaros šventė...

Spausdinti

„Elkitės gerai su žeme. Jūs jos negavote, bet jūsų vaikai jums ją paskolino.

Mes nepaveldime žemės iš mūsų Protėvių, mes skolinamės ją iš mūsų vaikų.“

Indėnų išmintis

Dendrologus globojanti miškų deivė Medeina nepamiršo mūsų ir šiemet – kaip ir mes jos. Šįkart Medeinos šventei susirinkome Žemaitijoje, gražiame Dubysos slėnyje įsikūrusioje Wild West (Laukinių Vakarų) stovyklavietėje. Kaip žinia, anais laikais laukiniuose Amerikos vakaruose nebuvo nei greitkelių, nei GPS sistemų. Tad ir mes, kad ir ne savo valia, grįžome į tuos laikus – vietoj asfaltuotų kelių dardėjome miško keliukais, o važiuodami pagal GPS nurodymus siaurame miškų apsuptame žvyrkelyje staiga išgirsdavome džiugų įrašytą balselį: „Atvykote!“. Nors paskirties vieta akivaizdžiai dunksojo kažkur anapus – už upės ir miško. Ką gi, laukiniai vakarai... Vingiais, ratais ir kaimuose sutiktų bobučių nurodytais šunkeliais kas anksčiau, kas vėliau susirinkome ten, kur ir planavome – lietuviškais čiobreliais kvepiančioje, indėniškais tipi baltuojančioje, sraunios Dubysos vingiais išdabintoje prerijoje. Po tradicinių, bet netradiciškai ilgų ir sunkių plaukynių baidarėmis buvo smagu iš didžiulio katilo kabinti gaivius šaltibarščius, keptis kvapnias dešreles ir ragauti išradingų dendrologių ir dendrologų paruoštus naminius gardėsius, bet svarbiausias vakaro įvykis buvo pačios deivės Medeinos dalyvavimas. Šiemet ji įsikūnijo į jauną žaliaplaukę gražuolę, o jos smagi užduotis – išvardinti po penkis augalus, kurių pavadinimai prasideda ta pačia raide, kaip ir atsakančiojo vardas bei pavardė – nebuvo tokia lengva, kaip pradžioje atrodė. Kas pavyzdingai išvardino po penkis ir net daugiau reikalaujamų augalų, kas atnešė herbarinių pavyzdžių, kas pasinaudojo proga pademonstruoti skirtumus tarp vinkšnos, guobos ir skirpsto („visi iš v raidės“ ) – vienaip ar kitaip užduotį įvykdėme visi. O nugalėtojais ne tik deivės, bet ir visų dendrologų vieningu sprendimu pripažinta Aušros ir Žilvino Ramanauskų komanda – jie ne šiaip išvardino reikalaujamus augalus, bet plaukdami baidare sukūrė apie juos (taip pat ir apie atitinkančiomis raidėmis prasidedančius grybus bei gyvūnus) visą kūrinį, pavadinę jį „Trumpąja poema, skirta Medeinai“! (ją rasite po šio teksto).

Šiltas vakaro lietutis galop nutraukė mūsų smagų vakarojimą, dendrologinius pašnekesius ir bendravinmą su Medeina. Išsiskirstę nakvynei kas į tipi, kas į savo palapines ar automobilius, dar ilgokai neužmigome, priverstinai klausydamiesi toje pačioje stovyklavietėje kažką švenčiančios kompanijos mėgstamos muzikos. O kas spėjo užmigti, vidurnaktį buvo pažadinti fejerverkų poškėjimo ir danguje nušvitusių įvairiaspalvių švieselių. Taip pat ir pasibaidžiusių šuoliuojančių žirgų žvengimo; juos stovyklos šeimininkai sakė susiradę ir parginę tik paryčiais. Civilizacija ne pačia maloniausia forma pasiekė ir laukinius vakarus...

Gaivų sekmadienio rytą, triukšmingajai kompanijai saldžiai tebemiegant, pradėjome maudynėmis šaltokoje Dubysos tėkmėje, karšta kava ir aromatingomis per naktį išrūkytomis vėjažuvėmis. Na ir bulvių kugeliui skutimu... Deivė Medeina kukliai pasitraukė, pavirsdama Išsišiepusiu Delfinu ir užleisdama vietą tikriesiems stovyklavietės šeimininkams – indėnams. Mes taip pat jais pavirtome – per įsimintiną vardų suteikimo ritualą tapome tikrais apačais ir dakotais su atitinkamais ženklais ant veidų. O tada išėjome į bizonų medžioklę svaidokais. Jei bizoną vaizduojantis taikinys būtų buvęs gyvas, po šios akcijos jau nebebūtų likę tinkamos maistui dalies... Net šešiametė Baltoji Plunksna tik per plauką neperskrodė bizono šono, o daugelis kitų svaidokų smigo į visas matomas kūno dalis. Taikliausi svaidytojai – Skrandžio Opa ir Kumelė Griovyje – tapo genčių vadais. Pasipuošę garbingai pelnytomis plunksnų karūnomis, jie vedė savo gentis į azartišką ir ganėtinai pavojingą senovinį indėnišką žaidimą – savotišką žolės riedulio atmainą. Netrūko melodingų skanduočių, kovos klyksmų, griuvimų ir susidūrimų, sutrenktų uodegikaulių ir sumuštų šonkaulių, kol galop nugalėjo sportas ir draugystė – žaidimą baigėme rezultatu 1:1. Nenutylėsiu, kad mūsų indėnai, rinkdamiesi vardus, kurie turėtų atspindėti jų tikrąsias asmenybes, nemažai pagudravo. Vienintelį tašką dakotams pelnė nesulaikoma Rojaus Paukštė, kurios nesustabdė net galinga tvirčiausių apačų karių apgultis, o atsakomąjį apačų tašką pasiekė Saulės Sūnus, uraganiškai prasiveržęs pro visas dakotų užtvaras. Štai jums ir vardų romantika, švelnumas ir trapumas ...

Po audringų rungtynių – vėl maudynės Dubysoje, paskui nepaprasto gardumo kugelis, ištrauktas iš navahų kepyklos, ir išvis neapsakomo skonio indėniškai keptas sūris, spaustas iš šeimininkų auginamų ypatingos veislės karvių pieno. Desertui – lietuviški saldūs arbūzai ir melionai, o tada jau laikas į svečius – aplankyti kaimyninę navahų gentį. Oriai sutikti jų vado Gudriojo Lapino ir šamanės Didžiosios Širdies, vadovaujami išmintingų stovyklos šeimininkų, daug sužinjome apie XV amžiaus indėnų būtį ir buitį, papročius, šventes ir kasdienį gyvenimą. Stebėtina, kiek daug bendrumų sieja lietuvius su šia tolima rase, apimančia apie 250 000 genčių (deja, dauguma jų jau išnykusios. Tiksliau, išnaikintos, ir tai praradimas visai žmonijai). Mūsų ir jų senosios šventės ir papročiai, keramika ir audimo staklės, gestai ir žaidimai tokie panašūs, kad visai tikėtina atrodo teorija, jog kažkada turėjome bendrus protėvius, kurie, iškeliavę iš dabartinio Rytų Sibiro, patraukė į skirtingas puses – kas į Rytus, kas į Vakarus...

Po malonios viešnagės vėl gyvenome aktyvų indėnišką gyvenimą. Pirmiausia bizoną gaudėme, o paskui bandėme nukauti strėlėmis. Tikrai būtume jį sumedžioję ir išsikepę vakarienei, bet Tėvas Saulė paslėpė savo veidą už audros debesų, o Motina Žemė, gaivinama liūties, šnekinama griaustinio ir nušviečiama žaibų, išsiuntė mus iš svetingosios Žolės Jūros į gimtuosius tipi...

Kada nors apsilankysime čia dar kartą. Ir vėl išgirsime šiltą pasisveikinimą – „Hau, kola!“ Bet dar neskubėsime. Juk „kai per greitai keliauji, tavo siela nespėja kartu su tavimi.“

Nuotraukos Aušros Šaltenytės

 

Aušros ir Žilvino Ramanauskų

trumpoji poema, skirta Medeinai

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam.

Žilvičiais nuaugę mums mojo krantai:

raudoklė nuraudus, arkliarūgštės rudos

ir ajero statūs stiebai.

 

Ant alksnio nudžiūvusio supos, vyniojos,

viliojo apynių spurgai.

Ant ąžuolo kelmo įšilusio snaudė

žavingi raštuoti žalčiai.

 

Žibučių nematėm, žiedeliai nudžiūvę.

Sodyboj žagreniai – žvakėm stačiom.

Žioveinis ir žiognagė savo akutėm

žibėjo, šypsojos šiltom.

 

Žvynabudžių skėčių krante neaptikom,

neradom taip pat rudmėsių.

Žaliuokių palaukti reiks kantriai o kantriai,

bet neskubam juk iš tiesų.

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam,

mums buvo taip gera, gražu.

O metai praeina, vasara baigias.

Ateis jau ruduo pamažu.

Atnaujinta Trečiadienis, 26 Rugpjūtis 2020 20:55
 


Puslapis 1 iš 6

Pradžia