Pradžia
Naujienos

Rudeninė talka Margupio draustinyje

Spausdinti

Po neramaus pavasario ir puikios vasaros sulaukėme gražaus rudens, o su juo - ir tradicinės mūsų talkos. Šiemet ji numatyta spalio 17 dieną, šeštadienį. Talkininkausime Margupio botaniniame draustinyje, kurį kuruoja p. Erikas Laiconas (http://www.laiconas.lt/gamta/draustinis/.). Tad tepame sumuštinius, verdame kavą / arbatą, galandame kirvius, kalavijus aštrius... ir vėl susitinkame netoli Dubysos!

Štai smulkesnė Loretos Semaškienės, talkos organizatorės, informacija:

VIETA: Išlestakių kaimas, Seredžiaus seniūnija, Jurbarko raj. (ten VIENKIEMIS). Navigacija gali nuvesti į kitą Dubysos pusę.

Koordinatės:

466580, 6114511 (LKS)

55.165085, 23.475495 (WGS)

55° 9' 54.3", 23° 28' 31.78" (WGS)

Galima važiuoti palei Nemuną pro Seredžių, galima autostrada link Ariogalos ir pro Butkiškę, kaip kam patogiau.

 

Valstybinis Margupio botaninis draustinis. Plotas  25,25 ha
Didesnioji draustinio dalis priklauso Editai ir Erikui Laiconams.
Draustinio paskirtis – išsaugoti kadagynus.
Draustinio teritorijoje yra tokios Europinės svarbos natūralios buveinės:

    • Kadagynai – (5130) – 1,85 ha
    • Stepinės pievos (6210) – 9,15 ha
    • Eutrofiniai aukštieji žolynai (6430)
    • Šienaujamos mezofitų pievos (6510)

 

Gerb. Erikas išvyksta į Kiprą (jeigu neuždraus) ir grįžta spalio 15 d., taigi spalio 17 d. 10 val. esam laukiami talkoje sodyboje ir draustinyje.

Savo iniciatyva p. Erikas Margupio botaniniame draustinyje yra numatęs įrengti pažintinį taką, kurio trasą pats jau pažymėjo, bet ten reikia pravalyti apie 1 m pločio takelį – iškirsti skirpstus, dygiąsias slyvas ir kitą augmeniją, pašalinti kelmelius. Šiems darbams reikalingos krūmapjovės su peiliais, pjūkleliai, sekatoriai; šakų nešiotojai ir geros nuotaikos kupini talkininkai. Per laiką praėjusį po kelionės į Kroatiją mielas Erikas patyrė insultą, bet dabar jau vėl keliauja, dirba prie tako įrengimo – kerta krūmus, valo trasą.

Taką planuojama atidaryti 2022 m. rugpjūčio 27 d.

Sodyboje nuo 2018 m. veikia speleologijos muziejus, kurį šeimininkas mums mielai parodys ir papasakos, tam reikia skirti apie 1,5 val.

Kaip žinote, p.Erikas yra išleidęs knygų apie keliones ir speleologiją, besidomintys taip pat galės įsigyti. Todėl pasiimkite ne tik sumuštinių ir kavos, bet ir pinigėlių.

Šeimininkė renka vaistažoles, gamina arbatas bei hidrolatus. Ji gali mus pavaišinti, papasakoti, kas norės galės įsigyti žolelių ir kitų gaminių.

Taip pat sodyboje yra „pašiūrė“ su laužaviete viduryje, kurioje galima valgyti, bendrauti, nakvoti pasitiesus savo kilimėlį ir miegmaišį.  Malkų šeimininkas turi neribotai, be to prisikirsim šviežių.

Netoliese ir Kęstučio Skamarako sodyba, todėl būtinai reikia jį pakviesti ir galbūt spėsim kažkiek ją apžiūrėti (reikia su juo paderinti).

Atnaujinta Šeštadienis, 26 Rugsėjis 2020 17:57
 

Medeina 2020. Paskutinė vasaros šventė...

Spausdinti

„Elkitės gerai su žeme. Jūs jos negavote, bet jūsų vaikai jums ją paskolino.

Mes nepaveldime žemės iš mūsų Protėvių, mes skolinamės ją iš mūsų vaikų.“

Indėnų išmintis

Dendrologus globojanti miškų deivė Medeina nepamiršo mūsų ir šiemet – kaip ir mes jos. Šįkart Medeinos šventei susirinkome Žemaitijoje, gražiame Dubysos slėnyje įsikūrusioje Wild West (Laukinių Vakarų) stovyklavietėje. Kaip žinia, anais laikais laukiniuose Amerikos vakaruose nebuvo nei greitkelių, nei GPS sistemų. Tad ir mes, kad ir ne savo valia, grįžome į tuos laikus – vietoj asfaltuotų kelių dardėjome miško keliukais, o važiuodami pagal GPS nurodymus siaurame miškų apsuptame žvyrkelyje staiga išgirsdavome džiugų įrašytą balselį: „Atvykote!“. Nors paskirties vieta akivaizdžiai dunksojo kažkur anapus – už upės ir miško. Ką gi, laukiniai vakarai... Vingiais, ratais ir kaimuose sutiktų bobučių nurodytais šunkeliais kas anksčiau, kas vėliau susirinkome ten, kur ir planavome – lietuviškais čiobreliais kvepiančioje, indėniškais tipi baltuojančioje, sraunios Dubysos vingiais išdabintoje prerijoje. Po tradicinių, bet netradiciškai ilgų ir sunkių plaukynių baidarėmis buvo smagu iš didžiulio katilo kabinti gaivius šaltibarščius, keptis kvapnias dešreles ir ragauti išradingų dendrologių ir dendrologų paruoštus naminius gardėsius, bet svarbiausias vakaro įvykis buvo pačios deivės Medeinos dalyvavimas. Šiemet ji įsikūnijo į jauną žaliaplaukę gražuolę, o jos smagi užduotis – išvardinti po penkis augalus, kurių pavadinimai prasideda ta pačia raide, kaip ir atsakančiojo vardas bei pavardė – nebuvo tokia lengva, kaip pradžioje atrodė. Kas pavyzdingai išvardino po penkis ir net daugiau reikalaujamų augalų, kas atnešė herbarinių pavyzdžių, kas pasinaudojo proga pademonstruoti skirtumus tarp vinkšnos, guobos ir skirpsto („visi iš v raidės“ ) – vienaip ar kitaip užduotį įvykdėme visi. O nugalėtojais ne tik deivės, bet ir visų dendrologų vieningu sprendimu pripažinta Aušros ir Žilvino Ramanauskų komanda – jie ne šiaip išvardino reikalaujamus augalus, bet plaukdami baidare sukūrė apie juos (taip pat ir apie atitinkančiomis raidėmis prasidedančius grybus bei gyvūnus) visą kūrinį, pavadinę jį „Trumpąja poema, skirta Medeinai“! (ją rasite po šio teksto).

Šiltas vakaro lietutis galop nutraukė mūsų smagų vakarojimą, dendrologinius pašnekesius ir bendravinmą su Medeina. Išsiskirstę nakvynei kas į tipi, kas į savo palapines ar automobilius, dar ilgokai neužmigome, priverstinai klausydamiesi toje pačioje stovyklavietėje kažką švenčiančios kompanijos mėgstamos muzikos. O kas spėjo užmigti, vidurnaktį buvo pažadinti fejerverkų poškėjimo ir danguje nušvitusių įvairiaspalvių švieselių. Taip pat ir pasibaidžiusių šuoliuojančių žirgų žvengimo; juos stovyklos šeimininkai sakė susiradę ir parginę tik paryčiais. Civilizacija ne pačia maloniausia forma pasiekė ir laukinius vakarus...

Gaivų sekmadienio rytą, triukšmingajai kompanijai saldžiai tebemiegant, pradėjome maudynėmis šaltokoje Dubysos tėkmėje, karšta kava ir aromatingomis per naktį išrūkytomis vėjažuvėmis. Na ir bulvių kugeliui skutimu... Deivė Medeina kukliai pasitraukė, pavirsdama Išsišiepusiu Delfinu ir užleisdama vietą tikriesiems stovyklavietės šeimininkams – indėnams. Mes taip pat jais pavirtome – per įsimintiną vardų suteikimo ritualą tapome tikrais apačais ir dakotais su atitinkamais ženklais ant veidų. O tada išėjome į bizonų medžioklę svaidokais. Jei bizoną vaizduojantis taikinys būtų buvęs gyvas, po šios akcijos jau nebebūtų likę tinkamos maistui dalies... Net šešiametė Baltoji Plunksna tik per plauką neperskrodė bizono šono, o daugelis kitų svaidokų smigo į visas matomas kūno dalis. Taikliausi svaidytojai – Skrandžio Opa ir Kumelė Griovyje – tapo genčių vadais. Pasipuošę garbingai pelnytomis plunksnų karūnomis, jie vedė savo gentis į azartišką ir ganėtinai pavojingą senovinį indėnišką žaidimą – savotišką žolės riedulio atmainą. Netrūko melodingų skanduočių, kovos klyksmų, griuvimų ir susidūrimų, sutrenktų uodegikaulių ir sumuštų šonkaulių, kol galop nugalėjo sportas ir draugystė – žaidimą baigėme rezultatu 1:1. Nenutylėsiu, kad mūsų indėnai, rinkdamiesi vardus, kurie turėtų atspindėti jų tikrąsias asmenybes, nemažai pagudravo. Vienintelį tašką dakotams pelnė nesulaikoma Rojaus Paukštė, kurios nesustabdė net galinga tvirčiausių apačų karių apgultis, o atsakomąjį apačų tašką pasiekė Saulės Sūnus, uraganiškai prasiveržęs pro visas dakotų užtvaras. Štai jums ir vardų romantika, švelnumas ir trapumas ...

Po audringų rungtynių – vėl maudynės Dubysoje, paskui nepaprasto gardumo kugelis, ištrauktas iš navahų kepyklos, ir išvis neapsakomo skonio indėniškai keptas sūris, spaustas iš šeimininkų auginamų ypatingos veislės karvių pieno. Desertui – lietuviški saldūs arbūzai ir melionai, o tada jau laikas į svečius – aplankyti kaimyninę navahų gentį. Oriai sutikti jų vado Gudriojo Lapino ir šamanės Didžiosios Širdies, vadovaujami išmintingų stovyklos šeimininkų, daug sužinjome apie XV amžiaus indėnų būtį ir buitį, papročius, šventes ir kasdienį gyvenimą. Stebėtina, kiek daug bendrumų sieja lietuvius su šia tolima rase, apimančia apie 250 000 genčių (deja, dauguma jų jau išnykusios. Tiksliau, išnaikintos, ir tai praradimas visai žmonijai). Mūsų ir jų senosios šventės ir papročiai, keramika ir audimo staklės, gestai ir žaidimai tokie panašūs, kad visai tikėtina atrodo teorija, jog kažkada turėjome bendrus protėvius, kurie, iškeliavę iš dabartinio Rytų Sibiro, patraukė į skirtingas puses – kas į Rytus, kas į Vakarus...

Po malonios viešnagės vėl gyvenome aktyvų indėnišką gyvenimą. Pirmiausia bizoną gaudėme, o paskui bandėme nukauti strėlėmis. Tikrai būtume jį sumedžioję ir išsikepę vakarienei, bet Tėvas Saulė paslėpė savo veidą už audros debesų, o Motina Žemė, gaivinama liūties, šnekinama griaustinio ir nušviečiama žaibų, išsiuntė mus iš svetingosios Žolės Jūros į gimtuosius tipi...

Kada nors apsilankysime čia dar kartą. Ir vėl išgirsime šiltą pasisveikinimą – „Hau, kola!“ Bet dar neskubėsime. Juk „kai per greitai keliauji, tavo siela nespėja kartu su tavimi.“

Nuotraukos Aušros Šaltenytės

 

Aušros ir Žilvino Ramanauskų

trumpoji poema, skirta Medeinai

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam.

Žilvičiais nuaugę mums mojo krantai:

raudoklė nuraudus, arkliarūgštės rudos

ir ajero statūs stiebai.

 

Ant alksnio nudžiūvusio supos, vyniojos,

viliojo apynių spurgai.

Ant ąžuolo kelmo įšilusio snaudė

žavingi raštuoti žalčiai.

 

Žibučių nematėm, žiedeliai nudžiūvę.

Sodyboj žagreniai – žvakėm stačiom.

Žioveinis ir žiognagė savo akutėm

žibėjo, šypsojos šiltom.

 

Žvynabudžių skėčių krante neaptikom,

neradom taip pat rudmėsių.

Žaliuokių palaukti reiks kantriai o kantriai,

bet neskubam juk iš tiesų.

 

Medeinos pagarbint Dubysa mes plaukiam,

mums buvo taip gera, gražu.

O metai praeina, vasara baigias.

Ateis jau ruduo pamažu.

Atnaujinta Trečiadienis, 26 Rugpjūtis 2020 20:55
 

Medeinos šventė - jau šį savaitgalį! ( rugpjūčio 22, 23 d.)

Spausdinti

Programa:

Šeštadienį 10 val. renkamės stovykloje (kas nori, gali atvykti ir iš vakaro). Iš ten būsime nuvežti į plaukimo vietą, iš kurios 4-5 val. lankydami įdomius objektus plauksime iki mūsų stovyklavietės. Vietą baidarėje reikia užsisakyti kuo greičiau, nes baidarių skaičius ribotas (šiuo metu dar yra galimybė užsakyti baidarę, 1 vieta baidarėje – 10 eurų).
Atplaukę kepsime bendrai nupirktas dešreles. Pasisotinę galėsime laiką leisti stovykloje arba važiuoti į Tytuvėnus, kur vyks miestelio šventė (šventės programa: http://www.manoraseiniai.lt/naujiena/kviecia-tytuvenu-svente-tytuvelo-20 ).

Sekmadienio rytą pradėsime rankų mankšta - reikės nuskusti bulves kugeliui (nepamirškite skustuko!), o kol jis keps - dalyvausime indėniškoje edukacijoje, tad, kad būtų smagiau, galite pasiimti kažkokių indėniškų atributų, aprangos detalių. Pietums dar planuojamas ir krosnyje keptas sūris!
Atsižvelgiant į laiką, likusį po edukacijos (edukacijos trukmė priklauso nuo dalyvių noro, įsitraukimo ir energijos), galėsime aplankyti Akmenų rūžos pažintinį taką bei pakeliui namo dar galime užsukti į Šiluvą ar / ir Lyduvėnus.

Dėl registracijos, baidarių ir kt. klausimų kreipkitės į Aušrą Šaltenytę, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 

Medeinos šventė

Spausdinti

Sveiki!
Šie metai mums visiems tapo labai netradiciniais, tad ir kasmetinė Medeinos šventė šiemet numatoma kitokia. Kadangi dėl apribojimų, negalėjome keliauti po užsienį, o planuota kelionė turėjo vykti Šiaurės Amerikoje, šiemet deivę Medeiną pakeis vienos Amerikos indėnų genties šamanas! 
Šventė planuojama 2020 m. rugpjūčio 22-23 d. stovyklavietėje „Laukiniai vakarai“ (https://wildwest-laukiniaivakarai.weebly.com/) prie Dubysos upės Kelmės rajone.

Programa:
Šeštadienio ryte (laikas bus patikslintas, o kas nori, gali atvykti ir iš vakaro) renkamės stovyklavietėje. Iš ten būsime nuvežti į plaukimo vietą, iš kurios 4-5 val. plauksime iki mūsų stovyklavietės. Vietą baidarėje reikia užsisakyti kuo greičiau, nes baidarių skaičius ribotas (šiuo metu yra galimybė užsakyti apie 20 baidarių, 1 vieta baidarėje  – 10 eurų).

Atplaukus mūsų lauks įdomios indėniškos pramogos ir žaidimai, bus kepamas kugelis ir gaminamas indėniškas sūris.

Sekmadienį lankysime Tytuvėnų ir Raseinių apylinkėse esančius įdomius objektus, kol kas maršrutas dar derinamas, tad bus paskelbtas vėliau.

Svarbi informacija:
Nakvynė galima indėniškose tipi (telpa 4-6 žmonės, yra 5 tipi, kurios neturi dugno, tad reiktų pasirūpinti ką pasitiesti!), savose palapinėse ar mašinose, čia jau kaip kam patogiau.
Stovyklavietėje tiekiamas geriamas vanduo iš vietinio šaltinio.
Stovyklavietėje yra elektra (tipi be elektros, tačiau jų centre yra laužavietė, norint pasišildyti ar pasišviesti naktį, reikėtų atsivežti savo gerai išdžiovintų alksnio ar uosio malkų (eglė, pušis, ąžuolas ar beržas draudžiami!!!)).
Šeimininkas žadėjo duoti virdulį arbatai.
Už papildomą mokestį galima užsisakyti indėnišką lakotų pirtį (35 Eur grupei).

Informacija neketinantiems plaukti baidarėmis ar kitu metu:
siūlomos pramogos už sutartinę kainą: šaudymas indėniškais lankais, svaidymas svaidokais, jodinėjimas žirgais indėnišku, kaubojišku ir paprastuoju balnu (žirgai žemaūgiai žemaitukai).

Informacija apie maistą:
Maistą vežamės savo. Taip pat įsimeskite į krepšelį ir skustuką bulvėms, nes bulves kugeliui irgi teks skusti patiems. Kugeliui pasiimkite karščiui atsparią lėkštę, nes plastmasinės išsilydo.
Bendrai vakarienei bus kugelis (kepamas skardoje, 1 skardos pakanka 15 žmonių) ir apie 2 kg indėniškas sūris. Šeimininkas siūlo dar įsigyti ir naminės grietinės (0,5 l – 2 Eur) bei tikro rūgpienio (1 l – apie 1 Eur).

Atsivežti:
Gerą nuotaiką, skustuką bulvėms skusti, karščiui atsparią lėkštę ir šakutę, daug sausų malkų laužui (deja, stovyklavietėje jų nėra), visa kitą pagal poreikius.

Gavau ir nurodymus dėl produktų kugeliui, bet čia gal pavyks kažkaip centralizuotai nupirkti ir paskui išlaidas pasidalinti: 1 skardai kugelio reikia: 10 kg bulvių, 2-3 svogūnų, 1 butelio rapsų aliejaus, 1 kg druskos, 1 vidutinio kopūsto ir 1 ritinėlio folijos.

Kainos:
Baidarės nuoma - 20 eurų (1 vieta - 10 Eur).
Stovyklos mokestis: asmeniui 5 Eur (vaikams iki 5 m. nemokamai).
Edukacinė programa: asmeniui - 10 Eur (vaikams iki 5 m. nemokamai).
Sūris (apie 2 kg) ir kugelis (1 skarda - virš 10 kg - maždaug 15-kai žmonių) po 16 Eur už vienetą (dalinsimės!).

Laukiu laiškų el. paštu  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai su dalyvausiančių vardais ir pavardėmis bei kontaktiniu telefono numeriu, kiek vietų ar baidarių reikės, jei ketinate plaukti ir kur ketinate miegoti (tipi ar savoje palapinėje/mašinoje).

Viena iš organizatorių - Aušra Š.

Atnaujinta Pirmadienis, 03 Rugpjūtis 2020 14:12
 

Dendrologai Aukštaitijoje

Spausdinti

Linas Jakubonis (dešinėje) pasakoja apie Tervydžių kaimo dendrologinę kolekciją

 

Bičių lova

 

Rankinių muziejuje

 

Pietūs ant pievutės

 

Tervydžių kaime

 

Prie Stelmužės senolio

 

Ruošiamės nakvynei Limino medelyne

 

Edgūnas Kiminius aprodo Limino medelyną

 

Daiva Kiminienė išduoda vynmedžių auginimo paslaptis

 

Ant Ladakalnio

 

Dendrologai Aukštaitijoje

Šiemet liepos mėn. 11-12 d. tradicinę vasarinę Lietuvos dendrologų draugijos kelionę į užsienį pakeitė savaitgalio kelionė į Aukštaitiją, kurią suorganizavo dr. Valerija Baronienė. Iš visos Lietuvos sugužėję ir susitikę Kamajų miestelio centre, patraukėme į netoliese esantį Tervydžių kaimą, kuriame mūsų laukė ne tik dendrologinis rinkinys, bet ir Rankinių muziejus!

Tervydžių kaimo dendrologinį rinkinį, kuris dabar pripažintas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu, pradėjo kurti dabartinio jo šeimininko Lino Jakubonio tėvas Kazys Jakubonis. Šiuo metu 5 ha plote auga apie 300 sumedėjusių augalų rūšių ir veislių. Kasmet vis didėjanti augalų kolekcija privilioja ne tik mokslininkus, gamtos mėgėjus, bet ir svečius iš užsienio. Be gerai visiems pažįstamų augalų, čia auga kanadinės cūgos, glotniavaisis, geltonžiedis bei rausvažiedis kaštonai, sidabrinis klevas, kelių rūšių liepos, Sibiro ženšeniu vadinamas juodasis eleuterokokas, japoninis hamamelis bei daugybė kitų augalų. Vaikštant po teritoriją nuolatos lydi bičių dūzgesys, avilių gyventojos čia lanko gausybę medingųjų augalų, tokių kaip sirinis klemalis ar apskritagalvis bandrenis. Sodybos šeimininkas mums parodė netgi „bičių lovą“ – jaukų vieno gulto namuką virš bičių avilių, kur pro įrengtas groteles galima stebėti avilį paliekančias ir grįžtančias bites bei klausytis raminančio dūzgimo. Be augalų ir bičių, L. Jakubonis turi dar vieną įdomų pomėgį – ragų rinkimą, tad mielai aprodė savo kolekciją. Na, o tęsiant kolekcijų temą, gretimame kieme mūsų su juoda duona, medumi ir gira jau laukė Nemira Statulevičienė – įspūdingos rankinių kolekcijos savininkė. Pažintį su prieš penkerius metus atsiradusia aistra sodybos šeimininkė pradėjo nuo nuotaikingo eilėraščio apie „visatos centrą“ rankinuką, o tada jau ir akys apraibo nuo visokių grožybių: austi, siuvinėti, nėriniuoti, stikliniai, lateksiniai, net iš vinilo plokštelių pagaminti, dideli ir maži, nauji ir seni, pagaminti jau mūsų pažįstamo kaimyno ir atvežti iš tolimų šalių, įprasti ir įvairių formų, keli net grojantys rankinukai! Kolekcijoje rankinių jau virš 800 ir kiekviena su sava istorija! Taip įdomu jų klausytis. Po ekskursijos sodybos šeimininkė mielai užleido savo pievutę bendriems pietums, o pasisotinusius pakvietė smagiai pažaisti. Laikas prabėgo taip greitai. Vakarop nuvykome aplankyti senolio Stelmužės ąžuolo bei greta jo ant kalvos stovinčios bažnyčios, o, kad jau netoli Zarasų, tai kaip neapeisi Zaraso ežero apžvalgos ratu? Tikrai įspūdingas vaizdas nuo jo atsiveria! Pakeliui į Limino medelyną dar užsukome į architektūros paminklu paskelbtą etnografinį Vaišnoriškės kaimą, kuris yra išlaikęs senąją kaimo užstatymo struktūrą. Daug malonių prisiminimų čia užplūdo, juk prieš keletą metų čia šventėme Medeinos šventę bei plaukėme baidarėmis Būkos upe. Pasigrožėję tipiško Aukštaitijos kaimo sodybomis, išvykome į galutinį šios dienos tašką, kur įsikūrę ir palydėję saulę ant Limino ežero kranto, toliau smagiai vakarojome prie laužo.

Sekmadienio rytas išaušo gražus ir ramus, pusryčiaujant aplink nardė kregždės, tolumoje kartais nuaidėdavo gervių klyksmas, o vėliau Limino medelyno šeimininkai Daiva ir Edgūnas Kiminiai aprodė savo valdas, papasakojo apie medelyną bei pasidalino vynuogių auginimo paslaptimis. Po ekskursijos susipakavę savo mantą, vėl ilga mašinų virtine patraukėme į kelią. Siauru miško keliu pasiekėme 1984 m. Stripeikiuose įkurtą Senovinės bitininkystės muziejų. Įkalnėje išsidėstę senoviniai aviliai atminty išlikę dar nuo vaikystės, tokie jie tebestovi ir dabar, tik pastatuose įkurdintos ekspozicijos nustebina šiuolaikiškumu ir interaktyvumu, čia veiklos ir įdomios informacijos gali rasti bet kokio amžiaus lankytojai. Trijų hektarų teritorijoje gausu su bitininkyste susijusių skulptūrų: nuo pagoniškų dievybių iki lokio, besikabarojančio į medį medaus. Liepų paunksmėje galima atsipalaiduoti ir pasisupti hamakuose, besiklausant aplink besidarbuojančių bičių dūzgesio, na, o išeinant, už vartelių, įsigyti sveikatą stiprinančių bičių produktų. Skaniai papietavę vienoje iš Ginučių kavinių, apžiūrėjome garsųjį vandens malūną, saugomą valstybės kaip XIX a. technikos paminklą, bei užtvanką. Srovės upelio vandenyje atgaivinę kojas, pasiruošėme kopimui į 176 m virš jūros lygio iškilusį Ladakalnį, paskelbtą geomorfologiniu gamtos paminklu. Nuo kalno matosi net šeši ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Pamenu, kaip anais laikais vietinis gidas, mums, tada dar mokyklinukams, rodęs ežerus ir gyręsis, kad gyvena tarp Ūkojo ir Pakaso. Bent jau šių dviejų pavadinimus įkalė galvon visam gyvenimui... Kažkada kažkas buvo sugalvojęs, kad lipant į Ladakalnį reikia tylomis užnešti akmenuką ir jį palikti prie ten augančio ąžuolo, neva tada svajonė išsipildys, ta mintis visiems labai patiko ir netrukus aplink ąžuolą susidarė akmenų kalnas. Šįkart prie medžio pasitiko lentelė, kurioje prašoma taip nebedaryti, o visi akmenys nurinkti ir perkelti į kitą vietą. Ladakalnis tebuvo lengvutė treniruotė prieš paskutinį šios kelionės iššūkį – Šiliniškių / Ginučių / „Bitės“ apžvalgos bokštą. Ne visi keliauninkai pasiryžo šiam iššūkiui, nes reikėjo kopti į 30 m aukštį. Apžvalgos aikštelė įrengta 2004 m. pastatyto telekomunikacijų bokšto viduryje, nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Ūkojo, Pakaso ir Sravinaičio ežerus bei juos supančius miškus. Tokiu nuostabiu vaizdu ir baigėme mūsų puikią ir turiningą išvyką po Aukštaitiją.

Iki kitų smagių susitikimų!

Aušra Šaltenytė

Nuotraukos Aušros Šaltenytės, Valerijos Baronienės, Jūratės Jankauskienės

Atnaujinta Ketvirtadienis, 23 Liepa 2020 12:59
 


Puslapis 1 iš 6

Pradžia